Šv. Jonas savo evangelijoje pasakoja apie Dievo žodį, kurs įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų. Šis kūnu tapęs Dievo žodis buvo pirmasis krikščionybės džiaugsmas. Pirmoje vietoje čia mes galime matyti Kristaus įsikūnijimo paslaptį ir dieviško žodžio džiaugsmą žmonių tarpe. Čia taip pat galime išvysti kiekvieno žodžio džiaugsmą, kurs išeina iš gyvybės lūpų. Taip žodis yra mūsų džiaugsmas. Krikščionybė gali mus daug ko pamokyti ir patarti, kaip mūsų kalbos ir mūsų žodžiai gali būti mūsų džiaugsmas.

      Pasižiūrėk į žmones, kaip jie kalba. Atrodo, kad jų kalboms niekad nebus galo. Vyrai kalba ir dėsto savo mintis. Moterys kalba ir išsipasakojo paskutines vakarykštės dienos naujienas, kaip ir visi žmonės. Vaikai kalba ir krykštauja be paliovos. Taip visi žmonės kalba ir kalba. Jie kalba namuose su savo šeimos nariais. Jie priima į savo namus svečius ir yra patenkinti, kad gali pabendrauti su žmonėmis, mokančiais pakalbėti ir daug ką papasakoti. Vakarai tampa įdomūs šeimose ir draugijose, kur žmonių žodžiai niekad nėra paskutiniai.

      Žmonės kalba ir kalba, žodžių jūra savo giliomis bangomis plaukia per gyvenimą. Kartais žodis užsidega ir nušvinta žmogaus akyse, kaip šviesos spindulys. Balsai gali būti sausi ir šalti, pakelti ir nuleisti, aistringi ir pilni karščio. Taip žmonės kalba ir kalba ir tuo parodo įgimtą džiaugsmą kalbėti. Žmogus kalba visur ir džiaugiasi, kai randa gyvenimo palydovą, su kuriuo galima pasikalbėti. Kiekviena žmogaus kelionė yra nuobodi be kalbos ir be žodžio. Ilgose kelionėse žmogus apsidžiaugia, kai randa draugą, kurs prabyla. Atrodo, kad žmonių kalboms nėra ir nebus galo net ten, kur reikėtų tylėti.

      Iš kur žmogus semia žodžių ir kalbos džiaugsmą? Pirmiausia mums žodis parodo žmogaus džiaugsmą išsireikšti, išsikalbėti, pasakyti savo mintis. Yra kilni žmogaus savybė skleisti žodžio šviesą. Žodis yra šviesa. žodžio šviesoje mes randame džiaugsmą kalbėti. Šioje šviesoje mes manome papildyti savo kalbų džiaugsmą, kitus įtikindami ir jiems įrodinėdami.

      Vienas norės kitų tarpe viešpatauti, kitas norės pataikauti savo žodžiais. Vienas norės žodžiu kovoti ir būti nugalėtoju. Žodis bus kovos ginklas ir kovos ženklas. Žodis vienus jungs ir riš šventoje ramybėje, kitus išskirs amžinai nesantaikai. Žodis bus gyvenimo ratų tepalas. Jei gyvenimo ratų netepsi, nevažiuosi.

      Ir kaip žmonės sugeba savo ratus patepti, taip jie ir važiuoja. Vieni vartos žodį, kaip šventos tiesos aliejų, kiti glausis prie žodžio iš grožio meilės. Jiems žodis bus pasigėrėjimas, jeigu jie gražiu balsu pasitiks artimą savo kelyje. Ir tai bus žmogui visiškai natūralu, nes žodis turi savyje ne tik tiesos dvasią, jis žmonėms atneša ir garso muziką. Mes kalbame apie tautas, kurių kalba yra muzikali, kur balsas nežūsta nosyje ar gomurio paviršiuję, tarp liežuvio ir dantų malūno, bet sklinda į aplinką kaip gražus ritmas.

      Mums įdomu, ką sako krikščionybė apie džiaugsmą kalbėti. Krikščionybė neapsiėjo be žodžio apaštalų ir tęsė savo istorijoje įsikūnijusio žodžio paslaptį. Žodis, tapęs kūnu, turėtų būti krikščioniškojo žodžio paslaptis. Jei žodis tampa kūnu, jis yra prasmingas. Žodis žmonėms yra svarus, jeigu jame yra išreikšta gyvenimo tiesos, teisingumo ir meilės dalis. Būti tiesiu ir teisiu žodžiuose reiškia turėti savyje įsikūnijusio žodžio džiaugsmą. Būti meilės paguoda žodyje reiškia turėti įsikūnijusio žodžio džiaugsmą gyvenime.

      Mes dažnai žmonių žodžiais nusiviliame dėl to, kad jie netampa kūnu. Labai nusiviliame, jeigu jie negydo mūsų žaizdų, bet jas atveria. Tai žodžiai, kurie netampa kūnu, bet kūną naikina. Kristus savo pamoksle nuo kalno pasakė, ką jis galvojo apie žmonių kalbas ir žodžius: "Jūsų šneka tebūnie: taip, taip, ne, ne; o kas yra viršaus, tas eina iš pikta" (Mato,5, 37). Čia jis kalbėjo apie priesaikos žodžio šventumą. Žmonės dažnai vienas kito pasiklaus: "Drauge, ar gali prisiekti, kad tavo žodžiai yra teisingi ir nuoširdūs? Ar gali prisiekti, kad tavo žodžiai yra be klastos ir vyliaus?" Žiūrėk, kaip dažnai draugai ir draugės, kūmai ir kūmos bažinasi ir "dievaži" prideda ir "kaip Dievą myliu" ištaria, kad pateisintų savo žodį. Taip žmogus šaukiasi Dievo žodžio, tapusio kūnu, kad savo žodžius pateisintų.

      Jūsų šneka tebūna: taip, taip, ne, ne; o kas viršaus, tai yra iš pikto. Sakysi, kad žmonės labai greitai baigtų savo, kaip sako, labai svarbius pašnekesius, jeigu pasitenkintų tik su "taip" ir su "ne". Jei visi sakytų "taip", tai mums nereikėtų daug kalbėti. Žmonių galvos nusilenktų prieš gyvenimą ir, ištarę "taip", užčiauptų savo lūpas. Taip pat būtų išvengta daug ilgų kalbų, jeigu žmonės pakratytų savo galvas ir ištartų žodelį "ne". Taip, taip, ne, ne — trumpa ir nesunki kalba. Sunkenybė prasideda tarp "taip" ir "ne" ten, kur žmonės pasidalina mintyse ir tiesose. Vieni sako "taip", kiti "ne". Čia yra nesibaigiančių žmonių kalbų pradžia. Čia prasideda prieštaravimai tarp žmonių. Čia žodis tampa prieštaravimo ženklu. Yra žmonių, kurie mėgsta prieštarauti. Prieš kiekvieną "taip" jie turi savo "ne".

      Žodeliai "taip" ir "ne" sprendžia mūsų kalbos teisingumo ar neteisingumo likimą. Čia krikščionis gali pašventinti savo kalbos ir žodžio džiaugsmą. Vienintelis būdas gal bus tas, jei žmogus pajėgs iškilti virš "taip" ir "ne" tiesos jėga, išlygindamas kiekvienos tiesos kelią netiesos pinklėse. Tada žodžio džiaugsmas žmogaus gyvenime bus pilnas.

K. Pečkys, S. J.

 


 

Malda yra galingas veiksmas, kuriuo dangaus jėgos yra palenkiamos žmogaus dispozicijai.

Lacordaire