1955 M. BIRŽELIO (JUNE) MĖN. VOL. VI, NO. 6
Prisiminę liturginius Bažnyčios papročius, birželio mėnesi galėtume pavadinti kančios ir meilės mėnesiu. Po liūdnos gavėnios, kai buvo apmąstoma Kristaus kančia ir mirtis, po Velykų laikotarpio, kur triumfavo garbingas Kristaus prisikėlimas, Bažnyčia ypatingu būdu prisimena tą motyvą, kurs vertė Išganytoją kentėti ir mirti — Jo širdies meilę. Birželio mėnuo yra pašvęstas Jėzaus Širdžiai. Kai kam šis garbinimas gali atrodyti labai saldus, perdaug moteriškas ir davatkiškas, bet kas jo prasmę gerai supranta, žino, kad čia prisimenama visa tai, kas kilnu, gražu ir heroiška. Jėzaus Širdies garbinimas yra Jo heroiškos meilės garbinimas, tos meilės, kuri Ji nuvedė ant kryžiaus, kad tokiu būdu mes vėl taptume Dievo vaikai ir amžinos laimės paveldėtojai.
Nežinia, ar tai atsitiktina, ar taip paties Dievo sutvarkyta, kad birželio mėnesis ir mums lietuviams tapo kančios ir meilės mėnesiu. Mes prisimename tą baisųjį birželį, kai šimtai ir tūkstančiai lietuvių buvo žudomi ir vežami į Sibirą. Ta baisi mūsų tautos tragedija yra jau įrašyta į istorijos lapus ir amžiams liudys apie mūsų brolių ir sesių kančias. Atplėšti kūdikį nuo motinos ir išvežti svetur yra labai žiauru ir baisu. Bet ir mūsų motinos Lietuvos vaikai buvo nuo jos prievarta atplėšti, išvežti ir žiauriausiai kankinami. Kankinami tik dėl to, kad jie mylėjo savo tėvynę. Juk tie, kurie jos išsižadėjo ir, kaip Judas, ją bei savo brolius pardavė, nebuvo tremiami nė kankinami.
Taip, mylėti yra sunku! Tikra meilė reikalauja didžių aukų ir heroizmo! Nei tremtis nei kančia tėvynės meilės neišplėšia, ją gali tik padidinti. Tačiau yra vaikų, kurie, atskirti nuo motinos, ją užmiršta. Yra vaikų, kurie už gabaliuką sidabro ją parduoda, už kąsnelį skanesnio valgio jos išsižada. Tur būt, tarp mūsų nebus tokių. Tas baisusis birželis teprimena mums tautos kančią ir tesustiprina tėvynės meilę. Kančioje gimusi meilė yra tvirčiausia ir pastoviausia.
Redaktorius
Šio šimtmečio pradžioje gyveno Vokietijoje zoologijos profesorius Ernst Haeckel, kurs pagarsėjo, falsifikuodamas embrionų fotografijas, norėdamas įrodyti žmogaus kilmę iš gyvulio. Šis labai uolus materialistas mėgo filosofuoti ir parašė knygą "Die Weltraetsel" (Pasaulio mįslės). Apie šią knygą vokiečių filosofas Paulsen parašė: "Turime degti iš gėdos, kad mūsų, filosofų ir poetų, krašte dvidešimtame šimtmetyje galėjo būti parašytas, atspausdintas ir skaitomas toksai šlamštas." Nežiūrint to, šitas šlamštas milijonams bemokslių žmonių buvo virtęs tarsi evangelija.
Tai prisiminiau, skaitydamas Emilio Troise knygą "Materialismo dia-lectico", B. A. 1938. Taip pat prisiminiau 1940-41 metus, kai rusai, okupavę Lietuvą, visus valdininkus ir ypač mokytojus privertė studijuoti dialektinį materializmą. Ir aš jį studijavau teoretiškai, bet mačiau ir jo praktiškąjį pritaikymą gyvenime. Dėkoju dabar Dievui, kad pasisekė iš ten pasprukti.
