Neraudokit, pušelės, didvyrių!—
Tik per kryžių atgimsta širdis!
Užrūdiję sugirgždo jau vyriai —
Atbudimo diena jau arti:
Nužymės ji į ateitį kelią—
Jūsų kraujas radastom pražys...
Prie sugriautų sodybų jau želia
Ąžuolai — ateitis mūs graži.
Vyturiai jau Tėvynėn sugrįžo.
Iš Gulago ir vėlės sugrįš...
Atsities ir sumindžioti kryžiai,
Ir atversim į Laisvę duris.
Ar mokėsim dėkoti Kūrėjui,
Kad jau blaivos Tėvynės dangus,
Kad mūs akys išvysti suspėjo
Atgimimo pirmuosius daigus?!