A.R.
“Leiskit į tėvynę” — tai tremtinių atsiminimų knyga, kurią surinko ir spaudai parengė Kęstutis Pūkelis. Kietame viršelyje impresyvus piešinys — kenčianti Dievo Motina su nukankintu Kristumi ant kelių. Nemažai abstraktinių, simbolinių piešinių knygoje. Dailininkas — Marius Jonutis. Išleido “Šviesa” Kaune 1989 m.
Knygoje aštuoniolikos autorių aprašyti autentiški išgyvenimai, jautriai ir taikliai atpasakoti, užsimenant ir kitų daugybę: tremtį kentėjusių, pasitaikiusių bendrame žiauraus Sibiro kely. Vietomis aprašoma nuostabi, graži Sibiro gamta. Bet tai nė kiek nepalengvino lietuvių ir kitų tremtinių žudančios buities.
O nemažai mūsų tautos žmonių išliko, vieni — lyg per stebuklą ir per maldą, per pasitikėjimą Dievu ir per ištvermę, darbštumą, susiklausymą; o gal daugiausia per ilgesį Lietuvos, į kurią visomis jėgomis siekė sugrįžti...
Kiekvieno pasakotojo išgyvenimai graudžiai įdomūs. Vieni aprašyti įspūdingiau, kiti siauriau ir paviršutiniškiau. Knygą reikėtų visiems perskaityti, kad žinotume, kokią skausmo jūrą yra perbridusi mūsų tauta. Čia galima tik nuotrupas suminėti.
Ona Sirutienė tremty išbuvo daugiau kaip 14 metų. Ten mirė jos vyras, sūnelis. Bet sunkiausia jai buvę grįžus į Lietuvą... Niekur nebuvo priimama, lyg tremty būtų “susitepusi”... Žiaurūs buvę ir tautiečiai.
Reikia pastebėti, kad beveik visi pasakotojai — buvę mokytojai. Jų žmonos, artimieji, draugai — taip pat daugiausia mokytojai.
O. Sinkenė — 17 metų tremty; Vaičiūnų šeima — 18 metų, tėvai mirę, sūnus Algimantas pasakoja...
Antanas Vaitkevičius turėjęs du “slaptuosius ginklus”: muziką ir matematiką. Tie “ginklai” padėjo išlikti. Duktė Danutė norėjo grįžusi Lietuvon mokytis, bet jai nebuvę leista, turėjo grįžti į Sibirą...
P. Spudienė, nuo Linkuvos, slapta grįžo į Lietuvą. N. Krivickienės dukterys taip pat slapta grįžo į tėvynę, bet buvo sugautos, vėl nubaustos...
J. Tilindis (mano mokslo draugas), baigęs Pedagoginį institutą, dirbęs Rokiškio stoties mokyklos vedėju, iš ten areštuotas. Iš jo pasakojimo sužinojau apie savo krašto ištremtuosius, net užtikau krikšto dukros pavardę...
Juozo Povilonio pasakojimas “Vergų turguje” — apie tremtinius inteligentus. A. Alėjūnienė “Uodų karalystėje” beletristiškai apsako vargus Jakutijoje, tremty išbuvusi 34 metus.
Kaip Sibire mokė vaikus? Žiemą mokė rašyti ant apledėjusių langų, vasarą — ant smėlio... Iš kamino rinko suodžius — rašalui. “Grįžome visi, bet jau kitokie” — rašo Albinas Jankus ir užbaigia eilėraščiu:
“Praeities
Atminties ir Tėvynės
Išvežti negalima —
Dievas amžiams palaimino mus laukime... (273 psl.).
Gal išsamiausias ir įdomiausias yra Ant. Paulavičiaus aprašymas “Leiskit į tėvynę”.
Didelė šeima iš Anykščių miestelio; studentas, išvežtas iš Vilniaus studentų bendrabučio, Sibire atsitiktinai rado savo tėvus...
Tarpuose yra eilėraščių, iš jų vienas Leonardo Žitkevičiaus. Nuostabi knyga!
“Šulinių krašte”— Danutės Žilaitytės novelės. Vilnius, 1989 m.
“Alina sėdėjo po žydinčia kriauše ant kėdės. Diena buvo vėsoka, bet saulėta ir tyki. Alina nieko negalvojo, sėdėjo ir tiek. Vieškeliu pravažiavo mašinos” (6 psl.).
Tai iš pirmosios šio rinkinio novelės “Šypsena Rožei”. Novelė ar tik vaizdelis? Mažoji Rožė atvežama į kaimą pas močiutę, kad sustiprėtų ir dirbantiems tėvams mieste netrukdytų.
Tokių vaizdelių knygoje yra daugiau kaip pusantro šimto. Dailūs ramių kaimo ir miesto vaizdelių bei tenai gyvenančių įvairių žmonių ir žmonelių aprašymai. Lakoniškai, su skaidria nuotaika, tačiau sugaunami rimtieji, kartais net tragiški įvykiai ir išgyvenimai; pvz., kaip paskutiniame apsakyme “Sugrįžo”: iš tremties grįžusio sūnaus liūdesys, neberadus gyvos motinėlės; taip pat jo vienišo tėvo neaprašomas verksmas.
D. Žilaitytė čia meistriškai užgriebia daugelį tokių įvykėlių, iš paviršiaus lyg labai paprasti, bet su nujaučiamu gilesniu išgyvenimu. Sakiniai trumpi, vaizdai kaitaliojasi — nenuobodu skaityti. Bet gal dėl plačios vaizdelių įvairybės perskaičius greit ir užsimirštama. Pasigėri tuo momentu, ir dingsta.
Antraštė “Šulinių krašte” graži, primenanti kaimą, svirtį, gėlą vandenį, ramius žmones. Yra ir miestietiškų charakterių, bet jie nuolat grįžta pas senelę, tėvus, seserį - į kaimą...
Atsiųsta paminėti
Pranas Kuraitis. FILOSOFIJOS RAŠTŲ RINKTINĖ. Spaudai paruošė Antanas Vaičiulaitis. Išleido “Ateitis” 1990., 4036 W. 91 st Place, Oak Lawn, IL 60453. Aplankas dail. Nijolės Palubinskienės. Kieti viršeliai 382 psl., kaina nepažymėta. Prel. Prano Kuraičio filosofinių raštų rinktinė pateikia jo raštinio palikimo skerspjūvį. Rinktinėje sutinkami tiek Pr. Kuraičio raštai grynosios filosofijos temomis, tiek kitų filosofų vertimai, tiek ir pasisakymai gyvenamojo meto keliais klausimais. Nors P. Kuraitis rašė kitu laikotarpiu, daugelis jo minčių nėra nustojusios aktualumo ir dabar. Taip yra todėl, kad ne vienu atveju jo įvairių problemų svarstymai atskleidžia pačios tikrovės gelmes. Nepaprastai vertingas šio rinkinio priedas yra Juozo Girniaus Prano Kuraičio asmens aprašymas. Šioje biografinėje apybraižoje jis aptaria Kuraitį kaip asmenį, kaip dvasininką, kaip akademiką ir įvertina jo filosofinį palikimą. Šios knygos gale yra Romo Černiaus paruoštas terminų žodynas.
LITUANUS. Vol. 36, No. 3. Šį numerį redagavo Antanas Klimas. Redakcijos ir administracijos adresas: Lituanus, 6621 S. Troy St., Chicago, IL 60629-2913