P. DAUGINTIS, S.J.
Rytų Europos kraštai — Čekoslovakija, Rumunija, Vengrija — nusikratė komunizmo jungo ir vergijos. Tėvynėje Lietuvoje sušvito laisvės ir nepriklausomybės aušra. Kur Lietuvos ir anų kraštų žmonės nukrypo? Ar į kapitalizmą, į kapitalistinę ūkio ir visuomenės santvarką, ar į sušvelnintą humanistinį komunizmą?
Ką jūs, mieli skaitytojai, patartumėte mūsų tautiečiams, kai jie čia atvažiuoja į svečius, ar kai jūs nuvykstate į Lietuvą jų aplankyti, ar kai tenka šiais klausimais išsikalbėti? Ar siūlote visiškai grįžti į kapitalistinę sistemą? Bet juk dėl kapitalizmo vykdytų skriaudų darbininkijai, dėl visuomenės, ypač neturtingųjų išnaudojimo kaip tik ir įsigalėjo daugelyje pasaulio šalių nežmoniška, žiauri komunistinė santvarka su dar didesniu dirbančiųjų išnaudojimu ir žmogaus pavergimu. Ir mes čia, Amerikoje, gyvenantys negalime 100% būti tikri, kad ši komunistinė sistema neįsigalės kada nors ir čia, pvz., jei koks gabus prokomunistinis lyderis, demagogiškai suagitavęs milijonus juodųjų ir lotynų, to siektų. Tik prisiminkime jų riaušes Amerikoje Vietnamo karo metu! Tad ir mums, čia gyvenantiems, šis klausimas yra aktualus.
Konkurso dalyviai laukia laimėtų premijų. Iš kairės: Dr. Vytautas Skuodis, Gytis Vygantas, Vaiva Vygantaitė, Aras Tijūnėlis, Marius Gražulis. Jono Kuprio nuotr.
Kodėl ne kapitalizmas ar humanistinis komunizmas, socializmas?
Tiesa, kapitalizmas, ta liberalinio individualizmo ūkiškai socialinė išraiška, turi daug gerų savybių. Jis teisingai iškelia individą, jo laisvę, teises, privačią iniciatyvą ir nuosavybę, laisvą konkurenciją, valstybės nesikišimą į žmogaus ekonominius reikalus ir pan. Tačiau visa tai jis perdeda ir reikiamai neatsiželgia į kitų žmonių ir bendruomenės reikalus. Dabartinis kapitalizmas, vadinamas neokapitalizmu, yra daug ką sušvelninęs, pagerinęs darbininkams atlyginimą ir darbo sąlygas, leidžia valdžiai daugiau tvarkyti įvairius ekonominius ir bendruomeniškus reikalus.
Tačiau jis pasilieka prie liberalinio kapitalizmo pagrindinės blogybės — perdėtos individo laisvės. Jis reikiamai neatsižvelgia į kitą žmogaus prigimties pusę, t.y. į jo socialinę pusę, kad žmogus yra bendruomeniška, į kitus linkusi, altruistinė būtybė.
Komunizmas labai rūpinasi bendrija, bendruomene, todėl laikosi centrinio planavimo, nepripažįsta privačios nuosavybės, ypač statybinės ir gamybinės, nepripažįsta nei Dievo, nei Bažnyčios, skelbia neapykantą, darbininkų klasės viršenybę, proletariato diktatūrą, vykdomą darbininkų klasės avangardo, aukštųjų komunistų partijos pareigūnų. Komunistinė santvarka turi ir gerų savybių, pvz., rūpestį darbininkija, nušalinimą stambių savininkų, žemvaldžių, turtuolių.
Po staigių revoliucijų Rytų Europos šalyse ir perestroikos pačioje Sov. Sąjungoje komunistinė santvarka siekia persitvarkymo. Daug kas kalba apie humanitarinį komunizmą ar persiorientavimą į socialistinę santvarką.
