1955 M. SPALIŲ (OCTOBER) MĖN. VOL. VI, NO. 9
(Popiežiaus Pijaus XII kalba, pasakyta italų filmų pramonininkams jų audiencijos metu, 1955 m., birželio mėn. 21 d.)
Kino įtaka žmonijai
Jeigu pagalvojame apie šiandieninę plačią ir dinamišką veiklą, kilusią iš kinematografijos pramonės tiek pat gryno meno srityje, kiek ir ekonomijos bei technikos, ne be priežasties galime kalbėti apie kiną, kaip apie atskirą, savarankišką pasaulį. Jam vadovauja pulkai filmų leidėjų, rašytojų, kritikų, artistų, muzikų, technikų, darbininkų ir daugybė kitokių profesionalų. Jų yra taip gausu, kad surinkus jų pareigų pavadinimus, gautus naujas moderniosios kalbos žodynas. O pagalvokime dar apie nesuskaitomus ir sudėtingus fabrikus, kurie parūpina filmų pramonei reikalingas medžiagas ir mašinas; apie teatrus bei sales žiūrovams. Jei visa tai surinktume į vieną vietą, gautume visam pasauly plačiausią miestą. Mažesnės apimties kino miestelių jau galime rasti daug kur didžiųjų miestų pakraščiuose.
Aišku, tokios apimties kūrybinė veikla negali likti be ypatingos įtakos žmonių galvosenai ir jų papročiams. Ji jaučiama visų tautų gyvenime. Labiausiai ją jaučia žemesniosios visuomenės klasės, kurioms kinas dažnai vienintelė laisvo laiko pramoga; jaunimas, kuris kine įžiūri greitą ir malonią priemonę patenkinti savo natūralų troškimą daugiau pažinti ir patirti. Vadinasi, kinas labai didele dalimi diriguoja žmonijos kultūrą, perduoda idėjas, sužadina ssntimentus; ne vienam jis yra iš viso vienintelis gyvenimo kelrodis.
Įsivaizduokit tik: 1954 m. kino lankytojų visame pasaulyje apskaičiuojama buvus 12 milijardų! Du ir pusė milijardo tenka J.A.V.; milijardas ir 300 milijonų Anglijai; Italijai su 800 milijonų tenka trečioji vieta.
Iš šių skaičių ir iš filmų įtakos žmonijai kyla neabejotinai aiškus reikalas tinkamai išstudijuoti kino meną, jo gamybos priežastis ir jo pasekmes žiūrovų masėms, kad jis, kaip ir kiekvienas veikimas, būtų nukreiptas į žmogaus tobulinimąsi ir į Dievo garbės didinimą.
Iš kur toks susidomėjimas kinu?
Iš kur šis naujas išradimas, vos tik 60 metų amžiaus, įgavo beveik magiškos jėgos surinkti į salių prieblandą milijardines minias? Kuri susižavėjimo paslaptis, padaranti tokias minias nuolatiniais lankytojais?
POP. PIJUS XII
Graikų poetas Simonidas, paklaustas Sirakūzų valdovo, kas yra Dievas, paprašė dienos pagalvoti. Jai praėjus, paprašė dviejų dienų, po to keturių ir t. t., kol pagaliau valdovui pareiškė: "Kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo šis klausimas tampa tamsesnis ir vis man yra sunkiau jį žodžiais išreikšti..."
Dievo buvimas nėra paslaptis, nes prie jo pažinimo prieiname įgimtu protu. Taigi, kad Dievas yra, mes galime savo protu pažinti, bet kas Jis yra ir kokiu būdu Jis yra — mes negalime suprasti, nes ir po Apreiškimo Dievo esmė mums lieka nesuprantama mįslė. Bet pažinti Dievą, kaip galima pilniau ir tobuliau, mums yra būtina. O būtina yra dėl to, kad toji Aukščiausioji Esybė yra pirmoji visų esybių eilėje. Ji yra verta būti pirmuoju protinio pažinimo objektu. "Tave pažinti, tai tobulai žinoti", sako šv. Augustinas. Mums yra būtinai reikalinga turėti teisingą Dievo sąvoką, nes teisinga ar klaidinga religinės tiesos sąvoka duoda vienokią ar kitokią kryptį visam žmogaus gyvenimui. Todėl tikrai yra gili Cuvier žodžių prasmė: "Ką žmonėms gero padarome, tai praeina, tik tiesos, kurias jiems duodame, yra amžinos."
