1955 M. VASARIO (FEBRUARY) MĖN. VOL. VI, NO. 2
Lietuva, mūsų Tėvų Žemė, šią valandą yra centras mūsų minčių, ilgesio, mūsų meilės. Šiandien džiaugiamės josios didinga praeitimi, nuostabiu josios būties keliu ir liūdime skaudžia dabartimi. Liūdime susikaupę, giliai stiprėdami dvasia, semdamiesi jėgų darbui, aukai, kovai už laisvę, už aną dieviškąjį pradą, kurio bruožai sukuria Dievybės paveikslą žmoguje, kurio turinys ir galia leidžia paskiram individui ir visuomenei dalyvauti Tvėrėjo kūrybiniame darbe, subręsti amžinajam Gėriui ir Grožiui, laimingai nugalėti visus ilgesio tolius ir pasiekti laimės tikrovę.
Todėl laisvę myli, josios siekia, jąja džiaugiasi kiekvienas žmogus ir kiekviena laisvojo žmogaus sukurtoji institucija. Ji yra vienas esmingiausių dieviškųjų bruožų žmoguje, todėl ir vienas brangiausių jojo turtų, todėl jj išlaikyti, apginti ir praradus atkovoti žmogus nesigaili ir didžiausios aukos — savo gyvybės.
Lietuvio sielos gelmėje meilė laisvei yra ypatingai jautri, galinga. Nešant savyje tą dieviškąją liepsną, jam teko keliauti ypatingai audringu gyvenimo keliu. Jis sutikdavo daugiau priešų negu kiti, kurie demoniškomis pastangomis bandė išplėšti iš jojo šią Dangaus dovaną. Dėl jos lietuvis ilgai kentėjo, daug savo brangaus kraujo išliejo, sūnus ir dukras gailiai apraudojo, bet laisvės neišsižadėjo.
Laisvę lietuvis myli ir šiandien. Ir šiandien, jausdamas ant savo Tautos kančia nuskaidrinto kūno skaudžius priešo smūgius, neatsisako josios. Tai skelbia visam dar laisvam pasauliui kovojantis Lietuvos miškų partizanas savo ginklu, Sibiro tremtinys savo Golgotos kančia ir kiekvienas laisvas lietuvis savo darbu. Lietuvių Tautos Velykų rytą, kai 1918 metais Vasario Šešioliktąją Tautos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, ji deklaravo pasauliui amžinąją lietuvių tautos valią, pagrįstą amžinąja Dieviška Charta. Už šį šventą Tautos laisvės idealą stovi ir amžiais stovės visa lietuvių tauta, kol pasaulyje bus gyvas bent vienas lietuvis.
Lietuvių tauta — tai Vargo Mokykla. Lietuvių tautos istorija — tai Vargo Mokyklos kūryba. Ir didieji istoriniai laimėjimai mūsų Tautos gyvenimo raidoje buvo susiję su didžiu vargu, didžia auka. Mūsų kovos už laisvę, savitą kultūrą, už Rūpintojėlį Lietuvos kryžkelėse rymanti buvo mums daug sunkesnės negu kitoms tautoms. Bet ši tikrovė reiškia mūsų Tautai didžią privilegiją. Ji išskiria ją iš daugelio kitų tautų. Šis reiškinys byloja, kad mūsų Tautos dvasia yra tiek gili, stipri bei nepalaužiama, kad Apvaizda galėjo įrašyti jos Konstitucijon: lietuvi, tu subręsi, atgimsi dvasia, būsi kilnus, šviesus, vieningas ir laisvas varge! Varge tu būsi kietesnis už plieną, galingesnis už ąžuolą, subrendusį audrose Nemuno pakrantėje, varge tu kursi knygą ir maldą, varge kalsi laisvės varpus... Vargas — tai šventoji lietuvio gyvenimo dalia. Kaip genijalaus skulptoriaus