Mūsų šeima
Esu gimusi ir augusi liuteronų šeimoje, kilusioje iš Vokietijos. Mano motina davė gyvybę 12-kai vaikų. Aš buvau 8-tas kūdikis. Gyvenome kaime, turėjome savo namus ir truputį žemės. Tėvelis buvo kalvis. Gyventi ir maitintis nebuvo lengva.
Dėdienė
Mano motina turėjo Amerikoje 3 brolius ir seserį. 1914 m. jų vyriausias, Fridrikas, dėl nepagydomos Amerikoje ligos, buvo priverstas su žmona grįžti Lietuvon. Įsikūrė pas mus seklyčioje, kurią įsirengė ištaigingai. Dėdė — tylus, ramus, niekuo neišsiskiriąs; dėdienė buvo gryna vokietė. Graži tai buvo moteris, patraukli, judri, gyva, sumani ir mokanti daryti įtakos tiek suaugusiems, tiek vaikams; buvo apsišvietusi ir mėgo apaštalauti, aiškinti ir mokyti liuteronų tikėjimo tiesų. Ji turėjo Martyno Liuterio pamokslų knygą ir kiekvieną sekmadienį, sukvietusi mus į savo kambarį, skaitydavo dienai skirtą pamokslą, jį aiškindavo, giedodavo giesmes. Kiekvieną kartą pamoksle būdavo daug neapykantos katalikams ir dėdienė dar pati primygtinai pabrėždavo, kad katalikai esą žmonės visais atžvilgiais blogi, kad su jais nedera jokių reikalų turėti. Gyvenome atskirai ir uždarai; buvome vienintelė liuteronų šeima apylinkėje, tačiau nejautėm jokios neapykantos ar sąmoningos įtakos iš šono. Tada dėdiene tikėjau šventai ir jai buvau dėkinga už kiekvieną naują žodį ir liuteronų tikėjimo tiesų aiškinimą. Ji buvo mums viskas: kunigas, mokytoja, patarėja ir rėmėja. Vaikai ją mylėjo, tėvai ją gerbė. Aš, nors labai dėdę mylėjau ir jo buvo tikrai man gaila žiūrint, kaip jis kentėjo sirgdamas, bet su baime galvojau apie tas dienas, kai, dėdei pasveikus, neteksime dėdienės, nes tada jie žadėjo grįžti atgal Amerikon.
Dėdienė mums padovanojo ir pirmąją Kalėdų Eglutę, gražiai ir turtingai išpuoštą, o Kalėdų Senelis (persirengęs dėdė) apdovanojo visus iš eilės gausiomis dovanomis. Tai buvo nepamirštamas įvykis. Kalėdoms mus ruošė dėdienė per kelias savaites: mokė giesmelių, eilučių, maldų. Tą atmintiną vakarą mes pakilusiom širdim jas visas išsakėm, išgiedojom.
Atsiskyrimas
Tačiau džiaugsmas žemėje dažnai esti trapus. Kilo Didysis karas. Buvo išleistas įstatymas, kad vietos vokiečiai ir žydai privalo iš savo gyvenamų vietų trauktis į rytus. Bijota, kad jų tarpe nesusirastų šnipų. Dėdė su dėdiene, nebegalėdami tuo metu grįžti Amerikon, be atskirų paraginimų, traukėsi į Rusijos gilumą. Tėvelis delsė. Su tokia gausia šeima nebuvo taip lengva pajudėti. Be to, mano motina laukė kūdikio. Kas savaitę tėvelis turėjo valsčiuje registruotis. Tačiau balandžio mėn. buvo gautas įsakymas tuč tuojau išvažiuoti į Vitebską. Mes išvažiavome.
