J. PASQUALINI
Jo vardas buvo Hsia. Jį sutikau 1961 metų pabaigoje Kinijoje, kalėjime, vienoje vietovėje į pietus nuo Pekingo.
Man buvo skirta vieta barake su kitais 17 vyrų. Mūsų darbas: išvalyti kiaulides, gabenti mėšlą į laukus ir laidoti mirusiuosius. Hsia miegojo ant šiaudinio patiesalo šalia manęs.
Šv. Juozapas su Kūdikiu Guido Reni
Jo buvimas su mumis nežadėjo mums didelės laimės. Jis atrodė toks senas ir nestiprus (trapaus sudėjimo, randuotu veidu), kad buvo sunku patikėti, jog pajėgs atlikti savo darbo normą. Hsia buvo vienuolis trapistas. Jis dažnai kalbėjo mums, kad Dievas tikrai mums padės, jeigu tiktai neprarasime tikėjimo. Gaila, bet didelė mūsų dauguma seniai jau buvome praradę savo tikėjimą. Komunistai tuo pasirūpino! Hsia buvo nuteistas 20-čiai metų sunkių darbų kalėjimo tik už buvimą kunigu. Bet jis neapleido maldos ir kiek galėdamas stengėsi praktikuoti savo tikėjimą. Mes nesikišome į jo reikalus ir net jo privengėme. Mums užteko ir taip ko bijoti ir be Hsia tikėjimo reikalų.
Bet jis nesidavė nutildomas. Kažkaip sužinojo, kad aš buvau, be jo, vienintelis katalikas mūsų barake. Vieną dieną pertraukos metu jis atėjo pas mane:
— Tu dar vis esi geras katalikas, ar ne taip? Širdyje?
— Žmogau, aš esu kalinys, — atsakiau jam pavargusiu balsu, — palik mane ramybėje.
Mano žodžių jis lyg ir nenugirdo ir tęsė pasikalbėjimą:
— Mes galėtume kartu melstis. Aš galėčiau išklausyti tavo išpažinties.
— Žiūrėk, Hsia, — atkirtau jam aštrokai, ne juokais išsigandęs, kad kas nors neišgirstų mūsų šnekų, — jei prašaisi būti sušaudomas, tai tavo reikalas; aš pats tik stengiuosi išlikti gyvas. Meskim tas šnekas. Gerai?
Jis nesupyko.
— Gerai, sūnau, — atsakė. — Aš suprantu. Tik prisimink, kad esu tavo draugas.
Ir jis grįžo prie krepšių, kuriais gabeno mėšlą.
Netvirtas jis buvo, tiesa, bet kažkaip pajėgė panešti tuos 70 svarų sveriančius mėšlo prikrautus krepšius nelygia ražiena. Savo darbą jis atliko, o dažnai dar ir silpnesniųjų vyrų darbą.
— Iš kur, manai, jis gauna jėgų? — kažkas paklausė.
— Dievas jam padeda, — vienas iš vyrų atsakė. — Kai tik prižiūrėtojas nemato, Dievas ateina ir paneša krepšius už jį.
Iš to mes turėjome skanaus juoko. O juoktis mums nebuvo daug iš ko. Mes dirbome nuo ryto iki vakaro. Mūsų maistas buvo normuojamas. Tai labai menkos rūšies duona ir lėkštė vandeningos sriubos. Mūsų kambariai: nešvarios landynės, pilnos musių ir blusų. Mes, vyrai, kurių darbas buvo laidoti mirusius, diena po dienos vilkome lavonus įkalniui į kapines.
Tą vasarą pradėjau galvoti, kad mano paties galas arti. Prasto maitinimosi ir dizenterijos nualintas, sukritau be sąmonės lauke ir buvau nugabentas į ligoninę. Keturias dienas praleidau komoje. Vieną naktį, man atgavus sąmonę, pajutau, kad Hsia stovi prie lovos ir vėdina man veidą. Paskui atsargiai, pusiau užsislėpęs, jis ėmė mane maitinti šiltu viralu. Srėbiau ryžių, daržovių ir varlienos sriubą. Su kiekvienu nurytu gurkšniu grįžo šiek tiek jėgų...
— Tiesa, kankinti jie mus gali, sūnau, net ir mūsų kūnus sunaikinti, — šnibždėjo jis man, — bet negali paliesti mūsų sielų, jeigu to mes nenorėsime.