smūgiai marmuro gabale, taip ji lietuvio dvasioje sukūrė bruožus, kurie savo grožiu bei turtingumu spinduliuoja jo dainoje, giesmėje, liaudies kūryboje ir visose lietuvio gyvenimo formose, kurios kelia nuostabų susidomėjimą kitų tautų tarpe. Kančia ir tragizmas yra šaltiniai, teikią gyvybės kūrybos ir kultūros raidai. Kas to neįvertina, tas yra pasmerktas žūti. Helenizmas žlugo, nežiūrint Sofoklio ir Sokrato didžios išminties, nes neskyrė žmogaus kančiai tinkamos vietos. Ir šiandien kančia ir tragizmas yra brandinanti galia, verčianti ieškoti naujų kelių iš esamos chaotinės dabarties. Kančia brandina ir mūsų Tautą josios pašaukimo uždaviniui ir atves ją naujon gadynėn, tei-kiančion jai garbę tautų šeimoje ir tikrą vertę amžinybėje. Jeigu pasaulio kultūrą ir civilizaciją išgelbės tik tie, kurie pasisakys už laisvąjį žmogų, tai Lietuva, aukodama kilniausią kraujo auką už laisvę žmogaus ir žmonijos, yra kartu didžioji geradarė pasaulio kultūros ir civilizacijos. Todėl mes didžiuojamės prieš visą pasaulį mūsų Tautos didžiąja misija, josios heroiška auka pasaulio tautų kovos finale už žmonijos laisvę, josios amžiną gyvybę.
"Tas, kurs artinasi prie Dievo, turi tikėti, kad Jis yra" (Žyd. 11, 6). Bet ar tik tikėti? Tam tikra prasme taip, nes Dievas yra giliau įžvelgiamas per duotąjį Dievo apreiškimą, taigi, per tikėjimą. Bet tiesą, kad Jis yra, patį Jo buvimo faktą, skelbia įgimtas žmogaus protas ir visa jo išmintinga prigimtis. Užtat katalikų teologai tvirtina, kad Dievo buvimą galima pažinti įgimtu, apreiškimo neapšviestu protu. Bažnyčia moko, kad Dievo buvimas yra pažįstamas iš matomojo pasaulio. Pranašas Dovydas vadina neišmanėliu tą, kurs sako, kad nėra Dievo (Ps. 13 ir 52). Tokie žmonės, kurie pasaulyje Dievo pėdsakų nemato, anot Biblijos, yra niekingi (Išm. 13, 1). Tokio savo netikėjimo jie negali pagrįsti, todėl yra neišteisinami (Rom. 1, 18-20).
Tad pažvelkime į tą protavimo eigą ir pirmoje vietoje į tą pagrindinį protavimo principą, kuriuo vadovaudamiesi prieiname prie išvados: pasaulis yra, todėl ir Dievas yra.
Pirmąjį žmogaus prigimties protinga pasireiškimą matome, kai vaikas, ieškodamas pirmųjų jį supančių reiškinių priežasties, pirmą kartą paklausia: kodėl? Tai pats esmingiausias ir naudingiausias klausimas, nes ieškodami visa ko priežasties ir visų įvykių pagrindo, sukuriame mokslą, išrandame naujų dalykų ir visose gyvenimo srityse žengiame pirmyn. Tasai visa ko priežasties ieškojimas ir stengimasis atsakyti į mums kylančius klausimus aiškiai įtikina, kad pasaulio faktų ir įvykių raidoje veikia visiems suprantamas ir negalimas paneigti priežastingumo pradas. Tą pradą galima įvairiais žodžiais išreikšti, įvairiai nusakyti, bet visada yra teigiama ta pati tiesa, kad viskas, kas yra, kas vyksta ar atsiranda, turi turėti pakankamą savo buvimo priežastį ar pagrindą ir kad iš nieko niekas neatsiranda.
