1. Šeima sociologiniu požiūriu
Sociologijoje šeima aptariama kaip pagrindinė ir pati svarbiausioji institucija žmonių socialinėje tvarkoje. Ji atlieka pagrindines socialines funkcijas, nes jos funkcionavimu remiasi visos kitos socialinės institucijos. Apie šeimą kalbama, kaip apie biologinį, socialinį ir kultūrinį vienetą. Grynai biologine prasme šeima yra vienetas, tarnaująs žmonių giminei palaikyti bei pratęsti. Socialine prasme šeima yra grupė, kurios narius jungia labai artimi bei intymūs vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų santykiai, būtent, meilė, aukojimasis, tarpusavio atsakingumas, ekonominio intereso bendrumas. Šeima sudaro ir kultūrinį vienetą, nes joje iš kartos į kartą perduodamas kultūrinis paveldėjimas. Dėl to kai kas šeimą aptaria kaip pagrindinį kultūros perdavimo punktą. Ji jungia tris kartas, atstovaujančias praeitį, dabartį ir ateitį. Joje praeities palikimas susintetinamas su dabarties kultūriniais laimėjimais ir auklėjimo keliu perduodamas tiems, kurie atstovaus ateities gyvenimą. Pagrindinį ir patį svarbiausią išauklėjimą žmogus gauna taip pat šeimoje, ir ji yra atsakinga už daugelį žmogaus gyvenimo pasisekimų ir nelaimių. Šeima laikoma ir pagrindine integracijos jėga. Kai žmogus, dirbdamas kurioje nors profesijoje, nueina siauru specializacijos keliu ar šiaip, veikiamas kurių nors įtakų, tampa vienašališkas, tai jo gyvenimas šeimoje visus tuos vienašališkumus aplygina. Atskirus šeimos narius veikiančios įvairios įtakos, be-siderindamos su šeimoje vyraujančiomis pažiūromis, čia apjungiamos į vieną vertybių sistemą, ir tuo būdu šeima palaiko žmonių pusiausvyrą ir nuosaikumą.
Į šeimą sueina du skirtingų lyčių asmens savo pasirinkimu, siekdami užpildyti savyje jaučiamą nepilnumą. Kiekvienas jų, ilgesio vedamas, susiranda sau vertingą asmenį, kuris, arčiau pažintas ir pamiltas, tampa artimas, brangus, ir su juo siekiama du gyvenimu sujungti į vieną bendrą, kad iš jo kiltų kiti nauji gyvenimai. Taip, sueidami į šeimą, du asmens tampa vienu vienetu, ir normaliai susilieja jų turtas, jų interesai, siekimai, laimės ir nelaimės. Jų abiejų siekimuose ir atstovavime dingsta du asmens "aš" ir "tu", o lieka vienas "mes"; dingsta "mano" ir "tavo", o lieka vienas "mūsų".
Ši šeimos analizė rodo jos nepaprastą reikšmę tiek pačiam žmogui, tiek ir visuomenei. Todėl jokioje visuomenės santvarkoje šeimos sudarymas nėra vien dviejų žmonių privatus reikalas. Ir žemiausios kultūros bei primityviausių papročių visuomenėje vedybos yra sankcionuojamos atitinkamų toje visuomenėje esančių institucijų pagal joje esamą tvarką bei vyraujantį moralinės tvarkos supratimą, ir jai suteikiamas socialinis pripažinimas. Krikščionybėje šeima kuriama bei sutvirtinama moterystės sakramentu, kur dviejų žmonių meilės bei pasižadėjimo priesaika tvirtinama ir laiminama Visagalio Dievo vardu pagal principą "ką Dievas surišo, žmogus teneišriša". Taip pat ir jokia organizuota valstybė vedybų nepalieka vien pačių žmonių privačiu reikalu. Visų valstybių įstatymais šeima vienaip ar kitaip globojama ir saugoma, nustatinėjamos vedusiųjų teisės ir jų turto santykiai. Taigi, vedybos yra privatus susituokiančių žmonių reikalas tik iki jungtuvių: iki tol jie gali abu laisvai rinktis sau partnerį, jį pamilti ir susitarti tuoktis. Jungtuvės gi atima jiems tolimesnę laisvę iš naujo apsispręsti, nes jos iš jų draugystės sukuria socialinę instituciją, vadinamą šeima.