Jau knygos pradžioje E. Troise vadina A. Muellerio filosofiją absurdiška ir vaikiška, drauge parodydamas labai menką nusimanymą apie reliatyvumo teoriją. Jeigu autorius būtų labiau pastudijavęs šią teoriją ir būtų paskaitęs pagrindinius tuo klausimu astronomo, teologo ir filosofijos profesoriaus A. Mullerio veikalus, gal būtų kitaip rašęs. Tiesa, Troise savo knygoje cituoja daugybę mintytojų, tačiau jų minčių nesupranta. Jis, galima sakyti, serga psichinio aklumo liga. Jis išauklėjo savo akis, kad nematytų. Atrodo, kad jis sąmoningai pasiryžta atsisakyti logiško protavimo. Savo knygos 12 puslapyje autorius rašo: "Du tvirtinimai gali būti vienas kitam priešingi, o vis dėlto tuo pat laiku abu teisingi. Tai yra centrinė reliatyvumo teorijos mintis, tai yra dialektikos esmė."
Kita priemonė paversti savo akis nematančiomis tiesos yra nuolat kartoti vis tą patį dalyką, nors tai būtų visai tuščia ir klaidinga. Materialistai dažnu to paties dalyko kartojimu sau įsikala, kad pasaulyje egzistuoja tik medžiaga, ir ant tos autosugestijos jie stato visą savo "mokslą". 151 puslapyje jis rašo: "Mūsų dialektikos fundamentą sudaro materialistinis gamtos supratimas. Dialektika laikosi šio fundamento ir ji subyrėtų, jeigu kokiu likimo žaidimu materializmas turėtų griūti. Bet ir atvirkščiai, be dialektikos materialistinė pažinimo teorija yra nepilna, vienašališka, ir dar daugiau — ji yra negalima." Viena klaida ieško paramos kitoje. Prisimenu vokiečių pasaką, kaip vienas raitelis su savo žirgu pateko į balą ir buvo pavojus nuskęsti. Bet apsukrusis raitelis nenusigąsta, jis pagriebia arklio uodegą ir, sėdėdamas ant jo nugaros, tempia iš visų jėgų, manydamas, kad tuo būdu abudu bus ištraukti iš balos. Visiškai panašiai elgiasi ir mūsų "gudrieji" materialistai: savo materialistinį mokslą jie atremia į dialektinį metodą, o šį metodą atremia į materialistinį visatos supratimą.
Dauguma jaunuolių, kaip ir apskritai dauguma žmonių, rengiasi šeimyniniam gyvenimui moterystėje. Šeima, anot prof. St. Šalkauskio, yra laikoma tuo pagrindiniu gyvenimo narveliu, kur susibėga prigimtieji, religiniai ir tautiniai pradai ir sudaro pilnutinio gyvenimo sintezę. Dėl to jaunuoliai, turintieji šeimyninį pašaukimą, turi jam rimtai ruoštis ir įsigyti tų žinių, kurios jų šeimą padarytų laimingą.
Atominio amžiaus žmogus, apsvaigęs savo išradimų laimėjimuose, tikėdamasis be Dievo malonės, vien prigimties įstatymų pagalba, galėsiąs tvarkyti ir moterystę, žiauriai apsivylė. Paniekinęs moterystę, kaip sakramentą, jis tapo savo geidulių vergu ir, būdamas tobuliausias Dievo tvarinys, pats save sulygino su gyvuliais, kurie vien aklu instinktu tesi vaduoja. Atmetęs Katalikų Bažnyčios mokslą apie moterystę ir vadovaudamasis instinktu, pats save nubaudė, savo vaikus nelaimingus padarė ir visuomenės skriaudiku tapo.
Daugelis šių dienų negerovių kaip tik ir išplaukia iš šeimos dorovės nupuolimo. Atplėšta nuo sakramentinės malonės moterystė nėra nei tvirta, nei nesuardoma, nei nešanti laimę joje gyvenantiems. Pairusioje moterystėje retai ir vaikai išauga geresni už tėvus.