1. Šeima sociologiniu požiūriu
Sociologijoje šeima aptariama kaip pagrindinė ir pati svarbiausioji institucija žmonių socialinėje tvarkoje. Ji atlieka pagrindines socialines funkcijas, nes jos funkcionavimu remiasi visos kitos socialinės institucijos. Apie šeimą kalbama, kaip apie biologinį, socialinį ir kultūrinį vienetą. Grynai biologine prasme šeima yra vienetas, tarnaująs žmonių giminei palaikyti bei pratęsti. Socialine prasme šeima yra grupė, kurios narius jungia labai artimi bei intymūs vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų santykiai, būtent, meilė, aukojimasis, tarpusavio atsakingumas, ekonominio intereso bendrumas. Šeima sudaro ir kultūrinį vienetą, nes joje iš kartos į kartą perduodamas kultūrinis paveldėjimas. Dėl to kai kas šeimą aptaria kaip pagrindinį kultūros perdavimo punktą. Ji jungia tris kartas, atstovaujančias praeitį, dabartį ir ateitį. Joje praeities palikimas susintetinamas su dabarties kultūriniais laimėjimais ir auklėjimo keliu perduodamas tiems, kurie atstovaus ateities gyvenimą. Pagrindinį ir patį svarbiausią išauklėjimą žmogus gauna taip pat šeimoje, ir ji yra atsakinga už daugelį žmogaus gyvenimo pasisekimų ir nelaimių. Šeima laikoma ir pagrindine integracijos jėga. Kai žmogus, dirbdamas kurioje nors profesijoje, nueina siauru specializacijos keliu ar šiaip, veikiamas kurių nors įtakų, tampa vienašališkas, tai jo gyvenimas šeimoje visus tuos vienašališkumus aplygina. Atskirus šeimos narius veikiančios įvairios įtakos, be-siderindamos su šeimoje vyraujančiomis pažiūromis, čia apjungiamos į vieną vertybių sistemą, ir tuo būdu šeima palaiko žmonių pusiausvyrą ir nuosaikumą.
Į šeimą sueina du skirtingų lyčių asmens savo pasirinkimu, siekdami užpildyti savyje jaučiamą nepilnumą. Kiekvienas jų, ilgesio vedamas, susiranda sau vertingą asmenį, kuris, arčiau pažintas ir pamiltas, tampa artimas, brangus, ir su juo siekiama du gyvenimu sujungti į vieną bendrą, kad iš jo kiltų kiti nauji gyvenimai. Taip, sueidami į šeimą, du asmens tampa vienu vienetu, ir normaliai susilieja jų turtas, jų interesai, siekimai, laimės ir nelaimės. Jų abiejų siekimuose ir atstovavime dingsta du asmens "aš" ir "tu", o lieka vienas "mes"; dingsta "mano" ir "tavo", o lieka vienas "mūsų".
Skaityti daugiau: ŠEIMA LIBERALINĖS IR KATALIKIŠKOS PASAULĖŽIŪROS SANKRYŽOJE
Kiekvienas klausimas gali būti išspręstas įvairiai. Visuomet stengiamasi savo tezės dėstymui duoti originalumo atspalvį. Todėl ir tuo vyro-moters arba lyčių psichologinių skirtumų klausimu dažnai yra įvairiai pasisakoma.
Galima sakyti, kad nėra vyro ir moters, yra tik žmogus. Į šį faktą reikia kreipti dėmesį, neieškoti skirtumų, neakcentuoti vyro ir moters charakterio ypatybių, bet ieškoti ir ugdyti tai, kas žmogių tinka, kas jį daro tikru žmogumi. Juk tai, kas yra gera ir kilnu vienai lyčiai, tas bus gera ir kilnu taip pat ir mišrioms lytims. Ir Freudas konstatavęs, kad nėra vyriškos ir moteriškos dvasios, o tik žmogiškoji dvasia, laisva nuo lyties įtakų.
Vis dėlto, besižvalgydami po istoriją, matome, kad tarp vyro ir moters visuomet buvo jaučiamas skirtumas. Visais amžiais buvo jaučiamas valdančiųjų ir silpnųjų santykis. Vienu laiku buvo matrijarchatas, kitu — patrijarchatas. Psichiatrijos daktaras Erick From yra tos nuomonės, kad pirmiausia buvęs matrijarchatas. Savo tvirtinimą jis remia Indijos ir Kinijos socialiniu senovės gyvenmu ir religijos istorija. Babilonijoje taip pat pirmiau buvusi deivė Tiamata, ir tik vėliau ją nugalėjęs jos sūnus Mardukas, įvedęs ir patrijarchalinę valdžią. Autorius teigia, kad ir Ieva buvusi charakteringa matrijarchalinės santvarkos atstovė, drįsusi pirmoji nusidėti ir įvesti į nuodėmę Adomą. Kadangi Adomas Ievai pasidavė, jis buvo jos diriguojamas, buvo už ją silpnesnis.
