Autoritetu suprantame žmogaus pranašumą kuriuo nors atžvilgiu, išskiriančiu jį iš kitų žmonių jam suteikta valdžia, jo pasiektu mokslu bei išsilavinimu, didesniais sugebėjimais, didesniu patyrimu ar stipresne valia. Valdymo autoritetas susidaro tada, kai kam nors pavedama vadovauti kuriai nors įstaigai ar kuriai gyvenimo sričiai, kai kuris nors asmuo įpareigojamas ką nors tvarkyti, valdyti veikti. Religinis dvasiškio autoritetas kyla iš jo specialaus dvasinio pasiruošimo, specialaus išsimokslinimo, gautų šventimų ir dvasinės vyriausybės pavedimo. Tėvų autoritetas kyla iš tėvų ir vaikų santykių prigimties ir jų atsakingumo vieni kitų atžvilgiu. Toliau dar tėvų autoritetą sustiprina jų didesnis gyvenimiškas patyrimas ir orientavimasis, kaip jie turi auklėti savo vaikus. Mokslininko autoritetas pasireiškia tuo, kad jis gali daug geriau ir kompetetingiau už kitus atsakyti į visus jo atstovaujamos srities klausimus bei išspręsti savo srities problemas. Kai žmonių tarpe pasirodo individas su didele valia, tai ir kiti paseka jo siekimais. Tada turime vadovavimo autoritetą. Kartais kalbama ir apie moralinį autoritetą, būtent, kai susiduriama su žmogumi, kurio moralinis gyvenimas tampa kitiems sektinu moraliniu pavyzdžiu. O sprendžiant teisme nusikaltimą, gali pasirodyti ir autoritetingas liudininkas, jei jis yra matęs nusikaltimą įvykstant ir gali apie tai paliudyti teisme. Taigi, autoritetas yra asmuo, kuris prasikiša kuriuo nors atžvilgiu kitų tarpe ir paveikia kitų nusiteikimą juo pasitikėti, jam nusilenkti ir jį sekti.
Autoriteto klausimas kiek skirtingai vertinamas Amerikoje, negu Europoje. J. A. Valstybėse įsivyravusi demokratizmo dvasia yra nepalanki autoritetui, kuris čia dažnai suprantamas bei aptariamas kaip vieno individo palenkimas kito individo valiai, panaudojant viršines valdžios bei jėgos priemones. Laikyti kitą pranašesniu čia dažnai atrodo kažkaip nedemokratiška. Anglų kalboje žodis "authority" yra pirmiausia administracinis terminas ir moraline prasme retai tevartojamas. Propaguojant demokratinį auklėjimą, čia pasisakoma prieš tą auklėjimo kryptį, kuri auklėjimo įtakas nori pagrįsti auklėtojo autoritetu. Čia vyraujanti natūralistiškos krypties auklėjimo teorija, siekianti apsaugoti auklėtinio laisvę ir savarankišką jo individualybės išsivystymą, teigia, kad autoritetas auklėjime yra priešingas jos pagrindiniams siekimams.
Vakarų Europoje autoriteto terminas vartojamas daugiau dvasinio pranašumo prasme, ir čia autoriteto sąvoka daugiausia iškyla, kai kalbama apie mokslinį, religinį, moralinį, kūrybinį, pedagoginį ar partinį autoritetą. Ten autoritetas suprantamas daugiau eksperto prasme, ir jo nuomonių nesikratoma, pasitikint, kad jis yra savo srityje pasiekęs didesnį žinojimą, įgijęs didesnį patyrimą ar sugebėjimą ar pasiekęs gilesnį tikėjimą. Taip suprastas autoritetas Vakarų Europoje nelaikomas tokiu reiškiniu, kuris neigiamai veiktų augančio žmogaus individualybės išsiskleidimą. Priešingai, dažnai jaunuoliai patys ieško asmenybių, kurios galėtų jiems padėti. Jauni žmonės paprastai jaučia, kad jų išsiskleidimui reikalinga ugdančių jėgų ir kad be subrendusių žmonių pagalbos jie patys negalės subręsti. Ypač brendimo metu, kada išsiskleidžia jauno žmogaus asmenybė ir jame išsivysto vertybių supratimas, jis kaip tik ieško subrendusiųjų, kurie padėtų jam jo naujai pažintame pasaulyje įsigyventi ir gyventi pagal jo naujai pažintus idealus. Europoje auklėtojų tarpe plačiai tikima, kad tarp sveikai besireiškiančio autoriteto ir auklėtinio nėra jokio prieštaravimo. Auklėtojo autoritetu ten yra suprantamas tas vidinis auklėtojo ir auklėtinio santykis, kuris sujungia vertybių skleidėją su jų siekėju. Tokio autoriteto stiprumas bei jėga pareina nuo to, kiek auklėtojas yra už auklėtinį pranašesnis savo vertybėmis ir kiek auklėtinis anas vertybes pažįsta ir jų pasiilgsta. Apskritai, V. Europoje auklėtojo autoritetas yra labai vertinamas kaip savybė, įgalinanti teigiamai veikti bei formuoti savo auklėtinius ir būti tų jo atstovaujamų vertybių skleidėju.