Pas tetą
Tėvelis turėjo nutekėjusią į Trakų apskritį seserį. Ji buvo persikrikštijusi ir savo šeimą augino katalikiškai. Tuo metu ji turėjo 4 vaikus ir jau buvo našlė. Mūsų šeima jos nemylėjo. Ji tai žinojo, tačiau mus sutiko išskėstomis rankomis ir sočiu stalu. Ten gimė mūsų mažoji sesutė, tokia mažytė ir graži, kaip Kalėdų Senelio dovanotoji lėlė. Visos apylinkės kaimynės mus lankė ir nešė įvairių dovanų. Viena jų, nesant arti liuteronų pastoriaus, patarė pakrikštyti naujagimę katalikų bažnyčioje, nes leistis į kelionę buvo rizikinga. Mano mamytė griežtai atsakė: "Tegul verčiau miršta nekrikštyta, bet katalikų kunigas jos nepalies". Porą savaičių pailsėję, traukėme tolyn. Netoli už Vilniaus buvo sustoję ir dėdė Fridrikas su dėdiene. Abu dirbo vienoj evangelikų liuteronų ligoninėj. Jie mums parūpino kambarį ir tėveliui darbą. Ten pakrikštijo liuteronų pastorius ir mažąją sesytę. Prastūmę vasarą ir rudenį, aprimus karo audrai, grįžome į namus.
Badas ir nelaimės
Laukai buvo tušti, namuose nieko iš maisto atsargų nebuvo, reikėjo viską pirktis. Kainos buvo nepaprastai aukštos. Bulvių ir duonos negalėdavom nusipirkti pakankamai. Apie kitus dalykus, kaip kiaušinius, sviestą, riebalus, nė svajoti nedrįsom. Dažnai verkdavom iš bado. To neužteko. Po Kalėdų visi, išskyrus vyriausią seserį, susirgom raupais. Nei maisto, nei vaistų. Tačiau iš ligos visi išsiritom gyvi, nors paliegę. 1916 m. viena mažųjų sesučių nusilaužė nugarkaulį. Kentėjo nežmoniškus skausmus. 1917 m. gegužės 5 d., sodams bežydint, gegutei bekukuojant, mirė viena iš vyresniųjų sesučių. 1918 m. sausio 20 d. — kita. Jas pakirto džiova, kurią plėtė nepakenčiamos gyvenimo sąlygos. Gyventi visai nebuvo noro ir jėgų. Per daug buvo kančios ir skausmo. Mirtis atrodė kažkokia dovana, kurios aš ėmiau trokšti ir ilgėtis.
Gerieji kaimynai
Gretimame kaime gyveno viena gausi katalikų šeima, kurios tėvas mielai lankėsi pas mūsų tėvelį į kalvę ir šiaip pašnekėti ir kortomis palošti užsukdavo. Tarp kitko, jis buvo mane vežęs į krikštą. Toji aplinkybė mus suartino, jis man lyg atstojo mano krikšto tėvą, kurį aš gyvenime temačiau tik vieną kartą. Tuo tarpu, krikštatėviams jaučiau kažkokį neabejotiną sentimentą ir spragą, negalėdama jų artumu ir meile dalintis. Šiam gerajam kaimynui išpasakodavau savus vargus, išsiverkdavau, kai buvo sunku. Artėjant Velykoms, jis užkvietė mane svečiuosna. Ėjom kartu su tėveliu. Namuose buvo švaru ir jauku. Jų dukros priminė man mano mirusias seseris, ir aš graudžiai apsiverkiau. Balnanosiai (taip vadinosi kaimynai) buvo jautrūs ir geros širdies žmonės. Jie kvietė mane dažnai lankytis jų namuose, mergaitės buvo seseriškai artimos. Kiekvieną kartą toje šeimoje patirdavau daug moralinės pagalbos, šilimos ir meilės. Jie buvo katalikai, o tačiau retai geri žmonės.
Netenkame tėvelio
Atėjo 1918 metai. Mūsų tėvelis, tada 54 metų amžiaus, aukšto ūgio, be galo išdžiūvęs, visuomet išblyškęs, nuolat bekosėjąs... Šeimoje jau buvo vienas kitas miręs džiova. Gal ir jis jos buvo ėdamas, kas gali žinoti? Nesigydė, nes nebuvo iš ko.
