THOMAS WEINANDY, O.F.M. Cap.
Daug krikščionių šiandieną yra nepatenkinti, nusivylę krikščionybe. Moralinės vertybės prarado pagarbą bei prasmę. Centrinės tikėjimo paslaptys, kaip įsikūnijimas ar prisikėlimas, yra diskutuojami, ar net paneigiami. Krikščionys sąmoningai ar nesąmoningai nusikrato tikėjimu į Kristų ir jo Evangeliją, visa iškeisdami į laikinus principus bei vertybes. Daugybė jaunų žmonių ieško gyvenimo klausimams atsakymo šiandieninėse nekrikščioniškose filosofijose. Tai yra ryšku šių dienų gobšume, egoizme. Du didžiausi įsakymai — Dievo ir artimo meilė — prarado svarbą. Evangelijos tiesos yra išplautos iš žmogaus sąmonės ir pakeistos visai priešingomis.
Dabartinė padėtis yra komplikuota tuo, kad savo išvaizda krikščionybė gyvuoja. Mes matome bažnyčias kiekviename mieste, ir jų dauguma gerai tvarkosi ekonomiškai. Todėl atsivertimas, arba grįžimas tikėjimu į Jėzų, nėra aiškiai atpažįstamas. Mes užmirštame, kad nė vienas krikščioniu negimė. Mes pamirštame arba nežinome, kad kiekvienas žmogus yra Šv. Dvasios šaukiamas atgimti iš naujo. Mes pasidarome kurti desperatiškam reikalui — Jėzaus Kristaus išganymui. Savo širdies gilumoje kiekvienas iš mūsų yra šaukiamas į artimesnius santykius su Jėzumi ir jo Evangelija. Atpažindami savo ir krikščionybės esamą padėtį, mes lengviau leisime Šv. Dvasiai savo gyvenime veikti.
Marija su Kūdikiu Batoni
Netikintieji
Visi žmonės — musulmonai, budistai, ateistai — turi teisę ir privilegiją išgirsti gerąją naujieną, kad Jėzus Kristus yra Viešpats ir Išganytojas ir kad Dievo Dvasia apsigyvens juose, jei jie atgailos ir tikės.
Daug netikinčių žmonių yra ir krikščioniškuose kraštuose. Europa ir Amerika kūrėsi ant krikščioniškų pagrindų ir principų, kurie dabar daugybei jau neegzistuoja. Daugybė žmonių, net aukštose valdančiųjų pozicijose, nėra krikščionys ir net priešingi jiems. Tai yra labai aišku, žvelgiant į politinių sluoksnių gyvenimus, arba ko mūsų vaikai mokomi mokyklose ir universitetuose.
Mūsų šiuolaikinėje vakarų kultūroje ypač jaunimas dar nėra girdėjęs Evangelijos. Jie yra visiški ignorantai Katalikų Bažnyčios tiesoms dėl to, kad niekas jiems nėra apie tai kalbėjęs. Kai kurie nešiojasi klaidingą, iškreiptą Evangelijos supratimą. Daugybei šiandien Kalėdos reiškia “dovanų davimą”, arba reikalą rūpintis reikalingais materialinės paramos.
Abi mintys yra geros, bet nepaliečia Evangelijos širdies. Pamirštama, kad Kalėdos yra Jėzaus įsikūnijimo žmogumi šventė, bet ne tiktai išmokymas dosnumo.
Kiti yra girdėję tikros Evangelijos Žodį ir net Kristaus kvietimą savyje, bet ir jie, kaip turtingas Evangelijos jaunuolis, pasirenka pasaulio siūlomą garbę bei turtus.
Netikinčiojo grįžimas prie Dievo
Prieš Jėzaus Kristaus pažinimą mano gyvenimą charakterizavo du bruožai: išdidumas ir kažkoks nepajėgumas bei beviltiškumas. Aš augau savimi pasitikinčioje šeimoje, kur nebuvo reikalo lankyti bažnyčią. Aš buvau mokomas kitiems padėti, bet niekuomet neprašyti pagalbos sau. Aš vedžiau gana jaunas, savimi pasitikintis, visur laimintis. Ilgainiui, mūsų vaikams augant, aš pradėjau abejoti savo pajėgumais.
Aš nežinojau, kaip rūpintis šeima, nemokėjau tvarkyti piniginių reikalų, nesupratau, kaip susigyventi su žmona, kuri vis labiau nuo manęs tolo. Charakteringa, kad aš padėjau svetimiems. Aš dirbau su vietos jaunuoliais. Tenai žmonės žiūrėjo į mane su pasitikėjimu ir pripažinimu.