Turėti tikslią Dievo sąvoką yra nelengva. Kasdien girdimi netinkami posakiai apie Dievą temdo ir iškreipia Jo sąvoką. Įvykus kokiai nors nelaimei, sakoma, kad tai yra "tokia Dievo valia". Dažnai visa pikta beveik išvedama iš Dievo, o kai įvyksta kas nors gera, tai mažai kas pagalvoja apie Dievą. Todėl ir posakis "palikti ką nors Dievo valiai" yra virtęs sinonimu ką nors palikti nežinomam, netikram ir liūdnam likimui.
Nors gali atrodyti paradoksas, bet vis dėlto yra tiesa, kad net ir Šv. Raštas temdo Dievo sąvoką tiems, kurie nemoka giliau į Šv. Rašto mintis įžvelgti, kurie per netobulos žmogiškos kalbos kiautą neįstengia prasiveržti iki tiesos branduolio. Mes savo kalbos žodžiais negalime tiksliai apie dvasinę Esybę kalbėti, todėl ir Biblija, kalbėdama apie Dievą, vartoja žmogiškus žodžius, kurie Dievui negali tobulai tikti. Kartais sakoma, kad Dievas "pyksta, jaudinasi, nekenčia", bet šie žodžiai tokia prasme, kokia mes juos kasdieniniame gyvenime vartojame, negali būti pritaikyti Aukščiausiajai Esybei. Tai vis žmogiški populiarūs išsireiškimai, norint ką nors apie Dievą pasakyti. Juk Šv. Raštas yra skirtas visiems žmonėms, o ne tik filosofams ar teologams, todėl ir vartojami toki išsireiškimai, kurie visiems suprantami. Jeigu Šv. Rašte būtų vartojamos filosofinės sąvokos, daugelis jų nesuprastų, nors iš tikrųjų jos ir labiau atitiktų Dievo savybes. Taip pat nereikia pamiršti, kad Dievas savo esme visiškai skiriasi nuo visa kita, ką mes matome pasaulyje, todėl mūsų kalba yra bejėgė apie Dievą kalbėti ir, vos tik mes prasižiojame, norėdami ką nors apie Dievą pasakyti, mes Jį tam tikra prasme sukompromituojame, jeigu neturime geros valios ir nesistengiame suprasti, kad tai, ką mes tetobulais žodžiais išreiškiame, negali pilnai tikti tobulai Esybei.
Tylėdami ėjo trys vyrai Milano miesto skersgatviais. Ant siaurų purpuru išsiuvinėtų tunikų jie buvo užsimetę lengvą graikišką apsiaustą. Ne vienas sutiktas keleivis juos, matyti, pažinojo, nes su pagarba praeidamas palenkdavo galvą. Tai buvo Milane visiems pažįstamas iškalbos profesorius Aurelijus Augustinas ir jo du artimi draugai, anksčiau buvę jo retorikos kurso klausytojai, Alipijus ir Nebridijus. Augustino niūrus ir apsiblausęs veidas liudijo, kad jo galvoje siautė tamsios mintys. Alipijus vis mesdavo susirūpinusį žvilgsnį Augustino pusėn, bandydamas jį kaip nors pralinksminti.
— Ar žinai, Augustinai, — kalbėjo jis, — kad visame Milane žmonės tešneka apie imperatoriaus Valentinijono gimtadienį? Jie visi ateis pasiklausyti tavo kalbos.
Augustinas paniekinamai numojo ranka ir tarė:
— Man visa tai įkyrėjo. Aš gerbiu žodį, jis yra sielos vidujinis balsas, bet ištarti begalybę melagingų žodžių imperatoriaus garbei, kad minia paplotų, nors visi gerai žino, kad tu meluoji — tai yra žodžio išniekinimas. Man gėda gyventi, ieškant tik garbės ir pinigo. Kaip pagaliau išsivaduoti iš tų nelaimingų geismų naštos? Juo toliau tą naštą velku, juo ji darosi sunkesnė: mūsų beprotybė neša mums tik naujus skausmus.