Visuomet yra daug antagonizmo, kalbant tais patrijarchalinės ir matrijarchalinės santvarkos klausimais ir, apskritai, vyro ar moters pirmavimu. Tačiau jeigu pripažinsim esant tik žmogiškąsias ypatybes ir neieškosim skirtumų, nustosim būti kūrybiški, eisim į automatiškumą, nuobodumą ir lėkštumą. Atsisakysim individuališkumo, harmonijos ir savitumo. Tai vestų prie kultūros žlugimo ir žmogiškumo išsigimimo. Antra vertus, būtų klaidinga vieną pusę daugiau vertinti, o kitą žeminti. Ar tik nebus teisingiausia dvi lytis palyginti su teigiama ir neigiama elektros srove. Jų pareigos yra skirtingos, bet reikšmė vienoda. Jei nebūtų skirtingumų — nebūtų elektros, nebūtų jėgos nei šviesos.
Skaityti daugiau: LYČIŲ PSICHOLOGINIAI SKIRTUMAI IR MOTERYSTĖ
Žmogus pajuto, kad yra nuveiktas. Ne, jo kūnas atlaikė dar viską, jis buvo kaip tamprus plienas, kurį lankstė ir nesulaužė badas, darbas, šaltis — viskas, kas labai tiksliai, tarsi lašas akmenį, naikina ištremtuosius.
Tiesa, jie jau nustojo vadinti save tremtiniais, šis žodis vis tiek juk turėjo savyje mažą sėklą, kad kartą tremtis baigsis, kad ji pasikeis, kad jie bus grąžinti namo. Jie gi buvo vergai, tolimiausioje šiaurėje prakeikti dirbti savo priešams. Niekas jokį rytą nebuvo taręs draugams su prašvitusiomis akimis: "Jau atkentėjau, esu laisvas ir važiuoju į tėviškę". Čia kiekvienas žinojo, kad jų grįžimo namai tėra mirtis, į ten pasitraukdavo iš darbų, vienas po kito, tačiau taip išeidami jau nebeturėjo jėgos pasisakyti, kur vyksta, ir niekas nepadėjo džiaugtis tokiu pasitraukimu.
Tiktai tas vienas laikėsi—kažkas jį buvo praminęs Prometėjumi, gal dėl to, kad dirbo pasmerkimo kalnuose, gal, kad buvo toks išdidus, jog niekuomet nekreipė dėmesio, kaip pavergėjai su juo kalba ir elgiasi, gal, kad jį matė tokį aukštą ir stiprų. O gal, kad žmonės keitėsi, ėjo ir mainėsi mirties pamainos, o jis buvo ir buvo, keleri metai, ir nesulaužytas.
Tačiau šiemet jis pajuto, kad eina paskui kitus, kad bėga pirma visų į galą. Visą laiką jis buvo tikėjęs, jis liepė sau tikėti, jog ištvers, kaip ištveria žemė — ir vieną kartą neteisybė bus suaižyta, lyg maža sausa medžio šaka, tai padarys Dievo ranka, kuriai nėra nieko per didelio. Ir kaip užkeiktieji akmenys, išvaduotieji kelsis ir grįš į gimtines vietas. Ne, nebus surinkti palaidotieji — reikėjo ištverti viltyje gyvam, reikėjo, nes jo laukė dirvos, laikinai pagrobtos ir laukė žmona, visada ištikima — jis žino. Taip tikėjo jis ir stiprino kitus, silpnesnius, jo ranka kėlė jų kūnus, jo žodžiai ir šypsena ramstė jų dvasią — jis nešė maldą, ir pasaką, ir raminimą.
