VĖLAI SUBRENDĘ PAŠAUKIMAI

      Roma yra vadinama pasaulio sostine ne tik dėl to, kad čia gyvena labiausiai po pasaulį paplitusios Katalikų Bažnyčios Galva, bet ir dėl to, kad gana stambią jos gyventojų dalį sudaro iš įvairiausių viso pasaulio tautų atvažiavęs jaunimas semtis mokslo, ypač gausiuose teologijos fakultetuose. Visi šie studentai gyvena dažniausiai savo tautinėse kolegijose, kur yra vartojama savo šalies kalba, papročiai, dėvima ypatinga uniforma. Kai atsidaro universitetų durys ir pasklinda po Amžinąjį Miestą studentai, girdi įvairiausių kalbų mišinį, matai ne tik uniformos, bet ir veido spalva labai skirtingus jaunuolius. Gal būt, labiausiai visų akis į save atkreipia vokiečiai, "Germanicum" kolegijos studentai, savo ryškiai raudona uniforma. Kai kas gali pamanyti, kad tai jauni kardinolai, bet pilni sąmojaus romėnai juos vadina "virtais vėžiais".

      Bet kažin ar ne įdomiausia kolegija bus "Beda College" (Šv. Bėdos kolegija), kurioje gyvena kelios dešimtys rimtų, daug gyvenimo mačiusių ir neretai jau pražilusių studentų. Tai yra anglų kolegija, įsteigta prieš57 metus tiems vyrams, kurie jau daugiau ar mažiau metų yra praleidę, dirbdami įvairiausiose profesijose ir tik po kelių savo gyvenimo dešimtmečių, kartais gyvenimo saulutei jau žemyn leidžiantis, pajuto aiškų šaukimą pakreipti gyvenimo vairą kita kryptimisiekti kunigystės. Dauguma jų yra buvę karšti anglikonai, bet paskui, grįžę į katalikų tikėjimą, pasiryžo visiškai pasiaukoti Dievui ir priimti kunigystės sakramentą. Kai kurie net yra buvę liuteronų ar anglikonų pastoriai, bet paskui susiprato ir nutarė tapti Kristaus įsteigtosios Bažnyčios kunigai. Argi ne protingiau paukščiui sukti lizdelį medyje negu nuo jo nulūžusioje šakoje?

      Nors šios kolegijos dienotvarkė yra panaši į kitų Romos klierikų kolegijų dienotvarkę, bet vis dėlto ji yra ir skirtinga. Čia yra bendras gyvenimas, kaip ir kitose kolegijose, bet yra palikta ir labai daug laisvės kiekvienam individui. Juk negalima pritaikyti tą pačią tvarką ir tą pačią drausmę vos iš gimnazijų atvykusiems kitų kolegijų klierikams ir "Beda College" studentams, kurie jau yra baigę universitetus ir visą metų eilę dirbę, kaip profesoriai, inžinieriai, advokatai, karininkai, artistai.

      Atlikę iš ryto bendras religines pareigas,nuo 9 val. iki pietų klauso filosofijos ir teologijos paskaitų. Filosofijos ir teologijos studijos jiems yra trumpesnės negu kitiems klierikams. Filosofijos kursą jie baigia per vienerius metus, o teologijos per trejus. Po šių ketverių metų studijų yra įšventinami kunigais.

      Atliekamą nuo studijų laiką kiekvienas sunaudoja pagal savo palinkimus: vieni eina pasivaikščioti po Romos parkus, kiti pasilieka namie skaityti knygas, treti lanko meno galerijas ir muziejus. Atostogų metu aplanko ir tolimesnes Italijos įžymybes.

      Keliai, kuriais šie vyrai čia pateko, yra labai įvairūs ir įdomūs. Norint juos aprašyti, reikėtų parašyti tiek knygų, kiek čia yra studentų. Kai kurie aprašymai būtų taip įdomūs kaip geriausi romanai. Tai būtų ne išgalvoti, bet išgyventi psichologiniai romanai. Labai daug pašaukimų į šią kolegiją atsirado po paskutinio karo. Žmonės, aktyviai tame kare dalyvavę, pamatę visą jo žiaurumą, supratę žmogaus gyvybės trapumą, pradėjo ilgėtis gražesnio gyvenimo, prasmingesnio tikslo, pastovesnės laimės. Jie visi yra įsitikinę, kad šiems tikslams pasiekti pasirinko teisingą kelią.