Aukšti skautų pareigūnai šių metų džiamborės lietuvių rajone. Ketvirtas iš kairės yra Lichtenšteino kunigaikštis Emanuelis, džiamborės atidarymo parade nešęs Lietuvos vėliavą.
Kiekvienas žmogus gyvenime susiduria su didelėmis sunkenybėmis. Jos gali būti arba fizinės, arba medžiaginės, arba dvasinės. Nelygiu svoriu jos slegia žmogaus pečius, bet visi žmonės junta sunkenybių svorį, ir jis yra labai didelis.
Kiekvienas žmogus kovoja prieš sunkenybes. Visi mes bandome joms nepasiduoti. Bet dauguma mūsų jaučia, kad kovojame beprasmę kovą, kad galų gale ne mes, bet sunkenybės ims viršų. Šituose momentuose mums reikia padrąsinimo, įkvėpimo, ir štai žmogus, kuris gyvenime susidūrė su milžiniška sunkenybe ir nepalūžo.
Jo vardas — Beethoven. Pasaulis jį tebelaiko didžiausiuoju kompozitoriumi. Retas koncertas net ir šiandien, kuriame nebūtų grojamas koks nors jo kūrinys. Net modernusis žmogus noriai tebesiklauso praeities kompozitoriaus, kuris apkurto pačiame kūrybiniame pajėgume. Apkurto, bet nesustojo kūręs.
Beethoven buvo vienas didžiausiųjų muzikos genijų, į kurio sielą Kūrėjas buvo sudėjęs daug ir nepaprastai nuostabių dovanų. Genijui įprastu veržlumu ir sugebėjimu sukurti ką nors naujo ir esmingai originalaus, jis veržėsi į priekį, ieškodamas naujų kelių. Jis ieškojo naujų kelių muzikinėse formose, ieškojo naujovių, naujų galimybių harmonijose ir moduliacijose. Jo širdis buvo pilna laisvės, grožio ir džiaugsmo. Jis jautė savo gyvenimo misiją: pasidalinti šiomis nuostabiomis vertybėmis su kitais žmonėmis, su pasauliu, prakalbėti nauja kalba, nauja mintimi, nauju garsu. Nes pasaulis rodėsi naujas, galingas revoliucijos skraiste vilkinąs. Ir kai sostai griuvo, aukso karūnos žvilgėjo giljotinos pralietame kraujuje, kai žmogaus gyvybė ne daug ko verta rodėsi, gimė naujas minčių ir vertybių amžius. Laisvė, lygybė, brolybė buvo žadama baudžiauninkui. Pavergtieji ir nuskriaustieji pirmą kartą pajuto laisvės ir nepriklausomybės skonį.
Mes vartojame daug įvairių raktų atrakinti namams, spintai, automobiliui. Bet svarbiausias raktas, kuriuo galima atrakinti duris į laimę, tai yra darbas. Darbas žmogui atneša pasisekimą gyvenime. Jeigu dirbsi, gyvenimas bus linksmas, malonus, o jei nedirbsi, bus sunku ir nuobodu gyventi. Darbu galima nugalėti daug kliūčių, trukdančių gražų gyvenimą. Kažkas yra pasakęs, kad darbas tai gyvenimo druska, saugojanti žmogų nuo sugedimo. Net ir negabiausias jaunuolis gali daug ko pasiekti moksle, jeigu rimtai dirbs.
Norint, kad gyvenimas būtų įvairesnis, šviesesnis ir daugiau atitinkąs tai paskirčiai, kuriai Dievas jį mums suteikė, kiekvienam patartina šalia pagrindinio savo darbo, užsiimti kokiu nors kitu šalutiniu darbu, kuris teiktų daugiau malonumo. Anglai tokį mėgiamą šalutinį užsiėmimą vadina "hobby". Vieniems šis užsiėmimas gali būti sportas, kitiems visuomeninė veikla, tretiems rašymas, ketvirtiems paštų ženklų rinkimas ir taip toliau.
Kažin ar rasime daug žmonių, kurie šalia savo pagrindinio užsiėmimo nebūtų turėję kokio nors "hobby"? Mums būtų sunkiai įsivaizduojamas kan. Tumas - Vaižgantas be jo rašinių, Maironis — be poezijos. Tą pat galima pasakyti ir apie kitus mirusius ar dar gyvus mūsų žymesniuosius asmenis.
