KUN. A. RUBŠYS
Pasakojimo, arba mitiniai, metmenys. Religinė patirtis ir jausmas išreiškiama ne tik apeiginiu elgesiu, bet ir šventu pasakojimu ar mitu. Tai pasakomoji religijos pusė. Būdinga visoms religijoms perduoti iš kartos į kartą savo esmę pasakojimais: kai kurie jų yra istoriški, kai kurie turi ryšį su paslaptingu pirmapradžiu laiku, kai pasaulis dar buvo belaikėje aušroje, kai kurie praneša apie laiko baigmės įvykius, kai kurie pasakoja apie didvyrius bei šventuosius, kai kurie apie steigėjus, pavyzdžiui, Mozę, Budą, Jėzų, Mahometą, kai kurie apie Piktojo užpuolius, kai kurie yra palyginimai bei pamokymai, kai kurie — dievų nuotykiai. Pasakojimai dažnai vadinami mitais.17 Mitas ir pasakojimas yra tam tikra prasme sinonimai, nors žodis ‘mitas’ yra naudojamas ir pasakoms paženklinti. Čia žodį ‘pasakojimas’ naudojame kaip visuminį žodį religinei kalbai įvardinti, o žodį ‘mitas’ siauresne prasme — paženklinti religinį pasakojimą. Religinė pasaulėžiūra ir religinis pasaulėvaizdis yra Anapus pasakojimas, išreikštas per rinkinį giminingų pasakojimų, metaforų ir vaizdinių.18
Žmonės bendrauja simbolių pagalba. Žodis yra simbolis, nes apreiškia prasmę. Ženklas + yra simbolis, nes reiškia sudėties veiksmą. Lelija religiniame mene yra simbolis, nes reiškia nekaltybę. Žodžiai, gestai, daiktai gali būti simboliai — priemonės išreikšti prasmę. Žodžiai, anot Augustino, yra brangūs prasmės puodukai.
Marija su kūdikiu Morelli
Užuomazginiai kurios nors religijos pasakojimai ne visuomet turi istorišką ištaką. Pasakojimai apie kūrimą nėra istorija, bet tikėjimo įžvalga, kad pasaulis turi pradžią ir yra gero Kūrėjo sukurtas. Panašiai reikia vertinti ir mitus apie mirties ir kančios atėjimą į pasaulį. Pasakojimas apie tikėjimo protėvius Mozę ir Išėjimą iš Egipto, Pažado žemės užkariavimą, karalius ir pranašus, tremtį Babilone bei potremtinį judaizmą yra istorija tikėjimo Dievu šviesoje. Jėzus Nazarietis, Mahometas, Buda yra istoriški asmenys.
Be to, daugelis religijų laiko tam tikrus dokumentų rinkinius, kurių pagrindu yra buvęs ilgalaikis pasakojimų žodinis perdavimas, tikrais ir šventais raštais. Jie yra kanoniški — pripažinti tikinčiųjų vadovybės kaip tikėjimo ir gyvenimo norma. Dažnai šie raštai yra laikomi Dievo įkvėptais ar paties religijos steigėjo žodžiais. Jie turi įsakmią jėgą ir apima pasakojimus bei mitus, kurių tiesą laiduoja pati Dievybė. Ir kiti raštai bei žodinis religijos lobynas turi svorį — šventųjų gyvenimai, Šri Lankos kaip budistų tautos kronika, pasakojimai apie žymius Rytų Europos hasidimų sąjūdžio vyrus, islamo Hadita — pasakojimai apie Mahometo gyvenimą bei pamokymus ir pan.
Religijos pasakojimai yra glaudžiai įjungiami į apeiginius religijos metmenis. Katalikų Mišios, krikščionių Komunijos liturgija, pavyzdžiui, sudabartina Paskutinės Vakarienės pasakojimą, kurios metu Jėzus paaukojo save, — pagal krikščionių tikėjimą, — už pasaulio išganymą ir sutaikė žmoniją su Dievu. Judaizmo Perėjimo — Pesach —- šventės apeigos mini ir sudabartina Išėjimo iš Egipto įvykius, žmonių priespaudą ir jų santykį su Viešpačiu, kuris juos išvedė iš vergijos senajame Egipte. Apeigos ir pasakojimas sudaro glaudžią jungtį. Apeigos be pasakojimo būtų aklos — be krypties, pasakojimas be apeigų būtų tuščias — tik žodžiai.
