Neseniai Čikagoje lankėsi kunigas, paprastų žmonių vadinamas kunigu Petru. Jis pragarsėjo Paryžiuje, mylėdamas benamį žmogų.
Didmiesčio gyvenime mes matome keistą prieštaravimą. Atrodo, kad mieste, kur yra tiek daug namų, visi gali gyventi namuose. Deja, gyvenimo tikrovė yra kitokia. Mūsų tarpe yra benamių žmonių. Vieni yra benamiai žmonės, negalėdami gauti tinkamo buto šeimai. Kiti yra benamiai dėl to, kad niekas nenori jų priimti į savo namus. Kunigas Petras iškėlė didmiesčio benamio žmogaus klausimą. Žmogaus, kuris nieko neturi gyvenime, kurį Amerika vadina bomu.
Bomas yra gatvės žmogaus įsikūnijimas. Jo naktys yra šaltos ir vienišes. Jis miega parkuose, patiltėse ar upės pakrantėse. Jis keliasi su saule ir pradeda savo kelionę po miestą. Jis apeina geresnių kvartalų atmatų dėžes, aplanko miesto turgavietėse maisto šiukšlynus. Paskui su savo draugais renkasi kurioje nors pigioje kavinėje pagurkšnoti vyno. Ateina ir vėl naktis. Gal viešuose nakvynės namuose dar bus jam vietos? Jei jos nebus, tai jis ir vėl ieškos prieglaudos po dangumi. Jis išsities geležinkelio stotyje ar šaltame požeminio koridoriuje. Gal susiras vietą didesnių namų įėjimuose ar apleistuose namuose.
Prieš mus stovi pakrypusi žmogaus figūra: išdžiūvęs veidas, išmaldai ištiesta ranka. Jo likimas primena miesto aikščių balandžius. Jo laisvėje yra žmogaus nelaisvė. Jis gyvenime nei sėja nei piauna. Ir jis visados kartoja: mane kiti pasėjo ir kiti nupiaus. Bomas yra neturto kunigaikštis ir asfalto kirminas. Bomas yra nedarbo genijus, kuris gyvena nedirbdamas. Bomas—stiklelio draugas. Geroji mirtis savo švelniomis rankomis paklos jam paskutinės nakties patalą. Geroji mirtis pakeis jo rūbus ir baltinius, kurių jis šiame gyvenime neplovė ir nekeitė. Geroji mirtis nuneš jį į miesto kapinyną, kuriame bomai neturi atskirų kapų, tik bendrą laidotuvių duobę. Juodoji žemė arba ligoninės laboratorija bus paskutinė jo kelionės vieta.
Prieš šį žmogų stovėjo kunigas Petras. Jis matė kaltąjį ir nekaltąjį bomą miesto gyvenime. Kunigas pagalvojo apie Emmaus keleivius, kurie pažino Kristų bendrame duonos laužyme, nakvynės namuose. Taip Emmaus mintis buvo jo darbo pradžia tarp benamių ir beturčių.
Atrodo, kad, norint sujudinti žmogaus sąžinę mūsų laikais, reikia įžūlių faktų. Toks vienas faktas pasitaikė 1954 metais Paryžiuje, kai apie 17 žmonių — šaltą žiemos naktį — mirtinai sušalo. Jų tarpe buvo ir vienas naujagimis. Tuomet kunigas Petras, laidotuvių proga, pakvietė patį namų statybos ministerį dalyvauti naujagimio pakasynose. Ministeris neatsisakė. Tai buvo ženklas, kad benamis žmogus sujudino sąžines. Tuo tarpu Emmaus stovykloje jau buvo prisiglaudę apie 180 žmonių, šeimų ir pavienių. Valstybė neatsisakė pagelbėti benamių reikale. Kunigo Petro darbas vystėsi sėkmingai. Ir jis galėjo pavadinti savo meilės judėjimą Em-maus stovykloje geraširdiškumo sukilimu. Gera valia buvo gyvenimo pagrindu. Namas ir valgis benamiui nebuvo duotas dovanai. Reikėjo dirbti. Kas galėjo, dirbo prie statybos. Kas galėjo rinko senus laikraščius ir tuščius butelius.
Prieš kunigą Petrą jau buvo buvę daug žmonių, kurie rūpinosi šiuo darbu. Socijalinė pagalba nebuvo užmiršta nei bažnytinių nei neutraliųjų organizacijų. Bet atrodo, kad žmogui reikia nuolat priminti vargo lizdus. Tai geriausia padaro nauji žmonės, kurie iškyla istorijoje ir nauja dvasia pažadina žmonių sąžines. Kunigo Petro darbas apėmė visų benamių klausimą didmiesčio gyvenime. Jų tarpe buvo nekaltų šeimų, kurios mieste dirbo, bet negavo padoraus buto gyventi. Jų tarpe buvo pasaulio perėjūnų, nusikaltėlių ir bomų. Jei benamis turėjo gerą valią, jis galėjo rasti prieglaudą Emmaus stovykloje.
Emmaus stovykla išgyveno įvairių sunkenybių. Kunigas Petras buvo įsitikinęs, kad yra momentų istorijoje, kur žmogus išeina net iš valstybės įstatymų ribų. Kai jis pradėjo statyti, valstybės komisarai klausė: "Kaip tu gali statyti be valstybės leidimo?" Mat, po karo Europoje statyba buvo suvaržyta dėl medžiagos trūkumo. Tuomet Petras atsakė: "Jei įstatymas benamio neapsaugo, tai benamis turi savo priemonėmis kapstytis iš vargo."
O kaip su Dievu Emmaus stovykloje? Atrodo, kad Dievas yra mylimas artimo meilėje. Kunigas Petras buvo įsitikinęs, kad mūsų laikų religijai trūksta gyvenimo tikrovės jausmo. Vieni, išgirdę apie amžinąjį gyvenimą, galvoja apie būsimąjį gyvenimą. Petras sako: "Amžinybė prasideda ant žemės — artimo meilėje." Kai kiti nukelia Dievą perdaug toli — į dangaus skliautus, tai kunigas Petras sako: "Dievas yra čia pat — artimo žmogaus paveiksle. Vieni kalba ir dėsto savo sąvokas apie Dievą. Jos yra gražios ir patrauklios. Neužmirškit, kad Dievo jausmas žmoguje yra susijęs su alkiu ir troškuliu, rūbu ir namu. Kas nėra valgęs savo kasdieninės duonos su ašaromis, tas Dievo nepažįsta."
Taip galvojo kunigas Petras, dirbdamas meilės darbą. Jam rūpėjo, kad benamis, neturįs užeigos namų, nepavėluotų pas Dievą. 15 minučių po vidurnakčio gali nuspręsti išganymą benamio sieloje. Kunigas Petras rišo benamio žmogaus klausimą 15 minučių prieš vidurnaktį, kai artimą mylėti dar nebuvo per vėlu.
K. Pečkys, S. J.