Šią vasarą Kanadoje įvyko aštuntoji Pasaulinė Skautų Džiamborė. Netoli putojančio Niagaros krioklio susirinko apie 11-ka tūkstančių skautų, atstovaujančių virš 60 tautų. Tai buvo tikras tautų, spalvų ir kalbų mišinys. Kas ketvirti metai yra ruošiamos tokios pasaulinės džiamborės. Iki šiol buvusios septynios džiamborės buvo Europos žemyne, ši paskutinė buvo pirmoji, peržengusi Europos ribas. Ši džiamborė buvo viena iš neskaitlingiausių, į Europoje buvusias džiamborės susirinkdavo daug daugiau skautų, pvz., šeštojoje džiamborėje, įvykusioje 1947 metais Prancūzijoje, dalyvavo apie 47 tūkstančiai skautų. Sakoma, kad techniškos kliūtys neleidusios kanadiečiams priimti didesnio skaičiaus jaunimo.
Gal skaitytojams bus įdomi paties žodžio reikšmė ir kilmė. Reikia pastebėti, kad skautybės įkūrėjas Baden-Powell, gerai pažindamas jaunuolio psichologiją, įvedė į skautų organizaciją daug egzotiškų papročių ir egzotiškų terminų, kurie jaunimui patinka. Jaunimą žavi visa tai, kas nepaprasta ir paslaptinga. Kai kas sako, kad žodis "Jamboree" buvo vartojamas kai kurių Afrikos tautelių, kiti sako, kad tai esąs Amerikos indėnų žodis, reiškiąs "linksmą įvairių giminių bei tautelių susirinkimą". Šis žodis labai tinka ir šiems pasauliniams visų tautų skautų suvažiavimams, ruošiamiems kas ketvirti metai. Geriausia bus jeigu mes, lietuviai, šį svetimą žodį rašysime pagal jo tarimą—"džiamborė" ir linksniuosime taip, kaip žodį "skrybėlė".
Šių pasaulinių skautų džiamborių tikslą geriausiai yra apibrėžęs pats Baden-Powell, kai 1933 m. prieš Vengrijoje įvykusią džiamborę savo kalboje pasakė: "Pasaulinės džiamborės duoda berniukui galimybę pasijusti tikrai didžiulės brolijos nariu ir asmeniškai susitikti su kitų šalių skautais, savo broliais. Bet ypatingai tarptautinė draugiškumo ir geros valios dvasia, kuri šiose džiamborėse išbujojo jau yra tapusi didelė jėga pasaulyje, kurios niekas nėra pramatęs." Ir prieš keturiolika metų mirusio Baden-Powell'io žmona, atvykusi į šių metų džiamborę Kanadoje, savo kalboje pabrėžė šią tarptautinio broliškumo mintį. Ji pasakė, kad skautai, čia vieni kitus pažinę ir susidraugavę, gali paskleisti tą draugiškumo ir broliškumo dvasią po visas šalis, tokiu būdu bus vis labiau nuo žmonijos atitolinti karai ir bus labiau išplėsta Dievo karalystė žemėje, kuri yra taikos ir geros valios karalystė. Apie šį įvairių tautų broliškumą rašė ir Šv. Tėvas, sveikindamas skautus, susirinkusius į aštuntąją pasaulinę džiamborę. Jis priminė skautams, kad jie, norėdami būti geri Kristaus mokiniai, turi tapti taikos apaštalai pasaulyje. Kas buvo džiamborėje, galėjo tikrai pamatyti ir įsitikinti, kad čia yra labai gera dirva bujoti broliškai meilei tarp įvairių tautų ir įvairių rasių.
Ar katalikui privaloma tikėti Senojo Testamento knygų tekstu? Jeigu visas Senojo Testamento pasakas reikia tikėti ir priimti kaip Dievo žodį, tai kaip visa tai suderinti su protu ir su paprasčiausiomis gamtos mokslo žiniomis? Ar būtų nuodėmė netikėti visuotinio tvano buvimu ir Noės arka, į kurią jis paėmęs ir išgelbėjęs visus gyvius? Visa tai man atrodo tik naivi pasaka. Jeigu tik prieš vieną kitą tūkstantį metų prieš Kristų žmonija buvo sunaikinta, išskyrus tik tuos, kurie buvo Noės laive, tai kaip per tokį trumpą laiką tik iš Noės šeimos galėjo susidaryti įvairios rasės ir kalbos? Po tvano Dievas parodęs ženklą — vaivorykštę. Nejaugi prieš tvaną jos nebuvo? Nejaugi prieš tvaną saulės apšviesti vandens lašeliai nesudarydavo spektro spalvų?