Katalikų Bažnyčia, globodama ir saugodama šeimą, kovoja su visais tais reiškiniais, kurie griauna ją iš vidaus, ir priešinas visoms toms socialinėms įtakoms, kurios šeimą silpnina iš šalies. Moderniaisiais laikais šeimai daug neigiamų įtakų daro pasaulėžiūrinis liberalizmas, stengdamasis išstumti iš jos krikščionišką dvasią ir panaikinti krikščionišką jos sudarymo formą. Protestantai daugiau pasidavė laiko dvasiai, ir jų šeima daugiau suliberalėjo. Katalikai šiuo atžvilgiu yra daug atsargesni ir atsparesni. Jų dauguma yra jau gerai įsisąmoninę, kad liberalizmas yra iš viso priešingas krikščioniškajai dvasiai ir kad jis teoriškai ir praktiškai griauna krikščioniškos šeimos pagrindus. Tačiau šiais laikais ir katalikai negalėtų tvirtinti, kad liberalinės įtakos nėra jų palietusios. Nemažas pairusių šeimų skaičius rodo, kad ir katalikų dalis apsisprendžia liberališkai, bet jau nebe katalikiškai.
2. Šeima katalikiškoje pasaulėžiūroje
Katalikų nusistatymas šeimos ir jos sudarymo atžvilgiu yra labai aiškus. Būdami katalikais, jie žino tik bažnytinę santuoką. Jiems Bažnyčios pašventinta ir palaiminta santuokos priesaika yra sakramentas, sujungiąs dviejų žmonių gyvenimus į vieną bendrą gyvenimą. To sakramento prasmę jie supranta, kaip žmonėms duotą galią dalyvauti Dievo pradėtoje kūryboje ir tuo būdu atlikti labai didingą Dievo sukurtoje biologinėje tvarkoje numatytą uždavinį, būtent, kurti naujas gyvybes ir jas per ilgus meilės ir pasiaukojimo metus išauklėti bei paruošti vertingais žmonėmis bei savarankiškomis asmenybėmis. To uždavinio neatlikusios vedybos nei sociologų supratimu, nei katalikų Bažnyčios požiūriu dar nesudaro pilnos šeimos.
Lietuvos tautinio atgimimo dainius Maironis (1862. X. 21. — 1932. VI. 28.)
Katalikiškoji pasaulėžiūra, kaip matome, labai vertina Kūrėjo žmogui įdiegtus biologinius tikslus. Tačiau susituokiančiųjų žmonių ryšius ji supranta daug plačiau negu biologinį traukimą. Mūsų žmogaus supratimo pagrindas yra tas, kad jį sudaro du pradai — kūnas ir siela. Katalikui žmogaus dvasinis pradas — jo nemirtingoji siela — turi daug didesnę reikšmę negu jo kūnas, ir jo dvasinis gyvenimas su begaline jo pergyvenimų įvairybe yra daug turtingesnis už fiziologiškai besireiškiantį kūno gyvenimą. Todėl katalikui ir santuoka nėra vien dviejų žmonių suporavimas biologiniams tikslams siekti ar tik tų siekimų legalizavimas, o yra drauge susirišimas ir dvasiniais ryšiais, kurie, plačiai ir giliai išsiskleidę, sujungia žmones daug stipriau ir pastoviau negu pasitenkinimo siekimas. Biologinių tikslų siekiąs traukimas yra tik vienas meilės atžvilgis, tik viena bendrosios meilės dalis, ir vien tik juo pagrįstas šeimos gyvenimas dar nebus labai pastovus. Pastovūs ryšiai susidaro tik tuo pagrindu, kad susituokiančius jungia stiprūs dvasiniai ryšiai, kur kits kitam turi pagarbos, ir kits į kitą žiūri kaip į vertingas asmenybes ir vispusiškai brangius žmones. Kad ir labai vertindama biologinių tikslų siekimą ir kovodama su visomis kliūtimis, kurios gali sutrukdyti natūralų anų tikslų realizavimą šeimoje, katalikiškoji pasaulėžiūra vis tiek nepalenkia tiems tikslams žmogaus dvasinių siekimų, nes juos laiko aukštesniais už kalbamus biologinius siekimus. Todėl ir šeimos pastovumą katalikai daugiau pagrindžia dvasinėmis vertybėmis ir dvasine meile ir apsaugo ją tais atvejais, kada anas biologinis traukimas dingsta. Todėl katalikiškoji pasaulėžiūra ir santuokos gyvenime žmogaus dvasiniam vertinimui duoda pirmumą prieš biologinį traukimą, o aistrą ir egoizmą palenkia meilei ir pasiaukojimui, nes ji reikalauja meilės ir įsipareigojimo iki mirties.
Dažnai vedybos yra pavadinamos misterija, nes jose vienas žmogus, nors jausdamas savo vidinį nepilnumą, vertingai papildo kito žmogaus gyvenimą ir dažnai jį paverčia džiaugsmo švente, o pats, jausdamasis menkas ir netobulas, kitą tobulina ir kelia jį aukštyn.
