V. BAGDANAVIČIUS, M I .C.
1. KAZIMIEROS KAUPAITĖS SKAISTYBĖ IR TIKĖJIMAS
Tyrinėjant kandidato į šventuosius gyvenimą, yra tinkama pradėti nuo jo ar jos jaunystės, nes jau jauname žmogaus amžiuje pasirodo tos dorybės, kurios vėliau apsireiškia ir veikia.
Buvęs Čikagos kardinolas Samuel Stritch yra skatinęs daugiau dėmesio kreipti į tai, kas vyksta paauglių galvose. Taip jis kalbėjo Šv. Kazimiero akademijos studenčių išleistuvėse. Tai, ką jis pasakė apskritai apie jaunus žmones, tai galioja ir tos Akademijos steigėjos Kazimieros Kaupaitės (Motinos Marijos) asmenybei.
Mecenatas prel. Juozas Prunskis įteikia “Laiškams lietuviams” Krikščioniškos kultūros fondo spaudos premiją. Vytautas Kasniūnas stebi, kokia bus redaktoriaus reakcija. Jono Kuprio nuotr.
Dėl to verta atkreipti žvilgsnį į kai kuriuos reiškinius Kazimieros Kaupaitės į JAV atvykimo proga. Daug kam yra svetimi visi tie suvaržymai, kuriuos tada patyrė lietuvių visuomenė, būdama caristinės Rusijos valdžioje. Iš to krašto išvykimas buvo galimas tik slaptu ir pilnu pavojų keliu. Štai kaip tai aprašo vysk. V. Brizgys, remdamasis pačios Kaupaitės užrašais (žr. Kazimiera Kaupaitė — Motina Marija. Šv. Kazimiero seserų kongregacijos rėmėjų leidinys, 1982 m. Čikagoje).
“Į Ramygalą pavėžino Kazimierą jos tėvelis Anupras, o iš Ramygalos klebonijos šeimininkė Katarina palydėjo Kazimierą į Panevėžio geležinkelio stotį. Čia Kazimiera pirmą kartą pamatė traukinį...
Naktį iš Panevėžio į Šiaulius Kazimiera keliavo viena, be jokio pažįstamo. Susirasti priemonę vykti iš Šiaulių į Tauragę Kazimierai teko pačiai. Besiteiraudama atrado kelis kitus — moterį ir du vyrus, tokius pat pakeleivius į Ameriką per Tauragę ir toliau. Kartu su jais ir Kazimiera pasirinko kelionės priemonę. Žydelis susodino juos ant maišų, pripiltų grūdų ilgame vežime, traukiamame dviejų arklių. Važiavo taip “greitai”, kad geras ėjikas pėsčias būtų ėjęs greičiau. Diena buvo šalta, vėjuota, o Kazimiera neturėjo jokio šiltesnio drabužio, buvo apsirengusi vasariškai ir kiek ją rengusieji sugebėjo - miestietiškai. Per dieną keliavę, nakčiai sustojo prie pakelėje stovinčios smuklės. Arklius pašėręs, žydelis nuėjo į smuklę. Abu keleiviai vyrai taip pat kažkur nuėjo. Moteris, susisukusi į didelę skarą, atsigulė ant maišų. Kazimiera sėdėjo viena sušalusi, kalendama dantis, eiti į smuklę ji bijojo. Paryčiais sugrįžo anuodu kartu keliaują vyrai ir matydami drebančią Kazimierą, ją net subarė:
— Ponia, gi tu apsirgsi. Eik į karčiamą, ten galima gauti arbatos, apšilsi.
Kazimiera paklausė, nuėjo į vidų, gavo karštos arbatos, atšilo ir, nepaisant kad ten buvo žydelių ir kitokių prigulusių ant grindų, kiek tik tilpo, ji, susiradusi tarpelį, atsisėdo ir taip pabuvo iki ryto. Kitą dieną teko keliauti toliau kalvotu keliu. Kazimiera ir kiti keleiviai daugiau ėjo pėsti, aplenkdami ir savo, ir keletą kitų panašių vežimų. Taip keliaudami, pasiekė Kelmę dar prieš vakarą, o iš čia iki Tauragės keliavo jau daug patogiau — pašto vežimu. Tauragės klebonija buvo painformuota apie Kazimieros atvykimą. Ji čia buvo priimta ir praleido tris dienas, kol atsirado vadovas per žalią sieną - slaptai į Prūsus” (30-31 psl.).
