K. BUOŽYTĖ— BRUNDZIENĖ
Prabėgo jau keli dešimtmečiai, o aš kaip šiandien menu tuos studijų metus, kai prieš Šv. Velykas atsirasdavome Pažaislyje, kur studentams ateitininkams būdavo rengiamos rekolekcijos. Joms dažniausiai vadovaudavo tėvai marijonai Juozas Vaišnora ir Juozas Grigaitis. Menu, kaip šiandien, nes mano mažoji užrašų knygutė, kurią esu įpratusi nuolat paskaitinėti, primena anas geras nuostabias dienas. Rekolekcijos, kurias vadindavo uždaromis todėl, kad per jas gyvendavome rekolekcijų būstinėje, neišsivaikščiodavome, trukdavo tris dienas. Paprastai jos prasidėdavo šeštadienį vakare, baigdavosi antradienį per pietus. Po pietų turėdavome grįžti namo, ir taip suspausdavo širdį, kad jau reikia palikti tą palaimintą salą — Pažaislį.
Atvykusios būdavom apgyvendinamos vienuolių seselių celėse. Gaudavome visoms trims dienoms dienotvarkę. Viskas labai domindavo, pasijusdavome patekę į kitą pasaulį. Visa vienuolyno aplinka dvelkė ramybe, tvarkos ir grožio įsikūnijimu, ir juo toliau, tuo labiau tas įspūdis stiprėjo.
Pirmiausia mus paveikdavo ta aplinkos rimtis. Visur tylu, nei tartas balsu žodis, nei einančiųjų žingsniai nesudrumsčia susikaupimo. Negirdėti nei veriamų durų, nei jokio kito garso, rodos, visai išsijungdavom iš kasdienio gyvenimo. Toje ramybėje ir pačios surimtėdavom; siela pakildavome arčiau dangaus.
O įspūdingiausiai ramybę pajusdavom, kai vos atvykusioms pirmą vakarą būdavo teikiamas bažnyčioje palaiminimas Švč. Sakramentu. Tada jau tikrai pajusdavom tą palaimintąją ramybę, kuri mus lydėdavo visą buvimo laiką.
Bažnyčioje vienuolės dar labiau susikaupusios, dar tyliau šnarėdavo jų rūbų klostės, jos, atrodo, ne eidavo, o plaukdavo, kojomis neliesdamos žemės. O giedojimas! Niekaip nesuprasi, iš kur jis sklinda. Jokių vargonų, tik nuostabiai švelnus balsas lyg iš dangaus aukštybių ateina ir tiek. Nuostabios tylos pavergta, atsimenu neišdrįsdavau nei galvos pasukti, kad ji nesugirdždėtų, žvelgiant, iš kur sklinda tie dyvini giesmės garsai. Ilgiau pabuvus, vis dėlto pavyko sužinoti, kad tai seselės Margaritos nuostabusis giedojimas.
Per šv. Mišias palaimingoje susikaupimo tyloje išgirsti melodingą vos girdimą varpelio aidą, tik aidą, jis praneša, kad jau artinasi svarbiausias šv. Mišių momentas — Perkeitimas su pakylėjimu. Ir vėl nematomoji tylos jėga paklupdo tave, rodos, taip arti Dangaus vartų. Ir pamaldoms pasibaigus dar ilgai klūpi ir gyveni ta vizija — kurgi tu esi? Danguje ar žemėje?
Grįžtame į buitį. Susėdame prie ilgiausių stalų, — tiek mūsų daug. Kad nors koks garselis sutrukdytų tas maldas, kurias visada skaitydavo prie sienos prisiglaudusi tokia jauna, jauna seselė. Atrodo, ir čia mus gaubdavo ta spengianti tyla, bijodavai, kad laikomas rankoje šaukštas nepaliestų garsiai lėkštės krašto.
Dabar dažnai pagalvoju, ar šių dienų jaunimui teks kada patirti tą nuostabų buvimo Pažaislyje jausmą. Tikiu. Kiek daug sielų pakiltų aukštyn! Tikiu!