Tačiau ir socializmas bei socialistinė santvarka, daugiau ar mažiau įsigalėjusi daugelyje Vakarų Europos šalių, pasilieka su pagrindine marksizmo-komunizmo blogybe — individo nuvertinimu, jo pavertimu tartum kolektyvo priemone, bendruomenės mašinos ratuku. Asmuo visiškai pajungiamas bendruomenei. Jam neleidžiama turėti gamybinės nuosavybės, net savo namo ar kiek didesnės kilnojamosios nuosavybės, privačios iniciatyvos. Todėl asmuo, neturėdamas ekonominio savarankiškumo, visada lieka nelaisvas, visada gąsdinamas, ar pats besibaiminąs dėl savo pragyvenimo ar gresiančio skurdo, visada turįs balsuoti už įsigalėjusius suktus, nežmoniškus valdančiuosius.
Kokios reikia socialinės santvarkos?
Koks nors kolektyvas sudaromas ar bendrija susidaro tam tikslui, kad asmenys, drauge dirbdami ir solidariai vieni kitiems padėdami, aprūpintų savo, savo šeimą ir kitus dirbančiuosius žmogiškam gyvenimui reikalingomis gėrybėmis bei priemonėmis. Taigi kolektyvas ar bendruomenė pirmiausia yra asmeniui, jo gyvenimui, o ne pats sau tikslas. Tačiau tiek asmuo, tiek bendruomenė yra būtini, esminiai dalykai žmonių gyvenime. Tad gera, žmogiška bendruomeniško gyvenimo santvarka turi patenkinti ir individualinę bei socialinę žmogaus pusę ir iš jos kylančius asmens bei bendruomenės poreikius.
Tokia tikra, žmogiška santvarka yra galima. Ji beveik natūraliai, savaime kyla. Juk žmogus supranta, kad be kitų negali gyventi. Jis nori drauge su kitais dirbti, bendrauti, kitiems padėti ir juos užjausti. Taip pat nori būti kitų suprastas ir vertinamas; nori, kad visi su juo būtų solidarūs. Tai išreiškiama sakant, kad žmogus yra solidari būtybė, jam yra būdingas solidarumas.
Solidaristinė santvarka
Solidarumo dvasia pasireiškiančią sistemą vadiname solidaristinė socialinio gyvenimo santvarka. Solidarumo šūkis: “Vienas už visus, visi už vieną!” Solidaristinėje santvarkoje svarbiausias dalykas yra solidarumo dvasia. Ją reikia ugdyti, palaikyti ir ta dvasia persunkti ekonominį, profesinį, socialinį ir politinį gyvenimą, kad kiekvienas vykdytų solidarumą ir kiekvienam žmogui, ir socialinei žmonių grupei.
Žmogus yra aukščiausia ir vertingiausia būtybė žemėje. Todėl kiekvieno žmogaus vertinimas ir jam rodoma veikli meilė yra gyvenimo pagrindas. Užtat artimo meilė yra didysis bendruomeniško gyvenimo principas. Kūrėją Dievą pripažįstančiam žmogus — protingoji būtybė yra Dievo paveikslas ir panašumas, mylimas Dievo vaikas, Kristaus brolis, sesuo.
Iš tos artimo meilės, broliškumo ir solidarumo kyla antrasis principas — pripažinti ir vykdyti socialinį teisingumą. Kiek paskiras žmogus įdėjo darbo, kiek grupė atliko uždavinių, pareigų, tiek atsilyginti. Paskiram žmogui turi būti duodama teisinga alga su šeimyniniu priedu. Jis turi dalyvauti firmos tvarkymo ir pelno reikaluose. Panašiai ir žemdirbių, pramonininkų, amatininkų grupėms, dalyvaujančioms tautos ūkyje, reikia duoti dalį, atitinkančią jų įnašus.