Šis epizodas aiškiai liudija Kazimieros Kaupaitės rūpestingumą saugotis pavojų dorai, vengiant pavojingų vietų, verčiau pasiliekant lauke ir kenčiant šaltį.
Ruošdamasi išvykti iš Lietuvos, Kazimiera buvo labai susirūpinusi, kad
Amerikoje galima prarasti savo pamaldumo nuotaiką. Prieš išvykdama, savo parapijos Ramygalos bažnyčioje ji susijaudinusi meldė Dievo pagalbos, kad toji nelaimė jos neištiktų. Ji glaudžiai bendravo su Dievu ir buvo gyvai įsitikinusi, kad reikia veikti kartu su juo.
2. KULTŪRINIS KAZIMIEROS KAUPAITĖS PAGRINDAS
Studijuojant kandidatės į šventąsias charakterį, negali iš akių praleisti tos visuomeninės aplinkos, iš kurios ji yra kilusi. Tik tokią prasmę gali turėti kurio nors asmens išryškinimas, kaip šventojo, kad jis savo visuomenėje atitinkamai elgėsi. Žmogus, kuris pasiliktų atskirai nuo savo aplinkos, gali būti asmeniškai šventas, bet jis neturi savyje prasmės būti Bažnyčioje išaukštintas kaip visuomeninė, t.y. šventa apraiška.
Norint pažinti, iš kokios visuomeninės padėties Kazimiera Kaupaitė ateina ir kaip ji laikosi savo visuomenės atžvilgiu, yra vertas dėmesio tas jos kelionės etapas, kurį ji patyrė Tilžėje, slaptos lietuviškos raštijos spausdinimo ir platinimo centre.
“Švintant rytui, keleiviai pasiekė Tilžę. Vadovas juos atvedė į vieną namą, kur jie palaukė, kol žmonės sukilo. Dabar ir šis vadovas Kazimierą paliko. Namo būta šalia Mauderodės spaustuvės, kur buvo spausdinamos lietuviškos knygos ir laikraščiai, iš čia slaptai gabenami į Lietuvą. Čia atsirado kunigo Kaupo draugų, kurie pasiėmė Kazimierą savo globon. Aprodė jai visą spaustuvę ir visą Mauderodės įstaigą. Viskas buvo labai įdomu, tų dalykų nematė nė jos tėvas, kurio namuose buvo tiek daug čia spausdintų knygų, kurių ji pati buvo gana daug skaičiusi. Paskui dienos metu jie aprodė Kazimierai Tilžės miestą. Po to pasilikusi viena kambaryje, turėjo ką parašyti į tėviškę— ne tik kad jau Tilžėje, bet ir tai, ką čia matė” (Brizgys, 32 psl.).
Šio epizodo reikšmė Kazimieros dvasios analizei galės paaiškėti tik tada, kai bus trumpai apžvelgtas tas lietuviškos visuomenės laikotarpis, kada ji, kaip ir visuomenė, kovojo už lietuvių kalbos ir spaudos laisvę. Šis sąjūdis buvo taip išplitęs, kad apėmė ne tik tuos žmones, kurie kovojo už tautos laisvę, bet ir tuos, kurie kovojo už katalikišką tikėjimą.
Norint suprasti, kodėl Kazimiera šiame spaudos centre labai gerai pasijuto, reikia susipažinti su tomis kultūrinėmis nuotaikomis, kurios vyravo lietuvių tarpe šio šimtmečio pradžioje, kuriose buvo užaugusi ir Kazimiera.
Trumpai tas nuotaikas galima aptarti, pabrėžiant, kad tai buvo kovos už lietuvių tautos kultūrinį savitumą laikotarpis. Ypač tai reiškėsi slaptų lietuvių raštų spausdinimu užsienyje ir jų skaitymu. Tiek spausdinimas, tiek skaitymas buvo rusų administracijos uždraustas ir baudžiamas įvairiomis bausmėmis. Tas kovos laikotarpis buvo pradėtas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus, kaip religinis ir dorinis uždavinys, kuriam buvo įpareigota visa lietuvių tauta. Drauge ėjo ir tautinis bei liberalinis sąjūdis, kuriam vadovavo Simanas Daukantas ir kiti. Tais laikais, kai Kazimiera lankėsi šiame lietuviškos kultūros centre, jo dvasiniai vadovai buvo dr. Basanavičius, dr. Kudirka, kun. Tumas--Vaižgantas.
