Šiais metais sueina 500 metų nuo garsaus italų tapytojo Beato Angelico mirties. Šią sukaktį atitinkamai paminėjo Italija ir Vatikanas. Jis buvo paminėtas ne tik kaip žymus dailininkas, bet ypač kaip šventas žmogus, pavyzdingas vienuolis, tikras artimo meilės apaštalas. Jo vardas buvo Guido, bet žmonės jį pavadino "Beato Angelico" (Palaimintas Angeliškasis), nes su visais jis buvo labai švelnus ir geras, kaip tikras angelas. Tas švelnumas ir šventumas taip pat trykšta ir iš jo kūrinių.
Gimė Vidurio Italijoje paprastoje kaimiečių šeimoje. Tėvas, pamatęs sūnaus gabumus, nusiuntė jį į Florenciją mokytis tapybos. Jo mokytojas buvo vienuolis kamaldulietis. Čia jam teko susitikti ir su domininkonais, kurie jį sužavėjo ir įdiegė į širdį mintį tapti vienuoliu. Būdamas dvidešimt metų, įstoja į domininkonų vienuolyną Fiesole mieste. Guido, tapęs domininkonu, gavo naują vardą — Giovanni da Fiesole. Pirmaisiais vienuoliško gyvenimo metais didelių veikalų jis nesukūrė, kuriais būtų galėjęs stebinti pasaulį, bet vis dėlto gal tada jis sukūrė didžiausią veikalą, kuris jo vardą vėl pakeitė į Beato Angelico ir jį padarė nemirtingą. Jis šiuo metu daug mąstė, buvo nuolat susijungęs maldoje su Dievu, čia subrendo jo asmenybė, susiformavo dvasinis gyvenimas, išbujojo gražios krikščioniškos dorybės. Tai buvo kruopštaus darbo ir karštos maldos kūrinys — kilni, meile deganti širdis.
Jo gyvenimo rašytojai pastebi, kad niekas jo nėra matęs supykusio. Su visais buvo švelnus, atlaidus, draugiškas. Visiškai nesijaudindavo, kai kartais jo bendradarbiai savo nerūpestingu elgesiu sugadindavo geriausius jo kūrinius. Neturėjo jokio išdidumo, jam buvo visiškai svetima menininko "fanaberija". Atlikdavo darbus pagal užsakymą, nors kartais tie užsakymai ir prieštaraudavo jo meniškam skoniui. Niekados kitų neužgaudavo, buvo artimo meilės pavyzdys.
Išpuošęs savo sielą dorybėmis, pradėjo stengtis vaizduoti drobėje tai, ką viduje pergyveno. Meniškais paveikslais išpuošė bažnyčias ir koplyčias Florencijoje, Romoje ir kituose Italijos miestuose. Didelis meno mėgėjas popiežius Nikalojus V pakvietė B. Angelico į Romą išdeko-ruoti jo privačios koplyčios. Nors Beato Angelico kūrinių temos labai įvairios, vis dėlto jis labiausiai mėgo tapyti Kristaus nukryžiavimo ir kankinių scenas. Taigi, ir Nikalojaus V koplyčią išdekoravo vaizdais iš dviejų pirmųjų amžių kankinių, šv. Stepono ir šv. Lauryno, gyvenimo. Šiuose jo kūriniuose pastebima kažkokia nauja srovė, prisitaikymas prie naujų laikų.
Beato Angelico buvo didelio nusižeminimo žmogus. Popiežius jį norėjo paskirti Florencijos arkivyskupu, kuklusis vienuolis prašė, kad šio žygio popiežius nedarytų ir savo vieton pasiūlė kitą savo ordino vienuolį Antoniną. Šis paskyrimą priėmė ir tapo šventu vyskupu. B. Angelico paskui buvo paskirtas Fiesolės prijoru. Šiose pareigose išbuvo trejus metus. Po to popiežius jį pakvietė į Romą, kur jį ir sutiko mirtis 1455 m., sulaukusį 68 metų amžiaus. Palaidotas Romoje, S. Maria sopra Minerva bažnyčioje. Popiežius Nikalojus V jam pastatė paminklą, kuriame buvo įrašyti šio didžio vyro nuopelnai. Buvo iškelti jo artistiniai gabumai, bet dar labiau jo šventa asmenybė, pasižyminti artimo meile.