Dar visai netolimoje praeityje stovyklos buvo grynai skautų "monopolis". Ilgainiui ir kitos organizacijos pradėjo stovyklauti. Jau nuo pat skautų įsteigimo pradžios stovyklavimas buvo pagrindinė jų veiklos dirva ir svarbiausia programos dalis. Nenuostabu, kad įsigalėjo posakis, jog skautas savo gyvenimo metus skirsto į dvi dalis: dvi savaitės stovyklavimo ir penkiasdešimt savaičių pasiruošimo stovyklai. Taigi, apie stovyklą sukasi visas skauto gyvenimas. Čia yra geriausia proga jaunuoliui įgyti patyrimo, išmokti savarankiškumo, pažinti gamtą ir užsigrūdinti. Vadovams yra puiki proga arčiau susigyventi su jaunimu ir jį giliau pažinti. Tad visai suprantama, kad ir kitos jaunimo organizacijos, pamačiusios stovyklavimo svarbą jaunimo auklėjimui, įsivedė į savo programas ir stovyklavimą. Užtat dabartiniu metu stovyklavimas virto lyg savaime suprantama būtinybė jaunimo gyvenime. Jaunimas laukia stovyklos, kaip didžiausios ir maloniausios pramogos, bet ir vyresnieji noriai vieną kitą savaitę pastovyklauja, kai tik pasitaiko tinkama proga.
Kai kurie žmonės mano, kad stovyklų tikslas yra tik pailsėjimas ir paatostogavimas. Žinoma, kai kurios organizacijos ar institucijos ruošia stovyklas tik poilsiui, bet skautų stovyklų tikslas yra visai kitoks. Tai yra kaip tik kruopštesnio darbo ir pagyvintos veiklos laikas. Be abejo, gyvenant gamtoje, atvirame ore dirbant ir žaidžiant, drauge ir pailsima. Yra labai klaidinga manyti, kad poilsis yra galimas tik tada, kai nieko neveikiama, o ištisą dieną tik paplūdimy kaitinamasi. Priešingai, dažnai toks gyvenimas labai nusibosta, įgrysta, ir žmogus, nieko neveikdamas, jaučiasi labiau pavargęs, negu darbą dirbdamas. Tai yra labai svarbu žinoti stovyklų ruošėjams ir vadovams. Aišku, čia eina kalba apie fizinį darbą ir fizinius užsiėmimus. Jeigu stovyklose bus tik paskaitos ir pamokos, tai jų negalima vadinti nė stovyklomis, joms geriau tiktų vasarinių mokyklų vardas.
Po šių bendrų pastabų, trupučiuką pažvelgsime į atskirus stovyklų tipus, susiformavusius dabartiniame išeivijos periode. Jungtinėse Amerikos Valstybėse pradėtos ruošti jaunimo stovyklos, atvykus čia pirmiesiems tremtiniams iš Vokietijos. Skautai pirmąsias stovyklas jau suruošė 1949 metais. Po to jas pradėjo organizuoti ir ateitininkai bei kai kurios vienuolijos. Jėzuitai pirmąją berniukų stovyklą suorganizavo 1950 metais p. Bačiūno vasarvietėje. Dabar jau kasmet įvyksta J.A.V. ir Kanadoje keliolika atskirų lietuviško jaunimo stovyklų. Jas visas būtų galima suskirstyti į tris skirtingas grupes: vaikų, moksleivių ir studentų. Reikia pastebėti, kad retai iki šiol buvusiose stovyklose buvo griežtai atskiriamos šios trys grupės. Dažnai maišosi mokyklinio amžiaus vaikai su gimnazistais (aukštesniųjų mokyklų mokiniais), gimnazistai su studentais, o kartais toje pačioje stovykloje sutelpa net visos trys grupės. Dažnai šios stovyklos yra ruošiamos drauge ir berniukams ir mergaitėms, bet kartais suruošiamos ir atskiros. Vienuolijos visados organizuoja stovyklas atskirai berniukams ir atskirai mergaitėms; ateitininkai iki šiol paprastai ruošė tik bendras; o skautai kartais stovyklauja bendrai, kartais atskirai, bet skautiškoji programa beveik visuomet yra praeinama atskirai.