Tas laikotarpis buvo aptartas kaip kovos metai už savąją spaudą. Kai Kazimiera lankėsi Tilžėje, šios veiklos centre, buvo pats didysis veiklos įkarštis. Juo, kaip savaime suprantamu kultūriniu ir religiniu uždaviniu, buvo jau iš savo namų giliai persiėmusi Kazimiera Kaupaitė.
Šis sąjūdis savo atskirą formą buvo įgavęs JAV gyvenančių lietuvių tarpe. Čia jis buvo pasireiškęs kaip liberališkas ir antibažnytinis sąjūdis. Apie tai galima rasti V. Bagdanavičiaus studijoje “Lietuvių materialistinė raštija iki nepriklausomybės paskelbimo” (LKM akademijos metraštyje, II tome, 115-207 psl.).
Kazimiera Kaupaitė, atvykusi į Ameriką, ne iškart pajuto, kad lietuviškas sąjūdis čia yra stipriai nuėjęs priešbažnytine kryptimi. Tai ji pergyveno kaip tam tikrą iššūkį savo gyvenimui. Šitą jos dvasinę padėtį reikia gerai suprasti, norint teisingai pažinti ir įvertinti jos dvasią.
Vaikams paprastai pasiliekantį įspūdį sudaro tie dalykai, kuriuos jie patiria savo šeimoje. Kazimiera išaugo tokioje šeimoje, kur kova už spaudos laisvę buvo ne tik tautos, bet ir šeimos reikalas, į kurį visi šeimos nariai buvo įjungti. Vysk. Brizgys jos biografijoje pateikia tos šeimos gyvenimo vaizdą.
“Kazimieros tėvas Anupras Kaupas dar jaunystėje pradėjo bendrauti su tada draudžiamos lietuviškos spaudos platintojais, turėjo gal visas knygas, kurios tada pasiekdavo Lietuvą. Sodo pakraštyje tarp aukštų žolių stovėjo pasenę keli tušti bičių aviliai. Čia buvo sukrautos lietuviškos knygos. Kiek kartų Kaupų namuose rusų žandarai darė kratas, jiems ir į galvą neateidavo patikrinti tuos sodo pakraštyje apleistus avilius. Kaupų šeimoje gana dažnai būdavę svečių, ne kartą tokių, kuriuos tik vienas tėvas žinojo, kas jie yra — tai tie lietuviškų knygų ir kitokių lietuviškų reikalų tarpininkai. Šventadieniais į Kaupų namus rinkdavosi kaimynai, ne tik senimas, o ir jaunimas, pasiklausyti įvairių naujienų. Juozapina, o jai ištekėjus, Kazimiera susirinkusioms kaimynų merginoms paskaitydavo ką nors iš gautų knygų ir laikraščių” (22 psl.).
Kai kalbama apie merginą, užaugusią tokioje šeimoje, kurioje reiškėsi intensyvus kultūrinis veikimas, kuris dar buvo slaptas ir pavojinags, galime lengviau suprasti labai drąsius ir savarankiškus jos vėlesnius gyvenimo apsisprendimus.
Nėra reikalo priminti, bet negalima praleisti ir nepaminėjus, kad toje šeimoje reiškėsi gerai organizuotas katalikiškas pamaldumas. Kaupų namuose “buvo mėgstamos ir praktikuojamos visos šeimos bendros maldingumo praktikos ne tik ypatingų švenčių progomis, ar gegužės, birželio, spalio mėnesiais, bet net paprastomis dienomis, ypatingai sekmadieniais. Tokiom bendrom maldom vadovaudavo tėvas” (Brizgys, 21. psl.).
