Žmogus pajuto, kad yra nuveiktas. Ne, jo kūnas atlaikė dar viską, jis buvo kaip tamprus plienas, kurį lankstė ir nesulaužė badas, darbas, šaltis — viskas, kas labai tiksliai, tarsi lašas akmenį, naikina ištremtuosius.
Tiesa, jie jau nustojo vadinti save tremtiniais, šis žodis vis tiek juk turėjo savyje mažą sėklą, kad kartą tremtis baigsis, kad ji pasikeis, kad jie bus grąžinti namo. Jie gi buvo vergai, tolimiausioje šiaurėje prakeikti dirbti savo priešams. Niekas jokį rytą nebuvo taręs draugams su prašvitusiomis akimis: "Jau atkentėjau, esu laisvas ir važiuoju į tėviškę". Čia kiekvienas žinojo, kad jų grįžimo namai tėra mirtis, į ten pasitraukdavo iš darbų, vienas po kito, tačiau taip išeidami jau nebeturėjo jėgos pasisakyti, kur vyksta, ir niekas nepadėjo džiaugtis tokiu pasitraukimu.
Tiktai tas vienas laikėsi—kažkas jį buvo praminęs Prometėjumi, gal dėl to, kad dirbo pasmerkimo kalnuose, gal, kad buvo toks išdidus, jog niekuomet nekreipė dėmesio, kaip pavergėjai su juo kalba ir elgiasi, gal, kad jį matė tokį aukštą ir stiprų. O gal, kad žmonės keitėsi, ėjo ir mainėsi mirties pamainos, o jis buvo ir buvo, keleri metai, ir nesulaužytas.
Tačiau šiemet jis pajuto, kad eina paskui kitus, kad bėga pirma visų į galą. Visą laiką jis buvo tikėjęs, jis liepė sau tikėti, jog ištvers, kaip ištveria žemė — ir vieną kartą neteisybė bus suaižyta, lyg maža sausa medžio šaka, tai padarys Dievo ranka, kuriai nėra nieko per didelio. Ir kaip užkeiktieji akmenys, išvaduotieji kelsis ir grįš į gimtines vietas. Ne, nebus surinkti palaidotieji — reikėjo ištverti viltyje gyvam, reikėjo, nes jo laukė dirvos, laikinai pagrobtos ir laukė žmona, visada ištikima — jis žino. Taip tikėjo jis ir stiprino kitus, silpnesnius, jo ranka kėlė jų kūnus, jo žodžiai ir šypsena ramstė jų dvasią — jis nešė maldą, ir pasaką, ir raminimą.
Ir nūnai buvo pagautas, jis pažino, jog viduje jame buvo susislėpę graužikai, ir visa jo jėga staigiai susvyravo — nes perilgas buvo mėginimo laikas. Jis žinojo, kad yra buvęs pats sau neteisingas pranašas, ir kitus apgaudinėjęs viltimi, jo ištvermė susidėvėjo, kaip paskutinis apdaras, ir jis buvo paliktas nuogas speige. Kas juos galėjo išgelbėti?
Jis nepasidavė iš karto, jis kovojo tylomis — jis vis tiek tebesimeldė — tačiau tai nustojo padėti. Jis teberamino kitus — juk tai taip stiprina, kai gali pakelti kitą, tada junti, jog esi pats tvirtas — bet jis pradėjo juokingai ir piktai sau juoktis: "Kodėl? Kas jie man? Ir kam vilkti su savim tai, ko nepaneši, nes ir pats krenti". Jis norėjo nors savo pyktį ir pagiežą pilnai išauginti, kad nors galėtų galvoti apie kokį veiksmą, kovą — juk jis prieš tą galą ką nors galėjo įvykdyti, nutykoti užmušti nors vieną saugotoją — tai būtų prasiveržimas, po to žinojai, kad būsi skubiau pribaigtas. Bet ir tam jis nepajėgė savęs sutelkti.
— Aš darausi taip pavojingai atbukęs, kad tai baisiau už viską — galvojo jis, ir pradžioje tas supratimas taip išgąsdino jį, jog širdis kūliais vartėsi. Tačiau tuojaus toji baimė paleido jį, jis net džiaugėsi, kad galutinai pasidavė ir nebereiks kovoti su savim. "Gerai", manė jis, "aš nieko nebejausiu dvasia, mano skausmai bus kaip gyvulio, jų šaknys neis į širdies gilumą, tiktai laikysis prie mėsos pakraščio ar nervų, ir tiek." Jam net patiko, kad jo mintys buvo tokios susivėlusios, kaip siūlų kamuolys, kurį svaidė ir vartė po žemę tiek, jog nebenori nė pradėti ieškoti pradžios, nes žinai, kad vis tiek nieko neišeis. Jis nustojo kalbėtis su kitais — jis nė pasiskųsti savo dabartim nenorėjo — nieko.
Tai nykiai veikė kitus, kai regėjo jį tokį. O, jie buvo įpratę matyti vienas kitą paniurusius, piktus, nervingus, liguistus, bet šitą žmogų išvydę tokį, jie išsigando. Tarytum jie pamatė išsekusį šaltinį, tarytum ugnį, kur jie šildėsi, užspaudė — kažkas buvo atimta jiems, ką jie nemanė galint išsibaigti. Tai dėl to jie rūpinosi, patys dėl savęs, ne dėl jo — jie negalėjo net patikėti, kad jis sugebėtų sirgti ar pasiduoti nevilčiai — jie nedrįso klausinėti, kodėl taip yra. Jie tiktai laukė, kad praeis. Tačiau — nepraėjo, tiktai gilėjo.
