"Koks nuostabus miestas!" — mąsto Povilas. "Kai Niujorke ir Čikagoje dabar ūžia žiemos vėjai, o sniegas sluoksniais nukloja kelius, čia jau ankstyvas pavasaris, pirmieji žiedai, ir toks nuostabus jų kvapas. O palaimintas Los Anegeles!" Jis žiūri į medį, nepanašų iki šiol jo matytiems, pasipuošusį šviesiais žiedais, ir negali atsistebėti: "Apelsinai žydi!"
Jis galvoja apie Liudą, kurią jis kas metai aplanko ir džiaugiasi jos mėlynomis akimis. Liuda jauna ir įdomi, judri kaip vijurkas ir gudri bei išmintinga kaip laputė. Ji aklai tiki Dievą, garbina visus šventuosius ir mielai atsisako bet kokio šokių vakaro ar kino, atiduodama pinigus pirmam pavargėliui. Jos pasaulis pilnas draugų ir meilės, skambaus juoke ir nesuteptos širdies. Iš pradžių Povilą paviliojo jos būdas, ir jis pats nepajuto laukiąs tos minutės, kai kariuomenė išleis jį atostogoms. Bet praėjo pora metų, ir jis nustebo pamatęs, kad Liuda jo nebetraukia: ji miela ir gera, bet jis nori ko nors kitoniško: ko palaido ir... naujo. Jis nori mergaitės, kuri užmirštų pareigas, laiką ir net pasaulį. Tas nuolatinis Liudos apaštalavimas baigia jį užėsti, ir jis pats nežino, ką bedaryti šią vasarą.
"Laukiate ko?" — užkalbina jį moteriškas balsas, ir Povilas atsisuka. Šalia jo stovi amerikietė: kiek aukštoka, truputėlį per plona, bet gražių rudų akių ir tamsių, tamsių plaukų. Pirmas įspūdis neblogas, ir Povilas atsisėda ant suoliuko. "Sėsk šalia", sako jis. Amerikietė atsisėda, išsitraukia cigaretę ir paprašo: "Ugnies". Jis uždega cigaretę ir šypsosi: koks nuostabus skirtingumas! Liuda mėgsta geras manieras ir niekados pati neprašnekins vyriškio. Ji neapkenčia rūkančių moterų ir neperneša net per bloką pigių kvepalų kvapo. "Pamainai viskas sveika", mąsto jis ir pradeda šnekėti. Jo nauja pažįstama, Janė, pasirodo visai simpatinga. Ji mielai plepa bet kuria tema, ir Povilas mato, kad ji neturi jokio išsilavinimo. Bet argi moterims reikia smegenų?
Tą vakarą jie nueina į šokius. Janė šoka gerai: ji moka visus šokius ir mandrius išraitymus, ir jos lūpos visą laiką šypsosi. Suknelė kirpta, gal net per daug, bet jos pečiai gražūs, ir Povilas seka jos judesius su malonumu. "Tai bent pakeitimas!" — mąsto jis, ir vakaras jam lėkte pralekia.
Nuo to laiko jis dažnai eina su Jane. Ji mėgsta brangius restoranus, ir jo pinigai smarkiai mažėja. "Bet argi galima norėti, kad moteris mylėtų dykai?" — mąsto Povilas. Tiktai Liuda tegalėjo mylėti be išskaičiavimo. Ach, ta Liuda... Jis jau keli mėnesiai ieško žodžių, norėdamas parašyti jai laišką ir vis atidėlioja. Jis žino, kad ji myli ir laukia, bet argi jo kaltė, kad mergaitė taip vaikiškai patiki kiekvienu jo žodžiu. Juk vyras dažnai mėgsta paerzinti ir prikalbėti nebūtų dalykų... Po ilgo galvojimo, jis vis dėlto parašo: "Dovanok, Liuda, bet širdis, ne akmuo: neišlaikė ji ilgo persiskyrimo laiko ir, apelsinams žydint... pamilo kitą". Liuda greit atsako: maža, kvepianti atvirutė teturi tik du žodžius: "Laimingos ateities."
