Nors Pietų Amerikoje buvo jau ir seniau atvykusių lietuvių, bet ypač apie 1924 - 1930 metus, kai Lietuvoje buvo sunku gauti darbo, daug tūkstančių mūsų tautiečių išplaukė į Pietų Ameriką ieškoti pragyvenimo šaltinių. Dauguma apsistojo Brazilijoje ir Argentinoje, tik apie 6000 pasiekė Montevideo miestą Urugvajuje, kur yra trys didelės gyvulių skerdyklos: Swift, Nacional ir Artigas. Ilgai jie turėjo vargti ir net ieškoti išmaldos, kol pagaliau susirado darbo. Dabar jau dauguma lietuvių turi pasistatę savo namelius ir įsigiję šiokią tokią nuosavybę, bet vis dėlto dar daugelis skurdžiai gyvena.
Dvasinis lietuvių imigrantų aprūpinimas buvo labai menkas ir apgailėtinas. Nors pervažiavo keletas kunigų, bet, pabuvę trumpą laiką, vėl išvykdavo, nes nebuvo galima pragyventi. Pasirodė ir pora netikrų kunigų, kurie suklaidino žmones, ir dėl to daugelis dar ir šiandien su nepasitikėjimu žiūri į dvasiškiją. Komunistai, išnaudodami kiekvieną progą, ypač matydami baisų žmonių skurdą, pradėjo juos traukti po raudona vėliava, žadėdami visokios pagalbos. Žmonės paklausė, tikėdamiesi, kad gaus duonos ir darbo. Komunistai daug žmonių suklaidino ir dėl to, kad jie nesivadino komunistais, bet kultūros skleidėjais. Susitvėrė du komunistų lietuvių klubai, įsisteigė jų laikraštis "Darbas", buvo atidaryta radijo valandėlė. Žmonės greitai atšalo nuo Bažnyčios ir tikėjimo, nes, kurie eidavo į bažnyčią, buvo pajuokiami. Tad trumpu laiku čia pasidarė stipriausias lietuvių komunistų centras visoje Pietų Amerikoje. Laimėjus Rusijos komunistams karą ir prijungus Lietuvą prie Rusijos, Urugvajaus lietuviai komunistai ruošė džiaugsmo manifestacijas. Uolesnių katalikų saujelė dar labiau nusiminė ir pasislėpė.
Štai pagaliau atvyksta uolus kunigas St. Grigaliūnas, kurs pirmiau gyveno Brazilijoje. Apsigyvenęs Montevideo mieste, galvoja suorganizuoti lietuvių parapiją, bet greitai įsitikina, kad be pašalinės pagalbos ir organizuoto veikimo nieko neišeis, ypač kai nėra pragyvenimo šaltinių. Po kurio laiko paprašo, kad jam arkivyskupas duotų urugvajiečių parapiją, o lietuvius aprūpindavo tik karta į mėnesį lietuviškomis pamaldomis.
Lietuviai jėzuitai
Kaip tik tuo metu, 1949 metais, į Urugvajų atvyksta jėzuitas Jonas Kidykas, kurs aplanko lietuvių kolonijas visoje Pietų Amerikoje, pravesdamas misijas ir susipažindamas su lietuvių dvasine padėtimi. Radęs Montevideo lietuvių apverktiną dvasinę būklę ir prašomas kun. St. Grigaliūno, kad lietuviai jėzuitai paimtų Urugvajaus lietuvių koloniją į savo globą, sutiko rūpintis tuo klausimu.
Neilgai trukus, T. J. Kidykas, S. J., kurs tuo metu buvo išblaškytų po visą pasaulį lietuvių jėzuitų viršininkas, pasiuntė Tėvui Generolui į Romą pranešimą apie lietuvių gyvenimą Pietų Amerikoje, prašydamas, kad lietuvius jėzuitus paskirtų šiam sunkiam, bet labai reikalingam darbui visoje Pietų Amerikoje su nuolatine rezidencija Urugvajaus sostinėje Montevideo, nes čia ir reikalas didesnis ir klimatas geresnis. Generolas mielai sutiko ir tam darbui paskyrė T. J. Bružiką, S. J. ir T. VI. Mikalauską, S. J., kurie tuo metu dar buvo Europoje. 1951 metų pradžioje juodu atvyko į Pietų Ameriką nuolatiniam gyvenimui ir darbui. T. Bružikas pakeliui dar praveda keletą misijų Brazilijoje, o T. Mikalauskas tiesiai vyksta į Montevideo ir ten pradeda dirbti tarp lietuvių. Atvykus ir T. Bružikui, juodu abu apsigyvena pas vietinius jėzuitus, kurie išlaiko lietuvius misijonierius nemokamai, duodami visokių patarimų ir pagalbos.
