(KUN. JONO LAIŠKAS JONUI)
Parašei man prieš Kalėdas: “Be mano žinios ir sutikimo, net neatsiklausus, buvau išmestas į šį pasaulį... Niekas nepaklausė, kokiu aš norėčiau būti. Buvau tik išmestas, ir gana”. Ir tada klausei: “Kokia prasmė galėtų būti šio laikino žmogaus gyvenimo žemėje?”
Žinai, Jonai, tokios ar į jas panašios mintys, kaip Jūsų, manęs nekamavo per ilgokus studijų metus, kaip Jus kamuoja. Man kažkaip ir kažkodėl buvo labai aišku. Esu sutvertas begalinės dieviškos Meilės. Ji pasišaukė mane iš nebūties atlikti tam tikrą uždavinį šioje žemėje, nors tai būtų tik užkimšti kokią nors mažą skylutę Viešpaties visatos rūmuose. Mano laimei to buvo gana.
Bet jau kelinti metai ir mane apsėdo mintis: o kas gi pagaliau aš esu, tas “Aš”? Bevaikštinėjant Palangos pajūrio kopomis, toptelėjo širdin nepaprastas tų kopų smėlio smulkumas. Tai lyg smulkiausiai malti miltai, kuriuos net švelnutis vėjo dvelktelėjimas kilnoja ir sklaido kaip dūmus. Ir ką reiškia tiems kopų kalneliams viena kita mikroskopinė smėlio dulkelė! Nors guli šalia kitų tokių pat dulkelių, bet kitos apie ją ničnieko nežino. O vis dėlto be bilijonų trilijonų tokių dulkelių kopų nebūtų. Viešpatie, pagalvojau, ar tik nesu ir aš tokia dulkelė tarp bilijonų žmonių? Kiek jų mane pažįsta, kiek jų pasiges manęs, kai pasišauksi amžinybėn? O vis dėlto tu, Viešpatie, mane tikrai geriau pažįsti, negu aš tas smėlio dulkeles. Tau net mano vardas žinomas. Tai kas gi pagaliau esu aš, dulkelė, tarp kitų panašių dulkelių?
Kuris kartas man labai patinka padrybsot akis užmerkus visiškoje tamsoje. Tada lyg išnyksta visas pasaulis. Dingsta visos sienos, ribos, spalvos, formos. Dingstu ir aš. Jaučiu nugarą, ant kurios drybsau, bet man ji tokia tolima atrodo, taip visai svetima. Tai kas iš manęs belieka toje tamsumos begalybėje? Ir vis dėlto lieka. Lieku aš. Tai tikrai žinau, jauste jaučiu — esu AŠ. Bet vis tiek lieku mįslė pats sau — kas yra tas mano “AŠ”? Kas, koks esu tas “AŠ”? Kaip padarau, kaip atsitinka, kad aš esu? Tikrai to pats nepadarau. Esu, ir tiek! Galvoju? Taip. Kaip tai padarau, kad galvoju? Ir vėl mįslė — nežinau. Nežinau, koks yra tas mano mylimiausias ir artimiausias “AŠ”. Negaliu jo apčiuopti, negaliu išmatuoti. Gal jis mažesnis už Palangos kopų smėlio dulkelytę? O gal be galo didesnis? Nežinau.
Bet kokia nuostabi ta “AŠ” dulkelytė! Kokių begalybių ji kupina! Savo vaizduote ji skraido ne tik po visą žemę, bet ir po neįsivaizduojamas kosmoso erdvių platybes. Toje “AŠ” dulkelėje telpa dešimtmečių atminimai, apkeliautų ir gyventų kraštų vaizdai, aukščiausi kalnynai, bekraščių vandenynų šėlstančios bangos, girių platybės, džiaugsmai ir nusivylimai... Tą pačią akimirką galiu būti ir gimtojoje Ž. Kalvarijoje, ir Skuodo gimnazijoje, ir Brazilijoje, ir Š. Amerikoje, net ir Mėnulyje bastytis... Kaip aš, dulkelė “AŠ”, visa tai padarau? Nežinau. Bet visa tai tikrai atsitinka. Tas mano “AŠ” atrodo kone visagalis! O, ne! Jis yra be galo silpnutis. Jis neįstengia, kaip norėdamas, net savo minčių ir atminties suvaldyti, savo pykčio pažaboti, aistrų pakinkyti. Kai kurios mintys kartais lenda ir lenda, kaip įkyrūs uodai pelkėse, ir negaliu atsikratyti, neįstengiu sukrapštyti minčių, taip labai reikalingų pradėti ar baigti pamokslėliui ar straipsneliui, o kartais ne paprasčiausiam laiškučiui parašyti. O kai užsimanau su savo Tėvu Dievu nuoširdžiai pasišnekučiuoti, tai ne kartą pasijuntu tuščias — nebežinau, ką jam sakyti. Ir visa tai patiria tas mano mielasis “AŠ”. Jis man vis lieka neįmenama mįslė — paslaptis. Jau netenku vilties ją kada nors šioje žemėje atminti.
Tačiau, Jonai, su Tavo pasakymu “Be mano žinios ir sutikimo... buvau išmestas į šį pasaulį” jokiu būdu negaliu sutikti. Visų pirma ko galėjo atsiklausti, jeigu dar nebuvo nė Tavo pirmosios ląstelės?