Vaikų stovyklos
Pirmiausia reikia nustatyti, ką mes suprantame, sakydami "vaikų stovyklos". Riba tarp minėtų trijų grupių ne visados yra aiški. Skirstymo kriterijus galėtų būti arba mokykla arba amžius. Jeigu skirstysi pagal mokyklų rūšis, tai "vaikai" bus tie, kurie lanko pradžios mokyklą (nuo 6 iki 14 metų), "moksleiviai" bus aukštesniųjų mokyklų mokiniai (14-18 m.), o kolegijų bei universitetų lankytojai priklausys "studentų" grupei (virš 18 m.). Galima būtų skirstyti į grupes, visai neatsižvelgiant į lankomą mokyklą, bet tiktai į amžių, į brendimą, į žymesnius psichologinius skirtumus, pasireiškiančius jaunuoliui augant ir bręstant. Šis suskirstymas būtų žymiai keblesnis, nes čia reikėtų laikytis atskirų normų berniukų ir mergaičių atžvilgiu, nes mergaitės pradeda bręsti 2-3 metais anksčiau už berniukus. Prie "vaikų" grupės čia reikėtų priskirti mergaites iki 12 metų ir berniukus iki 14 metų; mergaitės ir berniukai iki 18 metų galėtų būti "paauglių" (moksleivių grupėje); po 18 metų jau būtų beveik subrendusių vyrų ir merginų grupė (studentai).
Pirmojo suskirstymo (pagal lankomą mokyklą) laikosi ateitininkai, veikdami trijose grupėse: jaunučiai (dar neseniai įsteigti), moksleiviai ir studentai (apie sendraugius čia nekalbame, nes jie jau nepriklauso prie jaunimo). Antrojo suskirstymo laikosi skautai, veikdami trijose šakose: jaunesnieji skautai ir skautės (vilkiukai ir paukštytės) —7-12 m.; skautai ir skautės — 12-17 m.; vyresnieji skautai (vyčiai) ir vyresniosios skautės — virš 17 metų. Kadangi tarp šių dviejų suskirstymo būdų yra daug panašumo, nekreipsime dėmesio į jų skirtumus ir, praktiškais sumetimais, vartosime tris terminus pavadinti atskiroms grupėms: vaikai, moksleiviai, studentai.
Vienuolijų organizuojamos berniukų ir mergaičių stovyklos yra vaikų stovyklos. Kartais tenka skaityti skelbimus, kad į jas priimama berniukai ir mergaitės nuo 7 iki 16 metų amžiaus. Manome, kad geriau būtų apsiriboti 7-14 m. amžiumi, ypač tai tinka berniukų stovykloms- Kai tarp vaikų įsimaišo vienas kitas šešiolikmetis, tvarkos ir drausmės problemos labai pasunkėja. Stovyklos tvarka ir programa yra pritaikyta vaikams, todėl tie "vyrai" bus visados nepatenkinti ir nuolat murmės prieš stovyklos tvarką ir prieš vadovybę. Jie bus blogas pavyzdys mažiesiems. Ką stovyklos vadovybė statys, jie stengsis griauti. Dažnai tokie paaugliai priimami, norint patenkinti tėvų prašymus, bet reikėtų to atsisakyti kitų vaikų gerovei. Žinoma, jeigu tų paauglių susidarytų didesnis skaičius, tada būtų galima suorganizuoti atskirą stovyklą (nors ir toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku) su visiškai atskira programa ir atskirais auklėjimo metodais. Reikėtų stengtis, kaip galima, labiau juos izoliuoti nuo mažiukų. Jeigu ta izoliacija yra įmanoma — gerai, bet jeigu ne, tai be jokio abejojimo tų paauglių reikia atsisakyti ir organizuoti stovyklą tik mažiesiems. Maišant mažiukus su paaugliais, ir vieni ir kiti nukentės, nei vieni nei kiti nebus patenkinti, ves is kantrybės stovyklos vadovybę ir ardys tvarką.