Teologijos ir filosofijos metmenys.Pasakojimo metmenimis remiasi tikėjimo poreikis suprasti tai, ką tikima. Tikėjimas proto neužgožia ir nesunaikina. Priešingai, tikėjimas skatina veržtis į gyvenimo paslaptį, aptariant Dievą, žmogų pasaulyje ir žmogaus santykį su Dievybe. Tikėjimas ir protas yra du intymūs draugai žmogaus gyvenime. Krikščionybėje pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą, mirtį — Prisikėlimą, Paskutinę Vakarienę vedė tikėjimą aptarti protu Jėzaus dieviškumą — Įsikūnijimą (Jėzų kaip Dievą) ir tikėjimą į vieną Dievą — Trejybę. Panašiai, krikščionybei susitikus su graikų-romėnų filosofiniu ir intelektualiniu pasauliu, reikėjo galynėtis su pamatiniais klausimais apie Dievo prigimtį, kūrinijos prasmę, malonės sąvoką, Jėzaus dieviškumą ir žmogiškumą ir pan. Šie klausimai vedė į krikščioniškosios teologijos plėtotę. Budizmo atveju, imant dar vieną pavyzdį, pats Buda davė filosofinę pasaulio sampratą ir kelią į išganymą — nirvaną. Vienu ir kitu atveju doktrina užima ypatingą vietą visose svarbesnėse pasaulio religijose iš dalies dėl to, kad anksčiau ar vėliau tikėjimas turi įsijausti į visuomeninę tikrovę ir, išmokslintų vadovų dėka, ieškoti intelektualinių tikėjimo prielaidų.
Religijų istorija liudija, kad religijos pabrėžia arba teologinį, arba praktinį pradą. Krikščionybei yra būdinga ‘teisingas mokymas’ — ortodoksija, tuo tarpu judaizmas ir islamas labiau teigia ‘teisingą elgesį’ — ortopraktiką. Teologiniai sankirčiai suskaldė krikšionybę į katalikų, ortodoksų (pravoslavų), protestantų bendrijas. Judaizmas, bandydamas suprasti ortopraktiką, yra pasidalinęs į ortodoksų, konservatyviųjų ir reformuotų žydų grupuotes. Panašiai, remdamasis ortopraktika, yra suskilęs ir islamas į sunitus — pranašo Mahometo palikimo musulmonus ir šijitus — Ali, ketvirtojo kalifo, palikimo sekėjus.
Kai kuriuos šiuolaikinius religijų tyrinėtojus taip užburia simbolinė ir psichologinė mito jėga, kad jie nebepastebi intelektualinio prado religijose. Užtat ir paneigiama Antgamtis — anapusiška Dievybė ir raginama grįžti į olas Deivės garbinti.
Dorovės metmenys.Ir religijos pasakojimas, ir teologija liečia religijos vertybes, sukuria pasaulėžiūrą bei pasaulėvaizdį ir atsako į likiminio išganymo — judaizme, krikščionybėje, islame — ar išsilaisvinimo — budizme, induizme, — klausimus. Įstatymas, kurį religijos lobynas įaudžia į savo pasaulėžiūrą ir pasaulėvaizdį, yra religijos dorovės metmenys — etika. Pavyzdžiui, budizme yra keletas visuotinių įsakų, kurie paprastai vadinami penki įsakymai ar vertybės, reguliuojantys vyrų ir moterų vienuolių gyvenimą Sangha — vienuolyno bendruomenėse. Judaizme yra ne tik Dešimt įsakymų — Dekalogas, bet ir 613 taisyklių, duotų bendruomenei paties Dievo. Visas šis įstatymas, arba Tora, yra ortodoksams žydams gyvenimo rėmai. Jis yra ir dalis apeiginių metmenų, pavyzdžiui, įsakas švęsti subatą yra ir įsakas atlikti subatai skirtas apeigas — dalyvauti sinagogos pamaldose bei laikytis tyrumo nuostatų.
Panašiai musulmono gyvensena yra Įstatymo, arba Šarija, reguliuojama. Šarija kontroliuoja islamo visuomenę ir religinėje, ir politinėje plotmėje — netgi dorovinį individo gyvenimą, nustatydama, kad jis privalo melstis penkis kartus per dieną, duoti išmaldą, pasninkauti dienos metu Ramadano mėnesį ir išsiruošti šventai kelionei į Meką kartą gyvenime. Taigi Šarija vispusiškai reguliuoja islamo atsidavimą Al Lai — Dievui.