Tuo tarpu mano žmona įsijungė į vietinę krikščionių maldos grupę, ir aš pradėjau pastebėti joje pasikeitimą. Supratau, kad krikščionybė atnešė jai gera. Mano žmonos dvasinis augimas darėsi daug gilesnis, negu jos apsisprendimas ir savęs disciplina galėtų to pasiekti. Ji darėsi vis laimingesnė, rami ir savimi pasitikinti. Tuo tarpu aš jaučiausi savimi netikras ir beviltiškas savo gyvenimo atžvilgiu. Aš žinau, jog ji meldėsi, kad ir aš dalinčiausi su ja nauju gyvenimu.
Maždaug po 3 metų ir aš pradėjau lankyti tą krikščionišką grupę ir buvau nustebintas, kaip tie žmonės vieni kitus mylėjo, su kokiu džiaugsmu ir ramybe jie tarp savęs dalindavosi. Susitikdamas su jais kas savaitę, įsitikinau, kad Dievas yra tikrai. Kai aš vis labiau atpažinau savyje Dievo planą, pamačiau, kiek daug dalykų turėjo manyje keistis. Užuot graužęsis dėl su savo žmona pašlijusių santykių ir kaip pradėti juos taisyti, aš pajutau atsakomybę už savo vaikus ir pradėjau keisti keletą blogų savo įpročių bei idėjų. Aš tikėjau, kad Viešpats pakeis ir mane, jei aš jam leisiu. Jis niekuomet manęs neapsunkindavo, bet per maldą ir per naujus krikščionis draugus išliedavo savo malonę atpažinti, koks sekantis žingsnis yra reikalingas kasdieninio gyvenimo problemose. Aš pradėjau išsilaisvinti iš abejonių, baimių ir nuodėmės, kuri lig šiol mane kamavo. Pradėjau patirti džiaugsmą, gilesnį tikėjimą ir ramybę, kurią prieš tai mačiau tik kituose. Aš buvau sujaudintas, kokius pasikeitimus Jėzus manyje padarė Šv. Dvasios jėga. Jaučiausi labai laimingas, išsilaisvinęs iš senos gyvenimo padėties.
Tačiau ilgainiui pamačiau, kad visi tie mano gyvenimo pasikeitimai nebuvo vien tik mano naudai. Pamačiau, kad visa tai yra Dievo garbei ir Bažnyčios, Kristaus kūno, atkūrimui žemėje. Atsimenu, atsivertęs Šv. Raštą (Jono 15,16), skaičiau kaip kvietimą naujam savo darbui: “Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad duotumėte vaisių”.
Krikščionys iš vardo
Daugelis, kurie šiandien vadina save krikščionimis, tokie nėra. Galbūt jie augo krikščioniškoje šeimoje, tačiau retai arba niekada nelanko bažnyčios, nedalyvauja Mišiose, savo tikėjimo nepraktikuoja ir formaliai nepriklauso jokiai religijai. Jie yra abejingi ir nejautrūs. Jie save vadina krikščionimis, save laiko gerais ir atsakingais žmonėmis, tačiau širdimi ir protu jie artimesni netikintiems negu krikščionims. Jų gyenimo stilius ir vertybės nesiskiria nuo netikinčiųjų. Jie nesijaučia esą nuodėmingi ir nėra turėję asmeninių santykių su Jėzumi. Kad Šv. Dvasia juose gyvena, jie neturi supratimo. Popiežius Paulius VI, gerai tai žinodamas, pasakė: “Šiandieną yra daugybė krikštytų žmonių, kurie formaliai nėra atsisakę krikšto, bet kurie yra tam visiškai indiferentiški ir pagal jį negyvena”.
Reguliarūs bažnyčios lankytojai
Dalis tikinčiųjų yra reguliarūs bažnyčios lankytojai, kiti dalyvauja bažnyčios veikloje bei programose. Katalikai, kurie yra vos praktikuojantys, lanko sekmadienio pamaldas gana pasyviu būdu. Jie Evangelijos niekuomet nesuprato ir nepriėmė. Jie retkarčiais meldžiasi, paprastai krizės atveju, jei jie patys negali kontroliuoti padėties. Jų tikėjimas yra silpnas. Kas yra Jėzus ir išganymo dovana, mažai jiems reiškia. Krikščioniška moralė ir vertybės jiems nėra aiškios. Jie retai gailisi dėl nuodėmės ir retai, arba niekada, neina išpažinties. Jie nieko neranda Jėzuje bei jo Evangelijoje, kas keistų jų gyvenimą. Jie net nesuvokia savo varganos padėties. Svarbiausias skirtumas tarp “vos praktikuojančio” ir tik save besivadinančio krikščioniu yra toks, kad pirmieji, lankydami bažnyčią, girdi Evangelijos Žodį.
