Šią vasarą Kanadoje įvyko aštuntoji Pasaulinė Skautų Džiamborė. Netoli putojančio Niagaros krioklio susirinko apie 11-ka tūkstančių skautų, atstovaujančių virš 60 tautų. Tai buvo tikras tautų, spalvų ir kalbų mišinys. Kas ketvirti metai yra ruošiamos tokios pasaulinės džiamborės. Iki šiol buvusios septynios džiamborės buvo Europos žemyne, ši paskutinė buvo pirmoji, peržengusi Europos ribas. Ši džiamborė buvo viena iš neskaitlingiausių, į Europoje buvusias džiamborės susirinkdavo daug daugiau skautų, pvz., šeštojoje džiamborėje, įvykusioje 1947 metais Prancūzijoje, dalyvavo apie 47 tūkstančiai skautų. Sakoma, kad techniškos kliūtys neleidusios kanadiečiams priimti didesnio skaičiaus jaunimo.
Gal skaitytojams bus įdomi paties žodžio reikšmė ir kilmė. Reikia pastebėti, kad skautybės įkūrėjas Baden-Powell, gerai pažindamas jaunuolio psichologiją, įvedė į skautų organizaciją daug egzotiškų papročių ir egzotiškų terminų, kurie jaunimui patinka. Jaunimą žavi visa tai, kas nepaprasta ir paslaptinga. Kai kas sako, kad žodis "Jamboree" buvo vartojamas kai kurių Afrikos tautelių, kiti sako, kad tai esąs Amerikos indėnų žodis, reiškiąs "linksmą įvairių giminių bei tautelių susirinkimą". Šis žodis labai tinka ir šiems pasauliniams visų tautų skautų suvažiavimams, ruošiamiems kas ketvirti metai. Geriausia bus jeigu mes, lietuviai, šį svetimą žodį rašysime pagal jo tarimą—"džiamborė" ir linksniuosime taip, kaip žodį "skrybėlė".
Šių pasaulinių skautų džiamborių tikslą geriausiai yra apibrėžęs pats Baden-Powell, kai 1933 m. prieš Vengrijoje įvykusią džiamborę savo kalboje pasakė: "Pasaulinės džiamborės duoda berniukui galimybę pasijusti tikrai didžiulės brolijos nariu ir asmeniškai susitikti su kitų šalių skautais, savo broliais. Bet ypatingai tarptautinė draugiškumo ir geros valios dvasia, kuri šiose džiamborėse išbujojo jau yra tapusi didelė jėga pasaulyje, kurios niekas nėra pramatęs." Ir prieš keturiolika metų mirusio Baden-Powell'io žmona, atvykusi į šių metų džiamborę Kanadoje, savo kalboje pabrėžė šią tarptautinio broliškumo mintį. Ji pasakė, kad skautai, čia vieni kitus pažinę ir susidraugavę, gali paskleisti tą draugiškumo ir broliškumo dvasią po visas šalis, tokiu būdu bus vis labiau nuo žmonijos atitolinti karai ir bus labiau išplėsta Dievo karalystė žemėje, kuri yra taikos ir geros valios karalystė. Apie šį įvairių tautų broliškumą rašė ir Šv. Tėvas, sveikindamas skautus, susirinkusius į aštuntąją pasaulinę džiamborę. Jis priminė skautams, kad jie, norėdami būti geri Kristaus mokiniai, turi tapti taikos apaštalai pasaulyje. Kas buvo džiamborėje, galėjo tikrai pamatyti ir įsitikinti, kad čia yra labai gera dirva bujoti broliškai meilei tarp įvairių tautų ir įvairių rasių.
Visą laiką džiamborėje dalyvauti turėjo laimės ir būrelis lietuvių berniukų, bet savaitgaliais ją aplankė didelis skaičius lietuvių skautų ir skaučių. Jeigu kas bent vieną dieną čia pabuvo ir atviromis akimis bei atvira širdimi po šitą didžiulį palapinių miestą pavaikščiojo, galėjo daug ką pastebėti ir daug ko pasimokyti. Ši aštuntoji džiamborė buvo pavadinta "Naujų Horizontų" džiamborę. Čia galėjo daug kam atsiverti nauji horizontai įvairiose srityse. Stebint tuos įvairių rasių, įvairių tautų ir įvairių religijų jaunuolius, galėjai rasti visuose kažką bendra, kas juos visus ypatingu būdu jungė. Tai buvo tie patys skautiški idealai, jie visi buvo išėję tą pačią skautybės mokyklą. Draugiškumas, mandagumas, drausmė charakterizavo šituos uniformuotus jaunuolius. Daug įvairiaspalvių vėliavų čia plevėsavo, bet virš jų visų tartum jutai plevėsuojant trispalvę Dievo, Tėvynės ir Artimo meilės vėliavą.