Vieną gegužės mėnesio ankstų ir šaltą rytą tėvelis išvažiavo į malūną rugių duonai ir avižų kiaulėms sumalti. Grįžo iš malūno sušalęs ir pavargęs. Atsigulė ir nebesikėlė. Daktaras rado abiejų pusių plaučių uždegimą. Po 8 dienų mirė. Mamytė liko su penkiais mažamečiais vaikais. Vyriausias 19 metų brolis buvo jau vedęs ir tuo metu tarnavo savanoriu kariuomenėj. Aš pati turėjau 10 metų amžiaus, buvau iš mažųjų vyriausia ir motinos ramstis, užvadėlė. Visur ir viską dirbdavau kartu: lauke, darže, klojime ir miške. Kai mamytė išeidavo į valsčių ar turgų, aš žiūrėdavau vaikus ir šerdavau gyvulius. Buvo nelengva.
Mamytės liga
Gyvenimas nestovėjo, dienos, mėnesiai bėgo. 1920 metų gegužis visu gražumu pabėrė savo žiedus ir daigus. Bet kartu jis atnešė ir šiltinę. Kiekvieną dieną galėjai matyti pro šalį važiuojančius kunigus ir daktarus, liūdnas laidotuvių procesijas. Buvo neramu. Su baime žvalgiaus, kuriuo keliu toji liga ateis į mus.
Tą pavasarį mūsų palaukėj kirto mišką. Eigulis mums leido pasirinkti šakų. Mes jų prisirinkom dideles krūvas ir, pasiprašiusios iš kaimynų arklį, vežėm. Reikėjo gerokai pasitampyti, sušilti ir nuvargti. Taip mes triūsėm dvi dienas. Mamytę krėtė šaltis ir jai buvo negera. Su šakom iš miško parsivežėm ir šiltinę, kuri iškankino ligonę 6 savaites, ją padarė kurčia ir paliegėle. Buvo pats darmymetis — sodinimo metas. Darbai šaukė viens po kito, nors persiplėšk. Pagalbos negalėjai iš niekur tikėtis, visi bijojo ligos. Viską turėjau apdirbti ir aptriūsti viena...
Mamytei besergant, iš Rusijos sugrįžo dėdė Fridrikas. Jis buvo nepa-
Lietuviai mokytojai, baigusieji “Saulės” kursus Voroneže 1918 m.
tenkintas Rusijos komunistine valdžia ir, kol kelias Amerikon bus laisvas, norėjo gyventi vėl pas mus. Dėdienė, mamytei esant silpnai ir bejėgei, ėmėsi šeimininkauti ir tvarkyti namus. Būdama griežta, įsakinėjo ir reikalavo dažnai neįsigilindama į dalykų esmę ir darbų tvarką. Ji buvo miestietė. Aš jau buvau daug ko patyrusi, išmokusi ir žinojau kaimo gyvenimą geriau už ją. Tuo tarpu, ji į mane žiūrėjo, kaip į mažą mergaitę ir griežtai reikalavo paklusti kiekvienoje smulkmenoje, nepaklausius — smarkiai bausdavo. Taip buvo ne vien darbų klausime, bet ir religijos srityje, ir auklėjime. Uždraudė ji man bet kur išeiti, susitikti su draugėmis, nes jos katalikės, įsakė nukabinti Aušros Vartų Marijos paveikslą, kurį tėvelis buvo parsivežęs atminimui po to, kai atsisakius daktarams, Aušros Vartų Marija jį išklausė ir išgydė, nežiūrint to, kad tėvelis buvo protestantas. Mamytė dėdiene pasitikėjo ir jos nuomonei bei tvarkai visada pritardavo. Negana to, išvažiuojantiems į Ameriką dėdėms, ji sutiko atiduoti įdukrinti jauniausią mūsų sesutę, tada jau 5 metukų amžiaus. Tai buvo 1922 m. Šeima dėl to daug kentėjo moraliai, o be to, tas faktas jai užkirto kelią į tikrąją Kristaus Bažnyčią, kurion mes vėliau grįžome.