AR MUSSOLINI BUVO BEDIEVIS?

      Prieš dešimtį metų italai nužudė savo buvusį ilgametį vadą, fašizmo įkūrėją Benito Mussolini. Pačių italų prisipažinimu jo nužudymo aplinkybės ir žiaurus, tiesiog laukinis, lavono išniekinimas italams užtraukė gėdą, kurią dar negreit nutrins istorijos lapai. Ar diktatoriškas Mussolinio viešpatavimas italams atnešė daugiau naudos ar žalosne mūsų uždavinys spręsti. Niekas neužginčys fakto, kad Mussolini savo tvirta ranka aptramdė karštus ir nepastovius italus, kad tą suvargusią tautą iškėlė į pirmaeilių Vakarų Europos tautų aukštumą. Dučė savo tautą mylėjo, jai viską aukojo, bet gaila, kad norėjo pasiekti laimę ir garbę be Dievo, kad užmiršo religiją ir ją buvo bepradedąs aukoti tautos gerovei. Mūsų nuomone, tai buvo didžiausia jo klaida. Jo pasirinktas kelias negalėjo vesti į pergalę. Ir jis pats, atrodo, savo klaidą suprato, bet jau buvo per vėlu. Italija buvo sužlugdyta, fašizmas žuvęs, visi degė prieš buvusį dučę didžiausia neapykanta, į jį buvo nukreipti kerštingi partizanų šautuvai.

      Praūžus karui ir Italijai vėl iš griuvėsių laimingai pakilus, aprimo ir žmonės, pradėjo šalčiau galvoti ir objektyviau spręsti. Italų žurnalai vis retkarčiais prisimena savo žuvusį vadą ir stengiasi jį pamatyti tokį, koks iš tikrųjų buvo. Nemaža buvo rašyta ir dar teberašoma apie Mussolinio religiją. Kruopščiai yra studijuojami įvairūs dokumentai, renkamos žinios, klausomi žmonių liudijimai. Atrodo, kad religijos atžvilgiu dučė nebuvo toks baisus, kaip kartais pirmiau buvo manoma.

      Gimęs ir augęs katalikiškoje šeimoje, jaunystėje savo religiją praktikavęs, vėliau jis nuo jos nutolo, bet visiškai, tur būt, niekad neužmiršo. Mussolini buvo tvirto charakterio žmogus, tikras cholerikas, siekiąs tikslo tiesiausiu keliu, nesiskaitąs su jokiomis priemonėmis. Jam galėjo atrodyti, kad Bažnyčios autoritetas yra kliūtis jo tikslams siekti, todėl nuo jos ir nutolo. Gal būtų ir labiau pradėjęs prieš ją kovoti, bet bijojo, nes vis dėlto suprato jos dvasinę galybę.

      Nuo daugelio neprotingų žygių gal jį atkalbėjo draugai, ypač senas ir garbingas Romos jėzuitas Tacchi Venturi, kurį dažnai Mussolini kviesdavosi į savo darbo kabinetą, kai jam kildavo neaiškumai santykiuose su Bažnyčia. Mussolini buvo perdaug kietas, kad kas nors būtų galėjęs staiga jį palenkti į gerą pusę, tačiau to mokyto ir protingo jėzuito įtaka buvo neabejotina. Kartais, kalbantis su tėvu Tacchi Venturi, tekdavo paklausti, ką jis manąs apie dučės grįžimą prie tikėjimo. Tas sulinkęs senelis trumpai atsakydavo: "Su Dievo malone viskas galima. Yra labai gražių vilčių, nors šiuo momentu nieko ypatinga negalėčiau pasakyti,"

Vienas gražiausių pasaulio kampelių yra Šiaurės Italija. Didingi kalnai, mėlyni ežerai ir grakščios palmės žavi keleivį. Vieną dieną šioje aplinkoje baigė savo žemės dienas italų dučė. Prieš mirtį dar prašė kunigo, bet komunistų partizanai negailestingai atmetė šį paskutinį jo prašymą.