Praktikuojančios katalikės atsivertimas
Jei manęs būtų kas paklausęs prieš septynerius metus, kaip aš jaučiausi savo gyvenime, būčiau atsakiusi: “Puikiai. Viskas gerai vyksta”. Jei būčiau paprašyta išreikšti savo santykius su Dievu, būčiau atsakiusi: “Aš manau, mano santykiai kaip reikiant geri”. Iš tiesų aš niekuomet apie Dievą daug negalvojau, išskyrus sekmadienio Mišiose. Po 16 metų katalikiško auklėjimo buvau įsitikinusi, kad apie Dievą daug žinau, bet vis tiek jis yra “Dievas” kažkur toli, nepasiekiamas, retkarčiais mane patikrinantis. Aš nuoširdžiai tikėjau, kad, man mirus, jis surinks visus “gerus” mano darbus, atims iš jų “bloguosius” ir, laimei lemiant, pateksiu į dangų. Aš vengiau daug apie tai galvoti ir maniau, kad man mirtis dar labai toli.
Mano pagrindinė mintis buvo, kad “Dievas padeda tiems, kurie pasideda sau” (ką per klaidą laikiau Šv. Rašto citata). Taip aš sunkiai bandžiau daryti viską, ką Bažnyčia įsakė. Man buvo lengviau daryti visus darbus, kurie buvo man uždedami, nes man reikėjo kitų įvertinimo. Aš norėjau, kad kiti manimi gėrėtųsi, mane girtų, pradedant tėvais, mokytojais, draugais mokykloje ir mano vyru.
Aš bandžiau kituose sukurti geros mergaitės vaizdą, išauklėtos krikščioniška dvasia, bet dažniausiai svajojančios tik apie asmenišką laimę ir pasitenkinimą. Aš nelaikiau savęs nuodėminga ir nesupratau, ką esu padariusi, kas reikalautų Jėzaus mirties ant kryžiaus. Aš taip pat žinojau, giliau pamąsčiusi, kad aš nesu “šventoji”, bet kas gi aš esu? Tuomet nuspręsdavau imti vidurinį kelią ir gyventi taip, kaip visi normalūs, geri žmonės aplinkui gyveno.
Aš labai norėjau būti laiminga. Pirma vedybos, paskui vienas kūdikis ir antras. Pati tapau nerami, laukdama vis naujų įvykių. Norėdama būti tobula motina, pradėjau skaityti kiekvieną knygą, kuri lietė vaikų auginimą. Kai kurie patarimai susikryžiuodavo, o aš neturėjau jokio objektyvaus standarto tam patikrinti. Dažnai aš jausdavausi kalta, nežinodama, ar esu per daug griežta, ar nuolaidi. Tą nepastovumo jausmą perdaviau ir savo vaikams, nes mačiau augantį jų nepastovumą ir nuolatos ieškančius naujumų. Aš pasidariau baiminga, matydama, kad negaliu atlikti tobulos motinos rolės.
Tose aplinkybėse pradėjau lankyti susirinkimą, kur žmonės kartu melsdavosi ir dalindavosi savo gyvenimais. Kurį laiką stebėjau, kas ten darėsi, bet vis buvau skeptiška. Vieną vakarą kažkas ten kalbėjo apie Dievo duotą kiekvieno žmogaus širdyje tuštumą, kurią užpildyti gali tik Jėzus Kristus. Aš tuoj supratau, kad tas pasakymas tiko ir man. Išėjusi pradėjau mąstyti, kad Dievas gali būti tikras, gyvas ir man. Jis gali ir man kalbėti, tačiau aš bijojau, kad šiuo nauju krikščionišku gyvenimu gyventi aš negalėsiu.