3. NEIŠAIŠKINAMAS KAZIMIEROS APSISPRENDIMAS GRĮŽTI Į LIETUVĄ
Kazimiera atvyko į Scrantono kleboniją, savo brolio klebono kviečiama 1897 m., o 1901 m. matome ją apsisprendus grįžti į Lietuvą. Kyla klausimas, kodėl toks nelauktas apsisprendimas. To sprendimo negalima išaiškinti tuo, kad jos ir brolio pažiūros būtų buvę skirtingos. Juk ir jos brolis buvo kilęs iš to paties Lietuvos kultūrinio sąjūdžio, kaip ir ji. Grįždama laivu namo ir prisimindama savo brolį, susigraudinusi mąstė apie “savo pokalbius su broliu, ką ji skaitydavo iš jo parašytų dalykų, kaip jiedu praleisdavo vakarus, pasidalindami dienos įspūdžiais, kaip kai kurie jos pasakojimai vėliau pateko į Karvojaus laiškus (taip vadinosi jo knyga, sudaryta iš jo straipsnių), kaip vakarais lošdavo kortomis ar kvadratais (t.p. 40 psl.).
Atrodo, kad Kazimieros biografas V. Brizgys yra linkęs jos apsisprendimą grįžti į Lietuvą aiškinti pasiilgimu savo aplinkos (36 psl.). Tačiau ar vien tuo būtų galima išaiškinti tokį tvirtą jos apsisprendimą?
Reikia sutikti, kad, būdama Scrantone, Kazimiera subrendo dviem reikšmingais požiūriais. Visų pirma ji pažino gerą pamaldžios krikščionės idealą, skaitydama šv. Pranciškaus Salezo knygą “Filoteja”. Antra — ji čia susipažino su moterų vienuoliniu gyvenimu, apie kurį, gyvendama Lietuvoje, neturėjo supratimo. Apsilankydama viename tokiame vienuolyne, ji net pajuto tam tikrą susijaudinimą, kuris liudija jos vidinį, tada dar neišryškėjusį, vienuolinio gyvenimo pamėgimą.
Tačiau būtų per greita sakyti, kad ji tada jau suprato savo vienuolinį pašaukimą. Jos pašaukimas tada greičiausia buvo pasaulietiškos pamaldžios kultūrininkės pobūdžio. Jos idealas tada buvo vienas literatūros personažas, kurį ji buvo išskaičiusi Vinco Pietario raštuose. Grįžusi į Lietuvą, ji norėjo būti mokytoja. “Grįžusi Lietuvon, ji taps Vinco Pietario Keidošių Ona, apie kurią ji buvo skaičiusi” (36psl.).
Šiam Kazimieros apsisprendimui būdingas bruožas yra labai stipri apsisprendimo jėga. Jis buvo toks stiprus, kad tuoj privedė prie susikirtimo su broliu. Į šį jos susikirtimą su broliu nereikia žiūrėti kaip į menkavertį dalyką jos beatifikacijos byloje. Šio Kazimieros apsisprendimo negalima aiškinti religingumo trūkumu.
Ieškant natūralaus aiškinimo šiame konflikte, galima įžvelgti Kazimieros pasipriešinimą visą savo gyvenimą pasilikti profesionale klebonijos virėja. Žinoma, ir klebonijos virėja gali pasiekti aukšto šventumo savo uždaru kontempliatyviu gyvenimu. Tačiau Kazimiera kokiu nors būdu pajuto ir suprato, kad ji yra šaukiama platesniam visuomeniniam uždaviniui. Ir tas jos supratimas buvo toks stiprus, kad ji ryžosi atsiskirti nuo mylimo ir ją mylinčio brolio. Iš tikrųjų tai yra ta pati situacija, kurią tenka patirti kiekvienai mergaitei, kai ji ryžtasi atsiskirti nuo savo artimųjų ir atsidėti vienuoliniam gyvenimui. Tačiau Kazimieros atveju tas apsisprendimas buvo daug sunkesnis, ne ji neturėjo aiškaus vaizdo, kuriuo keliu jai teks eiti. Kitaip šio jos apsisprendimo jėgos negalima kitaip išaiškinti, taip tik tuo, kad čia jai vadovavo dieviškas pašaukimas. Ji pasiliko jam ištikima, nepaisant to, kad jai reikėjo atsiskirti nuo mylimo brolio.
Šis brolio ir sesers konfliktas nebuvo nei vienam, nei antram švelnus. Brolis ne tik atkalbinėjo seserį nuo jam nesuprantamo jos apsisprendimo, bet net ją barė. Nepasitikėdamas savo jėgomis, jis pasikvietė daugiau draugų kunigų, kad atkalbėtų seserį nuo nesuprantamo jos pasirinkimo.