 

      Kai 1943 metų vasarą žlugo fašizmas, Mussolini buvo suimtas ir išvežtas į Gran Sasso kalną. Ten jį apgyvendino kalnų viešbutyje, esančiame maždaug 2000 metrų aukštumoje. Prie to viešbučio priėjimas buvo sunkus, todėl italai manė, kad ten dučė yra saugioje vietoje, kad niekas jo negalės pagrobti ir išvežti. Vis dėlto atsirado drąsus vokiečių lakūnas, kurs sugebėjo nusileisti mažoje kalnų pievelėje ir "išvaduoti" Mussolini. Mussolini nujautė, kad tas "išvadavimas" jam reiškia mirtį. Laisvės jis jau neturėjo, priklausė nuo kitų. Buvo apgyvendintas Vokietijoje, Šiaurės Italijoje, buvo stumdomas iš vienos vietos į kitą, iki pagaliau Šiaurės

      Italijoje buvo partizanų suimtas ir nušautas. Kaip tik iš šito jo gyvenimo periodo turime vieną kitą liudijimą apie jo santykius su dvasiškiais ir su religija.

      Italų savaitraštis "Orizzonti" (šių metų sausio m. 2 d.) paduoda keletą dokumentuotų epizodų iš paskutiniųjų dučės gyvenimo metų. Kartą Mussolini pasipasakojęs visą savo praeiti vienam fašistų milicijos kapelionui ir po to pasakęs: "O dabar, tėve, jeigu manote, kad klydau ir nusidėjau, prašau mane išrišti."

      Vivaro (Udine) klebonas J. Pancino, turėjęs santykių su Mussolini 1944-45 metais, pasakoja, kad kartą dučė jam pasakęs: "Esu ir jaučiuosi katalikas. Patyriau, kad vienatvė yra geriausia sąlyga pakelti sielai prie dvasinių dalykų, kurie aiškiai stoja prieš akis ir atneša paguodos kančios valandomis. Taip pat ir grafas Ciano mirė, atlikęs išpažintį ir priėmęs Komuniją. Blaiviai sutikta mirtis nėra jau taip baisi, kaip kartais manoma."

      Tas pats klebonas liudija, kad 1944 m. kovo mėn. 29 d. Mussolini jam aiškiai pasakęs: "Klausykite, tėve, aš jaučiu tikrą troškimą sutvarkyti savo sielos reikalus ir susitaikyti su Dievu. Žinau, kad galiu mirti bet kurią dieną, nes mane yra apsupę tikrai dideli pavojai. Dėl to norėčiau grįžti prie savo jaunystės tikėjimo. Nemanau rašyti jokio dvasinio testamento, nes tokios viešos manifestacijos man nepatinka, tačiau noriu pasinaudoti viskuo, ką man gali suteikti krikščioniškasis tikėjimas. Mielu noru pradėčiau ir viešai savo religiją praktikuoti, bet bijau, kad tokiu būdu galėčiau sužadinti per didelį smalsuosių susidomėjimą, ko bent šiuo metu norėčiau išvengti. Prašau Jus pagalvoti, kaip aš galėčiau geriausiai sutaikyti savo sielą su Dievu. Aš žinau, kad savo gyvenimą pabaigsiu tragiškaimane nužudys, bet norėčiau, kad tuo momentu mano siela būtų pasiruošusi ir krikščioniškai susitvarkiusi."

      Po šito pasikalbėjimo kun. J. Pancino tuoj iš paties Popiežiaus pasirūpino jurisdikciją su labai plačiomis galiomis, kuriomis, deja, jam neteko pasinaudoti. Nors įvairiuose pasikalbėjimuose Mussolini noriai diskutuodavo religiniais klausimais, bet niekados nesiryžo kunigui J. Pancino atverti savosąžinės. 1945 m. kovo mėn. 17 d. paskutinį kartą su juo atsisveikindamas dučė pasakė: "Tėve, atsi-sveikinkim, nes žinau, kad netrukus būsiu nužudytas." Kun. J. Pancino jam priminė išpažintį, bet Mussolini į tai atsakė tik ilgu šypsniu. Ką tas jo paslaptingas nusišypsojimas galėjo reikšti? Gal tai paaiškins kiti liudijimai iš paskutiniųjų jo gyvenimo metų.