Trečiasis principas — sudaryti pastovias išorines formas solidarumo dvasiai reikštis ir įgalinti visus jomis naudotis. Tai būtų dirbančiojo pokalbiai su darbdaviu ar jo atstovu, dirbančiųjų susirinkimai, komisijos, tarybos. Firmų ir kitų ekonominių institucijų tarybos vienur daugiau, kitur mažiau pripažįstamos, leidžiamos ar įsigalėjusios. Net Sovietų Sąjungoje tarybos (ten vadinamos sovietais) labai išgarsintos, visur įsteigtos. Tačiau jos buvo kompartijos ir firmos vadovų įrankiai. Tik prieš porą metų įvestos gamyklų-fabrikų tarybos turi tikras, platokas teises, pvz., siūlyti kandidatus į gamyklos direktoriaus vietą.
Tikras įmonių tarybos (Betriebsrat) yra įsivedę vokiečiai, karinės amerikiečių vadovybės skatinami tuoj po II pasaulinio karo. Atstovai į jas renkami visų firmos darbininkų ir tarnautojų. Tarybos turi gana plačias teises, nors ir be sprendžiamojo balso. 1970 m. Vak. Vokietijoje išleistas įstatymas, vadinamas “Mitbestimmungsrecht” — teisė drauge spręsti. Pagal jį visos firmos, turinčios daugiau kaip dešimt tūkstančių dirbančiųjų (o vėliau jau tik du tūkstančius), savo aukščiausiąjį valdymosi organą “Priežiūros tarybą” turi sudaryti iš darbdavių ir darbininkų atstovų po lygiai. Be to, vienas iš direktorių tarybos, paprastai personalinio skyriaus direktorius, privalo turėti dirbančiųjų pasitikėjimą. Tokiu būdu dirbantieji tapo firmos bendravaldžiais. Pradžioje buvo baimintasi, bet greitai tiek ekonomistai, tiek darbdaviai ir direktoriai patyrė, kad su dirbančiųjų atstovais galima solidarumo dvasia gerai bendradarbiauti. Net firmų našumas pakilo, sumažėjo ginčai, beveik pasibaigė streikai.
Solidarumo dvasia ir socialinis teisingumas reikalauja, kad dirbantieji dalyvautų, sprendžiant firmų nuosavybės ir pelno klausimus. Tai lengviau įgyvendinama šeimos tipo ekonominiuose vienetuose, kaip šeimos ūkiai, amatininkų dirbtuvės, nedideli bizneliai ir kooperatyvai. Nors kiek sunkiau, bet vis dėlto galima, kad ir kitose privačios nuosavybės formose dirbantieji taptų jų dalininkais, pvz., leidžiant dirbantiems įsigyti specialias firmos akcijas, savais pinigais ar jas duodant iš firmos gauto pelno, ar įstatymo keliu nustatant, koks firmos nuosavybės procentas priklauso dirbantiesiems. Juk dirbantieji didžia dalimi prisideda prie firmos turto įsigijimo ir daugėjimo.
Jie prisideda ir prie pelno gavimo. Todėl socialinis teisingumas reikalauja, kad ir dirbantieji gautų tam tikrą pelno dalį. Čia iš dalies galioja Markso viršvertės teorija: visų dirbančiųjų ir kitų gamybos veiksnių pasiektą pelną pasiima vien kapitalo (akcijų) savininkai. Žinoma, jie sako, kad rizikuoja savo pinigais, o dirbantieji jau dalyvauja pelne, gaudami algas ir įvairius priedus. Iš tikrųjų tie atlyginimai, priedai ir dovanos įskaitomos į gamyklos išlaidas, kaip ir kiti gamybos veiksniai bei priemonės. O pelnas tenka tik jiems. Tiesą pasakius, ne visas. Jo dalis nurašoma atsargos kapitalui ir firmos plėtimui. Tačiau jie lieka ir tos pelno dalies savininkai! Žinoma, jie rizikuoja: firmai blogai veikiant ar sužlugus, jie gali prarasti visus savo pinigus ar bent jų dalį. Bet firmos žlugimo atveju rizikuoja ir dirbantieji: jie praranda darbą, gal keleto mėnesių algą ir turi ieškoti darbo kitur. O vyresnio amžiaus žmonėms tai labai sunku arba visai neįmanoma.
