Skaitant apie pirmųjų amžių kankinius ir pažvelgiant į mūsų laikus, atrodo, kad skirtumas yra labai didelis. Pirmiau įvykdavo labai daug stebuklų, o dabar apie stebuklus mažai girdėti. Šventųjų gyvenimuose rašoma, kad kai kankindavo krikščionis pirmaisiais amžiais, beveik visuomet įvykdavo didelių stebuklų, pvz., kankinamasis įmestas į vandenį neprigerdavo, ugnyje nesudegdavo, plėšrieji žvėrys jo neliesdavo. Ir dabar už geležinės uždangos už tikėjimą yra kankinami šimtai ir tūkstančiai žmonių, bet apie kokius nors stebuklus netenka girdėti. Todėl kai kam gali atrodyti, kad tie knygose aprašomieji pirmųjų amžių stebuklai yra tik išgalvotos pasakos.
Mėginsiu aš pats į tai atsakyti. Man atrodo, kad tie aprašomi stebuklai tikrai įvykdavo, ir Dievas juos darė todėl, kad pirmieji krikščionys ėjo giedodami į mirtiesarenas, o iš jų akių liejosi džiaugsmo ašaros, kad gali kentėti ir mirti už Kristų. O kiek mes rasime tokių žmonių dabartiniais laikais? Kadangi mūsų dienų žmogus daugiau myli šios žemės gyvenimą negu Dievą, tad argi galima norėti, kad Dievas jam siųstų savo pagalbą ir darytų stebuklus, kai jam tenka kentėti ar mirti nuo budelio rankos?
Prašau atsakyti, ar toks mano galvojimas yra teisingas. Rokas
Jūsų aiškinimas dalinai yra teisingas, bet nepilnas. Į stebuklą galima žiūrėti, kaip į atlyginimą už žmogaus tikėjimą ir kaip į priemonę įsigyti tvirtesniam tikėjimui. Pirmųjų amžių krikščionys turėjo labai tvirtą tikėjimą, todėl buvo verti ir ypatingos Dievo globos bei pagalbos savo kentėjimuose. Dievas kiekvieną žmogų globoja, kiekvienam padeda, bet stebuklas yra nepaprasta, ypatinga Jo dovana, todėl joks žmogus neturi teisės šios dovanos laukti. Dievas ją duoda tik tiems, kuriuos nori ypatingu būdu atžymėti už jų ypatingus darbus ir karštą tikėjimą.
Bet pirmaisiais amžiais, šalia mažo būrelio karštai tikinčiųjų krikščionių, buvo labai daug netikinčių ir visai nepažįstančių Kristaus mokslo. Dievas savo stebuklais norėjo jiems atverti akis, kad ir jie pažintų, jog Kristaus mokslas yra dieviškas, nes stebuklus gali daryti tik Dievas arba tas žmogus, kurs iš Dievo savo tikėjimu šią malonę ir galią gauna. Kai kas gal pasakys, kad ir mūsų laikais yra daug atšalusių, netikinčių, todėl jiems pamatyti kokį nors stebuklą būtų labai naudinga, tada sustiprėtų ir jų tikėjimas. Bet kažin, ar tikrai taip būtų? Kristaus mokslas jau yra pakankamai paskelbtas beveik visame pasaulyje. Kas tik nori, gali jį pažinti ir priimti. Kristus padarė daug didelių stebuklų, ir tie stebuklai yra visiems žinomi, nes aiškiai aprašyti Šv. Rašte. Bet yra žmonių, kurie nenori jų pripažinti ir stengiasi juos išaiškinti kartais labai juokingais būdais. Pagaliau visais amžiais, iki mūsų laikų, nuolat įvyksta įvairių stebuklų, kurių antgamtiškumu netenka abejoti. Bet kiek yra žmonių, kurie tartum užmerkia akis, nenorėdami tų stebuklų matyti! Tad vienintelis dalykas, kurio trūksta netikintiems žmonėms, yra tikras noras tikėti, priimti Kristaus mokslą, laikyti Jo įsakymus, pripažinti Jo stebuklus ir Jo dievybę.