Kartą prisiminiau, kad, šlifuojant deimantą, atsiranda daug dulkelių, deimantinių dulkelių. Ir jos yra brangios! Jos gali žibėti kaip deimantas, nuo kurio jos yra nukaištos. Tas žibesys gali būti labai silpnas, bet vis tiek žiba, spindi. Jokiu būdu nebegaliu sutikti su kai kurių net šventais paskelbtų autorių pasakymu, kad žmogus esąs tik “atmatų ar šiukšlių dėžė”. Reikia, girdi, savęs neapkęsti, pasaulio neapkęsti, jį niekinti, nes ir jis tik šiukšlės. Argi Dievas, kuris yra Būties, Gėrio, Meilės, Laimės pilnybė, begalinė Išmintis, būtų sukūręs tik atmatas ir šiukšles? Tik pats žmogus gali save paversti šlykščia atmata, kaip angelai save pavertė baisiais demonais. Kaip jie tai galėjo padaryti, nesuprantu, kaip nesuprantu ir Judo, kuris, trejetą metų artimai bendravęs su Kristumi, regėjęs jo stebuklus, ir pats kurį laiką gavęs iš jo galią daryti stebuklus, galėjo pasidaryti išdavikas. Ar tai nerodo, kokios paslaptingos, neperprantamos gelmės tūno žmogiškajame “AŠ”? Kaip neparūps bandyti suprasti, kas, koks yra tas man artimiausias “AŠ”? O to nesuprantant, jis man lieka ir tolimiausias, kaip tolimiausia erdvių žvaigždė!
Ne, mielas Jonai, Dievas — Meilė, Išmintis, Kūrėjas nemėto šiaip sau nei pasaulių, nei manęs, nei Tavęs. Juk netgi žmogiškoji meilė (o ji yra dieviškosios meilės atspindys) nieko šiaip sau nemėto. Ji dalijasi savo laime su kitais. Dievas, būdamas gėrio, meilės ir laimės pilnybė, ja spinduliuoja. Aš esu jo pašauktas būti. Pašauktas būti jei ne jo begalybės bruožu, tai bent mažyčiu taškeliu. Jis mane pasirinko iš milijardų galimų sukurti žmonių, kurių jis niekad nekurs, o mane pašaukė, sukūrė. Aš esu vienintelis toks. Kito tokio pat niekad nebuvo ir nebus per amžius. Jeigu aš buvau vertas tokio jo dėmesio, kaip galiu save niekinti, laikyti šiukšlių dėže? Ar skųstis, kad jis, “manęs neatsiklausęs, išmetė mane į šį pasaulį”? Ta Dievo meilė tas noras dalintis galioja kiekvienam žmogui. Jis visus pašaukė, norėdamas su visais pasidalinti savo meile ir laime. Jis pasidalino ir manimi. Taip, ne su manim, bet manimi, nes davė mane tėvams. Taigi su jais dalinosi manimi. Esu jo pašauktas šiek tiek suvokti jo Dievybę, Begalybę, Gėrį ir Laimę. Ne tik suvokti, bet ir toje Dievybėje pasinerti. Čia ypač galioja Jėzaus žodžiai: “Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje... ir jūs manyje, ir aš jumyse” (Jn 14, 11 ir 20). O Paulius korintiečiams primena: “Ar jūs nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?... Tad šlovinkite Dievą savo kūne” (1 Kor 6, 10-20). Tiesa, aš nesuprantu ir nesuprasiu, kodėl Dievas pašaukė mane, o ne ką kitą mano vietoje egzistuoti. Argi yra prasmė klausti tapytoją, kodėl jis tą ir tokį paveikslą nutapė, arba kompozitorių, kodėl tokią simfoniją sukūrė? Ar jie netapė, nekūrė iš savo kūrybinių perteklių? Ar jie ne laisvi kurti, ką tik nori? Ar pasaulio Kūrėjas nėra laisvas kurti, ką nori? Visi kūriniai, taigi ir aš, spinduliuojame Kūrėjo gėrį, meilę, laimę. Taigi ir mane pašaukė (bet ne išmetė tartum nenorintį) spinduliuoti jo gėrį, meilę, laimę.
Kartą, anksti rytą, eidamas iš Apuolės takeliu per gražią pievą į Skuodą, saulei tekant, pamačiau tą pievą tviskant daugybe tartum žibančių kibirkštėlių. Taip milijonai rasos lašelių atspindėjo tekančią saulę. Žavėjausi. Šiandien galvoju: ir mane Kūrėjas pašaukė atspindėti jo gėrį ir grožį, jo laimę, nors esu tik mažytis rasos lašelis, mažytė dulkelė. Štai to manojo “AŠ” uždavinys, nors aš nesuprantu, kas ir koks yra tas mano “AŠ”. Nežinau, kokį didingesnį, kokį garbingesnį uždavinį būtų galėjęs man sugalvoti mano Kūrėjas. Dievas man yra mįslė — paslaptis. Aš esu jo panašumas — paveikslas. Ar tad nuostabu, kad esu ir visada liksiu pats sau mįslė, kas yra tas manasis “AŠ”.
▼O▼O▼O▼O▼