Vieną popietį, paėmusi savo mažą mergytę iš lovytės, pastebėjau, kokia ji buvo laiminga mane pamačiusi. Aš pradėjau galvoti, kad ir Dievas laukė mano tokio šypsnio visą amžinybę — šypsnio vaiko, priklausančio savo Tėvui. Jis norėjo, kad aš nusigręžčiau nuo savo seno gyvenimo. Jis norėjo, kad aš atsisukčiau į jį ir pripažinčiau jį savo mylimu Tėvu. Tai neatsitiko žaibo greitumu, bet tai buvo Dievo meilės užtikrinimas, kokio aš niekada nebuvau patyrusi.
Tai buvo tik pradžia. Dievas Tėvas atsivėrė man, norėdamas, kad aš patirčiau meilę jo Sūnaus ir Šv. Dvasios. Daugiau nebuvau katalikė tik iš vardo, bet pradėjau vis giliau ir giliau įsisąmoninti į tiesą, kad Jėzus Išganytojas yra mano ir mano šeimos gyvenimo dalis.
Pareigingas krikščionis
Pažiūrėkime į “pareigingą krikščionį”, turintį stiprų troškimą tarnauti Dievui ir uoliai dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Šios kategorijos katalikai myli Mišias ir dažniausiai jose dalyvauja. Tačiau tikrų dvasinio gyvenimo gyvybinių ženklų, kaip dalinimosi Evangelija su kitais, stokoja. Jie gal reguliariai atlieka išpažintį, bet tos pačios nuodėmės jų gyvenime metai po metų vis kartojasi. Tai reiškia, kad jų santykiui su Dievu kažko stokoja. Jie nepatiria Dievo meilės bei atlaidumo. Gal jie meldžiasi, net kasdieną, bet mažai tejaučia gyvojo Dievo prisilietimą. Jie turi tikėjimą, bet kažko trūksta. Tas “kažkas” tai yra visiškas atsivertimas, atsigręžimas į Jėzų Kristų. Jie yra šaukiami į Jėzaus pažinimą ir jo kryžiaus jėgą, keičiančią žmonių gyvenimus.
Vieno kunigo liudijimas
Beveik 30 metų kalbėjau 119 psalmę su daugybe Kristaus kūno narių: “Per amžius, Viešpatie, tvirtai stovi Tavo žodis danguje, kartų kartoms reiškiasi Tavo ištikimybė”. Kaip skolą Dievo ištikimybei, gerumui ir gailestingumui aš atpažįstu savo nedėkingumą. Nežiūrint daugelio metų ištikimo kunigo tarnybos, aš žinau, kad be Dievo gerumo aš ir šiandien būčiau cinikas, kandus, keliaujantis savo senais keliais.
Po II Vatikano susirinkimo atėjo įtampa tarp seno ir naujo su keitimosi baime. Tuo laiku aš buvau teologijos fakulteto narys, atsakingas už studentų dvasinį formavimą jų studijų metais. Bažnyčios atsinaujinimas “atėjo”, bet jos atnaujinimo pastangose aš mačiau daugiau pasidalinimą, negu vienybę; užsidarymą, negu naują gyvenimą; individualizmą, negu broliškumą. Tam aš neturėjau jokio atsakymo. Aš troškau taikos ir rūpinausi ateitimi. Viduje visa to aš meldžiau Viešpatį ramybės, kuri atrodė taip toli, nepasiekiama.
Ilgesys manyje atrasti Dievą vis augo.
Aš žinojau, kad dalis manyje esančios tuštumos buvo tai, kad Dievas man buvo labai toli. Aš svajojau, kad “galėčiau atrasti Dievą ir patirti jį gyvą”. Aš nežinojau, ką reiškia “Dievą rasti”, bet mano ilgesys neišnyko.
Besiruošiant 1973-tų metų Kalėdoms, aš praleidau tris dienas susikaupime, melsdamasis ir pasninkaudamas vienumoje. Ir vėl troškimas atrasti Dievą buvo su manimi, bet kaip kvailas aš buvau ieškoti Dievo pagal savo akademinius metodus ir būdą. Iš duotų man Kristaus gimimo pasiruošimui sugestijų galėjau tik patikrinti savo sąžinę iš vieno klausimo: “Kuo Dievas džiaugiasi mano gyvenime, ir ar aš tuo džiaugiuosi?”
Tačiau tų dienų vienuma parodė mano egocentriškumą net iki tokio taško, kad aš formavau savo gyvenimą pasisekimo, atpažinimo ir pasitenkinimo linkme, prašydamas Dievą tik palaiminti mano rankų stabus (dievus). Dievo malonei padedant, atgailavau ir per jo Sūnų Jėzų Kristų prašiau atleidimo. Atgailos metu aš pajutau Dievo meilę ir jo gyvą buvimą manyje nauju būdu. “Sugrudusios ir sutrintos širdies tu, Dieve, nepaniekinsi” (Ps 51-19).