Dar kitus tris kartus jis aplankė mane, kiekvieną kartą atsinešdamas šilto viralo. Buvo rugsėjis, kai aš sužinojau, kiek daug pastangų Hsia parodė, kol priprašė kitus, kad parinktų šiek tiek laukinių daržovių ir prigaudytų varlių savo pertraukos metu, netgi jis pats nuvogė ryžių, kad pripildytų dubenėlį ir paruoštų man viralo. Aš jam padėkojau ir gailėjausi, kad anksčiau su juo nepagarbiai elgiausi.
Vieną dieną Hsia man papasakojo apie savo suareštavimą. Tai atsitiko 1947 metais, kai komunistai užėmė Yangkiaping provinciją, kurioje jis tada gyveno. Tą dieną jis buvo išvykęs iš vienuolyno ir grįžęs rado vienuolius išžudytus, pastatus sudegintus. Kadangi kareivių įtūžimas jau buvo praėjęs, įmetė jį į kalėjimą. Po poros metų tardymo jį nuteisė dvidešimčiai metų.
— Esi gyvas, — tariau jam, — kokia bloga padėtis bebūtų.
Jis pažvelgė tiesiai į mane ir pasakė:
— Esu gyvųjų tarpe, nes Dievas taip norėjo. Matyt, jis turi man numatęs kokį nors uždavinį. Jeigu ne tas uždavinys, būtų man buvę geriau žūti kartu su kitais vienuoliais.
Tą lapkričio mėnesį Yang paskyrė mane 23-jo lauko prižiūrėtoju. Auginome ryžius. Gana greitai po to jis išsikvietė mane pas save. Jį pasiekė žinia, kad Hsia naktį slapčia meldžiasi.
— Ar tai tiesa? — jis šaukė.
Aš priverčiau save nusišypsoti.
— Hsia jau senyvo amžiaus, suprantate. Po ilgos darbo dienos laukuose jis gi visai išvargęs ir pats nežino, ką ten murma bemiegodamas.
— Tik pasakyk jam, — Yang rūsčiai pažvelgė į mane, — jeigu dar ką man teks išgirsti apie maldą, jūs abu už tai brangiai užmokėsite!
Vos tik grįžęs į baraką, nuskubėjau pas Hsia.
— Būk atsargus, — sakiau jam, — mane tai įkiš keliems mėnesiams į vienutę, bet tu... tu rizikuoji visu savo gyvenimu.
— Ir kodėl aš turėčiau taip nepaprastai branginti savo gyvenimą? Kuo jis taip ypatingas? — jis mane tyliai paklausė.
Gruodžio mėnesiui atėjus, oras labai atšalo ir atšiaurus vėjas pūtė staugdamas iš šiaurės vakarų. Vieną dieną, į mėnesio pabaigą, Hsia atsiyrė link manęs prie lauko krašto ir prašė, ar neduočiau jam trumpos poilsio valandėlės.
— Mes ir taip jau turėsime greit savo pertrauką. Ar negalėtum palaukti iki tada, Hsia?
— Ne, nes tada ateis sargybiniai.
Šiek tiek patylėjęs, pridėjo:
— Ar nežinai, kas per diena šiandien?
— Šiandien pirmadienis, gruodžio 25-oji, — atsakiau jam irzliai. Ir tada vos žado netekau, lygiai tuo pačiu metu suvokęs ne tik tai, kad tą dieną buvo Kalėdos, bet taip pat, kad Hsia norėjo melstis.
— Hsia, — aš maldavau jį,
— nežinai, ką darai, taip rizikuodamas.
— Bet aš turiu rizikuoti, — jis paprastai man atsakė. — Aš noriu, kad tu melstumeis kartu su manimi. Mes čia esame tik dviese, kuriems ši diena šventa.
Apsidairiau. Sargybinių nesimatė. Kiti dirbantieji buvo toli, kažkur 23-jo lauko viduryje.
— Greitai nusileisk į griovį, — sakiau jam, — tau duodu penkiolika minučių, seni, tai ir viskas. — O tu?
— Aš pasiliksiu čia, kur stoviu.