Kai Kristus gyveno šiame pasaulyje ir savo mokslą rėmė didžiais dieviškais darbais ir stebuklais, atsirasdavo tokių, kurie sakė, kad Jis tai darąs piktosios dvasios galia. Kiti dar ir dabar sako, kad Jo stebuklai buvę tik gudrūs magiški pokštai. Kažin ar panašiai nebūtų ir dabar, jei ateitų pats Kristus ir pradėtų daryti stebuklus? Gal mūsų laikais neįvyksta tiek daug stebuklų, kaip pirmaisiais amžiais, bet vis dėlto jų įvyksta gana daug. Užtenka prisiminti tik Liurdą, kur kiekvienais metais yra užregistruojama eilė stebuklų, kurių jokie gydytojai ar kitų sričių specialistai negali išaiškinti natūraliu būdu.
Tačiau nenorime prisispyrę tvirtinti, kad visi įvairiose knygose aprašomieji stebuklai yra tikri. Galėjo tų knygų autoriai, rašydami apie šventuosius, trupučiuką pagražinti ir perdėti, kad skaitytojams padarytų daugiau įspūdžio. Taigi, niekas negali guldyti galvos už kiekvieno aprašomo stebuklo tikrumą (išskiriant, žinoma, Šv. Rašte aprašytuosius), bet būtų labai neprotinga sakyti, kad stebuklai yra visiškai negalimi ir jie niekad neįvyksta. Tai būtų tuščia kova prieš aiškius faktus.
AR TAI VAGYSTĖ, AR TIK "PASINAUDOJIMAS PROGA"?
Kartą krautuvėje perkant prekę, pardavėjas per apsirikimą vietoj trijų dolerių užrašė tik dolerį. Aš, tai pastebėjęs, jam pasakiau, ir jis, man už tai padėkojęs, klaidą atitaisė. Kiti pažįstami dėl to išmanęs tyčiojosi, kad aš buvęs toks mulkis ir nepasinaudojau gera proga laimėti porą dolerių. Juk toji kompanija, jię sakė, esanti labai turtinga, gal kartais ir nusukanti nuo kitų, tad dėl ko nuo jos, pasitaikius gerai progai, ne nusukti?
Prašau paaiškinti, ar aš gerai pasielgiau, pardavėją perspėdamas,ar pasirodžiau tik "mulkis"?
Rokas
Pasielgėte gerai. Suponuojant kad toji kompanija ir vogtų ir suktų, ar dėl to galima ir visiems kitiems vogti bei sukti? Jeigu ji pavogtų iš Tamstos ir nenorėtų atiduoti, tada, progai pasitaikius, galėtum ramia sąžine atsiimti tau priklausomą daiktą ar pinigų sumą. Bet imti tai, kas ne tavo, yra vagystė. Tad "mulkiai" yra tie, kurie save apgaudinėja, vogdami ir teisindamiesi, kad tai yra tik "pasinaudojimas proga".
AR SUSIDĖJUSIEJI GALI GAUTI IŠRIŠIMĄ?
Ar gali kunigas duoti išrišimą tokiems asmenims, kurie gyvena ne moterystėje, bet tik šiaip sau susidėję, ir kunigas apie tai gerai žino?
Rokas
Galima duoti išrišimą tiems žmonėms, kurie, nors būtų ir didžiausi nusidėjėliai, savo nuodėmių neapkenčia, už jas gailisi ir stengiasi daryti viską, kad ateityje galėtų jų išvengti. Taigi, nė susidėjusiems niekados nėra vėlu grįžti prie Dievo ir pradėti naują, gražų gyvenimą. Bet jeigu jie to neprižada ir nori tęsti toliau savo nuodėmingą gyvenimą, negalima jiems duoti išrišimo.