Skaitydama anuos užrašėlius, aptinku minčių, kuriomis norėčiau pasidalyti su jaunaisiais skaitytojais. Man atrodo, ir šiandien labai aktualūs tėvo J. Vaišnoros apmąstymai:
Gyvenimo filosofija — gyvenimo priežasčių ieškojimas padeda žmogui surasti savo tikslą. Jei žmogus neturėtų aukštesnio paskyrimo ir tikslo, gyvenimas būtų beprasmis. Gal kartais to tikslo aiškiai ir tiksliai neatspėjame, bet juk žmogaus Kūrėjas Dievas jo nepalieka be tikslo. Kuo daiktas kilnesnis, tuo ir tikslas kilnesnis. Tikslas visuomet esti aukštesnis už patį subjektą. Žmogaus tikslas irgi turėtų būti aukštesnis už patį žmogų. Ne patys sukuriame savo buvimą, ne mes visatoje aukščiausi, — dar yra angelai ir Dievas, taigi negalim būti sau tikslas. Juo labiau negali būti mūsų tikslu žemesni už žmogų sutvertieji dalykai.
Visas žmogaus gyvenimas vienaip ar kitaip sutelktas į laimės troškimą. Galime tad sakyti, kad mūsų gyvenimo tikslas — laimė. Bet kur toji laimė randama? Vieni jos ieško vienur, kiti — kitur. Jau senovėje buvo sakoma, jog filosofai šiuo klausimu pasidalijo į 300 nuomonių. Žmogaus prigimtis viena, ir tas gėris, kuris tikrai pasotintų jo laimės troškimą, tegali būti vienas. Nepataikys į laimę tie, kurie eina šunkeliais, daug privargs, kurie eina zigzagais.
Tuštybių tuštybės ir viskas yra tuštybė, išskyrus Dievą mylėti ir Jam tarnauti (Tomas Kempietis).
Kas ieško garbės, nėra laisvas nuo ambicijos, o ji sugadina protą ir širdį. Tampama savo ambicijos vergu. Kas trokšta turto, tam niekad jo nebūna gana, o visokie malonumai greit apkarsta ir palieka tuštumą. Tikroji mūsų laimė yra ne ką nors turėti, bet kuo nors būti. Būti kilniu žmogumi ir Dievo draugu.
Dievas — visų dalykų tobuliausias šaltinis, Dievas yra mūsų tikslas, būti Dievo draugais yra mūsų laimė.
Kitoje konferencijoje Tėvas Vaišnora kalba jau apie moters paskirtį. Moteris nėra vyro kopija nei jo reikalavimų ir geismų vergė, o panaši į jį bendradarbė ir pagalbininkė.
Ką reiškia būti pagalbininke? Kasdieniuose reikaluose būti pagalbininke — to per maža. Pagalba turi būti daug tauresnė:
Moteris — tiesos pasaulyje įkvėpėja,
moteris — meilės pasaulyje įkvėpėja,
moteris — dorybės pasaulyje įkvėpėja.
Tai trys būtini dalykai pasaulio atgimimui.
Iš moters tauta laukia daug didelių dalykų, — sakė italų poetas Leopardis.
Iš moters Dievas ir Bažnyčia laukia daug didelių dalykų, — papildė popiežius PijusXI.
Įkūnytoji amžinoji šviesa į pasaulį ateina per moterį.
Per moterį Kristus atėjo į šį pasaulį, ją pasirinko savo įsikūnijimo ir atpirkimo bendrininke. Moters paskirtis šeimoje ir tautoje — šviesti Kristaus tiesa ir šildyti Jo meile. Tai padaryti gali tik giliai ir gyvenimiškai tikinti moteris.
Tėvo J. Grigaičio apmąstymai išplaukdavo daugiau iš mums rūpimų auklėjimosi, rengimosi gyvenimui klausimų. Štai keletas jų:
Mūsų susibūrimo Pažaislyje tikslas — grąžinti mus sau pačiam: kas netvarkinga — sutvarkyti, kas gera — pagerinti. Meilės ugnimi apvalyti savo širdis.
Pasakyk, ką tu myli, o aš pasakysiu, kas tu esi. Meilė gali žmogų paversti angelu, bet ta pati meilė gali jį padaryti demonu.
Šalutinės žmogiškosios meilės turi sutapti su didžiosios Dievo meilės keliu, bet nebūti jos stabdžiais.
Meilė skiriasi nuo pomėgių. Tikrai mylint, prisitaikoma prie mylimojo asmens, o tendencija jį sau palenkti — jau tik pomėgis.