Tūkstantį kartų numiriau per tas kelias minutes. Kiekviename vėjo sustiprėjime ar susilpnėjime maniau girdįs sargybinio riksmą. Bet tada kažkas, net nežinau kas, nustelbė mano baimę, ir aš atsidūriau griovio pakraštyje. Ir ką aš ten pamačiau, mane taip pritrenkė, kad pirmą kartą per paskutiniuosius ketverius metus aš pamiršau apie Yang ir kalėjimą ir supratau, ką reiškia tikėti į ką nors daugiau negu tiktai į savo paties išlikimą gyvu.
Ten apačioje, toje išdžiūvusioje dauboje, Hsia laikė Mišias. Jo bažnyčia — tai šie šiaurės Kinijos neaprėpiami plotai. Sušalęs žemės gauburys — jo altorius. O jo bažnytiniai drabužiai — tai apdriskusi kalinio uniforma; įdaužtas emalio puodukas buvo jo taurė. Iš kelių seniai išsaugotų vynuogių jis buvo pasigaminęs kažką panašaus į vyną; iš saujelės kviečių buvo pasidaręs ploną sausainį — ostiją. Ant šio kunigo-vienuolio altoriaus nedegė žvakės, jų vietoje liepsnojo mažas lauželis dauboje. Jo choras — tai vėjas. Tą dieną jis pūtė iš šiaurės vakarų, kol ošimas pavirto tartum himnu. Man atrodė, jog liepsnos siuntė šio drąsaus seno vienuolio maldas tiesiai į dangų, o vėjas jas išnešiojo į keturis pasaulio kampus.
Staiga aš norėjau turėti tokį tikėjimą, kaip Hsia turėjo. Niekur visame pasaulyje, aš sau pagalvojau, nebuvo laikomos prasmingesnės Mišios Kalėdų dieną, kaip čia. Ir šio momento pakilios dvasios pagautas užgiedojau: “Et eum spiritu tuo”.
Hsia, visiškai tuo mano giedojimu nenustebintas, pažvelgė į mane padrąsinančiai ir užgiedojo: “Ite, missa est”. Ir žodžiai, kuriuos buvau beveik užmiršęs, neprašomi atsirado mano lūpose: “Deo gratias”. Mišios pasibaigė.
— Tikiuosi, viliuosi, Viešpats supras, — Hsia atsigręžė į mane, — šis vos tinkamas būdas...
Aš buvau taip nustebintas jo žodžiais, kad negalėjau nieko į tai atsakyti. Jo nesikeičiančios, nepakeičiamos vertybės... Ta jo baimė ne todėl, kad jis statė save į pavojų, bet kad bijojo įžeisti Dievą. Pagaliau man padėjo suprasti ir tai, ką jis seniai jau bandė man pasakyti, jog žmogui neužtenka tik išlikti gyvam. Jam reikia turėti ką nors, jį patį prašokantį — svajonę, tikėjimą, kuriam jis gyventų. Nedvejodamas jam atsakiau:
— Aš žinau, kad Dievas supras, Tėve Hsia.
— Ačiū Tau. Lai jis visada Tave globoja.
Ir keisčiausia buvo, kad pirmą kartą per ketverius metus įtikėjau, kad jis tikrai globos...
Kaip tik tuo metu pamačiau Yang, važiuojantį dviračiu griovio link. Aš vos spėjau nusileisti žemyn ir ištiesti rankas virš ugnies, tarytum pasišildyti, kai jis prabilo į mus:
— Ir ką jūs čia veikiat?
— Šis kvailas senis susikūrė lauželį ir panoro pasišildyti, — atsakiau su nekalta šypsena.
— Baigsit darbą, kai bus pertrauka, ne anksčiau! — jis riktelėjo.
Vos kelioms dienoms prabėgus, įvyko pakeitimų. Hsia ir aš buvome atskirti. Niekada daugiau jo nebemačiau. Bet nuo tos dienos visą likusį laiką, kurį praleidau tose nežmoniškose sąlygose, slaptas kampelis mano širdies buvo saugus nuo Yang ir nuo jo sargybinių. Saugus ir neapimtas baimės.
Ar Tėvas Hsia šiandien gyvas, ar miręs, aš nežinau. Bet jeigu komunistai būtų jį nužudę, tai tik jo kūną, kuriame gyveno jo nenugalima dvasia, nes ji — jiems nepasiekiama.
Iš anglų kalbos vertė D.S.