1. Moterystės supratimas
Moralinėje teologijoje H. Noldinas, S. J., šitaip moterystę aptaria: "Moterystė, kaip natūralinė ir socialinė institucija, yra vyro ir moters jungtuvės kūdikių gimdymui ir jų auklėjimui įkurtos.
Jei pažvelgsime į Katalikų Bažnyčios kanonus, tai ten atrasime, kad moterystė yra kontraktas — sutartis, kuria vyras ir moteris, moterystės gyvenimui tinkami, visam laikui ir išimtinai, vienas kitam atiduoda ir priima savo kūnus, kūdikių gimdymui, jų auklėjimui ir savitarpiam gyvenimui.
Nors kiekvienas šio aptarimo žodis turi savo reikšmę, bet man atrodo, kad moterystė suglaustai galima šitaip aptarti: Moterystė yra vyro ir moters jungtuvės žmonijos palaikymui ir bendram gyvenimui. Tai yra natūralinės moterystės apibrėžimas. Jis labiau išryškės, kai kalbėsime apie moterystės kilmę, tikslą ir moterystę kaip sakramentą.
Povilas eina lėtais žingsniais iš smuklės namo: jis neišgėrė daug, bet tas prakeiktas smuklininkas atėmė tris ketvirčius jo algos; girdi, degtinė smarkiai pabrangusi, o jis dar už pereitą kartą neatsilyginęs. Namuose laukia žmona ir penki vaikai. Jei jis ir parneša visus pinigus, jų vis tiek neužtenka, ir Ligija, palinkusi ir suvargusi, bet dar jauna moteris, palikusi vaikus vyriausio globai, eina pas kaimynus valyti kambarių ir baltinių skalbti. Povilas ją myli, tą gerą Ligiją, bet ar jis kaltas, kad vaikai maži, kad jų daug, kad pinigo niekados neužtenka? Kai karštas gėrimas nuplaukia jo burna, jis užmiršta visą vargą ir įsivaizduoja esąs milijonierius. Tada jie visi ten, toje smuklėje, pralinksmėja ir uždainuoja. Jis pats nežino, kaip pareina į namus; tik kitą dieną velnioniškai skauda galvą, ir Ligijos akys smarkiai raudonos ir užtinusios. Bet ji nesako nieko. Jei ji šauktų, keiktų jį, vadintų šeimos skriaudiku, jis galėtų teisintis, gintis, ir tada nesijaustų kaltas. Bet ji tik prideda šlapią skudurą jam prie geliančios galvos ir liepia vaikams išeiti į lauką pažaisti, kad tėvelis galėtų miegoti.
Lauke vėsi birželio naktis. Kiek daug žvaigždžių, mąsto Povilas, kiek daug sidabrinių - auksinių žvaigždučių! Jei bent viena iš jų nukristų, jis galėtų parduoti sidabrą ir būti turtingas. Bet Dievas, tas geras, mielaširdis gailestingumo Dievas, jas tyčia taip aukštai sukabino, kad tie vargšai žmoneliai jų nepasiektų. Ir Povilas nusikeikia!
Žmona laukia jo prie durų. Ji sėdi ant laiptelių, atrėmusi galvą į mūrą.
Povilas galvoja, kad ji graži, bet ką ten žmogus atskirsi: rankos suskilusios, plaukai trumpai nukirpti, kad nereiktų sukti, suknelė smarkiai per didelė, kažkieno dovanota. O ji sėdi kaip smūtkelis ir laukia jo. Povilas net susigraudina: vargšė Ligija, ji vis dar tiki, kad jis pasitaisys!
Šių dienų pasaulis turi daug baisių ginklų, bet jiems išrandama ir priešginklių. Žmonija yra varginama įvairių ligų, bet joms vis išrandama naujų ir nuostabių vaistų. Štai džiova ir vaikų paralyžius jau yra beveik nugalėtos naujais vaistais ir skiepijimais. Bandoma išrasti vaistus ir prieš vėžio ligą. Bet yra ir dvasinių ligų, kurios kartais dar yra baisesnės už fizines. Ir prieš jas yra vaistų. Žinoma, prieš dvasines ligas ir vaistai turi būti dvasiniai.