Meilė yra jėga, kuria mes visa savo būtybe veržiamės prie mylimojo. Ji išjudina mūsų gyvybines jėgas ir sugebėjimus, keičia mūsų veiklą, kad suteiktų džiaugsmo mylimajam.
Meilė nuteikia mus veikti. Iš meilės padaryti darbai grįžta į tą meilės ugnį, kuri dar karštesnė darosi, o nuveiktieji darbai tampa lyg kuru, kuriuo dega meilės ugnis.
Žmogus eina tuo ar kitu keliu, vedamas meilės jėgos, jis niekada negali lengvapėdiškai žaisti savo meile. Meilė turi būti akyli, neturi griebti, kas po ranka papuola. Meilė dosni. Argi motina prie savo sergančio kūdikio lovelės skaičiuoja nuovargio valandas? O ne, ji tik rūpinasi savo mylimajam vaikeliui padėti.
Esmingas meilės bruožas — gerbti vienas kitą. Suvesti meilę į fiziologiją — tai nužudyti meilę. Žmogus turi save vertinti ir nusigręžti nuo šlykštybių. Dora savigarba reikalauja, kad mergaitė būtų atspari vyrų užmačioms, žeminančioms jos garbę.
Kaip atskirti simpatiją nuo meilės? Simpatija — egoistiška, pavydi, linkusi savintis: kad tik su manim kalbėtų, su niekuo kitu nesusitiktų. Simpatija dažniau būna tarp kontrastinių temperamentų žmonių, meilė — tarp panašių. Panašumai įgalina užmegzti kontaktą, o skirtingumai leidžia praturtinti vienas kitą.
Simpatija gali patarnauti meilei. Jei žmogų gerai pažinsi, atsiras noras patikti ne vien išore, bet nuoširdumu, tada bus meilė išvaduota iš siaurumo, pavyduliavimo.
Tikras džiaugsmas — kilnios meilės žiedas.
Moteris turi būti ne vien stalo ir miegamojo, bet daug labiau gyvenimo draugė.
Šeimos meilės židinys moters širdyje.
Melskimės, kad gyvenimo srovė mūsų laivelio nesutriuškintų ar kur ant seklumos neišverstų.
Kilnus vyras niekada neišnaudos moters silpnesnės padėties ar silpnumo momento.
Pasibučiavimas leistinas tada, kai nestumia į neskaistybę. Lengvabūdiški bučiavimaisi nuvertina šį didelio nuoširdumo ženklą, mažina atsparumą aistroms.
Savo apmąstymus tėvas Grigaitis baigia mintimis apie maldą ir optimizmą: krikščioniškosios dvasios pagrindinis tonas — saikingas optimizmas, kylantis iš blaivaus žvilgsnio į pasaulį ir pasitikėjimo Dievu. Žmogus, kuris moka melstis, visada yra optimistas.
Menu, kaip iš apmąstymų kildavo klausimai, o iš mūsų duodamų klausimų — apmąstymai. Dienos, praleistos Pažaislio vienuolyne, mums, studentėms, praturtindavo dvasinį pasaulį ir duodavo daug stiprybės kasdieniniuose gyvenimo vingiuose.
Taip pat ir gimnazijose veikdavo kapelionų globojami religiniai būreliai, kurių iniciatyva keliskart per metus būdavo kviečiami autoritetingi kalbėtojai, pateikiantys panašių apmąstymų — konferencijų įvairiomis religinėmis ir kitomis gyvenimiškomis saviauklą liečiančiomis, jaunimui rūpimomis temomis.
Ir pagalvoju: ar negalėtume tokių apmąstymų jaunimui surengti ir dabar? Kol neturime vienuolynų, rekolekcijų namų, tokios religinio bei auklėjamojo turinio konferencijos galėtų vykti bažnyčiose, mokytojų ar moksleivių namuose, kur didžiulės salės dažnai stovi tuščios ir dar nelabai žinoma, ką jose veikti. Galėtų imtis iniciatyvos moterų sambūris “Caritas”, dvasininkija ir kviesti kartą per savaitę laisvai ateiti moksleivius, studentiją ir visą kitą jaunuomenę. Kiek būtų naudos bręstančiajai kartai!–