Dievo atlaidumas, susitaikymas ir jo buvimas atsirado su manimi. Aš žinojau, kad Dievas mane palietė, norėdamas, kad aš kreipčiau savo gyvenimą, pasiduodamas jo maloniems troškimams.
Patyrimas Dievo gailestingumo ir atlaidumo davė man drąsos pradėti sekti Viešpatį nauju būdu. Nežiūrint ateities netikrumo, jis davė man troškimą klausytis jo balso ir prie jo artėti. Aš žinau, kad Viešpats yra ištikimas. Per paskutinius 10 metų mano gyvenimas pasikeitė drastiškai. Vietoje abejonės, aš įsitikinau Dievo buvimu ir jo jėga Bažnyčios gyvenime. Viltis pakeitė prievartaujantį sprendimą, atgaila nugalėjo neapykantą ir cinizmą, o Dievo garbinime išnyko mano šauksmas: “Viešpatie, kaip galiu aš Tave atrasti?”
“Pagarbintas tebūna Dievas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris teikia mums paguodos visoje mūsų priespaudoje taip, kad mes galime guosti patekusius į priespaudą ta paguoda, kuria mes patys esame Dievo guodžiami” (2 Kor 1,3).
Krikštyti vaikai
Toliau spektre matome vaikus, augančius krikščioniškoje šeimoje. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais kūdikių krikštas nebuvo praktikuojamas. Tik vėliau, gale 5-to šimtmečio, jis tapo universaliu papročiu. Nors Bažnyčia pripažįsta, kad krikštas išlieja kūdikiui malones, ištraukdamas jį iš šėtono nagų, bet, nežiūrint to, Bažnyčia taip pat atpažįsta, kad vėliau asmeniškas atsivertimas — atsisukimas į Dievą yra vis tiek reikalingas. Krikštyti vaikai vėliau yra reikalingi subrendusios atgailos už nuodėmes ir apsisprendusio atsidavimo Jėzui Kristui, savo Išganytojui ir Viešpačiui.
Šiame reikale krikščionys ir katalikai tėvai turi būti apsisprendę ir tikri. Dažnai mes prileidžiame, kad krikščioniškoje šeimoje pakrikštyti vaikai natūraliai tampa krikščionimis. Tačiau daugelio šių laikų krikščionių šeimose pasirodė, kad tai nėra tiesa. Daug tėvų pamato, kad užaugę jų vaikai atmeta, paneigia krikščioniškas tiesas, praktiką ir įsakymus. Dažnai net tėvai nenumato savo vaikų pražūties. Norint apsisaugoti nuo tokios padėties, negalima gėrėtis, kad vaikai yra “geri”, kad viskas “gerai sekasi”, bet reikia geriau suprasti, kad ir jie širdies gilumoje yra nuodėmingi. Kaip dažnai vėliau reikia tėvams gėdytis vaikų elgesio namuose, mokykloje ar kitoje aplinkoje. Tokioje padėtyje tėvai gali pamatyti, kaip labai jų vaikams yra reikalingas Jėzus ir su kokiu pasišventimu jie turėtų skiepyti savo vaikuose tikėjimą nuo pat kūdikystės dienų.
Krikštyto jaunuolio atsivertimas
Jei anksčiau kas nors būtų mane paklausęs, kas yra pasaulio Viešpats ir Išganytojas, tai būčiau atsakęs teisingai. Savo katalikiškame auklėjime buvau tėvų mokomas, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, priėmė žmogaus kūną, gyveno, mokė ir mirė ant kryžiaus. Mūsų 9-nių asmenų šeima kasdieną kartu kalbėjo rožinį. Nors ši praktika pamažu išnyko iš mūsų šeimos, bet bažnyčios lankymas pasiliko. Mano tėvai iki šios dienos kasdieną dalyvauja Mišiose.