Mergaičių stovyklose tokio didelio pavojaus nėra priimti ir didesniąsias, bet ir joms reikia atskiros programos ir, kiek galima, atskiresnio gyvenimo ir atskiresnės veiklos. Tokią stovyklą reikėtų skirti į dvi pastovykles: vienoje būtų 7-12 m. mergaitės, o kitoje 13-16 metų. Problemą gal šiek tiek palengvins, bet pilnai jos niekados neišspręs, jei toje pačioje stovykloje, su ta pačia programa, bus sudaryti tik atskiri būreliai pagal amžių.
Pritaikant tai, kas pasakyta, mūsų organizacijų stovykloms, ateitininkai neturėtų rengti bendrų stovyklų jaunučiams ir moksleiviams, o skautai vilkiukams ir paukštytėms turėtų ruošti atskiras stovyklas, nemaišydami jų su skautais ir skautėmis. Jeigu techniškos kliūtys to neleistų, tai reikėtų būtinai šioms dviems grupėms visiškai atskiros programos ir, kiek galima, atskiresnio gyvenimo.
Vaikų stovyklų reikšmė, gal būt, yra pati didžiausia. Tai yra labai gera priemonė pradedantiems nutausti lietuviukams labiau įskiepyti Lietuvos meilę, duoti progos jiems drauge vieną kitą savaitę pagyventi, atgaivinti primirštą lietuvių kalbą. Į grynai lietuvišką.kalbėjimą šiose stovyklose turėtų būti kreipiama labai daug dėmesio. Kai kurie vadovai kartais bijosi per daug akcentuoti, kad vaikai visados tik lietuviškai kalbėtų. Jie teisinasi, kad, gyvenant svetimame krašte, būtų lyg ir nelojalu arba net ir pavojinga drausti kalbėti to krašto kalba. Toks aiškinimas ir tokia baimė neturi jokio pagrindo. Ir kitose tautose kartais yra ruošiamos stovyklos ar kursai išmokti svetimai kalbai. Tose stovyklose griežtai įsakoma vartoti tik tą svetimą kalbą. Niekas tuo nesistebi, nes kiekvienam tai yra suprantamas dalykas. Tad kas galėtų stebėtis, jeigu mes, norėdami išsaugoti vaikų gimtąją kalbą ir ypač tam tikslui ruošdami stovyklas, reikalaujame, kad jose būtų vartojama tik lietuvių kalba? Šis reikalavimas turi būti labai aiškus ir griežtas, be jokių kompromisų. Tik, žinoma, griežtumas turi lanka rankon eiti su protingumu ir pedagogiškais sugebėjimais. Reikia stengtis vaikams tai paaiškinti, kad jie suprastų lietuvių kalbos vartojimo reikalą ir naudą, kad neprotingu ir aklu griežtumu jų neatbaidytum nuo lietuvių kalbos ir nesukeltum juose tai kalbai neapykantos.
Stovykla turi tarnauti ir religinio gyvenimo pakėlimui. Šiam tikslui turi būti bendros maldos, pamaldos, religiniai pašnekesiai. Gali kilti klausimas, ar geriau, jei vaikai bus pratinami kasdien klausyti Mišių, ar tik vieną kitą kartą į savaitę, ar gal tik sekmadieniais. Labai gražu, kai vaikų stovyklose kiekvieną rytą išklausoma Mišių. Kai kurie vėl sako, kad tokiu būdu vaikai yra tik atpratinami nuo Mišių, nes jiems tai nusibosta, įkyri, jie pradeda jausti tam tikrą prieštaravimą tam kasdieniniam vertimui eiti į Mišias. Čia vėl tinka tas pat, kas ir lietuvių kalbos vartojimui. Reikia vaikus sudominti, kad jie patys norėtų Mišių. Reikia išaiškinti jų vertę, jų grožį, reikia tas pamaldas pravesti patraukliu, bet ne monotonišku būdu. Vieną kartą galima Mišių metu giedoti, kitą kartą gali būti recituotos Mišios, kad tie maži Mišių klausytojai pasijustų ir tam tikra prasme Mišių "celebruotojai", kitą kartą galima aiškinti Mišių dalis, kad vaikai vis geriau suprastų, ką reiškia kunigo kalbami žodžiai ir atliekami veiksmai. Iš praktikos teko patirti, kad tą dieną, kai ryte buvo išklausytos Mišios, vaikai yra geresni ir drausmingesni, juose pastebima kažkokia gražesnė, kilnesnė nuotaika. Jeigu mes šiose stovyklose norime intensyvesnio tautinio gyvenimo, dėl ko negalime reikalauti ir intensyvesnio religinių praktikų vykdymo? Stovykla bus gera, jeigu ją galėsime pavadinti religinio ir tautinio gyvenimo mokykla. Bet (gerai įsidėmėkime!) ji neturi būti teoriška, bet praktiška mokykla.
