Medžiai liūdni ir be lapų
Graudųjį liūdesį gieda—
Prarastą vasarą,
Prarastą saulę ir žiedą.
Bet iš toliosios šiaurės atlėkęs
Atsimuša vėjas
Į dieviško Kūdikio šypsnį—
Nutyla gražiai sušvelnėjęs.
Ir nuo to šypsnio saulėto
Audros nurimo, ir gėlės,
Jau, rodos, seniai išmirę,
Žydėti vėl kėlės.
Alfonsas Tyruolis