Iš šio pedagoginio autoriteto apibūdinimo matome, kad auklėjime autoritetas yra būtinas. Lygiai jis reikalingas ir būtinas ir kitose gyvenimo srityse. Juk būtume neteisingi, jei dideliam kurios nors srities žinovui mokslininkui nepripažintume teisės ir pirmumo pasisakyti tais klausimais, kuriuos jis yra geriausiai išstudijavęs bei ištyręs. Lygiai ardytume administracinę tvarką, jei nepripažintume teisės tvarkyti atitinkamus reikalus tam asmeniui, kuriam jie aukštesnės valdžios ar žmonių balsavimo keliu yra pavesti. O jei bandytume nepripažinti religinių autoritetų, neišvengiamai patektume į religines klaidas ir nueitume šunkeliais. Lygiai į blogas įtakas yra patekęs ar blogu keliu yra pasukęs tas vaikas, kuris greit ima jaustis išmintingesnis už savo tėvus, nebepripažįsta jų gyvenimo vertės ir bando paneigti jų autoritetą.
Stebint lietuvių išeivių gyvenimą ir jų santykius bei veikimą, susidaro įspūdis, kad juose blanksta autoriteto sąvoka, ir jis darosi vis mažiau aktualiu dalyku, tarsi jau išeinančiu iš mados. Patyrę daugybę stiprių pergyvenimų ir veikiami įvairiausių įtakų, lietuviai tremtiniai yra tarsi atrofavę savo jutimą vertingiems ir svarbiems dalykams. Drauge su tuo įsigalėjo ir įvairių autoritetų nebepripažinimas. Neretai iš žmonių kalbų bei jų laikymosi susidaro įspūdis, kad jie jaučiasi galį sukritikuoti visas valdžias ir visų sričių specialistus. Kažkaip mūsų tarpe dingo pagarba tiems, kurie atstovauja pačius svarbiuosius dalykus. Tokia laikysena charakteringa tiek suaugusiems, tiek ir jaunimui. Visi mes daromės visa žinančiais ir tik save tegerbiančiais ir save tepripažįstančiais individualistais. Atrodo, kad mes lyg ir pasiekę tokią fazę, kurioje jaučiamės galį gyventi savo išmanymu ir nebesidomėti jokiomis kitų atstovaujamomis vertybėmis. Atrodo, kad mes lyg ir nebepastebime, kad visose gyvenimo srityse gyvename daugiausia kitų jau prieš šimtus ar tūkstančius metų paskleistomis mintimis, naudojamės kitų išradimais, džiaugiamės kitų sukurtos valdžios mums teikiama apsauga, globa ir patarnavimais ir kitų pastangomis pasiekėme mūsų turimą išauklėjimą.
Giliau paanalizavę, gal rastume, kad mums keliami priekaištai gal yra perdėti. Tačiau, jei jie ir iš dalies tebūtų teisingi, jau būtų pagrindo sakyti, kad mes jau esame patekę į tam tikrą nesveiką vienašališkumą. Bendras autoriteto paneigimas reiškia per didelį mūsų savijautos išbujojimą, o tuo pačiu ir mūsų posūkį į menkėjimą, į mūsų siekimų biednėjimą. Bet kurios srities autoritetų paneigimas veda į anarchiją. Mūsų asmeninė pažanga pareina ne nuo to, kiek mes savarankiškai ką pasiekiame, bet daugiau nuo to, kiek mes mokame suprasti bei įvertinti, kas yra kitų iki šiol pasiekta ir kas yra kitų atstovaujama. Tik tai supratę, mes galėsime vertingai pasisavinti tai, ką žmonija yra iki šiol gera pasiekusi.
P. Maldeikis