Mūsų Bažnyčia
Kalbamuoju metu liuteronų tikėjimą mylėjau daugiau už viską ir jų mokslu pilnai pasitikėjau. Mūsų bažnyčia buvo už 8 km. ir pamaldos joje būdavo kas antra savaitė. Mamytė vis dar buvo nepakankamai stipri tokį kelią pėsčia nueiti, tad buvau laiminga ir čia ją galėdama užvaduoti. Dažniausiai eidavau su Balnanosių mergaitėmis; jos į katalikų, aš į liuteronų pamaldas. Prienų liuteronų bažnytėlė buvo medinė, maža, nepuošni, tamsi, bet man ji buvo miela ir jauki.
Sekmadienio popietė Lietuvoje
Kartą atskubėjus bažnyčion, buvo pranešta, kad pamaldų nebus. Viena pati grįžti namo nenorėjau — lyg nepatogu buvo bėgti iš miestelio, kai į jį plaukė žmonės melstis. Pažįstamų Prienuose neturėjau. Mergaitės pasiūlė užeiti į katalikų pamaldas. Pagalvojus, kad Dievas supras mano šį keistą žygį — nuėjau. Įspūdis buvo pagaunanti. Didelė ir erdvi bažnyčia, pilna šviesos ir grožio, turtingai ir skoningai statulomis, gėlėmis, kilimais ir rankdarbiais išpuošta. Didžiajame altoriuje maloniu šypsniu sutiko mane Dievo Motina. Mišioms prasidėjus, pasipylė vargonai ir giesmės. Pamokslas buvo persunktas šventumu ir Dievo bei artimo meile. Pasieniais klausyklos, apgultos žmonių. Visa tai man padarė nepaprastą įspūdį ir manyje pažadino keistą ilgesį.
Džiovos pranašai
Fiziniai jaučiausi nepergeriausiai: nuolat pavargus, svaigstančia galva. Ėmė kankinti kosulys ir diegimas šonuose. Senas dvaro ponas patarė mamytei kreiptis pas neseniai atvykusį Birštono medicinos daktarą. Mamytei vis negaluojant, senukas pats mane nuvedė. Prirašė vaistų. Vaistininkas, man nuėjus vaistų nusipirkti, ėmė visaip šmeižti naująjį daktarą. Vėliau paaiškėjo, kad senasis daktaras nepakentė konkurento ir norėjo juo nusikratyti. Buvo iškelta byla. Tarp kitų ir aš buvau pakviesta liudininke. Liudininkai turėjo prisiekti. Iškilo neaiškumas: ar aš galiu prisiekti katalikų kunigui. Mamytė liepė pasiklausti pastoriaus. Šis griežtai uždraudė, nes prisiekiant reiktų pabučiuoti kryžių ir Šv. Raštą. Teismo buvau nuo priesaikos atleista, bet tas įvykis sukėlė manyje maištą. Kodėl negalima bučiuoti kryžiaus? Kodėl negalima bučiuoti Evangelijų knygos? Kryžius juk mūsų išganymo ženklas, Šv. Raštas — Dievo žodis. Jei aš myliu Dievą, kodėl aš negaliu pabučiuoti kryžių, ant kurio Jis už mus kentėjo ir mirė? Ir, jei aš dar nebuvau bučiavus lig šiol kryžiaus, tai tik dėl to, kad pas mus to niekas nedarė, bet niekad nebuvau pagalvojus, kad tai draudžiama. Ėmiau spręsti klausimą, gal iš viso pats bučiavimo faktas yra draudžiamas, bet gyvenime mes taip daug ką bučiuojame, ir tai leista. Klausimai galvoje kilo ir maišėsi ir nebuvo kas juos man padėtų išspręsti. Kreipiausi į motiną, ji liepė klausyti pastoriaus ir nesukti galvos. Tada atsiminiau katalikų bažnyčioje matytas klausyklas, kur, anot Balnanosių Agnietėlės, "ten ne tik nuodėmės atleidžiamos, bet įvairūs neaiškumai — tiek dvasiniai, tiek gyvenimiški — išaiškinami ir sprendžiami". Kaip veržiausi tada aš į tas klausyklas, kaip troškau artimo žodžio!
