Šių metų "L. L." antrame numeryje esu plačiau rašiusi apie savo atsivertimą. Mūsų šeima buvo liuteronų tikėjimo. Tėvai buvo karšti protestantai ir nekentė katalikų. Atrodo tikras stebuklas, kad vėliau beveik visa mūsų šeima perėjo į katalikų tikėjimą. Pirmasis į Katalikų Bažnyčią grįžo mano brolis Karolis. Jis susidraugavo su katalike mergaite ir norėjo ją vesti. Mergaitės tėvai nenorėjo liuterono žento, todėl jis prieš vedybas priėmė katalikų tikėjimą. Nei apie savo krikštą nei apie vedybas savo tėvams jis nieko nesakė. Tik važiuodamas po sutuoktuvių iš bažnyčios, užsuko pas tėvus jų atsiprašyti ir pakviesti į vestuves. Tėvas iš tolo jo nesileido ir susijaudinęs pasakė: "Nematysi gero gyvenimo ir neturėsi laimės, kad pamynei savo tikėjimą ir išsižadėjai tėvų, kurie tave užaugino." Tada brolis ėjo prie mamytės, bet ir ta jį atstūmė sakydama: "Nepadės tau Dievas, ir mūsų ašaros nenueis niekais. Nesiskųsk mums niekados, kai būsi nelaimingas, nes pats ant savęs tas nelaimes užsitraukei." Brolis verkdamas išėjo su pabroliais. Po vedybų gyveno pas uošvius, o mums buvo šaltas, tarsi svetimas.
Aš apsikrikštijau 14 metų vėliau. Ir manęs laukė toks pat, o gal dar žiauresnis likimas negu mano brolio. Aš tada mokiausi ir gyvenau bendrabutyje. Velykų atostogoms bijojau važiuoti namo, tad nuvažiavau pas draugę. Vis dėlto motina viską sužinojo ir parašė laišką, kad parvažiuočiau pasikalbėti. Baimės neturėjau, tik man buvo gaila, kad mamytė mano perėjimą į katalikų tikėjimą labai pergyvens. Parvažiavus radau mamytę labai rūsčią. "Ar teisybė, ką žmonės kalba?" — tuoj paklausė. "Teisybė, mamyte", atsakiau. "Tad prapulk man iš akių ir daugiau nesirodyk mūsų namuose! Būčiau daug laimingesnė, jei tave su karstu būtų išnešę, negu dabar, kai matau tave paklydusią!" — "Sudie, mamyte", pasakiau išeidama, "aš vis tiek už jus melsiuosi ir Jūs visados mylėsiu." Bet nežinau, ar mamytė mano žodžius girdėjo, nes plūdo ašarose. Man atrodė, kad gimtųjų namų durys man amžinai buvo uždarytos, aš pasilikau be globos ir be pastogės.
Mane globoti paėmė mokyklos vedėja p. Gvildienė, mano krikšto motina. Buvau laiminga. Daugiausia laimės man teikdavo šv. Komunija. Negalėdavau net įsivaizduoti, ką reiškia turėti Dievą savo širdyje, galėti Jam viską išsipasakoti ir Jo prašyti. Tik vieno dalyko tada prašydavau: kad atsiverstų mano namiškiai. Meldžiausi be paliovos, nors iš namų jokio laiško nei jokios žinios negaudavau.