Labai mums prielankus Montevideo arkivyskupas A. M. Barbieri, kapucinas, nuolat ragina, kad surastume patogu sklypą, kur būtų galima pasistatyti namus ir bažnyčią, kad lietuviai čia galėtų susirinkti pamaldoms ir atgaivintų savo lietuviškus papročius. Visas vargas buvo su lėšomis. Arkivyskupas stato seminariją, todėl negali mums padėti, o vietiniai lietuviai labai neturtingi ir smarkiai sukomunistėję. Vis dėlto ieškome sklypo ir surandame labai patogioj lietuvių gyvenamoj vietoj, bet kaina mums neįkandama — 40 tūkstančių pezų (20 tūkst. dolerių). Iš kur tokią sumą paimsi? Kreipiamės į žmones. Jie pasižada sudėti apie 15 tūkstančių pezų, už kuriuos nė pusės sklypo nenupirksi. Tada T. Bružikas, turėdamas Šiaurės Amerikoje pažįstamų, kreipiasi į juos laiškais, deda skelbimus į laikraščius ir štai netikėtai ateina tiek pagalbos, kad tais pačiais 1952 metais buvo galima nupirkti sklypą būsimai bažnyčiai ir jėzuitų namams.
Sklypas nupirktas, bet jis dar tuščias, norint pradėti statybą, reikia dar daugiau pinigų. Tada T. Bružikas atvažiuoja į Jungtines Amerikos Valstybes, apvažinėja daugelį lietuviškų parapijų, vesdamas misijas ir prašydamas aukų Urugvajaus bažnyčiai. Jo vieton į Urugvajų yra paskiriamas T. J. Venckus, S. J. Šiaurės Amerikos lietuviai taip suprato ir parėmė šį reikalą, kad 1953 metų viduryje jėzuitų Vyresnysis T. Br. Krištanavičius galėjo vykti į Urugvajų ir sutvarkyti visus reikalus, kad būtų galima tuoj pradėti statybos darbą. Statyba taip sparčiai žengė pirmyn, kad 1954 m. vasario 16 d. jau buvo atlaikyti pirmosios šv. Mišios būsimos bažnyčios rūsyje, kur vėliau bus parapijos salė. Statybos darbus prižiūri T. Mikalauskas, o T. Bružikas dar pasilieka Šiaurės Amerikoje iki 1954 m. vasaros, o paskui ir jis
B. L. nuotr.
Jauniausias Brighton Parko (Čikagoje) BALFo aukų rinkėjas Donatas Kavaliūnas 6 metų amžiaus, surinkęs gatvėse 20 dolerių. Foto reporteriui jis pareiškė: “Pasistiprinsiu, sukrimsdamas savo kumščio didumo obuolį, o tada vėl duosiu kojom darbo. Kuo daugiau surinksiu aukų, tuo bus lengviau gyventi Vokietijos lietuviukams.”
grįžta atgal į Urugvajų. Atvykęs jau randa pabaigtus jėzuitų namus, o bažnyčią išmūrytą iki stogo. Belieka tik uždėti stogą ir pastatyti bokštą.
Tų pačių metų rugsėjo 8 d. Urugvajaus jėzuitų provincijolas pašventina naujus lietuvių jėzuitų namus, kurių vyresniuoju paskiriamas T. J. Bružikas. Spalių 31 dieną, Kristaus Karaliaus šventėje, Montevideo arkivyskupas iškilmingai pašventina jau užbaigtą, nors nedidelę bet gražią lietuvių bažnyčią, skirtą Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdžiai. Ši bažnyčia, savo originaliu keturių kryžių bokštu ir raudonu stogu aukštai iškilusi virš namų, puošia visą apylinkę.
Visi Montevideo lietuviai, išskyrus komunistus, yra labai patenkinti, kad po tiek metų laukimo ir nevilties pagaliau turi savo bažnyčią. Arkivyskupas savo pamoksle bažnyčios šventinimo dieną raginte ragino lietuvius, kad jie lankytų šią savo bažnyčią, giedotų lietuviškas giesmes ir melstųsi savo įprastu būdu. Nors bažnyčia yra pastatyta lietuviams, bet arkivyskupas prašė, kad lietuviai kunigai aprūpintų ir kitų netoli gyvenančių tikinčiųjų dvasinius reikalus, nes Pietų Amerikoje jaučiamas didelis kunigų trūkumas. Šį arkivyskupo prašymą reikėjo patenkinti, nors darbo ir su vienais lietuviais pilnai užtektų. Tiek yra nuo bažnyčios atšalusių, užkietėjusių, daug netvarkingų moterysčių, nekrikštytų vaikų...
Šių metų Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo dieną vėl buvo mūsų bažnyčioje nepaprastos iškilmės. Dalyvavo arkivyskupo įgaliotas prelatas, jėzuitų viceprovincijolas, Lietuvos ministras Dr. K. Graužinis ir pilna bažnyčia žmonių. Arkivyskupo atstovas paskelbė, kad įsteigiama Dievo Motinos Marijos parapija: lietuviams be ribų, o vietiniams su nustatytomis ribomis. T. J. Bružiką paskelbia ir prisiekdina šios parapijos klebonu, o T. J. Giedrį vikaru su klebono teisėmis. T. V. Mikalauskas išvyksta į Braziliją steigti naujos lietuvių misijos.
Tai yra pirmieji lietuvių jėzuitų žingsneliai Pietų Amerikoje, skleidžiant Dievo žodį ir kuriant Jo karalystę žmonių širdyse.
Jonas Bružikas, S. ].
Graži moteris patinka akiai, o gera— širdžiai. Viena yra papuošalas, o antra — turtas.
Napoleonas