Tu esi uola
1927 metais mamytė, prašoma Balnanosių mergaičių, išleido mane į šv. Petro ir Povilo atlaidus Pakuonio parapijoje. Į miestelį buvo apie 10 km. kelio. Važiuoti buvo miela. Laukuose bangavo rugiai, žaliavo vasarojus, kvepėjo nuplautas šienas. Per Mišias prabuvau šventoriuje, nes nebūčiau pakėlusi troškaus bažnyčios oro. Šventoriuje buvo parengta ir sakykla. Jaunas kunigas perskaitė iš šv. Mato evangelijos apie šv. Petrą. "Tu esi uola ir ant tos uolos aš pastatysiu Bažnyčią, kurios ir pragaro vartai nepergalės". Evangeliją aš ryte rijau, nes ji skyrėsi nuo tos, kurią girdėdavau aiškinant mūsų bažnyčioje. Mums buvo tvirtinama, kad liuteronai tiki viskuo, kas yra šv. Rašte pasakyta, gi katalikai esą daug ką išsigalvoja, pakeičia, prideda. Negi tai būtų vienas tų įrodymų? Grįžus namo, stvėriau šv. Raštą ir godžiai ėmiau skaityti šv. Mato visą evangeliją ir radau: "Atsakydamas Jėzus jam tarė: Palaimintas esi Jono Sūnau, Simonai, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, Kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: Tu esi Petras (uola) ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės..." (Mat. 16, 17-19). Reiškia, Bažnyčia įkurta Kristaus, o ne Liuterio. Ar galėjo Dievas, būdamas neklystantis, suklysti ir ar galėjo Liuteris Dievo klaidas taisyti? Tai ne taisymas, o griovimas. Tai sukilimas žmogaus prieš Dievą. Tai žmonių klaidinimas.
Mano religija
Mano pagarba Liuteriui ir meilė jo Bažnyčiai dingo. O buvau uoliai ir giliai tikinti. Nė vienas mūsų šeimoje nežinojo taip gerai katekizmo, nemokėjo tiek šv. giesmių, nepažino taip giliai šv. Rašto, kaip aš. Uoliausiai lankiau bažnyčią, klausiau pamokslų atsidėjus, gilinaus į dėstomas tikėjimo tiesas. Visa buvo miela ir brangu, kas buvo liuteroniška. Pastoriaus žodžiais aklai tikėjau. Katalikų dvasiškių nekenčiau, tikinčiųjų nemėgau. Kaip juos mylėsi, jei iš mažens buvo įkalta, kad katalikai išdavė Kristų ir prie kryžiaus prikaldino. Esą katalikų žudomų liuteronų kraujas liejosi upėmis. Esą jie visad džiūgaudavo liuteronų nelaimėmis. Nuskendus kada tai laivui su žmonėmis (liuteronais), katalikų bažnyčiose "Te Deum laudamus" iš džiaugsmo giedota... Su Balnanosių mergaitėmis religinių temų nelietėm. Kiekvienam, kuris paliesdavo mano tikėjimą, piktai atsikirsdavau. Žinių ir atkaklumo užteko; neapykanta katalikams mūsų pastoriaus buvo ugdoma kiekviena proga. Gal daugiausia tam ir būdavo skiriama laiko. Kalbėdavo prieš katalikų kunigus, popiežių, šventuosius, prieš išpažintį, nes esą nuodėmes už pinigus kunigai atleidžia; prieš katalikų spaudą.
Man bręstant, atsirado daugiau kritiškumo, svarstymo, lyginimo ir įvairių neaiškumų.
Bažnyčios skyrėsi; mūsų — lyg kapų rūsys; katalikų — puošni šventovė su meno kūriniais ir dailės puošmenimis.
Ilgesys Dievo
Tas viskas manyje virė ir nedavė ramybės. Aš vis dažniau ėmiau ilgėtis klausyklos. Neaiškumų buvo per daug, kad viena juos sudoročiau. Kiekviena mūsų pastoriaus neapykantos sėkla katalikams manyje išaugdavo vis didesniu ilgesiu to svetimo tikėjimo pilnumos ir harmonijos. Ilgėjaus Dievo — didžiosios Meilės Dievo. Ėmiau dažniau užeidinėti į katalikų pamaldas, klausiau pamokslų, skaičiau katalikišką spaudą. Jutau, kad suradau tikrąjį kelią, ir visos Liuterio klaidos iškilo ryškios ir neabejotinos. Tereikėjo įsijungti į Katalikų avidę. To padaryti negalėjau, nes buvau motinos globoje ir dar visiškas ligonis. Laukiau ligos pagerėjimo, o ji vis kerojo. Temperatūra, prakaitavimai, šonų dūrimai. Veik ištisomis dienomis ištysodavau Birštono pušyne, besikankindama savo neišsprendžiamomis mįslėmis.