Dalyvauti firmų plane yra įvairių būdų. Plačiai vartojamas paternalistinis būdas: švenčių ir kitokiomis progomis savininkai ar jų atstovai dirbantiems tėviškai duoda dovanų, suruošia šventes, įteikia premijų. Tačiau reikia legalių ar statutais numatytų būdų. Vienas jų būtų — metų pabaigoje duoti dirbantiesiems specialias firmos akcijas ir už jas mokėti dividendus. Kitas būdas - tai sąskaitybinis pelno padalinimas tarp kapitalo ir darbo, tarp savininkų ir dirbančiųjų. Tai galima padaryti, skaičiuojant dirbančiųjų įnašą jų gautomis algomis ir priedais, o savininkų - jų turimomis akcijomis. Pagal tokiu būdų gautas sumas reikia padalinti pelną proporcingai dirbantiems ir akcininkams.
Dar kitas būdas — pridėti pelną prie mėnesinės algos. Šis būdas naudojamas Brazilijoje. Jos karinė vyriausybė, stipriai trabalhistų partijos įtaigaujama, berods 1974 m. įstatymo keliu patvarkė, kad Brazilijoje visi darbdaviai pridėtų savo darbininkams ir tarnautojams vieną procentą “pelno” prie jų algos. Tačiau tie pinigai neišmokami tuoj, bet dedami į pusiau valstybinį banką. Iš ten pinigus darbininkas gali išimti tik tam tikrais, įstatymo numatytais atvejais. Palūkanos už juos išmokamos kasmet. Taip sudėtos milžiniškos “pelno” sumos naudojamos finansuoti pramonę, statybą ir prekybą.
Verslo vienetais— į solidaraus socialinio gyvenimo santvarką
Beveik savaime įvairių įmonių, firmų ir kitų institucijų žmonės sueina kartu aptarti bendrųjų savo reikalų. Dabar juos tvarko valdžia ir valdo per savo įvairias ministerijas, bet jos nėra kompetentingos, nei jų žmonės ekonomiškai atsakingi. Tos pačios ekonominės ir profesinės institucijos gali ir turi teisę jungtis į bendrą savo verslo vienetą ir savo reikalus tvarkyti.
Pagrindinio verslo vienetai galėtų būti žemdirbystės, gyvulininkystės, pramonės, prekybos, finansų, transporto, draudimo. O kiti, ne ūkinio pobūdžio vienetai: sveikatos, švietimo, menų, viešojo susižinojimo, laisvųjų profesijų ir kt. Verslo vienetai tvarko ir savo, ir visos apygardos, ir viso krašto reikalus, kiek jie susiję su atitinkamo verslo vieneto funkcija, uždaviniu visame tautos ūkyje (pvz., aprūpinti sveikais maisto produktais) ar kultūroje. Todėl verslo vienetų nuostatai turi būti ir yra visiems galiojantys. Užtat verslo vienetai yra viešosios teisės institucijos.
Verslo vienetai visus savo reikalus tvarko patys, o ne valstybės organai. Todėl jiems turi būti pripažinta autonomija, ūkinė ar profesinė savivalda.
Verslinės savivaldybės būtų kiek panašios į vietos (valsčių, provincijų) savivaldybes su savo tarybomis, valdybomis, komisijomis, jų pirmininkais, kitais pareigūnais ir tarnautojais. Į kurios nors profesijos ar tautos ūkio šakos verslų savivaldybes atstovus rinktų visi toje srityje dirbantieji, darbdaviai ir prekybininkai, kaip neorganizuotų vartotojų atstovai. Panašiai būtų renkama visi aukštesnių savivaldybių organai ir viso krašto ūkinė-profesinė atstovybė. Ši atstovybė būtų visiems svarbiems verslo vienetų reikalams: juos spręsti, tyrinėti krašto ūkinę padėtį, kultūrinę veiklą ir t.t. Tokiu būdu per verslo vienetus visas ūkis, profesinis ir kultūrinis krašto gyvenimas būtų palaipsniui sujungtas tartum į gyvą organizmą, į judrią, gyvenimišką ir žmogišką socialinę santvarką. Dėl to kai kurių ji vadinama žmogiška ekonomija, o kitų — organiška socialine santvarka.