Laikas bėga, kaip vėjas, ir metai veja metus. Iš pradžių Povilas girdi, kad Liuda su niekuo nevaikšto, laiką praleidžia prie knygų ir muzikos. Paskui eina gandai apie jauną profesorių ir jo melsvaakę sužadėtinę. Povilas nebemyli Liudos, bet nejučiomis gaudo kiekvieną gandą, ateinantį apie tą šviesiaplaukę mergaitę. Išgirdęs apie jos vestuves, jis ilgai negali užmigti ir betiksliai klajoja tuščiomis gatvėmis vėlais vakarais, ma tydamas akyse jos plačią baltą suknelę ir širdį, tyrą kaip krikštolas. Kariuomenė jį jau atleido, ir jis mokosi. Bet gyvenimas kažkaip tuščias ir neįdomus. Janę jis jau seniai užmiršo: kaip greitai ji įkrito jam į širdį, taip ir pasitraukė: jos tuštumas buvo daug nuobodesnis už Liudos meilę tautai, geriems darbeliams ir vaikams. Paflirtuoti jis paflirtuoja dažnai, bet tuo viskas ir užsibaigia: nejučiomis jis lygina visas su Liuda, ir nei viena neišlaiko jo kritikos.
Neturėdamas ką daryti, Povilas pradeda karts nuo karto nueiti į bažnyčią. Jis žiūri į šventuosius, lygina vienus su kitais, ir pats nepajusdamas, pradeda juos pamėgti. "Jie vieniši, kaip ir aš", mąsto Povilas, ir jo veidas giedrėja. Čia jis pamato Liudą pirmą kartą po šešių metų: kaip ji pasikeitusi! Ji smarkiai suplonėjusi, apsirengusi pagal paskutinę madą, su plačia skrybėle ir karakuliniu paltu. Pamačiusi Povilą, ji prieina artyn ir ištiesia ranką: "Sveikas!" Jos balsas švelnus ir gaivinantis, o akių blizgėjimas net pagyvėjęs. Povilas pakelia skrybėlę ir lėtai pabučiuoja jos ištiestą ranką. Ji kiek parausta, bet laiku susivaldo ir šypteli: "Tai matai, Povilai. Pats gyveni vienas, džiaugiesi laisve ir gyvenimu. O aš štai jau ir šeimą auginu."
Tik dabar Povilas tepastebi, koks didelis panašumas tarp trimečio berniuko ir Liudos. Jis mato jos akyse motinos meilę, ir žodžiai springsta gerklėje: "Bet tu irgi išmoderniškėjus, Liuda..." — "Tik tiek, kiek vyrui patinka, kad nepamestų..." — juokiasi ji. "Matau tave bažnyčioje, Povilai", sako ji tyliai, "aš nieko prieš svetimtautes, bet ir lietuvaičių yra daug. Gerai, kad ieškai gyvenimo draugės saviškių tarpe. O aš maniau, kad apelsinams žydint..." Ir ji vėl nusišypso. Povilas pakelia vaiką, pabučiuoja jį į kaktą ir pataria: "Nežiūrėk į apelsinų žiedus, sūnau, jie taip trumpai težydi..." Vaikas nesupranta nieko, bet Povilui tas nesvarbu. Jis paspaudžia Liudos ranką ir atsisveikina: "Aš dar daug turiu išmokti, Liuda, bet turiu laiko: viengungio dienos ilgos..." Jis seka ją, nueinančią smulkiais žingsneliais, vediną vaiku už rankų, ir patenkintas nusišypso: "Su manim ji vis tiek nebūtų buvusi laiminga. Gal ir gerai, kad tie apelsinų žiedai sumaišė mūsų kelius..." Ir jis grįžta namo, mąstydamas, kiek daug dar jam reikia mokytis, kad išmoktų gyventi bent dalimi tos laimės, kurią Liuda skleidžia visiems aplinkui... Raganėlė