Gal viena nemaloniausių dvasinių ligų yra vienatvė. Šia liga žmogus gali sirgti ir tada, kai jis nėra vienas, kai yra apsuptas kitų žmonių. Joks geriausias gydytojas, joks medicinos profesorius negali tiksliai pasakyti, iš kur ši liga atsiranda, kaip jos išvengti ir kaip nuo jos gydytis. Kartais žmogui ima taip širdį spausti, lyg kad replėmis kas ją gnaibytų. Taip ir žmogaus mintis, jo vaizduotę ir nuotaiką kartais lyg kokia paslaptinga skraistė uždengia, panašiai kaip debesys žydrą dangų. Tai yra vienatvės ligos simptomai.
Niekas negali išvengti šios ligos, bėgdamas iš vienos vietos į kitą. Vienatvės ligos kankiniai teigia, jog dažnai kuo daugiau vaikščioji, bėgi ar važiuoji, slepiesi nuo ligos ir ieškai savo širdžiai ramybės, tuo negailestingiau toji liga tave lenkia prie žemės. Yra įvairių vaistų prieš šią ligą, bet jie daug nepadeda. Galima gydytis tuo, ko šioji liga nemėgsta — pradėti interesuotis kokiu nors užsiėmimu: skaityti knygas, rašyti atsiminimus, rašinėti ką nors spaudai, medžioti, meškerioti ar užsiimti kokiu nors mėgiamu sportu. Patariama, kad sergąs vienatvės liga susidraugautų su kokiu nors asmeniu, kuris dar smarkiau šia liga serga. Sakoma, kad tada abudu išgyja: pirmasis matydamas, kad yra dar nelaimingesnių už jį, o antrasis — stengdamasis sirgti tik tiek, kiek serga pirmasis.
Vienatvės liga ne būtinai kyla iš sunkaus ir vargingo gyvenimo. Jos pagrindinė priežastis nėra nė tremtis, gyvenimas toli nuo savųjų ir nuo savo gimtojo krašto. Šia liga yra persirgę daugelis tokių žmonių, kurių nebuvo blogos nei gyvenimo sąlygos, nei jie buvo atskirti nuo savųjų ar ištremti iš gimtojo krašto. Vienatvės liga smarkiai yra sirgę kai kurie žymūs valstybės vyrai: Washingtonas, Linkolnas ir neseniai atsistatydinęs anglų premjeras Churchilis. Daugelis šia liga serga, nors ir gyvena didžiausiuose miestuose, arti prie žmonių, turėdami daugybę draugų.
Praėjusių metų gruodžio mėnesio numeryje buvome patiekę jaunimui keletą klausimų. Iki šiol vis laukėme atsakymų. Atsiliepė vos keletas. Tai reiškia, kad atsakė mažiau negu vienas iš tūkstančio! Toji tyla, manome, yra aiškus atsakymas į klausimą, kiek mūsų jaunimas domisi savo problemomis. Kaip ten bebūtų, vis dėlto reikia konstatuoti faktą, kad amerikiečių jaunimas į panašias anketas aktyviau atsiliepia.
Į klausimą, koks yra skirtumas tarp lietuvių ir amerikiečių jaunimo, kelis atsakymus jau esame paminėję pirmame šių metų numeryje. Bendrai, dauguma pasisakė, kad lietuviai esą mandagesni ir kultūringesni, kad mergaitės esančios rimtesnės ir kuklesnės, bet beveik visi pripažįsta, kad Amerikos jaunimas yra religingesnis. Prie šio paskutinio teigimo kai kurie prideda pastabą, kad amerikiečiai dažniau eina išpažinties ir komunijos, o lietuviai daug rečiau, tačiau lietuvių religinis gyvenimas esąs gilesnis, o amerikiečių paviršutiniškesnis.
