Atsiremsiu į tvirtą koloną
su viltim prisiglausiu prie Jos—
pasisemsiu jėgų ir malonių:
bus drąsu, nors ir takas pajuos.
Ir keliausiu kalvelėm ir kloniais,
ir upelį sutikt teks kely,
ir šypsosiuos išvydusi žmones,
nes gyvent be jų negali:
Jie kaip oras, kaip žemė, kaip maistas -
mes visi Atpirkėjo vaikai—
vienąsyk mums gyventi tik leista,
ir žmogus prie žmogaus tik laikais.
Daros lengva į aukštumas kilti,
ir lengviau iš klampynių išbrist,
kai bičiulio jauti delną šiltą,
kai žengi bendraminčių būry.
Teofilija Žemaitytė