1955 M. LIEPOS-RUGP. (JULY-AUG.) VOL. VI, NO. 7
Šiais laikais, kai automobilis ir lėktuvas labai sumažino nuotolius, žmogus turėtų jaustis ne vienišas, bet, priešingai, artimai ir tampriai surištas su plačiuoju pasauliu. Kalbų ir kultūrų barjerai pasiliks ir toliau. Jų negalima panaikinti valandos būvyje. Bet naujausios susisiekimo priemonės ir mechanizuoti bendravimo metodai įgalina žmogų priartėti prie žmonių, priklausančių skirtingoms rasėms ir kultūroms. Iš kitos pusės, visos čia suminėtos priemonės įvairiose formose, o ypač spausdinto žodžio formoje žmogų tampriai riša su sava bendruomene. Jei prie visa to pridedame kultūrinį bei meninį veikimą ir bendradarbiavimą, visuomeninę veiklą, bendrą interesų išryškėjusį apčiuopiamumą ir net religinę laisvę gimtosios kalbos rėmuose, mes turėtume sakyti logiškai ir teisingai, kad žmogui likti vienišu neturėtų būti nei progos, nei tikslo. O vis dėlto, mūsų dienų žmogus yra vienišas. Vienišas net tuo metu, kai jis svetimame krašte ir svetimoje aplinkoje sugebėjo sukurti tėvynę pagal gimtosios tėvynės charakterį ir modelį. Kur gi gilioji vienatvės ir vienišumo priežastis? Priežastis bus ne viena, bet tur būt, pačią pagrindinę bus vykusiai nusakęs Joseph Fort
Newton šiais žodžiais: "Žmonės yra vieniši, nes jie, užuot statę tiltus, stato sienas."
Vadinasi, žmonės, užuot ieškoję dalykų, kurie juos jungtų, pagrindinį dėmesį atkreipia į dalykus, kurie juos skiria. Tiek savoje, tiek svetimoje aplinkoje jie kritikuoja ir smerkia, užmiršdami, kad kur šviesa, ten ir šešėlis. Jų kūrybinė energija sudega be naudos, nieko nesušildžiusi, nieko neatgaivinusi, nes pastangos buvo nukreiptos į neigiamuosius aplinkos elementus, ir kai pagaliau buvo prisiartinta prie teigiamųjų elementų, ir protas buvo jau pervargęs, ir valia nusilpusi, ir širdis apkartusi. Per maža buvo asmenų, kurie norėjo tiltą statyti. Dauguma siūlė, piršo, diskutavo, reikalavo statyti sieną. Sieną, kuri skirtų, dalintų bendruomenę, partiją, net ideologiją.
Bedievio gyvenimo tuštuma reikalauja Dievo
Be Dievo žmogaus gyvenimas yra tuščias, liūdnas, beprasmis. Jei pažvelgiame į gamtą, matome, kad aiškūs įstatymai ir tikslingumas ją tvarko ir duoda prasmę. Be abejo, dar aukštesnę prasmę turi turėti žmogaus gyvenimas. Juk žmogus yra apdovanotas dvasia, jis yra gamtos valdovas. Žmogaus gyvenimui prasmę gali duoti tik Dievas.
Kad bedievio žmogaus gyvenimas yra klaikiai tuščias ir kad jokiu žemiško turinio įprasminimu to skaudaus beprasmiškumo negalima pašalinti, tai aiškiai pamato tas, kas giliau į šį klausimą įžvelgia, tai patvirtina taip pat besiblaškančio bedievio gyvenimas ir atviri bedievių pasisakymai. Jau Senojo Testamento karaliaus Saliamono šios rūšies pasisakymai ir pergyvenimai bus visiems laikams klasiškas pavyzdys. Šv. Raštas sako, kad šis valdovas visur ir visada ieškojo savo gyvenimo įprasminimo ir praturtinimo šalia Dievo. Ko tik jo širdis geidė, jam nieko netrūko. Bet jis pamatė, kad visa tai dvasios nenuramina ir kad joje pasiliekanti tuštuma reikalauja kitokio užpildymo. Todėl iš jo širdies ir lūpų nuolat veržiasi, kad viskas yra tuštybių tuštybė.