Vaikų pramogos stovykloje.
Jeigu stovykloje vaikai bus laikomi kelias valandas salėje, mokydamiesi tikybos, lietuvių kalbos ar klausydami paskaitų, tai, kaip jau minėjome, tokia stovykla nebus verta savo vardo. Visa tai reikia pravesti vaikams kokiu nors patraukliu praktišku būdu, geriausia konkursų ir žaidimų forma. Jau žiemos metu vadovai turi pagalvoti apie stovyklos darbo planą ir apie mokymo metodus, kad galėtų vaikus suįdominti.
Kai perskaitai stovyklos darbų tvarką ir pamatai, kad vaikams paliekama daug laisvo laiko, tai, ir nematęs tos stovyklos, gali pasakyti, kad joje nėra tvarkos, nėra įdomumo, kad vaikai nuobodžiauja ir išsigalvoja visokių išdaigų. Jeigu visą stovyklos laisvą laiką sudėjus, bus daugiau kaip valanda, tai aišku, kad laisvo laiko yra per daug. Kuo vaikai to "laisvo laiko" mažiau turės, kuo daugiau jie bus užimti, tuo jie patys bus labiau patenkinti. Stovykloję viskas turi būti organizuota: ir žaidimai, ir maudymasis, ir pasivaikščiojimai. Vadovybė kiekvienu momentu turi žinoti, kur kiekvienas vaikas yra, ką jis veikia, kieno globai jis tuo metu pavestas. Kai kas mano, kad reikalinga palikti vaikams daugiau laisvo laiko, kad jie turėtų progą parašyti tėvams laišką, susitvarkyti savo rūbus, pasiruošti pamokoms ar kitiems užsiėmimams. Ne! Visi šie užsiėmimai bei rašymai turi būti įtraukti į dienos programą ir aiškiai nustatyti. Jei paliksi šiems darbams "laisvą laiką", tai dauguma vaikų jų vis tiek neatliks, tik kur nors, nieko neveikdami, praslampinės. Jeigu matai vaikus kur nors po apylinkę be tikslo vaikščiojančius arba paplūdimy "laisvu laiku" gulinčius, tuoj gali spręsti, kad stovykloje nėra tvarkos.
J. Stankaus nuotr.
Taip geras pedagogas moka sudominti vaikus...
Surasti stovyklai gerą vadovą yra vienas sunkiausių uždavinių. Būti geru pedagogu reikia ir įgimtų ir įsigytų savybių, nedaug kas jų pakankamai turi. Vadovas turi būti nei perdaug griežtas, nei duoti vaikams per daug laisvės. Rykštės, lazdos, "žaibai ir griaustiniai" yra geros priemonės dresiruoti žvėrims, bet vaikams auklėti jos netinka. Jeigu tik tokiomis priemonėmis kas nors sugeba palaikyti drausmę, tai verčiau tegul jos visai nepalaiko, nes vaikas, nors ir išdykiausias, vis pasiliks vaikas, bet tomis minėtomis priemonėmis jis bus paverstas išoriniai paklusniu, bet širdyje nepatenkintu ir murmančiu gyvuliuku. Kai kas mano, kad geri vadovai yra tie, kuriuos "vaikai mėgsta". Tai dar ne visuomet yra tiesa. Reikia žiūrėti, dėl ko juos vaikai mėgsta. Jeigu juos mėgsta, bet jų neklauso ir negerbia, tai tokie yra blogi vadai. Jeigu vaikai kurį nors mėgsta dėl to, kad jis moka juos užimti, suįdominti ir drauge drausmę palaikyti, tai toks gali jiems vadovauti, jis tikrai gerų vaisių pasieks.
