(Kalėdinės mintys)
KUN. JONAS
Šiandien patirsite, kad Viešpats ateis ir mus išgelbės, o rytoj išvysite visą jo garbę” (Iš 16,6-7)
Jei koks žmogus būtų tai pasakęs, o ne angelai, tai piemenys tikrai nebūtų skubėję į Betliejų Tavęs, Jėzau, sveikinti. Ne tokio Mesijo Izraelis laukė; bent jau ne gyvulių priterštose kalno urvo ėdžiose. Mesijas — garbingiausio karaliaus Dovydo ainis, taigi karalaitis! Ir jis gims tau ne karaliaus rūmuose? Kas per nesąmonė! Betliejiečiai tik stebėjosi, bet netikėjo piemenims giriantis, jog ne tik vienas angelas jiems tai pranešęs, bet ir “gausi angelų kareivija giedojusi: ‘Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms’ ” (Lk 2,13-14). Tegu laukiamasis Mesijas būtų tik paprastas žmogus, nors ir pranašas, bet vis tiek jis būtų karaliaus Dovydo palikuonis, ne kokios varguolės poros pakelėje gimęs. O ką besakyti, jei tam vargšeliui net angelai giesmę giedoję... Greičiausiai jiems tai prisisapnavo...
Sikstinė Madona Raffaello
Tačiau, tačiau... Juo ilgiau įsižiūriu ir įsimąstau, kas atsitiko Kalėdų naktį, juo mažiau besistebiu betliejiečių abejonėmis ir netikėjimu. Jei imčiau tik šaltu, natūraliu žmogaus protu galvoti, ar nereikėtų ir man suabejoti?
Štai Tu, Jėzau, menkutis, bejėgis, gležnas kūdikutis — Dievo Sūnus? “Tikras Dievas iš tikro Dievo”, kaip mums primena tikėjimo išpažinimas? Juk tai visos būties, viso gėrio, visos meilės ir laimės neišsakoma pilnybė! Tai Amžinybė! Tai Visagalybė, nuolat kurianti, palaikanti visą visatą; žvaigždynus, galaktikas ir mūsų žemelę su nesuskaičiuojamais augalais augalėliais, su gyvių gyviais, nuo mažiausių mikrobų iki milžinų banginių ir dramblių, pagaliau su milijardais žmonių, ir ta Būties Begalybė, tas niekad neišsenkantis Kūrėjas telpa šitame gležname kūdikėlyje? Koks protas galėtų bent apie tai pasvajoti? Žmogiški protai niekad to nesvajojo ir dabar nesvajoja. Aš tai tikiu tik todėl, kad Tu, Jėzau, pats pasisakei esąs “viena su Tėvu”, kad “kas mato Tave, mato ir Tėvą... nes aš ir Tėvas esame viena... Pilypai, nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje?.. Tikėkite bent dėl pačių (mano) darbų” (Jn 14,9-12).
Taip, tik dėl Tavo, Jėzau, darbų, dėl daugybės nuostabių stebuklų, pagaliau dėl Tavo prisikėlimo iš kapo trečiąją dieną po laidotuvių tikiu, jog tame ėdžiose gulinčiame mažylyje esi amžinojo gyvojo Dievo mylimasis Sūnus.
Mielas Jėzau, Tu žinai, jog ir dabar yra Tavęs netikinčių. Jų galvelėse netelpa mintys, jog Tu darei visus tuos Evangelijose aprašytus stebuklus ir net pats prisikėlei iš kapo. Tokių yra ir save katalikais laikančių. Jeigu jie tikrai tikėtų, tai būtų visai kitoks jų gyvenimas, kitoks būtų ir mūsų pasaulis. Ir kodėl, kodėl taip sunku tikėti? Ar ne todėl, kad Tu nesugebėjai ar nežinojai, kaip žmonėms pasirodyti, kad jie tikėtų ir Tave priimtų?
Pažadėtojon žemėn Mozės vedami izraelitai patikėjo, jog Dievas yra neapsakomai stulbinančiai didis, toks didis, kad jie melste meldė Mozę jį patį eiti su Viešpačiu kalbėtis. Jie viską tikėsią, ką tik jis pasakysiąs, tik “tenekalba mums Viešpats, kad kartais nenumirtume”. Kodėl turėtų mirti? Viešpats pasirodė jiems Sinaujaus kalne, apsisiautusiame tamsiais debesimis, iš kurių žaibavo akinantys žaibai, aidėjo ausis užtrenkią perkūnai, girdėjosi skardūs trimitai ir didis balsas... Gal panašiai išsigąsta žmonės ir mūsų dienomis, kai pratrūksta ugnikalniai, kai drebėdama žemė alsuoja ugnimis ir teka lavos upės, kai namai griūva, įsiliepsnoja girios... Jei kaip nors panašiai Viešpats mums imtų rodytis, gal kiekvienai naujai kartai, tada mes greičiausiai patikėtume, jog Tu “esi galybių Dievas”, ir mums reikia Tavęs klausyti. Bet ar mes tada Tave mylėtume? Ar tikėtume, jog tu esi Meilė? Ar Tave taip mylėtume, kaip vaikai myli gerą savo tėvą? Ar tik nedrebėtume kaip vergai, bijodami, kad neklaužadas gali tuoj pat sutriuškinti? Ištisas tautas gali nuo žemės paviršiaus nušluoti per vieną akimirką? O gal imtume Tau akyse pataikauti, o savo mintimis regzti visokius planus Tave kaip nors apgauti, “apeiti”, kaip elgiamės su mūsų laikų žiauriais diktatoriais? Bet ar tokiu atveju Tu mus laikytum savo mylimais vaikais, o mes Tave savo mylinčiu Tėvu?..