"Esi kvaila, kaip žąsis!" nebetekusi kantrybės atkerta Jūratė. "Su vėjais lengviau susikalbėti, negu su tavimi..." ir ji išeina, palikdama Danguolę vieną kambaryje. Danguolė žiūri pro langą ir šypsosi: lauke šalta, bet ankstyvieji pavasario vėjai jau švilpauja, ir nekartą, neatlaikydamas saulės spindulių, sniegas sugniūžta, ir tik tyri vandens lašeliai blizga prieš saulę.
Danguolė galvoja apie seserį Jūratę: vos-vos baigusi universitetą, ji ištekėjo. Nebuvo ten nei meilės, nei gražių svajonių. Bet jos vyras buvo daktaras: ji nešiojo didelę skrybėlę, lankėsi visuose parengimuose ir nekartą su draugėmis net nepasisveikindavo. "Jos ne iš mano luomo", sakydavo ji ir su šypsena lūpose pridėdavo: "Mano daktaras visuomet sako, kad aš geriau draugaučiau su jo kolegų žmonomis, negu su buvusiomis bendraklasėmis..." — "Kodėl mane žmogus, o ne jo titulas traukia?" mąsto Danguolė. "Aš irgi galėčiau vadintis ponia inžinierienė ir rodyti auksinius dantis..." Bet ta mintis ją supurto, ir maži šiurpuliukai perbėga kūnu. "Aš myliu Romą!" sako ji pusbalsiu, nubraukdama ant akių užkritusią plaukų garbaną, "ir aš iš jo pasidarysiu ir inžinierių ir daktarą ir..."
— "Danguole!" pašaukia motina, ir Danguolė tekina nubėga per kambarį. "Mama", klausia ji vaikiškai, "ar aš graži?" — "Kas iš to", nekreipdama daug dėmesio, atsako motina, "Jūratė nei per pus į tave nepanaši, o daktarą gavo."—"Bet mama, argi titule yra žmogus? Argi jo darbe yra šeimos laimė? Ar negeriau gauti gerą kataliką ir lietuvį, su kuriuo ir vargas atrodo..." — "Aš jau šimtą kartų girdėjau tą tavo dainą... katalikas, lietuvis, mylimas... ar ilgai tu iš tos meilės gyvensi? Kad tu nė nesulauktum, jog aš tave už to batsiuvio sūnaus išleisčiau!" jau rimtai perpyksta motina. "Tada aš visai netekėsiu!" tyliai, bet užsispyrusiai ištaria Danguolė ir pakeičia kalbą: "Mama, mane šaukei..." — "Palik mane ramybėje..." piktai atsako motina, ir Danguolė vėl sugrįžta į savo kambarį. "Vis tie patys ginčai", liūdnai mąsto ji. "Dar tik aštuoniolika metų teturiu, dar galiu palaukti..." ramina ji save. Bet mintyse jai stovi Romas, jaunas ir energingas, pilnas meilės ir gražių svajonių. "Neliūdėk, Danguolėle", sakė jis jai, kai jiedu šeštadienio vakare ėjo Nemuno pakraščiu, "aš ne tik universitetą baigsiu, bet ir daktaratui pasiruošiu". — "Bet tai toks ilgas laikas", mąsto Danguolė, "o dabar laikai tokie neramūs..." Ir ji vėl atsisėda prie lango.
AR BŪTINAI SKIRTIS?
Knygoje "Dievas ir Žmogus" 451 puslapyje, žemai, yra parašyta: "Teisės į santuokinį gyvenimą šalys nustoja, kai nusikalsta svetimavimu. Tokiu atveju nekaltoji pusė turi teisę iškelti bažnytiniame teisme atsiskyrimo bylą ir prašyti bendrą gyvenimą nutraukti. Taip pat šalys gali prašyti atsiskyrimo, jei viena jų bendrą sugyvenimą dėl kurių nors kitų priežasčių daro nebegalimą. Savaime aišku, teisė nutraukti bendrąjį gyvenimą neduoda jiems teisės tuoktis su kitu asmeniu. Tai ne ištuoka, bet tik skyrybos".