Reikia pasakyti, kad vienaip ar kitaip panašiuose klausimuose sprendžiant, kartais galima labai apsirikti, jeigu pradedama lyginti pavieniai asmenys, o ne visuma. Be abejo, minėtuose sprendimuose buvo stengtasi žvelgti į visumą, bet ne į išimtis, kurios kartais gali būti net labai gausios. Su tais jaunuolių sprendimais principe galima sutikti. Kad tikras lietuviškas jaunimas yra kultūringas, kuklus, mandagus, tai yra tiesa, mums teikianti garbės ir pasididžiavimo. Tačiau su širdgėla turime pripažinti, kad didelė mūsų jaunimo dalis jau yra beveik nelietuviška, todėl ir tų gražių lietuviškų ypatybių neturinti. Jau daug žalių lietuviškų daigų nustelbė svetimos piktžolės. Gerų ir blogų savybių turi tiek lietuviai, tiek amerikiečiai. Jeigu mes mokėtume vieni iš kitų pasisavinti gerąsias ypatybes ir, sekdami kitų pavyzdį, nusikratyti blogųjų, tai gyvenimas svetimoje šalyje ir bendravimas su svetimtaučiais mums išeitų į naudą ir labai daug gero atneštų. Tada netuščiomis rankomis parvažiuotume į Lietuvą. Jeigu ir neparvežtume daug dolerių, tai parvežtume daug didesnių vertybių — savo patobulintas asmenybes, kurių įtaką jaustų ateinančios kartos. Bet nelaimė, kad kiekvienas žmogus yra linkęs greičiau pasisavinti tai, kas bloga, ko nereikia daug ieškoti, nes gali rasti kiekvienoj gatvėj ir kiekviename užkampyje. Norint tai pasiekti, nereikia pastangų, nereikia valios, užtenka plaukti pasroviui. Tad teisingai mes didžiuojamės savo kuklumu, mandagumu, kultūringumu, bet kiek yra lietuviško jaunimo, kuris šią teisę jau prarado!
A. Gulbinsko nuotr.
Čikagos vyrų choras su dirigentu V. Baltrušaičiu, švęsdamas savo jsisteigimo penkmetį.
Kartais žmonės pamurma, kad mūsų tikėjime yra tiek daug visokių įsakymų, liepimų, draudimų. Sakoma, kad Bažnyčia neretai grasina sunkia nuodėme už kokią nors smulkmeną. Pvz., sekmadienį be svarbios priežasties neišklausyti Mišių yra sunki nuodėmė. Kai kas mano, kad tai yra per žiauru. Bet jeigu mes sulyginsim Kristaus paskelbtą tikėjimą su Senojo Testamento žydų tikėjimu, tai pamatysime, kad mūsų tikėjimas yra labai švelnus ir mažai reikalaująs. Senajame Testamente daugiau buvo kreipiama dėmesio į įstatymo raidę, o Kristus liepė daugiau žiūrėti įstatymo dvasios. Pvz., kad ir mūsų Bažnyčios įsakymas švęsti sekmadienį yra, be abejo, daug švelnesnis už žydų subatos užlaikymo įstatymą.
Mūsų sekmadienių ir šventadienių šventimas reikalauja tik dviejų dalykų: išklausyti šv. Mišias ir susilaikyti nuo sunkių darbų. Sekmadienis turi būti maldos ir poilsio diena. Nežiūrint to, kad šis Bažnyčios įsakymas yra toks lengvas. Bažnyčia dar suteikia visokių privilegijų ir padaro išimčių, jeigu y ar kokia nors rimta priežastis. Žydų Talmudo "Draudžiamųjų darbų katalogas" subatos poilsio atžvilgiu yra labai griežtas, mums atrodo net juokingas. Rašto žinovų kataloge buvo 39 draudžiamieji darbai subatos dieną. Ne tiek keisti atrodo tie draudimai, kiek jų aiškinimas. Ypatingai keistu šio įsakymo aiškinimu pasižymėjo fariziejai. Jie net Kristų keletą kartų apkaltino subatos laužymu.