Įkurti tokią socialinę santvarką, sudaryti ūkinius-profesinius verslo vienetus su jų savivaldybėmis ir atstovybėmis nebūtų sunku. Reikėtų tik entuziazmo, supratimo, pasiryžėlių, kovotojų. Jie kurtų tą santvarką iš apačios, jungdami verslo vienetus į vieną, arba pagal iš parlamento išgautus atitinkamus įstatymus, vykdančius krašto konstitucijos nuostatus.
Per įmonių tarybas ir stiprius verslo vienetus su jų vykdomaisiais organais būtų einama ir prie socialinės bei ekonominės demokratijos. Socialinė demokratija yra tada, kai demokratinėje krašto valdymosi formoje (politinėje demokratijoje) visos socialinės grupės iš tikro turi lygias teises ir praktiškas galimybes savo grupės reikalų tvarkyme ir valstybės valdyme. Ekonominė demokratija — kur visi piliečiai turi lygias teises ūkiškai reikštis ir praktiškas galimybes žmogiškai gyventi (nesumaišyti su ekonomine visų lygybe!).
Tokios tikros ekonominės ir socialinės demokratijos įgyvendinimui reikalinga ir net būtina solidaristinė socialinio gyvenimo santvarka. Juk firmų ir kitokių ekonominių bei profesinių vienetų tarybos ir jų verslo vienetai yra ekonominės ir socialinės demokratijos, jos didžiųjų principų (“viskas liaudžiai”, “laisvė, lygybė, brolybė”) natūrali išraiška, tarsi priemonė ir struktūriniai rėmai.
Jų tarybos su įvairiomis komisijomis, dirbančiųjų didesnė ar mažesnė bendravaldystė, dalininkystė nuosavybėje ir pelne sukelia juose natūralų rūpestį gauti geresnį atlyginimą, įgalinantį įsigyti kokią nors savo nuosavybę, domėtis įvairiais savo verslo klausimais, pagal savo išgales prisidėti prie kitų dirbančiųjų ir viso krašto gerovės. Tai pašalina dirbančiųjų svetimumą, nutolimą, apatiją. Ji jungia visus dirbančiuosius į vieną darbo bendruomenę ir visą visuomenę.
Dirbančiųjų ekonominis pajėgumas ir tam tikras savarankiškumas, persunktas solidarumo, bendro gėrio ir socialinio teisingumo dvasia, pajėgtų neprileisti, kad tautos ūkio produktas susikauptų į nedidelės turtingųjų ir valdančiųjų grupelės rankas. Jis būtų teisingai paskirstomas visoms krašto socialinėms grupėms bei sluoksniams progresyviais pajamų ir pelno mokesčiais, geromis algomis, šeimyniniais priedais, dalyvavimu pelne ir teikimu solidarios pagalbos pusiau tedirbantiems, invalidams, bedarbiams, neturtingiesiems.
Visa tai turėtų didelės, teigiamos reikšmės ir politinei demokratijai. Politinė valdžia, vyriausybė būtų išlaisvinta iš daugelio uždavinių ir darbų, kuriuos atliktų verslo vienetų organai ir savivaldybės. Į parlamentą lengviau galėtų patekti išmintingesni ir sąžiningesni politikai, nes turėtų daugybės verslo vienetų pasitikėjimą. Visa tai padėtų įsigalėti tikrai ekonominei, socialinei demokratijai arba, kaip sakoma, integralinei, pilnutinei demokratijai tiek paskirų žmonių, tiek visos bendruomenės.
Iš šių svarstymų aiškėja, kad solidaristinė santvarka yra daug geresnė bei praktiškesnė ir už komunistinę, ir už kapitalistinę santvarką, nors šios santvarkos kai kur bandomos ir pagerinti (pvz., socializmas). Ši solidaristinė santvarka apsaugotų ir Ameriką nuo komunizmo grėsmės, ir būtų labai naudinga mūsų atgimstančiai tėvynei.