Man yra neaišku, ar įvykus svetimavimui, būtinai reikia skirtis, ar prarastos teisės jau negalima atgauti. Tik iš patyrimo aišku, kad be tos santykiavimo teisės bendras gyvenimas būtų neįmanomas, santaikos tarp vyro ir žmonos nebūtų. Atsiskyrimas taip pat neišeitų į gera, nes atskirai gyvenant, ypač jaunesniems būtų nuolatinis pavojus įpulti į kitas svetimoteriavimo nuodėmes.
A. M.
Jūsų minėtos knygos tame pačiame puslapyje aiškiai yra pasakyta, kokios yra bendro šeimos gyvenimo teisės ir pareigos. Tos teisės ir pareigos yra minimos Šv. Rašte: "Žmogus apleis savo tėvą ir motiną ir laikysis savo žmonos" (I Moz. 2, 24). "Vyras teatiduoda moteriai, ką kaltas, taip pat ir moteris vyrui. Moteriškė neturi valios savo kūnui, bet vyras; taip pat ir vyras neturi valios savo kūnui, bet moteriškė. Nesišalinkite vienas nuo kito, nebent abiem sutinkant iki laikui, kad užsiimtumėte malda; ir vėl sueikite, kad šėtonas jūsų negundytų nesusilaikymu'' (I Kor. 7, 3-5).
Taigi, kiekvienas iš susituokusiųjų turi teisės kito reikalauti normalaus, nenuodėmingo santykiavimo. Šita teisė yra prarandama, kai kuris iš jų sulaužo prie altoriaus duotą ištikimybės priesaiką. Nukentėjusiai, apviltai pusei yra leidžiama kreiptis į bažnytinį teismą ir prašyti skyrybų. Yra leidžiama, bet ne būtinai privaloma. Taip pat tą prarastą teisę galima vėl atgauti, jei nukentėjusioji pusė neištikimybės kaltę atleis. Visuomet yra patartina geruoju susitaikyti ir į teismus neiti. Tik jeigu tai pasikartotų dažniau ir bendras gyvenimas taptų neįmanomas, tada reikėtų pasirinkti mažesnę blogybę ir prašyti bažnytinio teismo, kad leistų atskirai gyventi. Tiek drauge, tiek atskirai gyvenant, žmogui, tikrai norinčiam, išvengti nuodėmių yra visiškai galima.
Mūsų šeima
Esu gimusi ir augusi liuteronų šeimoje, kilusioje iš Vokietijos. Mano motina davė gyvybę 12-kai vaikų. Aš buvau 8-tas kūdikis. Gyvenome kaime, turėjome savo namus ir truputį žemės. Tėvelis buvo kalvis. Gyventi ir maitintis nebuvo lengva.
Dėdienė
Mano motina turėjo Amerikoje 3 brolius ir seserį. 1914 m. jų vyriausias, Fridrikas, dėl nepagydomos Amerikoje ligos, buvo priverstas su žmona grįžti Lietuvon. Įsikūrė pas mus seklyčioje, kurią įsirengė ištaigingai. Dėdė — tylus, ramus, niekuo neišsiskiriąs; dėdienė buvo gryna vokietė. Graži tai buvo moteris, patraukli, judri, gyva, sumani ir mokanti daryti įtakos tiek suaugusiems, tiek vaikams; buvo apsišvietusi ir mėgo apaštalauti, aiškinti ir mokyti liuteronų tikėjimo tiesų. Ji turėjo Martyno Liuterio pamokslų knygą ir kiekvieną sekmadienį, sukvietusi mus į savo kambarį, skaitydavo dienai skirtą pamokslą, jį aiškindavo, giedodavo giesmes. Kiekvieną kartą pamoksle būdavo daug neapykantos katalikams ir dėdienė dar pati primygtinai pabrėždavo, kad katalikai esą žmonės visais atžvilgiais blogi, kad su jais nedera jokių reikalų turėti. Gyvenome atskirai ir uždarai; buvome vienintelė liuteronų šeima apylinkėje, tačiau nejautėm jokios neapykantos ar sąmoningos įtakos iš šono. Tada dėdiene tikėjau šventai ir jai buvau dėkinga už kiekvieną naują žodį ir liuteronų tikėjimo tiesų aiškinimą. Ji buvo mums viskas: kunigas, mokytoja, patarėja ir rėmėja. Vaikai ją mylėjo, tėvai ją gerbė. Aš, nors labai dėdę mylėjau ir jo buvo tikrai man gaila žiūrint, kaip jis kentėjo sirgdamas, bet su baime galvojau apie tas dienas, kai, dėdei pasveikus, neteksime dėdienės, nes tada jie žadėjo grįžti atgal Amerikon.
