Vyskupas Vincentas Brizgys iškilmingai atšventė auksinį vyskupystės jubiliejų š.m. liepos mėn. 10 dieną. Tai berods vienintelis visoje Amerikoje, tebevyskupaująs jau 50 metų. Tai, žinoma, galėjo įvykti dėl to, kad jis buvo paskirtas ir pakonsekruotas vyskupu labai anksti, dar neturėdamas nė 37 metų amžiaus.
Vysk. V. Brizgys
Apie jo gyvenimą ir veiklą, apie jo nuopelnus Bažnyčiai ir Lietuvai čia nekalbėsime, nes apie tai jau buvo plačiai rašyta spaudoje. Norėtume mūsų skaitytojų, ypač jaunimo, dėmesį atkreipti tik į vieną jo pasipasakojimą, aprašytą “Ateityje” (š.m. Nr. 3).
Vyskupas pasakoja, kad vieną kartą jis išėjo pasivaikščioti į laukus su kitais keturiais savo draugais. Kalba nukrypo apie pašaukimus į kunigus: “Savo tarpe užsikalbėjome, kad po Pirmojo pasaulinio karo mums žinomose parapijose nebuvo jaunų kunigų: visur tik po vieną ir tai pagyvenusį kunigą. Visi sutarėme, kad jaunų kunigų niekas kitas neduos, o tai turi rūpėti mums, to laiko jaunuoliams. Visi penki ir sutarėme stoti į kunigų seminariją. Iš mūsų vienas klierikas mirė, nebaigęs seminarijos, o kiti keturi buvome pašvęsti kunigais”. Tai tikrai logiškas tų jaunuolių galvojimas ir logiškas pasielgimas. Ir dabar mums labai trūksta jaunų kunigų. Niekas kitas mums jų neduos, tai priklauso tik nuo jūsų, jaunuoliai, kurie esate pasiryžę viską atnaujinti Kristuje, gyventi Dievui, Tėvynei ir artimui. Jeigu mes neturėsime uolių, energingų kunigų, tai tos kalbos apie gražiausius idealus ir pasiliks tik kalbomis.