Fariziejai tai yra akli įstatymo raidės ųžlaikytojai, bet nesistengią suprasti įstatymo dvasios. Fariziejų sekta atsirado šeštame šimtmetyje prieš Kristų, po Babilonijos nelaisvės. Juozapas Flavijus jų priskaito apie šešis tūkstančius Kristaus laikais. Fariziejus galima būtų palyginti su masonų ložėmis, nes jie buvo susirišę labai griežtais nuostatais ir prisiekę visišką ištikimybę įstatymui. Kadangi Rašto žinovai arba aiškintojai buvo daugiausia iš fariziejų, tai mes čia tarp jų nedarome skirtumo. Bet Rašto žinovo vardas kilo apie du šimtmečius prieš Kristų, kai, Vyriausiam Kunigui atkritus nuo religijos, susiorganizavo pasauliečių grupė studijuoti ir aiškinti Šv. Raštą.
Roma yra vadinama pasaulio sostine ne tik dėl to, kad čia gyvena labiausiai po pasaulį paplitusios Katalikų Bažnyčios Galva, bet ir dėl to, kad gana stambią jos gyventojų dalį sudaro iš įvairiausių viso pasaulio tautų atvažiavęs jaunimas semtis mokslo, ypač gausiuose teologijos fakultetuose. Visi šie studentai gyvena dažniausiai savo tautinėse kolegijose, kur yra vartojama savo šalies kalba, papročiai, dėvima ypatinga uniforma. Kai atsidaro universitetų durys ir pasklinda po Amžinąjį Miestą studentai, girdi įvairiausių kalbų mišinį, matai ne tik uniformos, bet ir veido spalva labai skirtingus jaunuolius. Gal būt, labiausiai visų akis į save atkreipia vokiečiai, "Germanicum" kolegijos studentai, savo ryškiai raudona uniforma. Kai kas gali pamanyti, kad tai jauni kardinolai, bet pilni sąmojaus romėnai juos vadina "virtais vėžiais".
Bet kažin ar ne įdomiausia kolegija bus "Beda College" (Šv. Bėdos kolegija), kurioje gyvena kelios dešimtys rimtų, daug gyvenimo mačiusių ir neretai jau pražilusių studentų. Tai yra anglų kolegija, įsteigta prieš57 metus tiems vyrams, kurie jau daugiau ar mažiau metų yra praleidę, dirbdami įvairiausiose profesijose ir tik po kelių savo gyvenimo dešimtmečių, kartais gyvenimo saulutei jau žemyn leidžiantis, pajuto aiškų šaukimą pakreipti gyvenimo vairą kita kryptimi — siekti kunigystės. Dauguma jų yra buvę karšti anglikonai, bet paskui, grįžę į katalikų tikėjimą, pasiryžo visiškai pasiaukoti Dievui ir priimti kunigystės sakramentą. Kai kurie net yra buvę liuteronų ar anglikonų pastoriai, bet paskui susiprato ir nutarė tapti Kristaus įsteigtosios Bažnyčios kunigai. Argi ne protingiau paukščiui sukti lizdelį medyje negu nuo jo nulūžusioje šakoje?
Nors šios kolegijos dienotvarkė yra panaši į kitų Romos klierikų kolegijų dienotvarkę, bet vis dėlto ji yra ir skirtinga. Čia yra bendras gyvenimas, kaip ir kitose kolegijose, bet yra palikta ir labai daug laisvės kiekvienam individui. Juk negalima pritaikyti tą pačią tvarką ir tą pačią drausmę vos iš gimnazijų atvykusiems kitų kolegijų klierikams ir "Beda College" studentams, kurie jau yra baigę universitetus ir visą metų eilę dirbę, kaip profesoriai, inžinieriai, advokatai, karininkai, artistai.