Atsakymo laukianti O. A.
Nors šiuos klausimus katalikų apologetai jau daug kartų yra nagrinėję ir pakankamai aiškiai išsprendę, bet, mokslui žengiant pirmyn, daugelis biblinių problemų dar labiau paaiškėjo, bet drauge iškilo ir ne vienas naujas painus klausimas.
Bažnyčia jau nuo pirmųjų amžių tikėjimo išpažinimuose ir susirinkimuose tvirtai gynė, kad tiek Senojo tiek Naujojo Testamento knygos užima lygiateisę vietą ir kad jų autorius yra Dievas. Iš paties fakto, kad šventraščio knygų rašytojai buvo Dievo įkvėpti, neišvengiamai plaukia, kad Šv. Rašto knygose nėra ir negali būti klaidų. Įkvėptosios Biblijos knygos nėra vien tik "šventos" krikščionijos knygos, jos nėra taip pat tik kalbančios apie Dievą, bet pats Dievas yra šitų knygų autorius, panaudojęs žmones tik kaip įrankius toms knygoms parašyti. Jų turinys yra toks, kokio norėjo pats Dievas. Taigi, katalikui abejoti Šv. Rašto dieviška kilme būtų nusikaltimas prieš tikėjimą. Tos tiesos atmesti nedrįso net pirmieji protestantai.
Devynioliktame šimtmetyje, eksperimentaliniams mokslams labai pažengus į priekį, kilo klausimas, kaip suderinti biblines tiesas su fizikos mokslo tiesomis. Pirmiausia reikia atsiminti, kad Biblija nėra gamtos mokslų vadovėlis. Jos uždavinys yra grynai religinis — mokyti žmones neklaidingų tikėjimo ir dorovės tiesų bei patiekti sielos išganymo priemones. Todėl gamtos mokslai neturi tiesioginio sąryšio su religija ir tik atsitiktinai yra liečiami šventraščio lapuose. Sunkenybės, kylančios iš astronomijos, kosmologijos, geologijos, botanikos, zoologijos ir psichologijos mokslų srities, tiesioginiai neprieštarauja šventraščio knygų mokslui. Šventųjų knygų rašytojai, kalbėdami apie gamtos mokslų dalykus, visai nenorėjo atskleisti naujų mokslo tiesų, bet išsireikšdavo anų laikų terminais ir paprastų žmonių kalba, kuri vaizduoja ne gamtos reiškinių esmines ypatybes, o tiktai pojūčiais pastebimas apraiškas. Lygiai ir šiandien žmonių kalboje vartojami išsireiškimai neatitinka gamtos mokslų tiesų: saulė teka ir leidžiasi, vienokios ar kitokios spalvos daiktas ir kiti panašūs "nemoksliški" išsireiškimai.
Yra žmonių, kurie nenori girdėti apie stebuklus, nes mano, kad tai yra toki pat nerealūs dalykai kaip ir pasakos. Tie žmonės, nors ir tikėtų, kad yra Dievas, negali savęs vadinti krikščionimis, nes krikščionybė yra paremta stebuklais. Iš stebuklų mes žinome, kad Kristus buvo Dievas, stebuklais įrodomas žmogaus šventumas, stebuklai kalba ir apie tos Bažnyčios tikrumą, kurioje jie vyksta. Kristus, gyvendamas šioje žemėje, padarė daug stebuklų, norėdamas įrodyti, kad Jis yra Dievo siųstas. Didžiausias stebuklas — Jo prisikėlimas iš mirties.
Stebuklas, galima sakyti, yra išimtis iš pastovių gamtos įstatymų, stebukle visados kas nors įvyksta ne pagal gamtos dėsnius, todėl stebuklą daryti gali tik gamtos Kūrėjas ir Valdovas — Dievas. Žmogus gamtos dėsnių pakeisti negali. Jis gali veikti, tik savo veiksmui pritaikydamas gamtos dėsnius. Stebukle žmogus aiškiai pamato, kad čia pasireiškia jėga, aukštesnė už gamtą ir jos įstatymus. Tad stebuklas žmogui yra paprasčiausias ir aiškiausias dievybės įrodymas.