Krikščionybė turi mažesnį ryšį su įstatymu, pagrįsta gyvenimo teisėtvarka, bet ir jos dorovės metmenys — etika yra stiprioje tikėjimo įtaigoje. Pamatinė krikščioniškojo tikėjimo etinė laikysena yra meilė. Jos ištaka yra ne tik Jėzaus įsakymas mylėti Dievą ir artimą, bet ir paties Jėzaus gyvenimas — Jėzus iš meilės atidavė savo gyvybę dėl žmonių išganymo. Meilė turi savo šaknis pačioje triasmenio Dievo — Trejybės paslaptyje, nes amžinasis Dievas yra trijų asmenų bendrija: Tėvas, Sūnus ir šv. Dvasia meilės santykyje. Krikščionis tikėjimu įsijungia į Bendriją, kuri atspindi Dievo gyvenimą ir kaip triasmeniško, ir kaip žmonijos Kenčiančio Tarno, netgi visos kūrinijos.
Bendruomenė ir organizacija.Iki šiol, kaip matėme, religijos metmenys buvo atsajūs. Apeigos, patirtis, pasakojimas bei mitas, doktrina ir etika gali būti nagrinėjami atsajai. Dvejetas religijos metmenų padeda įsijausti į religijos įsikūnijimą. Tai religija kaip bendruomenė bei organizacija yra religijos medžiaginė išraiška. Šie du metmenys yra konkretūs. Kiekvienas religinis sąjūdis įsikūnija grupėje žmonių, kurie labai dažnai susijungia į bendruomenę ir organizaciją — kaip antai, Katalikų Bendriją, budistų Sangha — vienuolyną, musulmonų Umma — Valstybę. Vadinasi, šie metmenys turi bendruomeninį bei organizacinį pobūdį. Norėdami suprasti kurią nors religiją, turime pasižūrėti, kaip ji gyvuoja. Šia sritimi domisi religijos sociologija. Kartais bendruomeninis pasaulėžiūros bei pasaulėvaizdžio veidas yra tapatus su pačia bendruomene, kaip antai, mažose ir vienalytėse gentyse. Bet nūdien vyrauja įvairovė santykių tarp religinių bendruomenių ir platesnės visuomenės: kai kuriuose kraštuose šis ar anas tikėjimas yra oficiali krašto religija, o kituose ta pati religija gali būti tik viena iš daugelio, o dar kituose — sekta, visiškai atsiskyrusi nuo visuomeninio gyvenimo. Be to, ir pačioje kurios nors religijos organizacinėje sandaroje gali būti keletas organizacinių modelių, nuo padrikų kai kurių protestantiškų bendruomenių iki hierarchinės Katalikų Bažnyčios organizacijos.
Religinę bendruomenę ir jos organizaciją sąlygoja ne vien tik oficiali jos vadovybė, bet ir dvasingos asmenybės — charismatikai, kurių dvasinė jėga persunkia ne tik juos pačius bei jų gyvenimą, bet uždega dvasingumu ir bendruomenę, kuriai jie priklauso. Tai šventieji, mistikai, pranašai — jų žodis ir pavyzdys sužadina žmonių entuziazmą, atskleidžia apeigų gelmes ir prasmę, įprasmina tikėjimo vertybes. Apaštalas Paulius buvo vienas iš tokių dvasingų asmenybių krikščionybės pradžioje. Popiežius Jonas XXIII buvo šiuolaikinis šventasis, kuris metė Katalikų Bažnyčiai ir krikščionybei iššūkį įsiklausyti į Dievo užmojį istorijoje dabarties poreikių žaizdre. Vadinasi, bendruomeninė religijos sąranga apima ne tik žmonių masę, bet ir įžymius asmenis, kurių žodžiu ir pavyzdžiu atsiskleidžia nauji “švento ir kito pasaulio” akiračiai žmogaus gyvenimo paslapties atskleidime.
Medžiaginės išraiškos metmenys.Bendruomeniniai bei organizaciniai religijos metmenys bemaž neišvengiamai reiškiasi — įsikūnija skirtingais būdais medžiagine išraiška architektūroje, mene, muzikoje. Nūdien vargu ar rastume didesnį miestą žemėje, kuriame nebūtų katalikų ar krikščionių šventovės, žydų sinagogos, musulmonų mečetės. Azijos miestuose ir kaimuose vyrauja budistų, induistų, šintoistų stupos ir pagodos. Šventovėse sutelkta daug meno — freskų, mozaikų, paveikslų, skulptūrų. Lietuvių tautos ikonografija — tikėjimo rašymas vaizdiniais, prieškrikščioniškasis ir krikščioniškasis — daug pasako apie mūsų medžiaginę religijos išraišką.19 Nepaisant sąjūdžių atsisakyti medžiaginių simbolių religiniame mene — ikonoklazmo proveržių islame ir krikščionybėje — jie yra perdėm dažnai išradingi, prašnekina tikinčiuosius ir padeda jiems artintis prie Dievo. Iš tikrųjų, kaip galėtume suprasti Rytų Ortodoksiją, nesusipažindami su jos ikonomis ir nežinodami, kad ikonos yra laikomos langais į dangų? Arba kaip galėtume įsijausti į induizmą, nepažindami jų Dievo ir gausybės dievų bei dievukų statulų?