Šv. Jonas savo evangelijoje pasakoja apie Dievo žodį, kurs įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų. Šis kūnu tapęs Dievo žodis buvo pirmasis krikščionybės džiaugsmas. Pirmoje vietoje čia mes galime matyti Kristaus įsikūnijimo paslaptį ir dieviško žodžio džiaugsmą žmonių tarpe. Čia taip pat galime išvysti kiekvieno žodžio džiaugsmą, kurs išeina iš gyvybės lūpų. Taip žodis yra mūsų džiaugsmas. Krikščionybė gali mus daug ko pamokyti ir patarti, kaip mūsų kalbos ir mūsų žodžiai gali būti mūsų džiaugsmas.
Pasižiūrėk į žmones, kaip jie kalba. Atrodo, kad jų kalboms niekad nebus galo. Vyrai kalba ir dėsto savo mintis. Moterys kalba ir išsipasakojo paskutines vakarykštės dienos naujienas, kaip ir visi žmonės. Vaikai kalba ir krykštauja be paliovos. Taip visi žmonės kalba ir kalba. Jie kalba namuose su savo šeimos nariais. Jie priima į savo namus svečius ir yra patenkinti, kad gali pabendrauti su žmonėmis, mokančiais pakalbėti ir daug ką papasakoti. Vakarai tampa įdomūs šeimose ir draugijose, kur žmonių žodžiai niekad nėra paskutiniai.
Žmonės kalba ir kalba, žodžių jūra savo giliomis bangomis plaukia per gyvenimą. Kartais žodis užsidega ir nušvinta žmogaus akyse, kaip šviesos spindulys. Balsai gali būti sausi ir šalti, pakelti ir nuleisti, aistringi ir pilni karščio. Taip žmonės kalba ir kalba ir tuo parodo įgimtą džiaugsmą kalbėti. Žmogus kalba visur ir džiaugiasi, kai randa gyvenimo palydovą, su kuriuo galima pasikalbėti. Kiekviena žmogaus kelionė yra nuobodi be kalbos ir be žodžio. Ilgose kelionėse žmogus apsidžiaugia, kai randa draugą, kurs prabyla. Atrodo, kad žmonių kalboms nėra ir nebus galo net ten, kur reikėtų tylėti.
LIETUVOS ŽVAIGŽDĖ HOLLYWOODO PADANGĖJE
Kiekvienas lietuvis buvo maloniai nustebintas, matydamas savo tautietę ekrane, jaunatviška romantika, grakštumu bei gamtos grožiu dvelkiančiame filme "Seven Brides for Seven Brothers". Pats faktas buvo dar ir dėl to malonus, kad jaunoji menininkė ryžtingai ir garbingai išnešė savo lietuviškąjį vardą į ekraną— Rūta Kilmonis. Tikriausiai tuo ji laimėjo visų pagarbą ir lietuvių simpatiją-
Hollywoodo kalvų gražioje atšlaitėje, kaip baltoji gulbė tarp egzotiškų Kalifornijos medžių bei nuostabiai gražių gėlių, jau iš tolo matyti balta, stilinga Kilmonių vila. Čia pat, tarp gėlėmis apaugusių uolų, puošnus, viliojantis baseinas. Kilmoniai, gražioje Dainavos šalyje augę ir gimę, daug metų praleidę Kanadoje, vėl pasiilgę žydrios lietuviškos padangės, prieš septynerius metus čia apsigyveno. Šioje aplinkoje Rūta pradėjo savo meno karjerą. Jos turtingos dvasinės savybės sudarė šiam pasirinktam darbui gražų pagrindą. Nuoširdžiai lietuviška šeima, kurioje Rūta augo ir brendo, išugdė joje kilnų lietuvaitės paprastumą bei nuoširdumą. Dainavietės siela, artima menui ir grožiui, leido Rūtai pamilti meną visu jaunatvišku užsidegimu. Pagaliau giliai nuoširdus tikėjimas yra kiekvienam aukštos moralės menininkui reikalingos dvasinės jėgos šaltinis. Šios gražios ir vertingos Rūtos dvasinės savybės atidarė jai vartus į ekraną. Jos bus ir tolimesnių Rūtos laimėjimų palydovai.