Iš tikrųjų jie ir vaikus mokė, kaip yra svarbi Eucharistija, ir per keletą metų aš sekiau jų pavyzdžiu, dalyvaudamas kasdieninėse Mišiose. Katalikišką auklėjimą aš gavau pradžios mokykloje ir benediktinų gimnazijoje. Sutvirtinimo sakramentą gavau, būdamas 12 metų. Tačiau mano auklėjimo vaisiai mano gyvenime neliko labai aiškūs. Nors aš turėjau teisingus atsakymus į įvairius klausimus, bet mano žinios nebuvo gyva realybė. Dalyvavimas sakramentuose nekeitė mano gyvenimo. Išsimokslinimas buvo aukščiausias tikslas mano gyvenime. Aš siekiau kitų matomų bei apčiuopiamų pasaulio vertybių. Aš tikėjau, kad, jei įsigysiu universiteto diplomą, aš būsiu visiškai laimingas. Siekiau karjeros ir prestižo.
Tai buvo mano ilgo laiko tikslas. Trumpalaikis mano tikslas buvo malonumai. Būdamas gimnazijoje, aš dariausi vis labiau egocentriškas, visuomet turėjau išeiti laimėtoju. Norėdamas išlaikyti savo gerą vardą, apgaudinėjau tėvus. Šešiolikos metų būdamas, siekiau sekso ir draugystės. Prisimenu, kai draugų tarpe kilo klausimai: “Kam aš gyvenu? Koks mano gyvenimo tikslas?” Panašios mintys nekiltų tam, kuris pažįsta Jėzų.
Jėzus savo gailestingumu atidarė man akis. Aš išgirdau Evangeliją, su kuria mane supažindino krikščionys draugai. Man parodė, kad aš esu nuodėmingas, turiu daryti atgailą ir atiduoti savo gyvenimą Jėzui Kristui. Tik jis galėjo mane pakeisti. Aš išpažinau Jėzų Kristų savo asmeniniu Išganytoju ir Viešpačiu, kuris anksčiau man buvo tik vardas, nepajėgus padėti man kasdieninėse gyvenimo problemose. Aš neabejoju, kad prieš tai buvau kaip Lozorius kape, miręs ir suraišiotas. Bet Jėzus prikėlė mane gyvenimui, kai aš buvau dar tik 16 metų, kad galėčiau tarnauti Kristaus Kūnui — Bažnyčiai.
Dabar Šv. Raštas ir Bažnyčios tradicijos man yra gyvos, nešančios džiaugsmą ir mokydamos, kad Kristus gyvena manyje Šv. Dvasia, kuri parodo mano nuodėmingumą, duodama jėgų gyventi pagal Dievo įsakymus. Būdamas 20 metų, aš jaučiuosi tikrai laimingas ir dėkingas, kad Jėzus Kristus prikėlė mane naujam gyvenimui ir leidžia man jam tarnauti.
Klausimai patikrinti tikėjimą
1. Ar aš širdimi tikiu ir lūpomis išpažįstu, kad Jėzus Kristus yra Viešpats ir kad Dievas jį prikėlė iš numirusių?
2. Ar aš nuolatos jaučiu Tėvo meilę ir Šv. Dvasios jėgą? Ar jaučiu jos pagalbą kasdieniniame savo gyvenime?
3. Ar mano nusiteikimai ir gyvenimo stilius remiasi Dievo įsakymais? Ar aš gyvenu pasaulio dvasia?
4. Ar aš meldžiuosi kiekvieną dieną? Ar aš prašau Dievą tik materialinių dalykų? Ar garbinu Jėzų ir jam dėkoju, kad jis yra mano Išganytojas ir Viešpats?
5. Ar aš matau savo nuodėmingumą ir dėl to gailiuosi? Pavyzdžiui, pyktį, neapykantą, neatlaidumą, pavydą ir t.t.
6. Ar mano dalyvavimas sakramentuose yra gyvas, ar tik pareigos atlikimas? Ar aš jaučiu norą dalyvauti Mišiose? Ar tik laukiu, kad jos greičiau pasibaigtų?
7. Ar dalinuosi su kitais savo tikėjimu į Jėzų Kristų? (Mes galime evangelizuoti tik tuomet, kai mūsų tikėjimas yra gyvas. Kitais atvejais mes nematysime reikalo nei neturėsime noro nešti tą gerąją naujieną kitiems ar net savo šeimos nariams).
Iš anglų kalbos išvertė P. Abromaitienė.
■ Romoje įvykusiose rugpjūčio 14-18 dienomis rekolekcijose dalyvavo keli tūkstančiai kunigų, jų tarpe 27 buvo atvykę iš Lietuvos.
■ Kauno arkivyskupijos kancleriu yra paskirtas kun. A. Svarinskas o seminarijos rektoriumi — kun. S. Tamkevičius.