Ar karaliaus Saliamono pavyzdys, kurs milijonų žmonių gyvenime kartojasi, nesukelia mumyse minties,
Mažieji vaikų ansamblio žiūrovai.
kad, jei žmogus neranda šioje žemėje savo gyvenimo įprasminimo, nusiraminimo ir pilno pasitenkinimo, tai to įprasminimo reikia ne žemėje, o kur nors kitur ieškoti? Jei žemiškos gėrybės žmogaus nepatenkina, tai turi būti kokia nors kita nežemiška gėrybė, kuri pajėgtų jį patenkinti. Argi neturime teisės galvoti, kad jei žmogaus širdis to įprasminimo ir pasitenkinimo ilgisi, tai turi būti kas nors šalia žemės, kas galėtų jo gyvenimą pilnai įprasminti, nes įgimti prigimties palinkimai ir nujautimai negali būti beprasmiai? Jeigu jau kompaso adatėlė nerimauja, iki atsistoja viena jai skirta kryptimi, kuri egzistuoja ir ją pilnai nuramina, tai ar neturime pagrindo galvoti, kad ir žmogaus širdies ilgesys bei nerimas ir nepasitenkinimas šia žeme šaukiasi ko nors, kas turi būti ir tą širdies ilgesį gali nuraminti?
Tik tas gali būti didis prieš žmones, kas prieš Dievą jaučiasi visai mažytis. Arndt
Mano atmintyje pinasi šie du, rodos, paradoksiškai skambą, kun. Lip-niūno asmenybės bruožai — didingumas ir nusižeminimas.
Kai kalbame apie kun. Lipniūną, lengviausiai prisimename jį kaip garsų pamokslininką. Jo vardo paminėjimas savaime atkuria mūsų atmintyje šv. Jono milžinišką bažnyčią, Vilniaus garsiąją katedrą, ar Aušros Vartų šventovę. Su Lipniūno pavarde, rodos, neatskiriamai yra susiję tūkstantinės klausytojų minios, kurios gaudo kiekvieną jo žodį ir jį pergyvena.
Bet kun. Lipniūnas sakė pamokslus ir kitose bažnyčiose, ne tik šv. Jone, katedroje ar Aušros Vartuose. Čia jis kalbėjo taip pat ir kitokiai publikai, kuri, deja, nemokėjo jo taip įvertinti, kaip įvertino anų bažnyčių lankytojai. Dėl to ir kun. Lipniūno pasisekimas čia buvo daug mažesnis. Bet tai mūsų pamokslininko nebaidė. Kad ir daug užsiėmęs buvo svarbiais visuomeniniais reikalais, jis vis rasdavo laiko ir noro pasišvęsti antrajai savo klausytojų grupei — mokyklinio amžiaus vaikams.
Rusų okupacijos metu kun. Lipniūnas buvo Pedagoginio Instituto pradžios mokyklos kapelionas. Kartą (jei teisingai prisimenu, tai buvo 1941 m. gavėnioje) jis pravedė savo mokiniams rekolekcijas. Aš tada lankiau šeštąjį tos mokyklos skyrių. Rekolekcijų vieta buvo šv. Teresės bažnyčia. Nors visi vaikai buvo kviečiami dalyvauti, tačiau mažai kas tuo kvietimu pasinaudojo. Per visas rekolekcijas erdvi šv. Teresės bažnyčia buvo beveik tuščia. Kur-ne-kur suoluose sėdėjo išbaidyti berniukai ir mergaitės. Kai pamačiau kapelioną lipant į sakyklą, man net nesmagu pasidarė. Aš buvau papratęs į Lipniūną sakykloje žiūrėti pasistiebęs, per kitų galvas. O dabar ir iš bet kurio kampo galėjai jį matyti. Man atrodė, kad ir kun. Lipniūnas turėjo nemaloniai jaustis. Juk jis jau buvo pripratęs prie didelės klausytojų minios. Bet mūsų pamokslininkas šito staigaus žmonių sumažėjimo buvo visai nesujaudintas. Užlipęs į sakyklą, apžvelgė savo jaunuosius švelnia šypsena, paprašė, kad sueitų į būrelį arčiau prie sakyklos ir tada pradėjo kalbėti. Pusė valandos buvo atiduota pamokslui. Po jo vėl koks pusvalandis išpažinčių klausymui. Ir taip tris dienas. Klausytojų skaičius nedidėjo.
