KUN. SIGITAS TAMKEVIČIUS
Mes buvome liudininkai, kaip triukšmingai pokario metais buvo kuriamas šviesus rytojus ir kokioje bedugnėje esame atsidūrę šiandien. Nualinta ir dejuojanti gamta yra tik išorinis ženklas, rodąs žmogaus dvasinę tragediją. Dievą pametęs žmogus, atsisakęs paklusti Aukščiausiojo valiai, manė sukursiąs protingesnes taisykles, surasiąs tikresnį kelią į gyvenimą už tą, kuriuo ėjo mūsų tėvai ir proseniai. Deja, pametė ne tik kelią, bet ir takelį.
Dievas žmogų išaukštino ligi savo įsūnystės. “Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, tai ir įpėdiniai” (Rom 8,16). Mums yra skirtas ne tik laikinas gyvenimas žemėje, bet ir amžinasis, kuriame matysime Dievą veidas veidan, t.y. būsime tobulai laimingi, kiek tos laimės galės aprėpti žmogiškoji širdis Viešpaties artumoje.
Savo kaltėse klaidžiojančiam žmogui Dievas nurodė kelią, kuriuo eidamas galės pasiekti savo tikslą. Tai 10 Dievo įsakymų arba Dekalogas. Kai vienas jaunuolis paklausė, ką jis turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, Jėzus atsakė: “Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų” (Mt 19,17). Kita proga Jėzus labai įsakmiai pabrėžė: “Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7,21).
Atgimstančioje Lietuvoje visur girdime kalbas apie būtinumą susigrąžinti prarastą dvasingumą. Tik ne visi kalbantieji teisingai supranta, kas yra dvasingumas ir kaip jį pasiekti.
Dvasingumas pačia giliausia prasme — tai žmogaus būsena, kai dvasia pirmauja, o kūnas klusniai pasiduoda jos vadovavimui. Tai normalaus žmogaus harmoningos asmenybės būsena. Visos bėdos žmogaus gyvenime prasideda tada, kai kūnas užgožia dvasią. Mes tai akivaizdžiai matome.
Ką daryti ir ko nedaryti, kad taptume dvasingais? Atsakymas yra vienareikšmis — laikytis Dievo įsakymų! Šiandien nepaprastai aktualu, kad šią tiesą suprastų ne tik tikintieji, bet visi lietuviai. Jei žmonės laikysis didžiojo Dievo ir artimo meilės įsakymo, jų gyvenime netruks pasiaukojimo dvasios. Jei laikysis šeštojo įsakymo, tada tarp sielos ir kūno bus harmonija. Tyrumas, tiesa, teisingumas, gailestingumas, meilė į žmonių gyvenimą sugrįžti gali tik tada, kai žmogus atsigręš į Dievą ir jo įsakymus.
Ilgą laiką stalinistinis ateizmas negailestingai kritikavo Dievo įsakymus, tarsi jie būtų buvę sugalvoti žmonių pavergimui ir išnaudojimui. Dievo įsakymus kritikavo visi, kurie nenori paklusti sveikos prigimties reikalavimams ir eina į komprosimus su savo sąžine. Surasime net tikinčiųjų tarpe žmonių, kurie norėtų Dievo įsakymus “pataisyti”. Jiems atrodo, kad neįmanoma būti teisingam, skaisčiam, sąžiningam. Jie pateisina negimusios gyvybės žudymą, laisvą meilę, santuokinio ryšio suardymą. Tačiau visada pastangos “taisyti” Dievo įsakymus baigdavosi moraliniu žmogaus nuopuoliu. Dievą paneigęs žmogus XX amžiuje sukūrė tokią vergovę, kuri baisiausiu būdu sunaikino milijonus žmonių. Dievo vaikas tapo tik menku sraigteliu diktatorių rankose, kurį galėjo laikinai panaudoti, o paskui išmesti į šiukšlyną. Kiek daug kritikos susilaukė 6-asis Dievo įsakymas, kiek daug suluošintų gyvenimų, kiek ligų ir ašarų, kiek našlaičių ir nužudytųjų motinos įsčiose!
Šiuo metu Tėvynėje yra labai daug visokios rūšies vargo ir visur reikalingos geros širdys ir su meile ištiestos rankos. Galima ir reikia lengvinti šį žmonių vargą, tačiau pats didžiausias pasitarnavimas Tėvynei — tai mokymas tautiečius gyventi Dievo įsakymų šviesoje. Reikia panaikinti šaltinius, iš kurių kyla visos bėdos. Kad keliuose nebūtų avarijų, statomi eismą reguliuojantys kelio ženklai, o iš vairuotojų reikalaujama gerai juos mokėti ir griežtai laikytis eismo taisyklių. Panašiai yra ir mūsų dvasiniame gyvenime. Mes gyvename vadovaudamiesi tūkstančiais potvarkių ir įsakymų, bet virš visų jų yra Dievo įsakymai. Jų nedaug — dešimt. Jeigu jais vadovautumės, mūsų gyvenime atpultų daugybė problemų .
Labai sveikintina, kad Lietuvos tautinėje mokykloje randa vietos etika, tačiau jeigu ji nebus pagrįsta Dievo autoritetu, rezultatai bus tokie pat, kaip alkoholikų gydymas profilaktoriumuose. Yra tik viena jėga, galinti pakelti žmogų — Dievas; yra tik vienas kelias, vedantis į dvasingumo šventovę — Dievo įsakymai.
Mūsų tėvai visa tai žinojo ir vaikus mokė vakarais kalbėti ne tik ‘Tėve mūsų”, “Sveika Marija”, bet ir “Dešimt Dievo įsakymų”. Tie įsakymai įsispausdavo į vaiko sąmonę ir pasąmonę, atnešdami gražių vaisių.