Šis sesers ir brolio konfliktas yra vertas dėmesio ir krikščioniškojo auklėjimo atžvilgiu. Krikščioniška tobulybė ne kartą yra suprantama taip, kad tarp dorų ir giliai tikinčių asmenų negali būti nei nuomonių skirtumo, nei jokio konflikto. Bet ta pažiūra kyla iš per daug simplicistinio tiek žmogaus prigimties, tiek Dievo malonės supratimo. Dievas žmogų yra sukūręs su galia laisvai apsispręsti. Jis savo dievišką malonę teikia kiekvienam žmogui ne tik bendrą visiems, bet pritaikytą kiekvienam asmeniui, jo gyvenimo keliui. Dėl to į nuomonių skirtumus krikščioniškame gyvenime verčiau reikia žiūrėti kaip į svarbų uždavinį, o ne kaip į Dievo malonės trūkumą ar kokį netobulumą.
Dėl to, iškilus nuomonių ar pažiūrų skirtumui, nereikia skubėti vienos ar kitos pusės apkaltinti kokiu nors trūkumu. Iš tikrųjų Dievo malonė yra ne mažiau įvairi negu mūsų kultūriniai uždaviniai. Dėl to šis Kaimieros apsisprendimas ir net konfliktas su broliu yra naudinga pamoka visai katalikiškai visuomenei, kaip priimti nuomonių skirtumus, kurių moderniame gyvenime gali atsirasti vis daugiau ir daugiau.
Kazimiera nenumatė visų šio savo apsisprendimo pasekmių. Bet tai nieko. Kai tikintis krikščionis veikia, turėdamas prieš akis galutinį savo gyvenimo tikslą ir neturėdamas kokių kitų išskaičiavimų, jis gali savo apsiprendimo pasekmių ir nežinoti. Kazimiera žinojo, kad turi tai daryti, bet mums tai pasilieka paslaptis. Mes tai galime aptarti tik bendru Dievo malonės veikimu.
4. DVASINĖ NAKTIS KAZIMIEROS KAUPAITĖS GYVENIME
Tas sunkiai suprantamas Kazimieras apsisprendimas grįžti į Lietuvą yra vertas ypatingo dėmesio, studijuojant jos gyvenimą. Nesvarbu, kad nėra, rodos, pakankamai duomenų logiškai pateisinti jos apsisprendimą. Juk mokslus eiti ji galėjo ir Amerikoje. Dėl to į šį jos apsisprendimą tenka žiūrėti, kaip į jos klusnumą Šv. Dvasios vadovavimui. Šis apsisprendimas ją pastatė į tokią padėtį, kad ji nežinojo, ką toliau daryti.
Tokie krizės patyrimai yra būdingi šventųjų gyvenimuose. Jiems savo gyvenime tenka patirti savotišką tamsos periodą. Šio rašinio autorius savo mokytoju yra turėjęs prel. Joną Naujoką (kuris kartą yra buvęs ir Kazimieras Kaupaitės rekolekcijų vedėju). Šis asketikos mokytojas ne kartą yra sakęs, kad šventajam yra būdinga patirti dvasinės sausros laikotarpius. Jis net teigė, kad katalikų Bažnyčia nesvarsto beatifikacijos klausimo tokių kandidatų, kurie nėra turėję vadinamosios dvasinės sausros.
Nėra abejonės, kad Kazimiera, staiga išvykdama iš Amerikos ir grįždama į Lietuvą, tokią dvasinę sausrą yra turėjusi. Tiesa, jos užrašuose ši dvasinė krizė nėra išryškinta. Tai greičiausiai yra dėl to, kad Kazimiera buvo labai stiprios valios asmenybė ir savo vidinių trūkumų nemėgo aptarinėti. Tačiau tos dvasinės sausros pėdsakų jos biografijoje esama. Jai grįžus į Lietuvą, vienas kunigas su tam tikra ironija ją kartą paklausė: “Tai ką ši amerikietė dabar veikia kaime?” Kazimiera į tai atsakė, kad ji viską dirbanti, tik kiaulių šerti jai dar neteko (t.p. 42 psl.).
Iš to, kad Kazimiera ne iškart grįžo į tėviškę, bet kurį laiką paviešėjo pas draugę Suvalkijoje, galima padaryti išvadą, kad ji, tokio tvirto pasiryžimo mergina, pasijuto nežinanti, kur eiti. Ir pirmoji naktis tėviškėje praleista be miego (t.p. 42 psl.) yra šio nežinojimo, ką daryti, liudijimas.