Kai gimė Dievo Sūnus, skambėjo angelų giesmė: "Garbė Dievui aukštybėje ir ramybė žemėje geros valios žmonėms". Taip pat ir šiandien tikintieji linki taikos ir ramybės vienas kitam. Deja, atrodo, kad šiandien taikos ir ramybės pasaulyje nėra. Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, taika žemėje tęsėsi vos porą dešimtmečių. Ir mūsų Tėvynė tik dvidešimt metų galėjo džiaugtis taika ir laisve. Svetimieji diktatoriai išplėšė mums laisvę, sutrypė žmogiškąsias teises ir daugelį išgujo iš gimtojo krašto. Vienus ištrėmė į Sibirą, kitus išblaškė po plataus pasaulio kampus, o likusiems tėvų žemėje uždėjo vergijos pančius ir atskyrė nuo laisvojo pasaulio geležine uždanga.
Kai baigėsi antras pasaulinis karas, tikėjomės, kad galėsime grįžti į Tėvynę. Deja, taip neįvyko. Nors nuo karo pabaigos jau dešimtmetis praėjo, daug pastatų ir miestų jau atstatyta, daug sugriautų meno paminklų jau atnaujinta, bet žmogus vis dar pasiliko nužmogintas, sutryptas, pažemintas. Laisvieji rūpinasi tik savo kailiu. Jie nedrįsta net išsitarti apie dešimtis milijonų žmonių, kenčiančių Sibiro lageriuose, apie šimtus milijonų žmonių, nešančių vergijos jungą bedieviškų bolševikų pavergtuose kraštuose. Įvairiose konferencijose daug posėdžiaujama, apie daug ką kalbama, tariamasi, tik, deja, niekas neužsimena apie jo laisvę, apsisprendimą ir kitas žmogiškas teises. O kartais, jeigu ir pakalbama, tai labai veidmainingai ir nenuoširdžiai. Jeigu kas ir kaltina kitus žmogiškųjų teisių nebojimu, tai dažniausiai tai daro Sovietai. Jie kaltina Vakarų Demokratijų atstovus, o šie tyli, nedrįsta ką nors bloga pasakyti prieš buvusius "sąjungininkus".
O taip yra dėl to, kad žmonės pamiršo Dievą, pamiršo įrašyti Jo vardą net į Jung. Tautų statutą, kuriuo vadovaujasi apie šešiasdešimt viso pasaulio valstybių, priklausančių Jungtinių Tautų organizacijai, šiais metais švenčiančiai dešimties metų jubiliejų. Ir čia dauguma tautų atstovų pataikavo raudonųjų bedievių mažumai.
Mes, lietuviai, giriamės savo vaišingumu, ir visai teisingai. Gal tikrai kitose tautose sunku pastebėti tokį nuoširdų vaišingumą, kaip Lietuvoje. Lietuviui vaišingumas yra tartum įgimtas. Kai kas mėgina įrodinėti, kad ne visi lietuviai yra vaišingi. Sakoma, kad tik žemaičiai ir aukštaičiai pasižymi vaišingumu, o Suvalkijoje jo nerasi. Tai yra labai didelė klaida. Suvalkiečiai, kaip ir visi lietuviai, yra labai vaišingi, tik jų vaišingumas gal šiek tiek kitaip pasireiškia negu žemaičių. Tai išplaukia iš skirtingo suvalkiečių charakterio.
Visi žino, kad tiek geografine padėtimi, tiek istorinių įvykių raida Suvalkija tapo pažangiausia Lietuvos sritis. Čia žmonės turtingiau gyvena, čia didesnis skaičius aukštesnius mokslus pasiekia, čia daugiau yra pažengusi civilizacija. Visa tai suvalkietyje išugdė tam tikrą ambiciją, kuri turi įtakos ir jo vaišingumui. Suvalkietis yra nemažiau vaišingas už kitus lietuvius, tik jo vaišingumas atrodo kartais netoks nuoširdus, nes jame pasireiškia suvalkiečio ambicija ir išdidumas. Žemaitis tave visados vaišins, nors ant stalo tegalės padėti tik bulvių su rūgštum pienu arba didelį dubenį pusmarškonės košės. Suvalkietis to niekados nedarys. Jeigu jis negali svečio pavaišinti, kaip pridera, jis jo visai nevaišins. Suvalkiečio vaišių stalas turi būti apkrautas tokiais valgiais, kad svečią nustebintų, kad jis kelias dienas apie tai kalbėtų. Ir suvalkietis, norėdamas pasirodyti vaišingas, kraus ant vaišių stalo, ką tik gali, nesigailėdamas jokių išlaidų. Suvalkietis nėra šykštus, jis yra didžiadvasiškas. Jis gerbia ne tik svečią, bet ir save, užtat nenori apsijuokinti, padėdamas ant stalo bet ką. Taigi, ir suvalkietis, kaip ir kiekvienas lietuvis, yra vaišingas.