Dėdienė mums padovanojo ir pirmąją Kalėdų Eglutę, gražiai ir turtingai išpuoštą, o Kalėdų Senelis (persirengęs dėdė) apdovanojo visus iš eilės gausiomis dovanomis. Tai buvo nepamirštamas įvykis. Kalėdoms mus ruošė dėdienė per kelias savaites: mokė giesmelių, eilučių, maldų. Tą atmintiną vakarą mes pakilusiom širdim jas visas išsakėm, išgiedojom.
TRACK OF THE CAT
Filmas vaizduoja vienos šeimos Colorado Kalnuose gyvenimą. Šeima susideda iš tėvų, trijų sūnų ir dukters. Jie visi jau suaugę, bet kartu tebegyvena ir kartu tebedirba. Visų jų gyvenimą tvarko motina ir vyriausias sūnus. Ūkis yra jos ir jos vyriausio sūnaus, o visi kiti yra darbininkai ir jokios dalies ten neturi.
Jauniausias sūnus nori vesti, bet jo vedyboms nepritaria nei jo motina nei jo vyriausias brolis. Nors nė vienas kitas sūnus nebeturi jau progos vesti, motina vis tiek nesutinka su jo vedybomis. Ji nenori, kad ūkis būtų išdalintas ir kad valdžia pereitų į visų rankas. Jauniausiam broliui padeda jo sesuo ir vyresnis brolis, kurie yra sudarę atskirą frontą prieš namuose esančią valdžią.
Jų ūkį jau kuris laikas užpuldinėja juoda laukinė katė, kuri naikina jų bandą. Vyriausias brolis išsiruošia tą katę sugauti ir kartu pasiima jaunesnį brolį. Abu broliai vienas po kito žūva ir ūkis pagaliau atitenka jauniausiam. Likęs vienas, jis lieka vyriausiu ir, neturėdamas daugiau pasipriešinimo, veda.
Filmas labai įdomus savo skirtingumu nuo kitų filmų. Taip pat labai gražūs vaizdai.
AR “LAIŠKAI LIETUVIAMS” PATENKINTI SKAITYTOJAIS?
Dažnai mes klausiame Skaitytojų, ar jie yra patenkinti "Laiškais Lietuviams", kas patinka, ko pageidautų. Gal bent kartą bus leista ir "Laiškams Lietuviams" pasisakyti, ar jie yra patenkinti Skaitytojais, ko iš jų pageidautų.
Pradėkime nuo materialinių klausimų. Suvedėme praėjusių metų sąskaitas ir nusigandome, radę gana didelį nuostolį. Jei visi skaitytojai užsimokėtų už prenumeratą, jokio nuostolio nebūtų. Pagrindinė neužsimokėjimo priežastis, kaip žinome iš praktikos, yra apsileidimas, neprisirengimas, delsimas. Manome, kad skaitytojai tai supras ir stengsis mums padėti.
Skaitytojų nerangumas pasireiškia ir kitur. Štai praėjusių metų paskutiniame numeryje buvo keletas klausimų jaunimui. Prašėme atsiųsti atsakymų. Iki šiol teatsiliepė keli jaunuoliai. Žinant, kad 'L. L." skaito keli tūkstančiai jaunimo, yra tiesiog nesuprantamas toks nesidomėjimas aktualiais jaunimo klausimais. Dar tebelaukiame atsakymų į tuos klausimus. Kiekvienam atsakiusiam būsime labai dėkingi.