3. Šeima liberalinėje pasaulėžiūroje
Liberalizmu vadiname įvairias gyvenimo sritis apimančią srovę, kuri nepripažįsta pastovių gyvenimą reguliuojančių principų ir gina laisvą apsisprendimą visais atžvilgiais. Liberalinė pažiūra remiasi aprioriškai prileidžiamu dėsniu, kad kiekvienas, spręsdamas savo protu ir laisvai nusistatydamas, ras teisingiausią kelią ir kad suma tokių nusistatymų išlygins visus nesklandumus ir sudarys harmoningą visuomenę. Aiškiausiai liberalistiniai principai pasirodo ekonominiame gyvenime, kur jie suvedami į vieną žodį — nesikišk. Amerikoje jis suformuluotas į posakį — gyvenk ir leisk kitam gyventi.
Tais pat principais remiasi ir pasaulėžiūrinis liberalizmas, būtent, pasaulėžiūros dalykus žmogus turi pats išsiaiškinti savo protu ir neturi būti varžomas pastovių ir nekenčiamų religinių ir moralinių normų, principų ir tradicijų. Liberalinę pasaulėžiūrą daugiausia pasisavina visi tie, kuriems yra nepakeliui su religija, pradedant nuo religijos pasyviai nutolusiais religiniais indiferentais ir baigiant religijos priešais—kovojančiais ateistais. Nepripažindami organizuotos religijos ir religiškai sankcionuotos moralės, jie bando pastovias moralines normas pakeisti iš visuomenės išvedamais ir nuolat bekintančiais moraliniais standartais. Taigi, ir čia laikomasi principo — laisvai gyvenk ir leisk kitiems laisvai gyventi. Tačiau, katalikų požiūriu, liberalų skelbiama laisvė religijos ir moralės srityje reiškia ne ką kita, kaip tik religinį ir moralinį palaidumą, nes atsipalaidavimas nuo pastoviųjų principų ir griežtų moralinių normų drauge atpalaiduoja žmogaus egoizmą, neribotą individualizmą, godumą, aroganciją ir egocentriškumą ir sudaro sąlygas šiems ir kitiems biologinės prigimties polinkiams nustelbti žmogaus dvasinius siekimus.
Santuoka liberalams jau nėra sakramentas. Jie ją aptaria tik kaip civilinę sutartį bendrai gyventi, bendrai kurti atskirą namų bei ūkio vienetą, auginti vaikus, gauti visuomenės socialinį šeimos pripažinimą ir pagal valstybės įstatymus tvarkyti turtą, teises ir kitus šeimos reikalus. Nemėgdami asmens laisvę varžančių tradicijų, liberalai nevertina ir religinių vedybų. Jie iš viso vengia tų veiksnių, kurie, kaip jie sako, dogmatiškai normuoja žmogaus laikymąsi. Panašiai, kaip ir ekonominiame gyvenime, jie nori, kad niekas nesikištų ir nevaržytų jų meilės ir vedybų reikaluose. Net ir vedybų simbolinis žiedas jiems dažnai atrodo suvaržymo simboliu ir neretai atmetamas. Liberalinės pasaulėžiūros žmonės norėtų numatyti laisvesnę išeitį ir tuo atveju, kai paaiškėja, kad šeima yra nepasisekusi. Taip pat jie laisviau pasisako ir dėl priemonių, šeimos prieauglio klausimą "racionalizuojant". Liberalai sociologai pasisako ir už didesnę toleranciją tokiems dalykams, kurie aptariami kaip šeimos neištikimybė. Todėl ir santuokos akto liberalas nenorėtų rišti su ta institucija, kuri stato griežtesnius ir jokiomis aplinkybėmis nekeičiamus reikalavimus. Kaip civilinę sutartį jis linkęs ją tvirtinti ten, kur ir visos civilinės sutartys tvirtinamos ir kur visokie įsipareigojimai įkyriai nepabrėžiami ir nesimbolizuojami.
Ekonominiame gyvenime liberalizmas yra jau atgyvenęs savo amžių, nes visur jau įsigali vis didesnė ekonominių santykių kontrolė ir koordinavimas. Tačiau to negalima pasakyti apie pasaulėžiūrinį liberalizmą. Liberalinės idėjos yra plačiai, ypač šiame krašte, skelbiamos mokslo vardu ir skleidžiamos stambiuose sociologijos veikaluose. Todėl jos dažnai gali atrodyti tikrai teisingos, ir reikia gero kritiškumo, kad iš karto pastebėtum jų klaidas. Kadangi jos paliečia katalikišką moralę ir apskritai katalikiško gyvenimo principus, nekritiškų katalikų tarpe jos sukelia nesusipratimą ir nevieną nuveda į klaidas. Ypač dažnai yra nekritiškai priimami liberalų civilinės metrikacijos ir skyrybų išaiškinimai. Apie tai kita kartą.
P. Maldeikis