Amerikos Lietuvių Kunigų Vienybė yra sumaniusi parašyti Amerikos Lietuvių Katalikų istoriją. Tas darbas yra pavestas žymiausiems mūsų katalikų istorikams. Šis darbas jiems yra nelengvas dėl to, kad visi yra užimti savo tiesioginiais darbais ir negali važinėti po įvairias parapijas rinkti žinių. Todėl jiems labai reikia talkos. Iš kiekvienos vietovės jie nori surinkti žinias: kada ten atvyko pirmieji lietuviai, kaip įsikūrė, kokie jų pirmieji darbai; kokios draugijos ir organizacijos ten yra įsisteigusios, kokia yra jų veikla; parapijų įsikūrimas ir veikla; kaip vykdomas švietimo ir charitatyvinis darbas, koki laikraščiai leidžiami; koki santykiai su Lietuva, kiek paramos jai buvo nusiųsta; ką galima pasakyti apie žmonių religinę praktiką ir apie religinio gyvenimo organizavimą.
Istorijai yra numatyti šie skyriai ir jų atitinkami redaktoriai:
1. Pirmieji lietuviai naujame pasaulyje — adv. K. Jurgėla.
2. Draugijos — Dr. J. Leimonas.
3. Parapijos — kan. dr. J. B. Končius.
4. Vienuolijos — prel. P. Juras ir Tėvas V. Gidžiūnas, O. F. M.
5. Mokyklos — prof. A. Kučas.
6. Socijalinis darbas — kun. dr. K. Širvaitis.
7. Amerikos lietuvių katalikų ryšiai su tėvyne — prof. K. Pakštas.
Alė Rūta. TRUMPA DIENA. Premijuotas romanas. Liet. Knygos Klubo leidinys. Aplankas J. Dabkevičiūtės-Paukštienės. 434 psl., kaina $4.
Aloyzas Baronas. SODAS UŽ HORIZONTO. Romanas. Liet. Knygos Klubo leidinys. Aplankas Algirdo Kurausko. 254 psl., kaina nepažymėta.
Mykolas Vaitkus. AUKSO RUDUO. Eilėraščiai. Liet. Knygos Klubo leidinys, 2334 S. Oakley Ave. Chicago 8, 111. 116 psl., kaina nepažymėta.
Juozas Vaičeliūnas. TĖVYNĖS SARGYBOJE. Lietuvos karininko - lakūno atsiminimai iš 1932-1941 m. Išleido autorius. Viršelis T. Valiaus. 230 psl., kaina $3. Gaunama pas autorių: 195 Drinkwater St., Sudbury, Ont., Canada.
PIRMASIS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DEŠIMTMETIS. Parašė: P. Klimas, K. F. Kemėšis, J. Purickis, J. Savickis, M. Yčas. Išleido Nida. 174 psl., kaina nepažymėta.
LITUANIA, lo gue fue, lo que es. Išleido Lietuvos Pasiuntinybė Urugvajuje, Montevideo. Knyga parašyta ispaniškai supažindinti svetimtaučius su Lietuva ir jos tragedija. Iliustruota Lietuvos vaizdais.
Uršulė Gudienė. ŽAIBAI. Eilėraščiai. Iliustravo VI. Vijeikis. Išleido "Tėviškėlė", 2313 W. 91 St., Chicago 20, 111. 62 psl., kaina $1.
Liudas Dovydėnas. NAKTYS KARALIŠKIUOSE. Apysaka jaunimui. Iliustracijos V. Igno. Išleido Terra, 3333 So. Halsted St., Chicago 8, 111. 168 psl., kaina $2. Knygoje autorius pasakoja apie auksinę šienapiūtę Karališkių lankose ir dviejų berniukų nuotykius tarp šienapiūvių, aplinkiniuose miškuose, čigonų tabore, po aukštu žvaigždėtu Lietuvos vasaros dangumi. Knyga parašyta gyvai ir lengvu stiliumi, primenanti savąjį kraštą ir savus žmones.