Ir po pasaulį paplitę lietuviai šios savo ypatybės taip greitai neužmiršta, vaišingumu jie visados pasižymi. Bet kaip kiekviename dalyke, taip ir čia turi būti tam tikros ribos ir saikas. Nors ir geriausia žmogaus ypatybė, peržengusi nustatytas ribas ir neišlaikiusi saiko, tampa blogybe. Gal būt, ir mūsų vaišingumas kartais peržengia ribas, užmiršta saiką ir lietuviui nedaro garbės, bet tik gėdą. Mes turime būti vaišingi, bet neužmirškime mandagumo ir takto. Šiame šeimos skyriuje mes dažnai rašėme apie žmonos ir vyro santykius, nagrinėjome vaikų santykius su tėvais ir tėvų su vaikais, bet bus ne pro šalį pažvelgti, kokie turėtų būti šeimos santykiai su svečiais. Su svečiais mes turime būti nuoširdūs, vaišingi, bet drauge taktiški ir mandagūs. Taktas ir mandagumas reikalauja niekad kito žmogaus neužgauti ir nedaryti bei nesakyti to, kas jam nebūtų malonu. Neretai svečiuose tenka pastebėti, kad mes, lietuviai, taktą ir mandagumą paaukojome vaišingumo sąskaiton. Čia mintyje turiu perdėtus raginimus, vertimus, tikrą prievartavimą valgyti ir gerti.
Autoritetu suprantame žmogaus pranašumą kuriuo nors atžvilgiu, išskiriančiu jį iš kitų žmonių jam suteikta valdžia, jo pasiektu mokslu bei išsilavinimu, didesniais sugebėjimais, didesniu patyrimu ar stipresne valia. Valdymo autoritetas susidaro tada, kai kam nors pavedama vadovauti kuriai nors įstaigai ar kuriai gyvenimo sričiai, kai kuris nors asmuo įpareigojamas ką nors tvarkyti, valdyti veikti. Religinis dvasiškio autoritetas kyla iš jo specialaus dvasinio pasiruošimo, specialaus išsimokslinimo, gautų šventimų ir dvasinės vyriausybės pavedimo. Tėvų autoritetas kyla iš tėvų ir vaikų santykių prigimties ir jų atsakingumo vieni kitų atžvilgiu. Toliau dar tėvų autoritetą sustiprina jų didesnis gyvenimiškas patyrimas ir orientavimasis, kaip jie turi auklėti savo vaikus. Mokslininko autoritetas pasireiškia tuo, kad jis gali daug geriau ir kompetetingiau už kitus atsakyti į visus jo atstovaujamos srities klausimus bei išspręsti savo srities problemas. Kai žmonių tarpe pasirodo individas su didele valia, tai ir kiti paseka jo siekimais. Tada turime vadovavimo autoritetą. Kartais kalbama ir apie moralinį autoritetą, būtent, kai susiduriama su žmogumi, kurio moralinis gyvenimas tampa kitiems sektinu moraliniu pavyzdžiu. O sprendžiant teisme nusikaltimą, gali pasirodyti ir autoritetingas liudininkas, jei jis yra matęs nusikaltimą įvykstant ir gali apie tai paliudyti teisme. Taigi, autoritetas yra asmuo, kuris prasikiša kuriuo nors atžvilgiu kitų tarpe ir paveikia kitų nusiteikimą juo pasitikėti, jam nusilenkti ir jį sekti.