Labai daug atsargumo reikia vaikų baudime, nes vienas klaidingas žingsnis gali viską sugadinti. Kartą paplūdimy teko matyti tokį įvykį. Vienas didesnis berniukas sviedė kitam į nugarą akmeniu. Tas mažesnysis užpykęs tuoj griebia pirmą pasitaikiusį akmeniuką ir nori anam atkeršyti. Tai pamato vadovas. Deja, ir jis pasirenka šio mažiuko metodą: visai negalvodamas, užpykęs sušunka: "Klaupkis!" Tas vaikas stengiasi pasiaiškinti, nori pasakyti, kad anas didesnysis pradėjo ir jį užgavo, bet vadovas vėl sušunka: "Jeigu dar prieštarausi, tai šiandien liksi be vakarienės!" Tada mažiukas nutilo ir ašarodamas klūpėjo, bet kas dėjosi jo mažoje širdelėje? Ar nebuvo ten įžiebta anarchijos ir bolševizmo kibirkštėlė prieš "silpnesniųjų neteisingus engėjus"? Tokių klaidų būtų galima lengviau išvengti, jei, kam nors šiandien nusikaltus, pirma geriau viską ištirtum ir tik rytoj kaltąjį nubaustum.
Gal ir per ilgai sustojome prie vaikų stovyklų, bet juk jos yra svarbiausios. Gal ir nieko naujo čia nepasakėme, bet to nė nenorėjome. Konstatavome tik nekartą matytus faktus, kad, dar kartą juos prisiminę, galėtume iš klaidų pasimokyti. Kad rašinys būtų pilnesnis, bent keliais žodžiais paminėsime ir moksleivių bei studentų stovyklas.
Moksleivių stovyklos
Kaip jau esame minėję, ateitininkai ruošia bendras moksleivių stovyklas berniukams ir mergaitėms. Skautai pirmiau atskirai stovyklaudavo, bet dabar vis labiau įeina į madą bendros stovyklos. Bendros ta prasme, kad berniukai ir mergaitės stovyklauja tuo pačiu laiku ir maždaug toje pačioje vietoje, tokioje distancijoje vieni nuo kitų, kad per keletą minučių galima iš vienos stovyklos nueiti į kitą. Paprastai progįamos būna atskiros, tik kai kurie užsiėmimai yra atliekami drauge: pamaldos, vakariniai laužai, įvairios iškilmės. Ar tai yra gera, ar ne?
Kalbant apie bendras ar atskiras berniukų ir mergaičių stovyklas, mūsų manymu, būtų galima laikytis tos pačios taktikos, kaip mokyklose. Pradžios mokyklose paprastai berniukai ir mergaitės mokosi drauge, aukštesniosiose mokyklose (gimnazijose), kiek yra galima, stengiamasi, kad berniukai ir mergaitės būtų atskirai, o kolegijose ir universitetuose vėl bendrai. Abiejų lyčių vaikai iki 10 ar 12 metų yra, galima sakyti, "bevardės" giminės, todėl ne tiek svarbu, ar jie bus bendrai ar atskirai. Pats sunkiausias, nenormaliausias ir audringiausias žmogaus amžius — tai brendimo laikotarpis. Moksleiviai kaip tik ir yra šio amžiaus jaunuoliai, todėl ir jų auklėjimas bei suįdominimas yra pats sunkiausias. Jeigu drauge mokosi ar stovyklauja ir berniukai ir mergaitės, ir taip jau sunkios auklėjimo problemos dar labiau pasunkėja. Todėl reikia stengtis, kad jie stovyklautų atskirai.