Praėjus maždaug keturiems mėnesiams nuo mano krikšto, atbėga pas mane į sodą viena bendrabučio mergaitė ir sako: "Francaite, svečių kambaryje tavęs kažkas laukia." Neturėjau jokio supratimo, kas manęs galėtų laukti, kas galėtų aplankyti, kai pasaulyje neturėjau nė vieno artimo žmogaus. Labai nustebau, pamačiusi savo brolį Adolfą. Iš visų brolių jis mane gal labiausiai mylėjo, todėl apsipyliau ašaromis, jį išvydusi. Jis man papasakojo apie namus, apie mamytę, kaip ji ant manęs pyksta, kaip ji sirgo, viską labai skaudžiai pergyvendama, ir nenorėjo, kad mane pakviestų, ne tik jai sergant, bet net ir mirus. Mano brolio sielos gilumoje taip pat ruseno atsivertimo kibirkštėlė. Tuo tikslu jis mane ir aplankė. Jis norėjo pasitarti dėl kai kurių neaiškumų. Viską išsiaiškinom, išsikalbėjom ir, kai brolis linksmas ir patenkintas išvažiavo, aš atsiklaupiau prie Dievo Motinos statulos, dėkodoma už jos ypatingą globą mūsų šeimai.
Tą vasarą nė atostogų nevažiavau. Nuo egzaminų iki praktikos darbų buvo tik vienas mėnesis. Tuo laiku padėjau savo krikšto motinai, kuri Prienuose vadovavo virimo kursams. Mano mamytė (tėvelis jau buvo miręs) tuo laiku pavedė sūnui ūkį, sau ir invalidei dukteriai užsirašydama išlaikymą. Kadangi mano brolis, kuriam ji pavedė ūkį, apsikrikštijo ir vedė katalikę, tai ir mūsų namai tapo katalikiški. Man į juos kelias vėl buvo atviras. Nors mamytė su manimi ir nekalbėdavo, bet brolis ir brolienė visados manęs labai laukdavo.
Baigusi žemės ūkio mokyklą, gavau Kaune darbą ir tik retkarčiais namo parvažiuodavau. Kaune susipažinau su jėzuitu tėvu J. Paukščiu. Šią kilnią ir šventą asmenybę dar ir šiandien prisimenu su didžiausia pagarba. Savo gyvenime jo labai pasigendu, nes daug jis man savo patarimais padėjo. Visuomet jį prisimenu savo maldose, nors jo likimas man yra nežinomas.
Mūsų namuose vis labiau pradėjo įsiviešpatauti katalikiška dvasia. Daugiausia gero padarė katalikiška spauda. Mamytė iškart labai nedrąsiai, toliau vis drąsiau ir drąsiau
Šio straipsnio autorės mamytė.
pradėjo ta spauda domėtis. Prieš keletą metų jai buvo pradėję skaudėti koją. Tas skausmas vis augo, ir ji negalėjo tos kojos nė sulenkti. Kitoje pusėje Nemuno buvo Jėzno miestelis, kur būdavo iškilmingai švenčiami šv. Roko atlaidai. Vargšė mamytė, norėdama pasveikti, kartą sako mano sesutei: "Reikės eiti į šv. Roko atlaidus, gal jis padės." Sesutė, ją bandydama, atsakė: "Bet juk tas Rokas ne mums priklauso, mes tik Liuterį turime, kuris nieko nepadeda." — "Jau tame tikėjime mes nemirsime", atsakė mamytė. Aš labai nudžiugau, kai iš sesutės tai sužinojau.
Mano sesutė nei ant manęs nei ant brolio už perėjimą į katalikų tikėjimą nepyko, bet pati niekados nebuvo pareiškusi noro keisti savo tikėjimą. Aš niekuomet su ja apie tai nekalbėdavau, tik melsdavausi, kad Dievas apšviestų jos protą, kad ir ji pažintų tikrąjį tikėjimą. Taip ir įvyko. Prienuose ji mokėsi siūti pas labai gerą moterį, kuri turėjo labai gražų iš Romos parvežtą rožančių. Kartą mano sesutei besigėrint tuo rožančium, toji moteriškė jai sako: "Adelyte, kai tu krikštysiesi, aš tau šį rožančių dovanosiu." Atrodo, kad to ir tereikėjo. Atbėga ji pas mane nudžiugusi ir giriasi, ką ji savo krikštynoms gaus. Man tuoj paaiškėjo, kad jos meilė katalikų tikėjimui buvo išbujojusi iki aukščiausio laipsnio. Ji troško priimti krikštą ir šv. Komuniją Švenčiausios Mergelės šventėje. Šis jos troškimas išsipildė 1934 metais, Švenč. Mergelės Angelų Karalienės dieną. Prieš Mišias buvo krikštas. Per Mišias ji baltuose rūbuose su degančia žvake rankoje klūpėjo už Dievo stalo, ant altoriaus laiptų. Ji priėmė į savo širdį Tą, kurio taip seniai troško. Džiaugsmo ašaros riedėjo jos išblyškusiais skruostais. Žmonių džiaugsmas ir susijaudinimas buvo didelis. Netoli Dievo stalo, nuo visų atsiskyrusi, stovėjo mamytė. Ji viską suprato, viską apsvarstė, didelis skausmas slėgė jos sielą, o veidas buvo paplūdęs ašaromis.