Autoriteto klausimas kiek skirtingai vertinamas Amerikoje, negu Europoje. J. A. Valstybėse įsivyravusi demokratizmo dvasia yra nepalanki autoritetui, kuris čia dažnai suprantamas bei aptariamas kaip vieno individo palenkimas kito individo valiai, panaudojant viršines valdžios bei jėgos priemones. Laikyti kitą pranašesniu čia dažnai atrodo kažkaip nedemokratiška. Anglų kalboje žodis "authority" yra pirmiausia administracinis terminas ir moraline prasme retai tevartojamas. Propaguojant demokratinį auklėjimą, čia pasisakoma prieš tą auklėjimo kryptį, kuri auklėjimo įtakas nori pagrįsti auklėtojo autoritetu. Čia vyraujanti natūralistiškos krypties auklėjimo teorija, siekianti apsaugoti auklėtinio laisvę ir savarankišką jo individualybės išsivystymą, teigia, kad autoritetas auklėjime yra priešingas jos pagrindiniams siekimams.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Jau seniai mane kankina vienas klausimas, į kurį norėčiau gauti atsakymą. Esu 20 metų mergaitė. Nuo pat mažens buvau labai atvira su savo mama, jai vakarais papasakodavau visus dienos įvykius, visas smulkmenas, visus savo veiksmus, net ir mintis bei svajones. Taip pat jai papasakodavau viską, ką esu iš kitų girdėjusi, ką kiti veikė, kaip elgėsi. Visuomet manydavau, kad tai yra labai gera mergaitės savybė. Kai kurios mano draugės skųsdavosi, kad joms yra sunku būti atviroms, kad jos neturi drąsos motinai viską išsipasakoti. Aš tada didžiuodavausi, kad esu atvira ir drąsi, ne tokia kaip kitos. Bet prieš kiek laiko pradėjau abejoti, ar mano elgesys yra teisingas. Juk jeigu aš mamai viską išpasakoju ir apie kitus, ne tik apie save, tai galiu prarasti kituose pasitikėjimą. Argi kas gali man patikėti kokią nors paslaptį, ar gali su manimi atvirai kalbėti, jeigu žino, kad aš viską mamai išpasakosiu? Kartą šiuos abejojimus išdėsčiau vienam savo pažįstamam asmeniui, kuris man taip pasakė: "Vaikeli, būk visiškai rami. Elkis ir toliau taip, kaip iki šiol. Juk visi žino, kad tarp mamos ir dukters, lygiai kaip ir tarp vyro ir žmonos, negali būti jokių paslapčių." Vis dėlto manęs tie žodžiai nenuramino, man yra labai sunku suprasti, kaip galima suderinti atvirumą su pasitikėjimu, kaip galima išlaikyti paslaptis ir kartu būti atvira? Už atsakymą iš anksto labai nuoširdžiai dėkoju.
Jūsų Irena
Mieloji Irena,
Tavo klausimas iš tikrųjų yra gana painus. Bet jeigu šį klausimą būtum pastačiusi tada, kai buvai tik dvylikos metų, į jį atsakyti būtų buvę dar sunkiau. Dabar jau esi dvidešimt metų, todėl jau beveik subrendusi, jau nesi vaikas. Su suaugusiais yra daug lengviau apie painius klausimus kalbėti negu su vaikais, nes yra daugiau vilties, kad būsi gerai suprastas. Kiekvienam yra labai aiški tiesa, kad reikia būti atviram, nes atvirumas yra labai graži dorybė, bet reikia mokėti ir paslaptis laikyti, kad tavimi kiti galėtų pasitikėti, nes žmogus, kuriuo negalima pasitikėti, maža kam yra vertas. Tad paslapties išlaikymas yra taip pat graži dorybė. Bet kaip šias dvi dorybes suderinti, kad jos netaptų ydomis?
Nors yra tiesa, kad visi žmonės panašūs ir tarp įvairių tautų nėra tiek skirtumo, kaip kartais, jų arčiau nepažinus, yra manoma, bet vis dėlto reikia sutikti, kad kiekviena tauta pasižymi kokia nors ypatybe, kurios kitose tautose nerasi. Kai kalbama apie muziką ir apie muzikalumą, tuoj prisimenama italai, kuriems lygių muzikos srityje nėra. Oficialioji muzikos kalba yra italų. Visi muzikos terminai yra itališki, daugelio instrumentų pavadinimai taip pat yra kilę iš italų kalbos. Italų kompozitoriai yra sukūrę daugumą operų, kurios ir kitose tautose dainuojamos itališkai. Pagaliau ir pati italų kalba savo skambumu yra panaši į muziką.