Jis dirbo—tai nebuvo paklusnumas ir baimė, tai tiktai tų vergijos metų ir viso amžiaus įpratimas — dirbti. Bet vieną rytą kai jie buvo keliami — jis nesijudino. Jis buvo visas sugriuvinėjęs, kaip sauso smėlio kalva, iš-siskirstęs — jeigu dar tekėjo gyvas kraujas ir darė savo darbą, tai tiktai iš įsibėgėjimo, iš įpratimo. Jis gulėjo. Gulėjo. Tai viskas, ką jis suvokė — gulėjo. Ir dar juto, jog netrukus tai turėtų nutrūkti: jo ieškos, jį vargins. Vargins? Tai nereiškė nieko. Kaip nebereiškia laikas.
Staiga už barako įšalusių langų pasigirdo balsas. Toks, kokio nebuvo čia niekuomet — giedojo paukštis. Žmogus gulėjo — kas jam rūpi? Tačiau jis girdėjo — ir pamanė: "Kaip tai gali prieiti prie manęs?" Jis gulėjo, jis nenorėjo girdėti.
Bet balsas gręžėsi į jį — kartais taip, lyg į pačius plaukus giedotų, kartais į ausį čirpinėjo. "Kaip aš galiu prisileisti jį?" manė žmogus ir užsiklojo galvą, tačiau dabar giesmė buvo dar garsesnė. "Aš turiu pamatyti, koks čia gyvis!" pagaliau tarė sau ir atsikėlė. Jis išėjo lauk ir ėmė žvalgytis, tačiau ar reikėjo ieškoti? Taip gieda tiktai vyturėlis. "O, ko stebėtis?" — nusišypsojo jis, — "argi ne gegužis, ar ne pats laikas paukščiams nertis iš kailio, berodant savo balso saldumą — ko čia stebėtis?"
Jis nebesižvalgė, jis tyčia nuleido galvą, jis net užsimerkė, kad geriau galėtų klausytis, ir giesmė ėjo per jo gerklę ir krūtinę, ir jis juto, kad ima raudoti. Pirmą kartą, pirmą kartą! Tai jis apgailėjo pats save, nes — kas iš to, kad dabar staiga pasikeistų pasaulyje į gerą, kad jis vėl būtų namie ir matytų savo brangiausią moterį, kas iš to! Nes jis nebėra jis — tiktai pamišėlis. Juk kiekvienas žino, kad šioje vietoje, nė gegužyje nė gruodyje nesikeičia sniegas, čia neišdavė žemė nė vieno laiško žolės, ir jokio paukščio per dvylika mėnesių neregėsi šiame danguje: tai, kas dabar taip nuostabiai skamba jo ausyse, jo galvoje — yra beprotybė.
— Tavo valia. Dieve, — tarė jis balsu, — kaip aš galiu prieštarauti, jeigu Tu rodai savo ranką. — Ir jis galvojo: "Aš vis tiek turiu eiti, kur mano broliai vergai, ir būti jų tarpe iki paskutinės".
Ir jis pasuko į darbo vietą, o vyturėlis giedojo prie jo — suko viršum galvos — ir apačioje, po žmogaus kojų tirpo sniegas, jis galėjo atpažinti taką, tarytum giesmė paliko biržę sėjant. Argi ne jo laukai čia? Jis apėjo kiekvieną dirvą, jis žiūrėjo ir pažino, kur bus sėta kas, ir kur palikta dirvonauti — ir paskui nuėjo namo. Tiesą sakant, tai ne jo namai, nei jo laukai — viskas yra suvelta krūvon su kaimynų, su viso kaimo, su kelių kaimų, kaip jovalas. Tačiau jis regėjo nežymias ežias, neužmatomas blogų akių, kurios stovėjo kaip sargybiniai ir laukė, tarytum sėjos ateinančių dienų. Ir ne tiktai laukai buvo sumaišyti — jo namuose ne žmona gyveno — kažkokie svetimi vaikštinėjo, bet jis atrado ir ją, prasčiausioje kaimo troboje, kertėje stovėjo staklės, ir tenai ji audė, kaip buvo įsakyta. Ji audė, kaip jis skaldė akmenis — abu priverkti — tačiau ji buvo, gyveno, jis regėjo jos širdį, kuri plakė ta pati, kaip pažino ją meilėje.
Ji audė, ir staiga šaudyklė pakibo: ji klausėsi, už lango giedojo vyturys.
— Tas pats, — galvojo žmogus, — mes abu girdim!
Jis yra sveikas, junta jis — ačiū Tau, Viešpatie, jis yra prote ir sveikas. Jo mintys aiškios ir tikros, jos nesimaišo nei lūžinėja, jos eina tiesiai pagal Dievo rodyklę, pagal vyturėlio balsą, ir žino, kad tas kelias negali klaidinti.
Jis pakėlė galvą ir pamatė, jog yra stebimas savųjų — ir jis nusišypsojo jiems, ir jie atsakė šypsojimu, kuris reiškė atradimą. Jis nekalbėjo jiems, jog girdi giesmę, nei, kad ji pamažu nutyla: ji pasitraukė, kaip sėjėjas, kuris atliko savo darbą. Bet ir nereikia, kad ji giedotų mėnesiais: šauklys davė ženklą ir kryptis yra žinoma. Jis nepasakojo to jiems, tačiau iš jų veidų pažino, jog jo grįžimas į jų tarpą, grįžimas tikinčio ir tvirto — jiems yra ta pati vyturio giesmė, kurią girdėjo jis.
Nelė Mazalaitė