Kaip būtų buvę naudinga pamatyti šitą džiamborę ir tiems, kurie mūsų lietuviškuose laikraščiuose kartas nuo karto mėgina kitus "mokyti", mėgina paaiškinti, kas yra "tikroji skautybė", mėgina įtikinti, kad tikroji skautybė yra ta, kuri per daug nesidomi religija. Tai yra aklieji, kurie vis dėlto nori kitiems rodyti kelią. Bet jeigu aklas aklą ves — abudu įkris į duobę. Gal ne vienam tokiam skautybėje "apakusiam" būtų šioje džiamborėje atsivėrę akys, kai jis būtų pamatęs, kad visų tikybų skautai ne tik kasdien, bet kartais net du kartu į dieną turėdavo įvairias pamaldas. Keli šimtai kapelionų nuolat gyveno drauge su skautais ir jiems padėdavo dvasiniuose reikaluose. Religiniai motyvai buvo įpinti net stovyklos rajonų papuošimuose. Prie vieno rajono vartų teko skaityti gražiai išpuoštus žodžius: "Ieškokite pirmiausia Dievo karalystės — Quaerite primum regnum Dei."
Taip viskas, ko skautas sueigose ir stovyklose mokosi, ir morzė, ir mazgai, ir kelionės ženklai, yra tik labai mažos priemonės siekti labai dideliam tikslui. Visa tai jį turi išmokyti protingai gyventi, pažinti gyvenimą, suprasti, kad šios žemės kelionė tik tada bus prasminga, kai ji eis tik viena kryptimi — ieškoti Dievo karalystės. O vis dėlto pasitaiko ir tokių, kurie nori tas mažas priemones padaryti gyvenimo tikslu. Tai vėl yra pasigailėtini akli žmonės, trumparegiai, kurie tikrojo tikslo nemato.
Ne paslaptis, kad įvairiuose mūsų parengimuose, kai sakomos progai pritaikytos kalbos, vienas kitas kalbėtojas stengiasi apie viską kalbėti, bet paminėti Dievą sąmoningai vengia. Kažin, ar bijo, ar nedrįsta? Atro-
Simpatiškas indukas tarp lietuvių skautų. Jis labai nustebo, kai su juo pasikalbėję apie lietuvių ir indų kalbas, radome šiose kalbose daug panašių žodžių.
do, kad kalbėti apie Dievą arba religiją jau bus partiška, bus neskautiška. Teko girdėti kalbant net kai kuriuos mūsų vadovus, kurie kalbėjo apie "Jurgio" ir apie "Kazimiero" minėjimus, nedrįsdami prie tų vardų pridėti žodžio "švento". Teko skaityti viename laikraštyje straipsnį, pavadintą "Skautai ir politika", bet tame straipsnyje nebuvo nė vienu žodžiu užsiminta apie politiką, buvo kalbama tik apie skautus ir religiją. Taigi, kai kam religija ir politika yra tas pat dalykas. Todėl visai nenuostabu, kad tuos, kurie nori vykdyti visus skautybės idealus, kurie nenori iš programos išbraukti tarnavimo Dievui, kai kas tuoj apšaukia politikuojančiais krikdemais. O šių metų pasaulinėje džiamborėje, kur buvo norima atvaizduoti tikrąją skautybę, nė vienas pagrindinis kalbėtojas neapsiėjo, aiškiai nepaminėjęs Dievo ir Jam tarnavimo. Iš tų kalbėtojų žodžių atrodė, kad jiems apie tai kalbėti yra ne gėda, bet didelė garbė. Tai kiekvienas gali įsitikinti, paskaitęs svarbiausių ir aukščiausių džiamborėje dalyvavusių skautų vadų kalbas, užtenka paminėti tik Baden-Powell'io žmoną. Tarptautinio Skautų Biuro Direktorių generolą Spry, Džiamborės viršininką Jackson Dodds.
Įvairiuose laikraščiuose buvo labai išgirta ta mūsų skautų grupelė, kuri, nors ir neoficialiai, atstovavo Lietuvą šių metų džiamborėje. Tikrai pagyrimo jie verti, nes labai menkomis jėgomis sugebėjo padaryti labai daug. Daugelis svetimtaučių Lietuvą geriau pažino ir, grįžę į savo kraštus, gal ir kitiems jie papasakos, ką yra girdėję iš tų jaunųjų lietuvių pionierių apie kenčiančią Baltijos tautą. Jie davė tai, ką galėjo. Bet ir jie skautišką išsilavinimą įgijo kartais gal ne visai skautiškoje aplinkoje, todėl kartais jie nejaukiai pasijusdavo, patekę į kitokią aplinką, į džiamborės aplinką. Gal buvo disonansas artimo meile paremtoje džiamborės nuotaikoje, kai vienas kitas lietuviukas savo rajone, kur dalyvavo ir kitos mūsų kaimyninės tautos, pradėdavo dainuoti daineles, užgaunančias tas svetimas tautas. Žinoma, svetimtaučiai tų žodžių nesuprato, bet vis dėlto tai nebuvo skautiška. Gaila buvo žiūrėti į mūsų lietuviukus ir Mišių metu, kai kitų tautų skautai beveik visi ėjo Komunijos, o iš mūsiškių vos vienas kitas išdrįsdavo, kiti kažkaip nejaukiai traukdavosi atgal.
