DANUTĖ BINDOKIENĖ
Rudeniui artėjant, mintys nejučiomis vėl krypsta į intensyvesnį visuomeninį, organizacinį ir švietimo darbą. Ruduo kažkaip automatiškai siejasi su mokslo metų pradžia, naujais vadovėliais, sąsiuviniais ir raudonskruosčiais vaikiukais, pirmą kartą žengiančiais per mokyklos slenkstį. Amerikietiškųjų — valdiškų ar privačių — mokyklų darbas vyksta ir be didesnių mūsų pastangų. Lietuviškosios, ar kaip pas mus įprasta sakyti — lituanistinės, mokyklos yra jau visai kitas reikalas. Rūpestis šiomis mokyklomis gula ant kiekvieno išeivijos lietuvio pečių, nesvarbu, ar su jomis turime tiesioginį ryšį, ar jau nebeturime.
Kai kas gal tvirtintų, kad lituanistinės išeivijos mokyklos savo paskirtį jau atliko ir vertės gerokai nustojo, kai tėvynėje prasidėjo atgimimas ir vaikų bei jaunuolių lietuviškumą galima skatinti kitomis priemonėmis. Šiaip ar taip, mokyklose mokinių skaičius nuolat mažėja, vaikų lietuvių kalba prastėja, tai kam pilti tiek energijos ir lėšų, mėginant pagyvinti ligonį, kuris jau beveik miręs. Ar nebūtų naudingiau vietoj to paremti Lietuvos mokyklas, padėti joms atsistoti ant kojų ir greičiau
Buvusios sodybos prisiminimas R. Dichavičiaus nuotr.
išsikapstyti iš buvusios komunistinės sistemos švietimo klampynių?
Į tokius patarimus ir siūlymus kiekvienas sąmoningas išeivijos lietuvis turėtų šaukti garsų protesto “Ne!”
Žinoma, daug mažiau pastangų reikėtų viską gražiai uždaryti, supakuoti, pasiųsti į Lietuvą ir paskui, rankas sudėjus, nusišypsoti: “Mes savo atlikome, dabar jūs tvarkykitės”. Lituanistinių mokyklų darbas ir išlaikymas niekada nebuvo lengvas. Net pačiais gražiausiais jų klestėjimo metais, kai mokinių buvo pilnos klasės, o įvairūs mokinių renginiai užpildydavo auditorijas ir sales, mokytojai, tėvų komitetai ir kiti, susirūpinę lietuviškuoju švietimu, daug darbo valandų praleido, ruošdami tinkamesnes, modernesnes mokslo priemones, ieškodami klasėms patalpų ir lėšų už tas patalpas užsimokėti, įvairiais būdais mėgindami įtikinti mūsų apatišką visuomenę, kad remti lituanistines mokyklas yra kiekvieno pareiga, nes tai investavimas į pačią gyvybingiausią ir vertingiausią mūsų ateitį.
Net ir didžiausi skeptikai, metų metais kritikavę lituanistinių mokyklų darbą, programas, vadovėlius ir mokytojus, turi šiandien pripažinti, kad tos mokyklos savo paskirtį atliko: paruošė ir išleido jaunuolius, kuriais šiandien didžiuojasi ne tik išeivija, bet remiasi ir mūsų tauta. Galima priekaištauti, kad palyginus nedidelis jaunuolių skaičius įsijungė į darbus, šiuo metu taip reikalingus Lietuvai. Daug daugiau jų nuėjo savais keliais, ir apie juos šiandien nieko negirdime.
Yra posakis, kad ne visi, universitetus baigę, yra mokyti; ne visi, kurie dažnai lanko bažnyčias, yra šventi. Galima tik paklausti, ar tie jaunuoliai, kurie taip nuoširdžiai darbuojasi Lietuvoje, arba kituose kraštuose, demonstruodami, rašydami protesto laiškus, rinkdami parašus po peticijomis, kalbėdami, posėdžiaudami, informuodami, rinkdami vaistų siuntas ir kitokią paramą Lietuvai, visa tai darytų, jeigu kažkas iš jų vaikystės neatžiburiuotų, lietuviškos mokyklos įdiegtą, Lietuvos meilę?
Šiandien, kaip galbūt niekad anksčiau, išeivijos lietuvių gyvenime svarbu, kad lituanistinių mokyklų skambutis nenutiltų. Čia reikalinga lietuviškosios visuomenės moralinė ir materialinė parama ne mažiau kaip Lietuvos mokykloms. Reikia, kad mūsų šeštadieninės mokyklos būtų apgaubtos meile, pagarba, globa ir rūpestinga priežiūra. Jeigu jos susilpnėjusios - stiprinkime; jeigu jose mažai mokinių - stenkimės padidinti jų skaičių, paragindami, pasirūpindami, kad visi tėvai leistų savo vaikus jose mokytis; jeigu mokinių lietuvių kalba šlubuoja — ieškokime būdų ir priemonių ją pakelti. Yra svarbu naujų pajėgių mokytojų prieauglis, svarbu ir mokslo priemonės, pritaikytos šių dienų mokinio galvosenai, pajėgumui. Suprantama, kad spausdinti naujus vadovėlius ne visuomet įmanoma ar praktiška, bet ruošti paprastesnes pagalbines priemones yra ne taip jau sunku. Tai akivaizdžiai parodo dabartinės JAV LB švietimo tarybos bandymas: prie J. Plačo vadovėlio “Tėviškės sodyba” (III-čiam skyriui) jauna mokytoja Vida Brazaitytė paruošė pagalbinį konspektą ir staiga “per sunkus”, seniau išleistas vadovėlis tapo lengvas, suprantamas šiandieniniam trečiojo skyriaus mokinukui. Tai tik vienas pavyzdys, bet jų galima rasti kur kas daugiau. Įsijungiant į švietimo darbuotojų gretas jaunesnio amžiaus pedagogams, ypač tiems, kurie dirba ir kasdieninėse mokyklose mokytojo darbą, lituanistinių mokyklų darbas nejučiomis įeis į lygesnes vėžes. Bet svarbiau už mokslo priemones ir mokyklų programas yra lietuviškumo puoselėjimo dvasia, kurią beveik pusšimtį metų lituanistinės išeivijos mokyklos įkvepia savo mokiniams. Ta dvasia ir meilė tolimai tėvų žemei niekad neišnyko iš buvusių mokinių atminties, o šiandien ji pasireiškia visiems regimu būdu ir čia, ir Tėvynėje.