Šio amžiaus jaunimas, įstatytas į tinkamas vėžes, gali labai daug nuveikti, bet jeigu jis pasileis bėgti ne tuo keliu, tai viską griaus ir naikins, panašiai kaip kalnų upelis: įkinkyk jį į elektros jėgainę — jis ištisus miestus apšvies, bet jeigu jį paleisi tekėti ir išsiveržti iš krantų — tuos pačius miestus jis griuvėsiais pavers. Žinome iš praktikos, kiek mūsų moksleiviai, berniukai ir mergaitės, nuveikia organizacijose ir jų stovyklose: kartais jie mus stebina savo energija ir iniciatyva. Bet, tur būt, kai kam teko stebėti juos bendrose stovyklose. Atrodo, kad ne tie, negali jų pažinti. Mergaitės per dienas šukuojasi ir dabinasi, o berniukai slampinėja išsiblaškę, primerktomis akimis, lyg būtų kelias naktis nemiegoję. Stovyklose pastebimas ištižimas, nenoras dirbti, klausyti, tiek berniukai, tiek mergaitės yra lyg nesavi: berniukų mintys paprastai skrajoja mergaičių stovykloje, o mergaitės nuolat žvilgčioja į berniukus. Gerai dar, jeigu vadai tinkami ir protingi, jeigu sugeba ir vienus ir kitus įkinkyti į darbą ir laikytis griežtos drausmės. Bet jeigu ir šioje srityje pradedama šlubuoti, tai tokia stovykla tampa palaida bala.
Berniukai ir mergaitės, aišku, nori bendrų stovyklų, bet, gavę tai, ko nori, paprastai nei vieni nei kiti nebūna patenkinti. Kažko laukė, laukė, bet štai — teko nusivilti. Todėl grįžkime prie atskirų šio amžiaus jaunimo stovyklų, o pamatysime, kad vaisiai bus visai kiti.
Studentų stovyklos
Gal daug ko neprarastume, jeigu ir studentai bei studentės stovyklautų atskirai. Bet šiose aplinkybėse, kai gresia pavojus mūsų jaunimui kurti mišrias šeimas, gal ir gerai, jeigu jau subrendusiam lietuviškam jaunimui duosim galimybių daugiau pabendrauti, bent kartą į metus susitikti iš įvairių tolimų miestų, užmegzti naujas pažintis. Praktika rodo, kad šio amžiaus jaunimą yra sunkiausia sukviesti į stovyklas, bet jeigu stovyklos būna bendros, tada mieliau į jas važiuojama. Reikia skaitytis su faktais ir neniekinti nė šio motyvo.
Taigi, viską susumavus, tur būt, turėsime padaryti išvadą, kad gerai darome, organizuodami platesnio masto bendras studentų stovyklas. Tačiau ir čia, pasimokius iš klaidų, reikia šį tą keisti. Pvz., visi šaltai galvoją asmenys, kuriems teko matyti praėjusios vasaros studentų stovyklas, vienbalsiai sako, kad jas buvo galima pavadinti "flirto ir porelių stovyklomis". Jeigu kas atvažiavo ne "porelėje", tai visą laiką liūdėjo ir nuobodžiavo. Mielas jaunime, vis dėlto vertėtų suprasti, kad studentų stovyklos nėra povestuvinės ar priešvestuvinės kelionės. Jos turi kitus tikslus. Minėtas keliones kiekvienas teatlieka privačiai, o stovykla turi mus išmokyti socialumo. Stenkimės ten su visais susidraugauti, bet ne tik su vienu ar viena. Stenkimės ten daugiau ir rimčiau dirbti, kad vienas kitą daugiau iš veiklos, bet ne tik iš akių ar plaukų frizūros pažintume. Studentams turi rūpėti ir jaunesnieji. Jie stovyklose turėtų aptarti jų organizavimo metodus, įsigyti žinių, kurias galėtų jaunesniesiems perduoti, ypač šviesti jiems geru lietuvišku pavyzdžiu. Minėtų stovyklų atgarsiai pasiekia ir jaunesniųjų ausis, tada ir jie stengiasi elgtis taip, kaip vyresnieji. Tad užmirškime savo egoizmą ir žinokime, kad iš mūsų laukiama šio to daugiau.
Studentų stovyklose turėtų būti ypatingai rimti ir suaugę vadai. Tada jos visai kitaip atrodytų. Jeigu studentų stovykloms vadovauja patys studentai, sunku tikėtis, kad būtų galima išvengti minėtų nesklandumų. Atskiras žmogus, o kartais ir atskira žmonių grupė, savo klaidų nemato, bet jas lengvai gali pamatyti kiti.
Juozas Vaišnys, S. J.