Ir mandagumu bei viršininkų gerbimu kiti mūsiškius pralenkdavo. Štai vienas mažas faktelis. Kai skautų traukinys iš džiamborės grįžo į Montrealį, išlipęs iš traukinio su lagaminais rankose ėjo lietuvis kapelionas, lydimas lietuviukų skautų, einančių laisvomis rankomis. Tik štai, einant pro prancūziukų grupę, prišoka vienas prancūzų skautukas ir beveik prievarta ištraukia iš kapeliono rankų lagaminus, norėdamas jam pasitarnauti. Tai vis smulkmenos, bet kai į jas visai pradedama nekreipti dėmesio, jau jos tampa nebe smulkmenomis. Juk mandagumas, patarnavimas, vyresniųjų gerbimas taip charakterizuoja kiekvieną tikrą skautą. Jeigu to nėra, kas belieka iš skautiškumo?
Mes visi matome, kad pasitaiko daug nesklandumų mūsų jaunimo organizacijose. Apie tai gana daug rašoma ir spaudoje, bet vis kažkaip vengiama tiesai pažiūrėti į akis, o kartais visai klaidingai nušviečiami kai kurie faktai. Kartais pasitenkinama bendrais posakiais, labai abstrakčiais principais, kurie nepritaikomi konkrečiam gyvenimui. Štai šių metų "Mūsų Vyčio" 5-tame numeryje buvo labai kultūringas V. Stasiškio straipsnis apie skautiškąją ideologiją. Bet norėtume atkreipti dėmesį į vieną sakinį: "Iš vienos pusės tenka girdėti vad. "liberalus" skautus ir skautininkus stojant už didesnį ar mažesnį S-gos religinį indiferentizmą, iš antros pusės kai kurie skautai ir skautininkai norėtų Sąjungą paversti kone savotiška "sekmadienio mokykla". Ar tai tiesa? Gal aiškiais žodžiais maža kas stoja už religinį indiferentizmą, bet savo elgesiu ir darbais, gal kartais ir nesąmoningai, vienas kitas vadovas tikrai eina šiuo keliu. Bet kad kur nors ir kas nors per daug būtų įvedęs religijos ar bent per daug jos reikalautų, tai neteko girdėti, todėl apie tai nėra reikalo nė rašyti, nes rašant tik klaidinami skaitytojai, kurie mano, kad tokių faktų tikrai esama. Daugiausia, kas dvasinės vadovybės buvo reikalaujama, — tai šaukti religines sueigas bent kartą į du mėnesiu. Atmetant vasaros atostogas, per metus būtų penkios religinės sueigos. Ar tai yra per daug? Tai yra mažiausias minimumas. Kadangi man tenka daug religiniu skautų auklėjimu rūpintis ir gauti iš įvairių vietovių informacijas, turiu pripažinti, kad bent 90% visų mūsų vienetų nė šio minimumo neišpildo.
Daugelis teisingai sako, kad apie įvairias grynai skautiškas problemas ir negeroves geriausia yra rašyti tik skautiškoje spaudoje. Deja, daug apie tai buvo rašyta ir kituose laikraščiuose. Visuomenė jau yra klaidingai informuota. Tad neskautiškoje spaudoje reikia stengtis tas klaidas atitaisyti. Būtų gera, kad ten pasirodytų daugiau pozityvių straipsnių. Daug buvo rašyta apie skautų nesantaikas kai kuriuose mūsų miestuose. Bet, žinant visus užkulisius, reikia pripažinti, kad tos nesantaikos plečiasi ir nesibaigia tik dėl to, kad į skautų vidaus gyvenimą įsikiša neskautai, kurie skautybėje nedaug nusimano, o kartais skautus nori panaudoti net savo asmeniškiems tikslams. Bet ir čia yra kalti skautų vadai, kad yra toki neapdairūs ir leidžia svetimiems savo namuose šeimininkauti.
Tad visuomenė labai yra prašoma skautus visokiais galimais būdais remti, bet į jų vidaus santvarką visiškai nesikišti, tada nebus reikalo eikvoti energiją tuščiais ginčais spaudoje. Tą energiją galėsime sunaudoti pozityviam darbui, o to darbo laukai tikrai yra platūs ir apžėlę.
Juozas Vaišnys, S. J.