Kartą mūsų solistas Stasys Baranauskas, kalbėdamas apie italų dainininkus, išsitarė: "Kas gali su italais dainavime susilyginti? Kartais išgirsdavau gatvėje dainuojantį laikraščių pardavėją ir pagalvodavau, ar tik jis ne geriau dainuoja už mane..." Italų tauta teisingai yra vadinama muzikų ir dainininkų tauta. Atrodo, kad muzika italui yra įgimta. Tai įrodo ir visa eilė mažų berniukų, kurie muzikoje tiesiog stebuklus darė. Dar neseniai pasaulis stebėjosi jaunu, dešimties metų nepasiekusiu dirigentu Pierino Gamba. Panašiais gabumais pasižymėjo ir Willy Ferrero bei Giannetta de Marco. Tai buvo lyg per anksti pakilusios žvaigždės. Labai trumpai jos pablizgėjo, paspindėjo, savo neįprasta šviesa nustebino pasaulį ir greitai vėl nusileido. Dabar minėti berniukai jau yra pamiršti, niekas apie juos nekalba. Tačiau jų vietą užima kiti. Pakyla kitos jaunos žvaigždės, bet ir jos kažin ar ilgai švies? Geriau sakant, tai yra ne žvaigždės, o meteorai. Italijai netrūksta muzikos žvaigždžių, bet, kai danguje yra daug žvaigždžių, nuolat švysčioja ir meteorai.
Devynerių metų tenoriukas Claudio Massidda dainuoja Genovos teatre.
Neseniai Čikagoje lankėsi kunigas, paprastų žmonių vadinamas kunigu Petru. Jis pragarsėjo Paryžiuje, mylėdamas benamį žmogų.
Didmiesčio gyvenime mes matome keistą prieštaravimą. Atrodo, kad mieste, kur yra tiek daug namų, visi gali gyventi namuose. Deja, gyvenimo tikrovė yra kitokia. Mūsų tarpe yra benamių žmonių. Vieni yra benamiai žmonės, negalėdami gauti tinkamo buto šeimai. Kiti yra benamiai dėl to, kad niekas nenori jų priimti į savo namus. Kunigas Petras iškėlė didmiesčio benamio žmogaus klausimą. Žmogaus, kuris nieko neturi gyvenime, kurį Amerika vadina bomu.
Bomas yra gatvės žmogaus įsikūnijimas. Jo naktys yra šaltos ir vienišes. Jis miega parkuose, patiltėse ar upės pakrantėse. Jis keliasi su saule ir pradeda savo kelionę po miestą. Jis apeina geresnių kvartalų atmatų dėžes, aplanko miesto turgavietėse maisto šiukšlynus. Paskui su savo draugais renkasi kurioje nors pigioje kavinėje pagurkšnoti vyno. Ateina ir vėl naktis. Gal viešuose nakvynės namuose dar bus jam vietos? Jei jos nebus, tai jis ir vėl ieškos prieglaudos po dangumi. Jis išsities geležinkelio stotyje ar šaltame požeminio koridoriuje. Gal susiras vietą didesnių namų įėjimuose ar apleistuose namuose.
Prieš mus stovi pakrypusi žmogaus figūra: išdžiūvęs veidas, išmaldai ištiesta ranka. Jo likimas primena miesto aikščių balandžius. Jo laisvėje yra žmogaus nelaisvė. Jis gyvenime nei sėja nei piauna. Ir jis visados kartoja: mane kiti pasėjo ir kiti nupiaus. Bomas yra neturto kunigaikštis ir asfalto kirminas. Bomas yra nedarbo genijus, kuris gyvena nedirbdamas. Bomas—stiklelio draugas. Geroji mirtis savo švelniomis rankomis paklos jam paskutinės nakties patalą. Geroji mirtis pakeis jo rūbus ir baltinius, kurių jis šiame gyvenime neplovė ir nekeitė. Geroji mirtis nuneš jį į miesto kapinyną, kuriame bomai neturi atskirų kapų, tik bendrą laidotuvių duobę. Juodoji žemė arba ligoninės laboratorija bus paskutinė jo kelionės vieta.
CINERAMA HOLIDAY
Paskutiniaisiais metais buvo stengiamasi patobulinti kinematografo meną ir techniką, kad žiūrovams būtų galima duoti vis natūralesnį ir didingesnį vaizdą. Buvo mėginta atvaizduoti trečiąjį matavimą, vartojant specialius akinius. Šiuo būdu buvo pagaminta keletas filmų. Pradžioje, žinoma, sukėlė publikos susidomėjimą. Bet niekam tai nepatiko, nes atrodė labai primityvu, nenatūralu: tai buvo tik akių ir nervų gadinimas, todėl visai nenuostabu, kad tuos trijų matavimų filmus, žiūrimus pro specialius akinius, jau reikia laikyti istoriniu dalyku, niekas jų daugiau negamina, nes niekas jų daugiau nežiūrėtų.