Ar žinai, kad tu mirsi?
1928 m. vasarą daktaras per dvaro poną pranešė mamytei, kad man nėra vilties pasveikti, kad man belikę paskutinės dienos gyventi. Tą paslaptį išplėšiau iš savo sesutės. Mirti nebijojau. Gyvenimas buvo tiek jau mane prikankinęs, kad mirtis atrodė pavydėtinu poilsiu. Tik norėjau mirti katalike. To ilgėjausi, to troškau, to alkau. Kartą įsidrąsinusi pasakiau motinai. Motina piktai atsakė: "Jei nori išsižadėti savo tėvų tikėjimo, išeik iš namų, kur akys mato. Kas tave krikštys, tas tegul ir laidoja."
Didžioji malonė
Artinosi rugpiūčio mėnuo. Kaimynai rengėsi į Pivošiūnus. Ten buvo stebuklingos į Dangų Ėmimo Marijos atlaidai. Kelionė buvo ilga, 8 lietuviškos mylios. Mamytė iš karto priešinosi, vėliau nusileido. Išvažiavom vėlai vakare. Gulėdama vežime, mačiau žvaigždėmis nulytą dangų, kur taip veržiausi. Ir nieko tada nenorėjau, ir nieko netroškau, tik krikšto. To maldauti ryžaus prie stebuklingos Marijos kojų. Saulutei gaiviai bešildant, pasiekėm stebuklingąją vietą. Žmonių dar nebuvo tiršta. Skubėjau pas Mariją. Nešiau jai savo skausmą, skundą ir prašymus. Viską išverkiau iš širdies be žodžių, o rodėsi man, kad šaukte šaukiau, kad ji man leistų priimti katalikų tikėjimą prieš mirtį, kad globotų mano ligonę seserį, kad visa mūsų šeima grįžtų iš klaidingo kelio į tikrąjį. Per sumą ir pamokslą išgulėjau vežime, buvau be jėgų. Išvažiuojant dar aplankiau Mariją ir kartojau savus prašymus. Staiga pajutau, kad viskas lengva, lengva. Užmigau ir visą kelią išmiegojau. Grįžusi namo, buvau kita siela ir kūnu. Ėmiau ramiai miegoti, stiprėti, nebekosėti. Rudenį, šiltesnėmis dienomis, ėmiau triūsinėti su mamyte po daržus; žiemą bandžiau sukti ratelį ir užvaduodavau mamytę ruošos darbuose. Pavasarį jaučiaus visai stipri ir pasveikusi. Tik mano ilgesys tikrojo Dievo vis augo ir kasdieną aš laukiau tos didžiosios malonės.
Pagaliau
Man sustiprėjus, mamytė sutiko mane leisti į Žemės Ūkio mokyklą. Baigus antrą kursą 1931 metais, kovo mėnesio 25 dieną, Marijos Apreiškimo dieną, apsikrikštijau.
Niekas nepajėgs nei žodžiais, nei plunksna išsakyti džiaugsmo, kurį po kančios ir nevilties metų pajunta tikrą kelią suradęs konvertitas. Aš turėjau viską, ko galėjau trokšti ir norėti: sveikatą, jaunystę, tikrąjį Dievą, neklaidingą mokslą, sielos ramybės šaltinį išpažintyje, šv. Eucharistiją — nuolatinę stiprybę. Dievo Motiną, kuri buvo mano tikroji Motina, žemės kelrodžius — šventuosius ir tą didelę meilę kiekvienam žmogui, ar jis būtų draugas ar priešas.
Em. Greitaitienė