Visais laikais stebuklai vyko ir tebevyksta. Mes turime tikėti daug tiesų, kurių nei savo jausmais nepajuntame, nei protu nesuprantame. Turime tikėti tik dėl to, kad Dievas tai pasakė ir nori, kad mes tikėtume. Dievas savo stebuklais mums nuolat primena, kad Jis yra, išmintingas ir galingas, kad Juo reikia tikėti ir pasitikėti. Stebuklas mums yra ypatinga Dievo dovana, ypatingas Jo meilės pasireiškimas. Jis, galima sakyti, stebuklais žmogų traukte traukia prie savęs, prie savo mokslo ir prie savo tiesų.
Neteisinga būtų manyti, kad mūsų laikais įvyksta daug mažiau stebuklų negu pirmaisiais amžiais. Gal taip atrodo tik dėl to, kad mūsų laikų žmonės labai kritiškai į viską žiūri ir kiekvieną stebuklą stengiasi kaip nors gamtiškai išaiškinti. Žinoma, nereikia būti naiviam ir kiekviename žingsnyje stebuklus matyti, bet vis dėlto ir mūsų laikais nuolat įvyksta tokių faktų, kurių jokiais gamtos įstatymais išaiškinti negalima. Užtenka tik paminėti šv. Januarijaus kraują Neapolyje, kurs yra sukrekėjęs, bet kartą į metus, jo šventės dieną, tampa vėl skystas. Tai mato medikai, gamtininkai, chemikai, bet nė vienas nesupranta, kaip tai gali įvykti. Tai yra prieš visiems žinomus gamtos dėsnius. Daug stebuklų įvyksta ir įvairių šventųjų, ypač stigmatizuotųjų, gyvenime. Nuolat vyksta didžiausi stebuklai Liurde. Tai yra tikrai svarbiausia stebuklų vieta pasaulyje.
NOT AS A STRANGER
Morton Thompson o plačiai skaitomas romanas — gausių minių žiūrimas ekrane. Gilesnio įspūdžio šis filmas nepalieka, nes pasąmonėje daug panašių anksčiau matytų vaizdų. Vaizduojamas jauno medicinos studento gyvenimas. Jis atkakliai siekia savo tikslo — tapti geru gydytoju. Šitas jaunuolis, norėdamas pasiekti savo tikslą, veda nemylimą mergaitę, turinčią daug pinigų. Visą laiką jis temato savo profesiją ir jai aukoja viską, visai ignoruodamas žmoną. Tik nepasisekusi operacija, atrodo, atidaro jam akis, sugriauna jo per didelį savimi pasitikėjimą. Ieškodamas paguodos, jis grįžta pas savo ištikimą gyvenimo draugę.
Labai gera, natūrali Olivijos de Havilland vaidyba. Patrauklus yra Frank Sinatra epizodinėje rolėje.
LADY AND THE TRAMP
Šį kartą genialusis Walt Disney savo gyvuliukams duoda tokį žmogišką charakterį ir tokią galvoseną, kad ir suaugęs žmogus nuoširdžiai įsijaučia į vaizduojamą šunų gyvenimą. Jo veikėjai neišdykauja ir nelaksto beprasmiškai, kaip ankstyvesnių komedijų pelytės, kiauliukės ir šuniukai. Kiekvienas jų yra savito charakterio: net juodasis skotiškas terieras kalba gryniausiu škotišku akcentu, o rusiškas vilkinis šuo Boris truputį šlubuoja anglų kalboje. Jų veiksmai logiški, pateisinami. Gerų namų šunes mandagūs, išauklėti, o benamiai — akiplėšos ir cinikai. Viena, kas būtų galima prikišti, tai įvedimas tos baisios, per didelės, raudonakės žiurkės, kuri, lygiai kaip "Pinnocchio" banginis, nereikalingai gąsdina vaikus, o suaugusiems palieka nemalonų įspūdį.