Religijai svarbu, kaip konkreti religijos išraiška ir vietovės, kurių išskirtinas šventumas ir prasmė tikinčiuosius ir patraukia, ir suklupdo pagarbiam susimąstymui: Gango upė, Jordanas, šventieji Kinijos kalnai, Fuji kalnas Japonijoje, Navajo kalnas JAV, Eyre Uola Australijoje, Alyvų kalnas, Sinajaus kalnas, Jeruzalė, Betliejus, Roma, Meka...
Septyni religijos metmenys padeda apibūdinti religijas Žemėje. Metmenų sąrašas siekia aptarti sąjūdžius, kurie įkvėpė žmones ir sąlygoja visuomeninį gyvenimą, o kartu atkreipti dėmesį į jų gyvenimo paslapties sąvokas bei tikinčiųjų pratybas. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad yra religinių sąjūdžių bei apraiškų, kuriuose vieni ar kiti metmenys nėra reiklūs ar net visiškai neužtinkami. Mažos ir beraštės gentys nepajėgia išreikšti teologinio ar filosofinio prado, modernizmo šalininkai budizme, susitelkdami į mąstymo, etikos ir filosofijos poreikius, mažai tesidomi budizmo pasakojimo metmenimis. Be to, nūdien yra daug žmonių, kurie savęs nelaiko jokios religinės bendruomenės nariais, bet vadovaujasi savita pasaulėžiūra ir turi savo pasaulėvaizdį. Jie atspindi šiuolaikinius žmogaus poreikius ir poslinkius — asmenišką ilgėjimąsi “švento, kito pasaulio”. Būdinga, kad nūdien bandoma apsieiti šiapusiniu — imanentiniu “šventu, kitu pasauliu”. Tai liudija pasaulėžiūros ir pasaulėvaizdžiai, kuriuos siūlo moksliškasis humanizmas, existencia-lizmas, marksizmas, rasizmas, nacionalizmas...
Žmogaus atvirybė ir proveržis į Dievą, gyvenimo paslaptį
Religinė nuovoka žmoguje yra religijos šerdis, o moksliškas bendravimo su “šventu, kitu pasauliu” tyrinėjimas atskleidžia dvigubą religijos lukštą. Religijos metmenys liudija dvi savybes: išorines — apeigas, pasakojimus bei mitus, dorovės nuostatus, bendruomeninę organizaciją, architektūrą, meną — ir vidinę — “švento, kito pasaulio” patyrimą. Religinė žmogaus savimonė, kaip jau anksčiau sakyta, žmogui nėra kažkas, kas jį papildytų, patobulintų, atbaigtų, bet žmogus pats yra religija, Dievu pagrįstas buvimas. Kuo yra saulė saulėgrąžai, tuo Dievas yra žmogui. Žmogus nenumaldomai atsiveria ir veržiasi į tai, kas yra Viena, kas yra Daugiau, kas aptaria gyvenimo Paslaptį.
Vienybės, pilnatvės, dorumo ir damos vizija yra žmogui nepaprastai svarbus dalykas. Už sudarkytų asmenybių slypi gyvenimo tragedija. Visi žmonės nori būti damoje su savimi. Be to, šis žmogaus veržimasis į damą viršija žmogų ir atskleidžia poreikį jungtis su būties pagrindu, arba su pamatiniu kontekstu, kuriame gyvenama, judama ir esama (žr. Apd 17,28).
Žmogus nenumaldomai atsiveria ir veržiasi į tai, kas yra Daugiau. Esame visuomet pakeliui, nuolat gyvename ant ribos — ant slenksčio į tai, kas viršija visa, ką turėjome, patyrėme iki šiol. Žmogus yra tiltas, o ne kelionės tikslas.