Kartais dalykai taip labai susikomplikuoja, kad susidėjusieji, nors ir nenori daugiau nuodėmingai gyventi, bet dar negali visiškai atsiskirti, dar turi gyventi tuose pačiuose namuose ar tame pačiame bute. Kunigas jiems gali duoti išrišimą, jeigu jie tikrai prižada, kad daugiau nesantykiaus, nuodėmių nedarys, bet gyvens kaip brolis su seseria. Tačiau ir šiuo atveju nebūtų galima duoti išrišimą, jeigu dėl to kiltų pasipiktinimas tarp kitų žmonių. Jeigu juodu toliau gyventų ir visiškai nekaltai, bet žmonėms gali atrodyti, kad jie ir toliau tęsia tą patį nuodėmingą gyvenimą, todėl jiems būtų keista ir nesuprantama, kad kunigas tokiems duoda išrišimą ir tuo būdu lyg patvirtina jų nuodėmingą gyvenimą. Užtat yra pageidaujama, kad juodu stengtųsi atskirai gyventi. Tačiau reikia pastebėti, kad piktintis, nežinant tikrai visų aplinkybių, yra fariziejiška. Geriau būtų, kad kiekvienas žmogus teistų tik save, o kitus paliktų Dievo teismui. Juk tu negali įeiti į kito žmogaus sąžinę ir negali žinoti, ar jis gyvena nuodėmingai, ar gal labai šventai.
Draugauju su berniuku, kurs man ir mano šeimai labai patinka. Galėčiau su juo sukurti šeimą, bet vis nedrįstu, nes dažnai juntu kažkokį vidujinį traukimą į vienuolyną. Šeima mano stojimui į vienuolyną labai priešinga. Kartą apie tai pasikalbėjau su vienu asmeniu, bet jis tik pasijuokė iš manęs ir iš vienuolių ir pasakė, kad aš neturinti pašaukimo į vienuolyną. Nesuprantu, kaip tą pašaukimą galima pažinti.
Viena mano draugė, su kuria mokyklos suole pasvajodavau apie vienuolyną, ištekėjo ir jaučiasi nelaiminga. Kita mano pažįstama, buvusi kelis mėnesius vienuolyne, ištekėjo ir jaučiasi laiminga šeimos gyvenime. Nepajėgiu tai suprasti ir suderinti. Eglė
Ne kiekvienas žmogus gali lengvai savo pašaukimą pažinti. Kai kurie jau nuo mažens jaučia traukimą į vieną ar į kitą luomą, ir, jį pasirinkę, jaučiasi laimingi. Kiti turi daug su savimi kovoti, galvoti, planuoti. Kartais jiems pasiseka surasti tikrą pašaukimą, bet kartais ir suklysta. Rimtas patarėjas čia yra labai naudingas. Gal tas asmuo, su kuriuo Tamsta kalbėjai, tikrai yra įsitikinęs, kad neturi pašaukimo, bet gal jis nerimtai į šį reikalą pažiūrėjo. Patarčiau atvirai pasikalbėti su kokiu nors kunigu, kuriuo Tamsta pilnai pasitiki.
Iš Tamstos minėtų pavyzdžių taip pat aišku, kad abejojant, kuriuo keliu pasukti, yra mažesnė rizika rinktis vienuolyną negu moterystę, nes iš vienuolyno, jei nepatiks, galima išstoti, o kartą priėmus moterystės sakramentą, išskirti gali tik mirtis. Kiekvienam vienuolyne yra naujokynas — ilgesnis ar trumpesnis bandymo laikas, bet moterystėje jokio bandymo nėra. Yra tik priešvedybinis draugavimas, bet kartais ir po labai ilgo draugavimo gali padaryti klaidą ir ištekėti nelaimingai.
Taigi, patariu pačiai dar labiau ir rimčiau pagalvoti, pasiklausti kitų patarimo, o paskui ryžtis vienam ar kitam gyvenimo keliui. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus gali eiti kiekvienu keliu, jeigu tik turės pakankamai valios pasitaikančias kliūtis nugalėti ir žinos, kam jis gyvena, kam kenčia, kam aukojasi. Jeigu nesuprasi gyvenimo prasmės ir aukos vertės, jei ieškosi tik savęs ir savo malonumų, jokiame pašaukime nebūsi laiminga. Bet jei suprasi, kad šis gyvenimas yra ne tikslas, bet tik priemonė pasiekti amžinam tikslui, tada kiekviename pašaukime galėsi rasti laimės.
Redaktorius