Muzikiniai "Lady and the Tramp" neprilygsta ankstyvesniems "Pinnoc-chio" ir "Snieguolei". Čia yra tik komiška trumpa Siamo kačių dainelė ir rafinuoto Pekingezo šlageris. Įdomi yra sugautų šunų "rauda". Be abejo, šis filmas bus puiki pramoga jaunajam žiūrovui.
LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS ŽINIOS
Išrinkus JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybą, sudarius jos valdybą ir pasiskirsčius pareigomis, pradėta veikti. Iki šiol Bendruomenė veikė pagal laikinuosius Loko paskelbtus įstatus- Gyvenimas parodė, kad kai ką juose reikia keisti. Todėl Bendruomenės Tarybos suvažiavimas, įvykęs liepos mėn. 2-3 d. Niujorke, sudarė Bendruomenės Įstatų komisiją, kurios uždavinys peržiūrėti įstatus ir pritaikyti juos gyvenimo reikalavimams.
Bendruomenės Valdyba rugsėjo 3 d. apsvarstė ir priėmė laikinuosius Lietuvių Bendruomenės Kultūros Fondo nuostatus. Kultūros Fondo tikslas bus skatinti ir remti tautinę lietuvių kultūrą: padėti kultūrininkams bei jų vienetams ir organizuoti kultūrinį gyvenimą. Šiam tikslui bus skiriamos premijos bei subsidijos ir teikiami pagyrimo lapai. Kultūros Fondo Tarybą kvies Bendruomenės Valdyba trejiems metams iš kultūrinių lietuvių institucijų atstovų ir atskirų lietuvių besireiškiančių moksle bei mene: literatūroj, muzikoj, dailėj, vaidyboj. Artimiausiuose savo posėdžiuose Bendruomenės Valdyba svarstys Kultūros Fondo organizavimo klausimus.
Kitų metų liepos mėn. 1 d. Čikagoje įvyks Amerikos ir Kanados Lietuvių Dainų šventė. Tai bus didelis ir retas įvykis kultūriniame išeivijos gyvenime. Bendruomenė jam skiria daug dėmesio ir konkrečiai rūpinasi, kad dainų šventė kuo geriausiai pavyktų — kad būtų reikšminga ir tautinei mūsų dvasiai pakelti bei sustiprinti ir tautinei reprezentacijai pagyvinti. Bet Bendruomenei rūpi ir platesni kultūriniai uždaviniai, todėl ta proga ji norėtų sušaukti ir Lietuvių Kultūros Kongresą. Susirinkę pasigėrėti lietuviška daina, kartu galėtume panagrinėti bei pasvarstyti ir aktualiąsias savo kultūrines problemas. Kviečiami šiuo klausimu pasisakyti mūsų kultūrininkai.
Atskiruose kraštuose veikia Lietuvių Bendruomenės. Tų kraštų bendruomenių atstovai sudarys Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimą, kuris bus vyriausiasis visų bendruomenių organas. Jis rūpinsis viso pasaulio lietuvių reikalais ir kalbės visų lietuvių vardu. JAV Bendruomenės Valdyba šį klausimą apsvarstė ir nutarė, kad Seimo šaukimo klausimas yra pribrendęs. Jis turėtų būti šaukiamas J. A. Valstybėse, kur gyvena daugiausia lietuvių, todėl ir jo šaukimo bei organizavimo darbą turėtų pasiimti JAV Bendruomenė. Vliko Vykdomoji Taryba yra prašoma šiam reikalui talkininkauti.
"L. L." ADMINISTRACIJA yra gavusi liepos mėn. pradžioje iš Elizabeth, N. J. prenumeratos atnaujinimo vokelį su trimis doleriais, bet nebuvo parašyta nei siuntėjo pavardės nei adreso. Prašome atsiliepti, kas tą vokelį su pinigais siuntė.
MIELIEJI TAUTIEČIAI,
Tėvai Jėzuitai, padrąsinti J. E. vysk. V. Brizgio, Didž. Gerb. Kunigų Klebonų bei kitų visuomenės veikėjų, nusprendė pasistatyti Čikagoje erdvesnes gyvenimo ir darbo patalpas, kuriose mūsų tautiečiai, o ypač jaunimas, galėtų išvystyti platesnį religinį ir kultūrinį veikimą.
Malonu pažymėti, kad tą Tėvų Jėzuitų planą palaimino ir Jo Eminencija Čikagos Kardinolas.