Atsiprašau, Kūdikėli Jėzau, kad tokius niekus sapalioju! Tu — begalinė Išmintis geriau žinojai, kaip ateiti į mūsų pasaulį ir kaip laimėti žmonių širdis. Taip, Tavęs vieni milijonai nepripažįsta, Tavęs nepaiso. Bet kiti milijonų milijonai Tave prakartėlėje įsimyli, Tavim žavisi ir džiaugiasi, kad pas mus atėjai toks gležnas, menkutis, kurio nereikia bijotis. Net didžiausias skurdžius, varguolis gali pas Tave nesivaržydamas ateiti ir gal tik kokią gėlelę, radęs pakelėje, Tau atnešti, nes neturi nieko geresnio ar gražesnio. O jei nė tokios gėlelės nerado, tai visada atneša Tave mylinčią savo širdį ir su ta širdimi atiduoda Tau visą save, visą savo ar varganą, ar pertekusį gėrybėmis gyvenimą. Tokia širdis ir yra brangiausias ir Tau mieliausias mūsų turtas! Ar ne? Juk Tau nieko kito ir nereikia, kaip tik mūsų mylinčių širdžių.
Taip, tiesa, mielas Jėzau, mano galvelė jokiu būdu nesupranta ir niekad, kaip jaučiu, nesupras, kokiu būdu Tavoji Begalybė gali tilpti menkutyje kūdikyje, o net ir suaugusiame ir subrendusiame žmoguje. Galiu tik stebėtis. Stebėtis, kaip stebiuosi, kokiu būdu mano siela, visa siela, buvoja kiekvienoje mano kūno ląstelėje, ją gaivindama, daugindama... Nesuprantu, kaip kyla mano mintys, kai galvoju. Dažnai kyla tokios mintys, kurių visiškai nenoriu, o kurių noriu, tos neiškyla... Kaip mano atmintyje tilpo ir telpa regėti kraštai, kalnai, vandenynai, daugybė skaitytų knygų, įvairiausi išgyvenimai, kartais malonūs, kartais nemalonūs. Kaip visa tai telpa mano dvasioje? Neišmanau, bet taip yra. O aš noriu suprasti, kaip Tu susitalpini tame ėdžiose miegančiame Kūdikėlyje. Atsiprašau, kad veržiuos į Tavo dieviško gyvenimo paslaptis.
Pradedu suprasti, jog tai yra bergždžios pastangos, kaip būtų bergždžias vargas, jei kuris mano gerų draugų norėtų įsiveržti į mano sielos vidų ir suprasti jos paslaptis. Tik tiek jis galėtų jas sužinoti, kiek aš pats atsiverčiau. Todėl ir aš ryžtuos laukti, laukti ir laukti, iki Tu pasišauksi mane ir pasirodysi, kaip sakei, “veidas į veidą” ar “akis į akį”. Tada, tikiuos, geriau paaiškės man Tavosios meilės ir išminties paslaptys. O iki to meto noriu tik tikėti. Tikėti, kaip tiki mažas vaikas gražiomis mamos pasakomis. Juk aš tada taip elgsiuos, kaip tu pasakei: “Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas laikys save mažu, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje” (Mt 18,3-4). Ne, Jėzau, nenoriu būti “didžiausias dangaus karalystėje”. Džiaugsiuos būti ir visų mažiausias, kad tik būčiau su Tavimi. Juk Tu esi meilės begalybė, laimės begalybė, džiaugsmo begalybė — nieko daugiau nenoriu. Nors ir mažiausias indelis, bet jeigu jis pripildytas, jis bus pilnas, ir jam nieko netrūksta. Jei Tu, Begalybė, ir mane mažiausią pripildysi tiek, kiek galės manyje tilpti Tavosios begalinės meilės, laimės ir džiaugsmo, ko daugiau man galėtų trūkti?
Per pranašą Tu pasakei: “Šiandien patirsite, kad Viešpats ateis ir mus išgelbės, o rytoj išvysite visą jo garbę”. Dabar, šių Kalėdų proga, tuo džiaugiuos, kad Tu, Viešpatie, atėjai pas mus toks, koks norėjai ateiti. Tu pataikei ateiti. Bet ir laukiu tos akimirkos — “išvysti Tavo garbę”.