ALEKSANDRAS MAURAGIS
Nėra abejonės, kad šiandien ne tik lietuvių tauta, bet ir visas pasaulis išgyvena lemtingus metus. Pagal seną patarlę — kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Taigi atėjo laikas gerai pagalvoti, kaip turime pasikloti, kad gerai išmiegotume. Remdamiesi vien tik dabartimi, galime lengvai paklysti. Istorija yra mokytoja, ir jos neprivalome pamiršti. Vienas iš daugelio mūsų mokytojų yra filosofas, pedagogas, tautos ideologas Stasys Šalkauskis. Prie jo ir noriu kiek sustoti.
Prof. Stasys Šalkauskis 1919 m. yra parašęs žymų veikalą “Sur les Confins de deux Mondes (Dviejų pasaulių sankryžoje). Essai synthetique sur le probleme de la civilisation nationale en Lithuanie”. Šiandien tas veikalas (271 psl.) yra ne tik pasaulio, bet ir mūsų lietuvių pamirštas. Todėl verta jį prisiminti patiems ir priminti pasauliui, kad lietuviai kadaise yra buvę ne tik didieji Rusijos kaimynai, bet neretai ir geri sąjungininkai prieš totorių antplūdžius. Verta priminti ir Lietuvos Statutą, veikusį 311 metų. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos, Rusijos, Gudijos ir Ukrainos žemėse nuo 1529 iki 1840 metų. Tai buvo viena moderniausių ir humaniškiausių to meto teisės kodeksų Europoje. Verta priminti ir tą faktą, kad Lietuva savo valdose buvo tolerantiškiausia to meto religinėse ir rasinėse kovose dėl žmogaus laisvės teisių.
Prof. Stasys Šalkauskis, visą šitą istorinę medžiagą nuo seniausių laikų apžvelgęs, padarė mokslinę išvadą, kad Lietuviai yra istorijos skirta tapti tų dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, kultūrine tarpininke; tai esąs jos istorinis pašaukimas. Lietuva, būdama ant slenksčio tarp Rytų ir Vakarų kultūrų, jas gerai pažįsta. Lietuvos kunigaikščiai, tapdami svetimų tautų valdovais ir karaliais, ne tik plačiai išgarsino Lietuvos vardą, bet ir įnešė į tų tautų gyvenimą tvarką, teisinę sąmonę ir kultūrinį humanizmą. Tik prisiminkime Gediminaičius ir Jogailaičius, kurių įtaka buvo didelė ir pasiliko kaip istorinis paveldėjimas.
Šiandien, kai Rusijos imperija po Sovietų Sąjungos priedanga atsidūrė katastrofiškoje padėtyje, kažin ar jos vadovai supranta tą istorinį pulsą, stengdamiesi išgelbėti ne Rusiją, bet Sovietų Sąjungos sukurtą imperiją? Kadangi jos pasirinktas kelias yra ne demokratinis, o diktatūrinis, tai kito kelio ir nėra kaip revoliucija. O tai būtų baisu ir nežinia, kuo tai baigtųsi. Todėl Vakarų demokratijos ir stengiasi išgelbėti Rusiją — stabdo laisvą tautų apsisprendimą ir pratęsia grėsmę. Vakarų Europa stengiasi apsisaugoti, sudarydama militarinę ir ekonominę federaciją. Sklinda gandai, kad į tą Europos federaciją norima įtraukti ir Rusiją, todėl reikalingas tam laikas. Tada jau dingtų Europoje karai ir prasidėtų nauja era.
Sakoma, kad laikas yra geriausias gydytojas. Tačiau sujauktas, pusiausvyros netekęs, chaose atsidūręs pasaulis reikalingas išminties ir proto. Toks, koks jis šiandien yra, ilgai negalės egzistuoti: kantrybės ir duonos pritrūks sovietinis žmogus, pasidarys nesukalbamas. Todėl Vakarams delsti nereikėtų. Tautoms, kurios pasiruošusios apsispręsti savarankiškam gyvenimui, reikia leisti tai padaryti. Išsilaisvinusios tautos pozityviai veiks rusų tautą ir jai padės susirasti save ir suartėti su Vakarų Europa. Ateitis priklauso kultūrėjančioms, pažangioms, darbščioms tautoms, o ne plėšikaujančioms, parazitiniu įpročiu gyvenančioms. Pažangą daryti gali tik laisvos tautos, todėl ateitis kitokia būti ir negalės. Tada ir tautų bei kultūrų suartėjimas yra būtinas. Tame procese Baltijos tautos, ypač Lietuva, tampa tarpininkėmis tarp Rytų ir Vakarų.
■ Čikagoje dėl susidarusių milijoninių skolų, arkivyskupijai remiant parapijas ir mokyklas, bus uždaryta apie 40 bažnyčių ir mokyklų. Birželio 30 d. uždaryta pirmoji šiame mieste lietuvių 1892 m. pastatya Šv. Jurgio bažnyčia. Paskelbta, kad jos vitražai, statulos, kryžiaus kelių stotys bus perduotos Lietuvos bažnyčiai.