Didelis filmų patobulinimas buvo ir yra Cinemascope. Žymiai didesnis ekranas, galingesnis balsas ir natūralesnis vaizdas kiekvienam patinka. Šiuo būdu yra gaminama vis daugiau ir daugiau filmų. Bet didingiausią vaizdą, tur būt suteikia Cinerama. Tai yra labai sudėtinga filmų gaminimo ir projektavimo technika. Visai nenuostabu, kad šiam tikslui yra pritaikyta tik po vieną teatrą didesniuose Amerikos miestuose. Iki šiol šiuo būdu yra pagaminti tik du filmai: "This is Cinerama", kurs buvo rodomas apie porą metų ir niekuomet netrūko žiūrovų, ir šiais metais pradėtas rodyti antras filmas "Cinerama Holiday". Iki sulauksime trečiojo, tur būt, praeis bent metai.
Tiek pirmasis, tiek antrasis filmas daug nesiskiria. Tiek pirmajame, tiek antrajame rodomi įvairūs gamtos vaizdai ir atskiri įdomūs gyvenimo momentai. Antrajame buvo stengtasi sukurti tam tikrą tęstinumą, parodant jaunavedžių porą, važinėjančią po pasaulį ir lankančią gražiausias ir įdomiausias vietas. Bet tai yra tik tam tikra fikcija: jokio tęstinumo čia nėra, nes minėtų jaunavedžių lankomos ir filme rodomos vietos nieko bendra tarp savęs neturi. Bet argi tai būtina? Gal kaip tik daugeliui yra įdomiau, kai nėra tęstinumo ir vienodumo, bet spalvingiausias įvairumas.
PASAULIO LIETUVIŲ ARCHYVO REIKALAI
Archyvas renka medžiagą ne tik iš JAV lietuvių gyvenimo, bet iš viso pasaulio lietuvių. Spaudoje randame vis daugiau ir daugiau žinių apie istorinės medžiagos sunaikinimus. Yra naikinami ir deginami laikraščių rinkiniai, organizacijų archyvai, knygynai. Šią medžiagą naikinant, daroma labai didelė skriauda mūsų tautai. Pasaulio Lietuvių Archyvo patalpos yra pakankamai erdvios, todėl visi gali siųsti bet kokią archyvinę medžiagą iš lietuvių gyvenimo. Vietos čia viskam bus.
Buvo asmenų, kurie raštu ar žodžiu teiravosi, koks yra likimas tos medžiagos, kuri atstovauja skirtingą pasaulėžiūrą nuo Archyvo vadovybės. Buvo teiraujamasi, ar saugojama ir nesunaikinama tokia medžiaga. Tokiais klausimais susirūpinusiems pranešame, kad Archyvas renka ir saugoja istorinę medžiagą be jokio pasaulėžiūrinio skirtumo. Visai nesvarbu, kurios pasaulėžiūros asmens ar sambūrio veiklos pėdsakus toji medžiaga liudija, svarbu, kad ji būtų iš lietuvių gyvenimo. Kas nori, gali ateiti į archyvą ir tai patikrinti.
Taigi, labai prašome visą tinkamą medžiagą siųsti šiuo adresu: Pasaulio Lietuvių Archyvui, 2601 W. Marquette Rd., Chicago 29, Illinois, U. S. A.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Dr. Pr. Gaidamavičius. MILŽINAS, DIDVYRIS, ŠVENTASIS. Žmogiškosios pilnaties vizija. Tėvų Pranciškonų leidinys. Aplankas V. K. Jonyno. 246 psl., kaina $2.
Po "Išblokštojo žmogaus" (1951) dr. Pr. Gaidamavičius išeina su nauju darbu, kuriame jisai atskleidžia gyvenimo turinį. Pastarasis yra pilnas vertybių: medžiaginių — vitalinių, dvasinių — moralinių ir religinių. Pirmųjų vertybų viršūnė — milžinas, antrųjų — didvyris, trečiųjų — šventasis. Jos visos drauge įprasmina žmogų ir jį atbaigia šventojo pavidale.