autoportretas IV
Mano stikliniame pasauly
gyvuoja ilgesys...
Pamirštos melsvai auksinės
rudens dienos.
autoportretas VI Saulės kalnai sidabruoja
spalvų karalystėje.
Aš nepamiršau... Netrukus burtų ratas lūš,
Ant nakties šešėlio ir pasakos vilnys
kabo oro girliandos. užlies man sielą
Tarp ryto ir vakaro traukinys...
aš nepamiršau, kad,
žodį palietus rankomis,
palieka tuštuma...
Paslapties lašas, kaip
šviesos gėlė, išskleidė
auksinius žiedlapius.
Jos vidury žydi
saulė ir žvaigždės.
Mano dvasia čiulpia
dažų nektarą, pamiršdama
autoportretas VII žodžius spalvų vandenyne.
Man jau vis tiek.
Rytoj arba poryt.
Man žodžių nebereikia
nuostabiam peizažui.
Kada vaivorykštės dainos
išskaitoma šviesa,
už paslapties pečių,
tarytum nemirtingos
jūros bangų vėjas—
į širdį neša TAIKĄ.
zenta • tenisonaitė • autoportretai
Iš spaudai paruošto rinkinio “Aš sapnuoju saulę ir sniegą”