Šios dvasinės krizės būklėje, vienos vienuolės paskatinta, Kazimiera apsisprendžia stoti į vienuolyną. Bet tai ne viską pasako. Šis apsisprendimas buvo padarytas, ją labai stipriai veikiant apaštalavimo dvasiai. Būdama Amerikoje, ji buvo pažinusi, kaip stipriai lietuvių visuomenę čia veikia antibažnytinis ir bedieviškas “šliuptarnių” veikimas. Ji savo broliui yra išsireiškusi: “Jeigu būčiau vyras ir daugiau pasimokiusi, tai jiems duočiau šarmo, tiems visokiems šliuptarniams” (t.p. 44. psl.).
Dėl to net pasilieka klausimas, kaip susiklostė Kazimieros pašaukimas vienuoliniam gyvenimui: ar ji pirmiau pasiryžo stoti į vienuolyną, ar organizuotu būdu veikti ir auklėti visuomenę, kad joje būtų išlaikytas katalikiškas tikėjimas.
Šis apsisprendimas yra labai reikšmingas jos beatifikacijos atžvilgiu. Jai labai rūpėjo tikėjimo išlaikymas toje visuomenėje, kur ji pati gyveno. Jai nebuvo vis tiek pat, kokia yra tikėjimo būklė tame sąjūdyje, kuris tam tikra prasme buvo jos. (Apie Lietuvos humanistinio sąjūdžio ir katalikybės santykį sustosime kiek vėliau). Jai nebuvo vis tiek pat, kad žmonės darosi bedieviai, kad nusigręžia nuo katalikų Bažnyčios. Ji neturėjo jokio abejingumo tikėjimo atstovavimo reikalu visuomenėje, nors šiandien tokio abejingumo yra labai daug visame pasaulyje išsilavinusių žmonių tarpe. Dėl to Kazimieros beatifikacija būtų natūralus vaistas mūsų laikų moderniajai visuomenei.
Būdama dvasinėje sausroje, Kazimiera ieškojo išeities taip, kaip dera giliai tikinčiam ir protingam žmogui. Ji ieškojo šviesos maldoje ir protingų žmonių patarimuose.
Apie jos gilų maldos gyvenimą patiriame, kai ji apsilankė Vilniuje. Čia lankydama bažnyčias ir dalyvaudama procesijose, ji patyrė tokių išgyvenimų, kokių niekada nebuvo turėjusi. Ji apėjo garsiuosius Vilniaus kryžiaus kelius (Kalvarijas) ir daug kartų grįžo prie Mergelės Marijos Aušros Vartų šventovės. Ji “pasivedė Švenč. Marijos, šv. Kazimiero globai, jausdamasi tiesiog tikra, kad jos gyvenimo nuolatinis prašymas — būti apsaugota nuo pasaulietiškos tuštybės bus išklausytas. Dienos Vilniuje buvo iki šiol niekad nepatirta dvasinė puota” (47 psl.). Malda, susijusi su vidiniu tikrumu, yra gana aiškus liudijimas, kad Kazimiera veikė Dievo malonės vadovaujama.
Tačiau negana to. Ji buvo sugebanti pasinaudoti protingais kitų kompetentingų žmonių patarimais. Ji susirašinėjo su žymiu ir įtakingu Amerikos lietuvių kultūrininku kun. A. Miluku. Jis gyrė jos pasiryžimą stoti į vienuolyną, tačiau skatino steigti naują vienuolyną, užuot stojus į kitą. Jis taip pat jai patarė, kad jos vienuolija atsidėtų ne mokymui, o spaudos apaštalavimui — leisti knygas ir laikraščius. Pirmąją patarimo dalį ji priėmė, bet antrosios, kaip vėliau paaiškėjo, nepriėmė. Ji pasiliko prie savo nuomonės imtis ne spaudos apaštalavimo, o mokymo. (B.d.)
Kaip be gyvybingos sėklos neišaugs didelis ir gražus medis, taip ir tikėjimas į Dievą ir Tėvynės meilė neatsiranda tuščioje vietoje be nieko. Kad tos didžiosios vertybės atsirastų ir išaugtų žmogaus sieloje bei širdyje, taip pat reikalinga atitinkama dirva.