      1944 metų žiemą Mussolini praleido Šiaurės Vokietijoje. Jis buvo smarkiai sunegalavęs ir čia gydėsi bei ilsėjosi. Buvo apgyvendintas Danzige ir laikomas griežčiausioje priežiūroje ir didžiausioje paslaptyje. Jį globoti buvo paskirta panelė B., katalikė mokytoja, gauleiterio Forster sekretorė. Tik ji galėjo laisvai su duče kalbėtis, o šiaip niekam nebuvo leidžiama su juo pasimatyti, net ir gydytojas buvo įleidžiamas tik su ypatingu leidimu ir griežta priežiūra. Buvo Advento laikas, kurs Vokietijoje švenčiamas vainikais su žvakutėmis išpuošus bažnyčias ir gatves. Panelė B. atpasakodavo Mussoliniui pamokslus, girdėtus šv. Nikalojaus bažnyčioje, paskaitydavo vieną kitą mintį iš Evangelijos ir buvo adventiškai papuošu-si jo kambarį. Kartą Mussolini jos paprašė, kad pasirūpintų atsiųsti kunigą, nes jis norįs atlikti išpažintį.Gauleiteris Förster apie tai pranešė Hitleriui, kurs davė savo sutikimą, tik pabrėžė, kad visa tai būtų laikoma didžiausioje paslaptyje ir kad jokiu būdu nesužinotų Himmleris.

Palazzo Venezia Romoje, kur darbo dieną praleisdavo Mussolini. Nuo balkono jis sakydavo prakalbas tūkstantinėms minioms.

 

      Buvo stengtasi viską atlikti pagal Hitlerio instrukcijas, bet vis dėlto nuo gudrių Himmlerio šnipų nepasisekė pasislėpti. Kai tėvas Alfonsas Zenze, paslėpęs po drabužiais Švenč. Sakramentą, buvo automobiliu atvežtas prie Mussolinio gyvenamosios vietos durų, ten jau laukė įtūžęs Himmleris ir pagrasė panelę B. vietoje nudėsiąs, jeigu koks nors kunigas bus įleistas pas dučę.

      Kitos dienos vakarą Mussolini, panelė B., gydytojas ir du SS karininkai automobiliu buvo išsiųsti į Rytprūsius. Ten prie jų prisidėjo dar šeši SS-ininkai, kurie labai uoliai saugojo dučę. Vis dėlto drąsioji panelė B. nenustojo vilties. Ji telefonu susisiekė su T. Alfonsu Zenze Danzige, kurs jai leido nunešti Mussoliniui konsekruotą ostiją, parūpintą vietinio klebono. Tokių atsitikimų šiuo metu Vokietijoje buvo ir daugiau, kai paprastam žmogui, vyrui ar moteriškei, buvo leista nunešti Švenč. Sakramentą kaliniams ar pasmerktiems mirti. Buvo išgalvota įvairiausių slaptų būdų ir išpažinčiai atlikti. Prieš pat Kalėdas panelė B. buvo nuvykusi į Danzigą ir ten iš paties tėvo Zenze vėl gavo dvi konsekruotas ostijas, kurias parvežė dučei. Šis faktas mums leidžia manyti, kad buvo rastas koks nors slaptas būdas dučei atlikti išpažintį, kitaip kunigas nebūtų leidęs panelei B. jam suteikti Švenč. Sakramentą net kelis kartus.

      Prieš pat Kalėdas, kai Mussolini buvo priėmęs iš panelės B. rankų Komuniją, ten buvo atvykęs ir Hitleris. Juodu abu susimąstę tyliai sėdėjo prie Kalėdų eglutės. Hitleris taręs Mussoliniui: "Vis dėlto yra kažkas gražaus krikščioniškose Kalėdose." Taip, tikrai... Ypatingai tai turėjo jausti dučė, kurs po tiek metų, po tokio ilgo klaidžiojimo vėl buvo atgimęs. Jam buvo tikros Kalėdos. Nebaisu jam buvo, kai galvodavo, kad netrukus gal reikės skirtis su šiuo gyvenimu ir stoti prieš tą, kuris dabar gyvena jo širdyje.

Juozas Vaišnys, S. J.