Tą dieną mes visi džiaugėmės, tik mamytė nebuvo linksma. Svečiams išsiskirsčius, pastebėjau jos akyse ašaras. Priėjau ir paklausiau: "Mamyte, kas tokią gražią dieną slegia širdį?" Ji pradėjo dar labiau verkti ir pro ašaras man tarė: "Atleisk, aš tave taip užgavau..." Aš jai neleidau baigti, bet pasakiau: "Aš ant Jūsų niekados nepykau, visuomet Jūsų gailėjausi ir daug už Jus meldžiausi." Tada ji man pasakė norinti tapti Katalikų Bažnyčios nare, tik mananti iš šio krašto pasitraukti kitur, kad galėtų ramiai ruoštis tai svarbiai savo gyvenimo dienai, nekliudoma ir nepersekiojama kitų liuteronų. Mielu noru jai sudariau tas sąlygas. Mano krikšto motina Gvildienė už Kauno ant Nevėžio kranto turėjo gražų ūkį, kur tik vasaros atostogų metu atvažiuodavo gyventi. Mielai sutiko, kad mano mamytė su sesute ten apsigyventų.
Būtume galėję tuoj išvažiuoti, bet mamytė dar troško dalyvauti šv. Roko atlaiduose ir jo užtarimu tikėjosi gauti malonę — kad išgytų seniai skaudama koja. Atėjus laukiamai dienai, norėjome važiuoti, bet mamytė važiuoti nesutiko — norėjo pėsčia į atlaidus nueiti, nors ir labai skaudėjo koją. Savo pasiryžimą ištesėjo. Buvo taip pat pasižadėjusi bažnyčioje atsiklaupti, nežiūrint jokių skausmų. Klaupiantis taip suskaudėjo koją, kad net Dievo vardą ištarė. Bet skausmas buvo trumpas ir tuoj dingo. Atsikėlusi jokio skausmo nejuto ir tapo visiškai sveika.
1935 metų Jėzaus Širdies šventė buvo ir didžiausia mūsų šeimos šventė, nes tą dieną mūsų 63 metų mamytė, apsupta savo vaikų ir pažįstamų, pilna džiaugsmo ir laimės grįžo į Kristaus avidę. Jos džiaugsmui nebuvo galo, tik apgailestavo, kad taip ilgai klaidžiojo netikrame tikėjime ir prarado tiek daug nuopelnų. Po to iki mirties melsdavosi beveik be paliovos, rožančius visados buvo jos rankose. Gavėnios metu tik kartą dienoje valgydavo. Buvo pavyzdys mums visiems. Mirė 1944 m., sulaukusi 72 metų amžiaus.
Nors mano mamytė pirmiau, būdama liuterone, labai katalikų tikėjimo nekentė, bet kaimynams visados kuo galėdama, padėdavo. Gal būt, už artimo meilės įsakymo vykdymą Dievas ir leido jos sieloje taip išbujoti savo malonei, kad ji vėl ją grąžino į Kristaus įsteigtąją Bažnyčią.
Em. Greitaitienė