"Esi kvaila, kaip žąsis!" nebetekusi kantrybės atkerta Jūratė. "Su vėjais lengviau susikalbėti, negu su tavimi..." ir ji išeina, palikdama Danguolę vieną kambaryje. Danguolė žiūri pro langą ir šypsosi: lauke šalta, bet ankstyvieji pavasario vėjai jau švilpauja, ir nekartą, neatlaikydamas saulės spindulių, sniegas sugniūžta, ir tik tyri vandens lašeliai blizga prieš saulę.
Danguolė galvoja apie seserį Jūratę: vos-vos baigusi universitetą, ji ištekėjo. Nebuvo ten nei meilės, nei gražių svajonių. Bet jos vyras buvo daktaras: ji nešiojo didelę skrybėlę, lankėsi visuose parengimuose ir nekartą su draugėmis net nepasisveikindavo. "Jos ne iš mano luomo", sakydavo ji ir su šypsena lūpose pridėdavo: "Mano daktaras visuomet sako, kad aš geriau draugaučiau su jo kolegų žmonomis, negu su buvusiomis bendraklasėmis..." — "Kodėl mane žmogus, o ne jo titulas traukia?" mąsto Danguolė. "Aš irgi galėčiau vadintis ponia inžinierienė ir rodyti auksinius dantis..." Bet ta mintis ją supurto, ir maži šiurpuliukai perbėga kūnu. "Aš myliu Romą!" sako ji pusbalsiu, nubraukdama ant akių užkritusią plaukų garbaną, "ir aš iš jo pasidarysiu ir inžinierių ir daktarą ir..."
— "Danguole!" pašaukia motina, ir Danguolė tekina nubėga per kambarį. "Mama", klausia ji vaikiškai, "ar aš graži?" — "Kas iš to", nekreipdama daug dėmesio, atsako motina, "Jūratė nei per pus į tave nepanaši, o daktarą gavo."—"Bet mama, argi titule yra žmogus? Argi jo darbe yra šeimos laimė? Ar negeriau gauti gerą kataliką ir lietuvį, su kuriuo ir vargas atrodo..." — "Aš jau šimtą kartų girdėjau tą tavo dainą... katalikas, lietuvis, mylimas... ar ilgai tu iš tos meilės gyvensi? Kad tu nė nesulauktum, jog aš tave už to batsiuvio sūnaus išleisčiau!" jau rimtai perpyksta motina. "Tada aš visai netekėsiu!" tyliai, bet užsispyrusiai ištaria Danguolė ir pakeičia kalbą: "Mama, mane šaukei..." — "Palik mane ramybėje..." piktai atsako motina, ir Danguolė vėl sugrįžta į savo kambarį. "Vis tie patys ginčai", liūdnai mąsto ji. "Dar tik aštuoniolika metų teturiu, dar galiu palaukti..." ramina ji save. Bet mintyse jai stovi Romas, jaunas ir energingas, pilnas meilės ir gražių svajonių. "Neliūdėk, Danguolėle", sakė jis jai, kai jiedu šeštadienio vakare ėjo Nemuno pakraščiu, "aš ne tik universitetą baigsiu, bet ir daktaratui pasiruošiu". — "Bet tai toks ilgas laikas", mąsto Danguolė, "o dabar laikai tokie neramūs..." Ir ji vėl atsisėda prie lango.
Kilęs karas išardė visų planus. Danguolė persiskyrė su tėvais Vokietijoje, ir nežiūrint didelių pastangų, jų nebesurado. Persiskyrė ji ir su Romu, kruvina širdimi ir ašarotomis akimis. Ir kai gyvenimas lageryje pagerėjo, ji pradėjo mokytis. "Gal ir negerai", mąsto ji, "kad studijuoju tokius nerimtus dalykus kaip muziką, literatūrą, meną... Bet iš manęs niekada nebuvo praktiškas žmogus..." Tolimų giminių pagalba jį gavo reikalingus dokumentus ir po keturių lagerio metų sėdo į laivą, kuris turėjo ją nešti į tą pragarsėjusią laisvės šalį. Ir koks nustebimas buvo, kai nešina ryšuliuku, ji atsistojo prie laivo atramos ir pamatė šalia stovintį Romą. Jie abu apsikabino ir pravirko. "Keturi metai", kukčiojo Danguolė, "keturi metai!"
