J. Augustaitytė - Vaičiūnienė
Ji brenda jauna, kaip dievaitė.
Akiračiais šviesiai žaliais.
Violetinius langus apsvaidė
Aušros užmirštais spinduliais.
Per tamsią kalėjimo aikštę
Žygiuoja laisvi kaliniai...
Nuo alkano tako išgraibstę
Jiems numestą duoną seniai.
Kur liko grandiniai ir vinys,
Ten skuba versmė tekina, —
Ir taškosi irklais auksiniais
Varpų rytmetinė daina,
Užtiesus pečius ir krūtinę
Viršūnių šilkiniais plaukais,
Ji puola į slenkančią minią
Užgesusių žvaigždžių takais.
Danguj ir dainuojančiam ryte
Gilu, — kur sutirpo kančia ...
Sapnuok, amžinoji jaunyste,
Po vėliava saulės plačia ...