“Paslaptis” yra masinantis žodis. Jis skiriasi nuo kitų dviejų žodžių, būtent “mįslė” ir “problema”. Mįslė yra galvosūkis, kurį reikia atspėti. Problema nėra galvosūkis, bet ją galima išspręsti. Paslaptis yra ypatinga problemos rūšis, nes kuo giliau ją suprantame, tuo aitriau pajuntame, kiek daug mes dar nesuprantame. Supratimas ir supratimo trūkumo pajutimas vyksta kartu: kuo didesnė pažinimo sala, tuo ilgesnis nuostabos krantas.
Viena, Daugiau, Paslaptis yra trys tikros religijos žėresiai su iššūkiu žmogui. Neautentiška religija yra religija, kuri panaudojama perdėm šalutiniams tikslams. Nūdien galima ir reikia kalbėti ir apie religijos patalogiją. Nes ne kiekviena Dievo samprata pasirodo esanti tinkama bei pajėgi suvesti Dievą į santykį su mumis ir padaryti jį religijos Dievu. Istorinės ir psichologinės sąlygos gali įtaigauti Dievo sampratą, ją praskiesdamos, perdėdamos, iškreipdamos ir labai aukštos kultūros metu.20 Religijos tiesa yra sąlygota Dievo tiesos.
Maceina tikrojo Dievo mastui aptarti panaudoja garbinimo sklaidą. Garbinimas yra bet kurio religinio veiksmo pagrindas, tik garbinime žmogus stovi prieš Dievą kaip prieš Dievą, kreipdamasis į jį dėl jo paties. “Tas pat atsitinka ir su žmogumi. Ir žmogus garbinime išsivelka iš savo reikalų, rūpesčių, lūkesčių, pasilikdamas tiktai kaip žmogus gryna savo esme. Garbindamas jis stovi prieš Dievą ne kaip prašytojas, ne kaip dėkotojas, ne kaip aukotojas, net ne kaip kaltininkas, o tiktai kaip tasai, kuris yra išėjęs iš Dievo...”21 Dievas ir žmogus susitinka garbinime vienas su kitu pačiu savo artumu todėl, kad susitinka tokie, kokie jie yra vienas kitam. Nenuostabu, kad žodinė garbinimo lytis susiklosto himno pavidalu:
Išnašos:
1 Friedrich Heiler, Erscheinungen und Wesen der Religion (Stutlgar: Kohlhammer, 1961) 1.
2 Antanas Maceina, Religijos filosofija. I dalis: Religijos esmė— Religijos Dievas (Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1976) 17.
3 Laiškai lietuviams XLI (5:1990) 168-169.
4 Alfred North Whitehead, Science and the Modern World (New York, NY: The Free Press, 1967) 191.
5 Philip Wheelwright, The Presocratics (New York, NY: Odyssey Press, 1966) 33.
6. Ten pat.
7 Ludwig Feuerbach, The Essence of Christianity (New York, NY: Harper Torchbooks, 1957) xxxvi.
8 Karl Marx, Early Writings (London: Watts, 1963) 43-44.
9 Church Dogmatics (Edinburgh: T. & T. Clark, 1961) 49ss.
10 Wilfred Cantwell Smith, The Meaning and End of Religion (New York, NY: New American Library) 116.
11 Peter Berger, The Sacred Canopy: Elements of Sociological Theory of Religion (Garden City, NY: Duobleday, 1969) 180. Mircea Eliade, A History of Religious Ideas: From Stone Age to Eleusinian Mysteries (Chicago, IL: University of Chicago Press, 1978).
12 Aetate nostra" II Vatikano Susirinkimo Pareiškimas "Bendrijos santykiai su nekrikščionių religijomis" žr. II Vatikano Susirinkimo Dokumentai (Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1968) 282-287. Vertė prel. Vytautas Balčiūnas ir Anicetas Tamošaitis, S. J.
13 Elizabeth A. Johnson, consider Jesus: Waves of Renewal in Christology (New York, NY: Crossroad, 1990).
14 Rudolf Otto, The Idea of the Holy (New York, NY: Oxford University Press, 1958) 6-19.
15 Maceina, Religijos filosofija, 28.
16 Maceina, ten pat, 29.
17 Mircea Eliade, Patterns in Comparative Religion (New York: World, 1963).
18 William G. Doty, "Mythophiles' Dyscrasia: A Comprehensive Definition of Myth" .Journal of the American Academy of Religion 48 (4:1980) 534.
19 Žr. Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas (perspausdintas; Vilnius: Mokslas, 1988).
20 Žr. Maceina, Religijos filosofija, 81-83.
21 Žr. Ten pat, 84-89.