Amerikoje Danguolė susirado darbą bibliotekoje. Čia nebuvo sunku, ir alga buvo gera. O Romas mokėsi — daktaratui ruošėsi. Pinigo nebuvo per daug, ir jiedu nežinojo nieko apie atostogas Floridoje arba Washingtone pavasarį. Bet jų mažame butelyje buvo šilta ir jauku, ir laimė skverbėsi net pro langų plyšelius. O po dviejų metų atsirado geltonplaukis berniukas, kuris spardėsi po lopšį ir krykštavo nuo aušros iki sutemos.
Sykį skaitydama laikraštį, Danguolė surado mažą žinutę, kuri jai net kvapą užtraukė: jos tėvai buvo Australijoje ir ieškojo geraširdžių lietuvių, kurie atitrauktų juos į Ameriką. Abu su vyru jie parašė laišką ir dar tą pačią dieną išsiuntė. Ir koks buvo džiaugsmas, kai po ilgų vargų ir didelių pastangų jos tėvai išlipo iš laivo ir atsistojo Amerikos žemyne. Jie apsikabino ir ilgai ilgai bučiavosi. "Aš turiu jums siurpryzą", sako Danguolė, o motina spėlioja: "Man atrodo, kad aš žinau. Jei manai, kad aš neatsimenu, jog ištekėjai už to batsiuvio sūnaus, tai smarkiai klysti. Bet užmirškime tai — dabar visvien per vėlu. Kad tik sūnus kitoks išaugtų..." Danguolė neatsako nieko — ji žino, kad mama ją labai myli, tik ką ji kalta, kad jos laimė yra turtuose ir vyro titule. O dabar ji nei to nebeturi. Vargšė mama! Jie parvažiuoja namo, kur juos patinka Romas su sūnumi ant rankų. Berniukas visai nebijo ir džiaugsmingai kabinasi močiutei ant kaklo. Jis eina nuo rankų ant rankų ir bematant išsklaido nejaukią nuotaiką, kuri atsirado dėl ilgo išsiskyrimo laiko ir stokos kalbos. Tada visi klausia apie sūnų, ką jis valgo, kiek miega, džiaugiasi jo mėlynomis akimis ir vaikišku nekaltumu.
Po vakarienės jie išeina į sodelį pasėdėti. Toliese matyti aukšti miesto dangoraižiai, bet čia, priemiestyje, jau nutilo dienos triukšmas ir tik vakaro vėsuma juos gaivina. "Ponas inžinieriau", šaukia atbėgęs kaimynų sūnus, "tėvelis klausia, ar jūs negalėtumet ateiti pažiūrėti mūsų radijo — kažkas atsitiko, ir jis nebeveikia..." Romas atsiprašo, pabučiuoja Danguolei ranką ir pažada ilgai neužtrukti. O nustebę tėvai neberanda žodžių. "Kodėl tu mums nesakei, kad jis mokėsi!?", klausia Jūratė. "Aš norėjau, kad jūs jį pamiltumėte už jo gerą širdį ir puikų būdą", sako Danguolė. "Jei aš būčiau pasakiusi anksčiau, kad jis baigė inžineriją su daktaro laipsniu, jūs visi būtumėte man jį gyrę... Bet juk meilė yra aukščiau už titulą ir tuščią garbę..." — "Inžinierius - daktaras..." lėtai pakartoja Jūratė, ir jie visi ilgai ilgai tyli... "Liū-lia-liūlia-liūlia..." prašneka savo kalba sūnus, ir Danguolė paima jį ant rankų. "Atsiprašau", sako ji, "laikas jam miegoti". Ir niūniuodama lopšinę, ji nusineša vaiką į vidų.
Jūratė galvoja apie savo gyvenimą, apie tą trokštą daktaro titulą, kurio svetimame krašte jos vyras nebeteko, apie savo tuščią gyvenimą ir apie batsiuvio sūnų, dabar jau poną inžinierių. Ir jai pasidaro taip liūdna ir graudu. Lyg atspėdamas jos mintis, vyras apkabina ją per pečius ir lėtai pasako: "Dar nevėlu, Jūrate, ir mes dar galime būti laimingi..." Ji pažiūri jam į akis, nusišypso ir pritaria: "Pradėkime gyventi iš naujo, mylimas..." Raganėlė