Skyrių tvarko JUOZAS VA1ŠNYS, S J.
Keli bažnytinės kalbos klausimai
Bažnytinėje kalboje jau mes nusikratėme daugelio nelietuviškų, ypač lenkiškų, žodžių bei terminų, bet reikėtų dar labiau ją švarinti ir lietuvinti. Jau susipratome, kad iki šiol netaisyklingai kalbėdavome maldą “Sveika, Marija”, sakydami: “Melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandoje". Šis vietininkas valandoje, be abejo, yra atėjęs iš svetimų kalbų. Juk jeigu mes tariamės šį vakarą su kuo nors pasimatyti, tai nesakome “Susitiksime septintoje valandoje”, bet “septintą valandą”, vadinas, vartojame laiko galininką. Jį turime vartoti ir minėtoje maldoje.
Taip pat jau supratome, kad iki šiol nemokėjome linksniuoti paties pagrindinio bažnytinio žodžio Dievas. Norėdami pavartoti vietininko linksnį, sakydavome Dievuje. Tai aiški klaida. Šis žodis yra pirmosios linksniuotės, kaip laukas, daržas ir kt. Šie žodžiai vietininke turi galūnę -e: lauke, darže. Tik ketvirtosios linksniuotės žodžiai, kurie vardininke baigiasi galūne -us, vietininke turi galūnę -uje: danguje, turguje. Tad reikia sakyti ne Dievuje, bet Dieve.
Daug kam yra neaiškus didžiųjų raidžių rašymas bažnytinėje kalboje. Pirmiau Lietuvoje religija buvo prispausta, persekiojama, niekinama. Buvo įsakyta ne tik žodį dievas rašyti mažąja raide, bet net ir krikščioniškų švenčių vardus: kalėdos, Velykos, sekminės...Tik kalbininkams pradėjus protestuoti, buvo nusileista ir švenčių vardus leista rašyti didžiąja raide. Dabar, atgavus šioje srityje laisvę, nueita į kitą kraštutinumą ir pradėta daugelį bendrinių daiktavardžių rašyti didžiąja raide, pvz.: Katedra, Arkikatedra, Bazilika, Kardinolas ir t.t. Didžiąja raide rašomos ir Mišios, prieš tai dar pridedant šv. (šventos). Kiek teko girdėti, bent dauguma (jeigu ne visi) kalbininkų Lietuvoje mano, kad mišias reikėtų rašyti mažąja raide. Tokios nuomonės buvo ir visi į išeiviją pasitraukę mūsų kalbininkai: Salys, Skardžius, Dambriūnas, Barzdukas. Niekas neabejoja, kad, pavyzdžiui, Antanas Salys buvo nuoširdus, sąmoningas katalikas, bet jis net keliose savo raštų vietose teigia, kad mišios rašytinos mažąja raide. Štai savo Raštų I tome (Roma, 1979) jis sako, kad mažąja raide rašomi pamaldų pavadinimai: mišios, mišparai, valandos (78 psl.). Tą pat jis pakartoja ir 92 bei 113 psl. Jeigu dabar Lietuvos kalbininkai tyli, tai turbūt tik dėl to, kad šiuo metu kelti tą klausimą būtų nepopuliaru... Mes “Laiškuose lietuviams” iki šiol mišias rašydavome mažąja raide, bet dabar nutarėme prisiderinti prie Lietuvoje esamos vartosenos.
Kalbininkė Antanė Kučinskaitė, kurios gerą straipsnį iš š.m. “Katalikų pasaulio” Nr. 10 šiame skyriuje persispausdiname, visur rašo šv. Mišios. Maždaug viduryje šio straipsnio ji labai gražiai ir teisingai primena: “Juk šv. Mišių auka — tai paties Išganytojo Jėzaus Kristaus kryžiaus aukos sudabartinimas”. Tad kodėl kryžiaus auka rašoma mažąja raide, o kai ta pati kryžiaus auka sudabartinama, jau rašoma didžiąja — šv. Mišios? Būtų malonu, jei gerbiamoji kalbininkė kur nors paaiškintų, kokiu pagrindu tai daroma.
O štai dabar perspausdiname jos minėtą straipsnį, pavadintą “Taisyklinga kalba aiškinkime tikėjimo dalykus”: