Protestantai katalikams dažnai prikiša, kad jie savo tikėjime labai fanatiški, kad jie nėra tolerantiški kitų tikybų atžvilgiu, kad jie tik savo tikybą laiko gera, o visas kitas niekina. O jie, protestantai, esą laisvesnių pažiūrų, turį daugiau tolerancijos. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ar tai yra tiesa.
Šių metų pradžioje esu rašiusi apie savo ir savo šeimos atsivertimą iš protestantų tikėjimo, taigi, man protestantų tikėjimą teko labai gerai pažinti, nes jame buvau gimusi ir augusi. Buvau rašiusi apie savo santykius su dėdiene protestante, gyvenančia Amerikoje. Mano perėjimą į katalikų tikėjimą ji labai skaudžiai pergyveno. Kai sužinojo, kad aš tapau katalike, mudviejų santykiai visiškai nutrūko. Ji man parašė tik vieną laišką, kuriame smarkiai mane išbarė ir pasakė, kad "už tikėjimo išniekinimą Dievo bausmės neišvengsiu".
Karo audros atblokšta į Vokietiją, tikrai buvau patekus į didelį vargą, todėl nutariau rašyti į Ameriką savo dėdienei, prašydama pagalbos. Ji man atsakė, kad sutiktų mane atsiimti į Ameriką, bet tik su viena sąlyga — jeigu aš išsižadėsiu katalikų tikėjimo ir grįšiu į protestantizmą. Gavus tą laišką, man buvo tikrai skaudu. Tai galėjo būti tikrai didelė pagunda, išalkusiam duonos kąsnio. Dėdienė tikėjosi, kad aš tai pagundai pasiduosiu, bet apsiriko. Ji užsimiršo Kristaus žodžius, kad "žmogus ne vien duona yra gyvas". Mudviejų susirašinėjimas vėl nutrūko.
Pagaliau sulaukiau galimybės atvažiuoti į Kanadą. Atvažiavus tuoj parašiau dėdienei. Ji labai nustebo ir atsakė, kad Dievas tikrai man padeda. Vėl pradėjome susirašinėti. Ji man ėmė siunutinėti visokių protestantiškų žurnalų, manydama, kad pamažu mane galės vėl patraukti prie Liuterio mokslo. Bet nematydama jokių pasekmių, kartą man rašo:
"Man gaila tavęs, kad tu taip aklai įtikėjusi į katalikų tikėjimą. Kad tu žinotum, koks jis yra, būtum seniai ji metusi. Mūsų liuteriškas tikėjimas remiasi vien Šv. Raštu ir tikėjimu į Jėzų Kristų, o jūsų tikėjimas remiasi savo nuopelnais, jūs garbinate Dievo Motiną labiau negu patį Dievą, jūs tikite visokius šventuosius, kas yra tikra stabmeldystė, jūs turite daug ir kitokių dalykų, kurių nėra Šv. Rašte. Vargiai koks nors katalikas gali būti išganytas, nes jie daro tai, ko Dievas nereikalauja".
J. Stankaus nuotr.
Ir šie du tremtinukai išeina iš niūrios stovyklos j gražesnį gyvenimą.
Matydama, kad nei žurnalai nei jos laiškai man jokios įtakos nedaro, kartą man atsiunčia knygą, pavadintą "Ist der Papst der Antikrist?" (Ar Popiežius yra Antikristas?), parašytą pastoriaus Fr. Brunn. Tuoj pradedu skaityti. Knyga baisi. Pilna biauriausių šmeižtų prieš Katalikų Bažnyčią. Tada Liuterio tikėjimas man atrodė dar baisesnis, kad to tikėjimo viršūnės—pastoriai imasi tokių biaurių šmeižtų. Čia noriu pacituoti bent vieną kitą toje knygoje iškeltą mintį.
''Kadangi Biblijoje išreikštos tiesos ir posakiai apie Antikristą neabejotinai ir apčiuopiamai Romos Popiežiuje išsipildė, todėl jis, ir tik jis, yra Biblijoje atvaizduotas Antikristas, ir jokio kito nereikia laukti" (4 psl.).
Toliau pastorius Brunn rašo: "Tam paaiškinti dar ypatingai reikėtų pabrėžti, ką Šv. Raštas apie antikrikščionybę sako. Kaip jau pats vardas išreiškia, toji kryptis iškyla iš sąmoningo Kristaus ir Jo karalystės paneigimo. Taip pat tas iškyla ne iš aklojo netikinčio pasaulio, kuris niekad nieko apie Kristų negirdėjo ir nieko apie Jį nežino, taip pat ir ne iš grynos pagonybės, o tiktai iš atskilusių krikščionių. Todėl ir šv. Povilas (2 Tesal. 2) Antikristo kilmę betarpiai suriša su atskala, kuri įvyks" (14 psl.).
Čia pastorius Brunn katalikų tikėjimą vadina atskala, bet nuo ko jis atskilo? Istorija sako, kad protestantai atskilo nuo katalikų, bet ne katalikai nuo protestantų. Todėl tai, ką jis rašo, rašo prieš savo tikybą. Toliau jis apie tą "atskalą" štai ką sako: "Romos Katalikų Bažnyčia Kristaus evangeliją taip sunaikina, kad ji neprilygsta nė vienai iš netikrų bažnyčių ir sektų, kurios šalia savo išgalvotų klaidų ir tikras Dievo tiesas įmaišo. Romos Katalikų Bažnyčios klaidatikystė visiškai sugriauna ir sunaikina dieviškąją tiesą. Ji visiškai uždaro kelią į išganymą ir žmones veda į pragarą bei prakeikimą... Vietoj Kristaus aukos ant kryžiaus įveda savo išsigalvotą Mišių auką, nukreipia žmones nuo Kristaus nuopelnų į savo nuopelnus; vietoj Kristaus tarpininkavimo nukreipia žmones į šventųjų ir Marijos tarpininkavimą, ir galutinėje išvadoje šalia Dievo Tėvo vietoje Kristaus sodina Romos Popiežių ir padaro nuo jo priklausomą visą krikščionybę ir žmogaus išganymą".
Man dabar pasidarė aišku, kodėl ir mano dėdienė taip kalbėjo. Juk ji buvo prisigėrusi tokio mokslo. Ji taip buvo pastorių išmokyta. Dėdienei su-sirgus, nuvažiavau pas ją, nes žinojau, kad pagalba jai reikalinga. Ji labai sunkiai sirgo, baisiai kankinosi, bet vis man stengėsi išaiškinti, koks yra blogas katalikų tikėjimas. Pagaliau man padavė knygą, pavadintą "Die Geissler", parašytą Otto von Corvin, spausdintą Vokietijoje. Pradėjau tą knygą skaityti ir pamačiau, kad ten buvo biauriausias šiukšlynas. Autorius šmeižia visą Katalikų Bažnyčią, visus jos narius, pradedant Popiežium ir baigiant paprastais tikinčiaisiais. Ypač biauriausiais purvais drabsto kunigus, vienuolius ir šventuosius. Visus šventuosius vadina nenormaliais išsigimėliais ir didžiausiais bepročiais. Viskas bjauriausiai iškreipyta, išjuokta, išniekinta, visokių keisčiausių dalykų išsigalvota. Jis rašo, kad į vienuolynus eina tik silpno proto nenormalūs jaunuoliai ir jaunuolės. Vienuolynuose juos plaka iki kraujo ir net iki kaulų. Būtų įdomu pacituoti keletą jo šmeižtų, bet viešai apie tai rašyti būtų perdaug nepadoru ir vulgaru. Toki tų bažnyčių vadų raštai yra geriausia atestacija ir apie pačių bažnyčių vertę.
Tikroji Bažnyčia yra tik viena
Kristus įsteigė tik vieną Bažnyčią, bet ne šimtus. Katalikų Bažnyčia yra tik viena, o protestantai suskilę į šimtus atskirų sektų, viena nuo kitos visai nepriklausančių, turinčių skirtingą mokslą ir skirtingas dogmas. Ir šv. Povilas laiške efeziečiams sako: "Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas". Apaštalų Tikybos Išpažinimas sako: "Tikiu vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką Bažnyčią". Tą Bažnyčią pats Kristus pastatė ant uolos (Petrą ir jo įpėdinius paskirdamas jos galva) ir pasakė, kad pragaro vartai jos nenugalės. Tik Katalikų Bažnyčioje mes randame tas visas keturias žymes, Apaštalų Tikėjimo Išpažinime paminėtas: viena, šventa, visuotinė, apaštališka. Protestantų bažnyčia nėra viena, bet šimtai; ji nėra šventa, nes jie kovoja prieš šventuosius; ji nėra visuotinė, nes suskilusi į daugelį labai neskaitlingų sektų; ji nėra apaštališka, tai yra, negali išvesti nenutrūkstamos savo kilmės nuo apaštalų laikų. Apaštalų įpėdinis yra Popiežius, kurio jie nepripažįsta. Jie nepripažįsta šventumo priemonių — sakramentų, nepripažįsta kunigystės, kuria yra perduodama kunigams ir vyskupams Kristaus suteiktoji apaštalams valdžia.
Tikrai Katalikų Bažnyčioje pildosi Kristaus prižadėjimas, kad pragaro vartai jos nenugalės. Kiek priešų ji turėjo nuo pirmųjų amžių iki šiol, ją sugriauti stengėsi net jos pačios išsigimę vaikai, bet ji nuolat auga ir stiprėja, nes yra gaivinama Kristaus dvasios, panašiai kaip vynmedis jį gaivinančių syvų. Kai nuo to medžio kokia nors šakelė nulūžta, tuoj matome, kaip ji pradeda džiūti, kaip ji sutrupa į daug dalelių, kurias vėjas išnešioja ir išsklaido.
Keista, kad protestantai nenori matyti ir suprasti tų Šv. Rašto vietų, kur taip aiškiai kalbama apie Uolą, apie Petrą, apie Jo Vietininką. Kristus Petrui aiškiai pasakė: "Tu esi uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės". Jam Kristus prižada Dangaus karalystės raktus, pats Kristus už jį meldžiasi, kad nesusvyruotų tikėjime, nes turės stiprinti savo brolius; žengdamas į Dangų, Petrui Kristus paveda savo avidę. Petras visur išskiriamas iš kitų apaštalų. Apaštalai visuomet jo klauso. Jo žodis visur yra lemiamas.
Em. Greitaitiene