Nuo pirmojo šimtmečio iki mūsų dienų Katalikų Bažnyčioje išsilaikė viena gyvenimo forma, kuri amžių būvyje susilaukė ir daug gerbėjų ir nemažai priešų. Priešų ji turi ne tik pagoniškosiose žmonių masėse, bet ir save katalikais tebelaikančiuose sluoksniuose. Šiandien bus dar daugiau tokių, kurie šitos gyvenimo formos nesupranta nei prasmės nei reikšmės ir todėl negali jos vertinti. Bažnyčia, savo ruožtu, niekada nenustojo kelti, pabrėžti, gerbti ir ją rekomenduoti. Kalbu čia apie mergystę. Mergystę kaip gyvenimo idealą, ar ji būtų gyvenama pasaulyje, ar kurio vyrų ar moterų vienuolyno užuovėjoje. Mūsų laikais ir mergystės, kaip gyvenimo idealo, nesupratimas ir jos pabrėžimas turi gilesnių priežasčių negu seniau turėdavo. Modernusis, net ir "religingas" modernusis žmogus labiau ir gyviau pajunta savo asmenybę, pajunta ypatingąsias gyvenimo vertybes ir teises. Modernusis žmogus, atrodo, daug gyviau ir rimčiau ieško savo esminių santykių su Dievu. Ir kai šiandien, aplamai, visi stengiasi išvengti, kiek galima, bet kurių įsipareigojimų ir čia įžiūri savo "asmens laisvę", tai jei kam tenka apsispręsti, ar prisiimti Bažnyčios uždedamus saitus, ar pasiduoti kokiems nors religiniams įsipareigojimams, tai jis nori aiškiai matyti jų vertę ir prasmę. Mergystė, kaip krikščioniškojo gyvenimo idealas, be abejo, yra tvirčiausias visų religinių ryšių, ir jis yra nejaukus tiek pasaulio apipagonėjusiam žmogui, tiek ir nevienam šiaipjau religiniai nusiteikusiam.
Tuo klausimu vokiečių jėzuitų leidžiamame žurnale "Stimmen der Zeit" (Laiko Balsai), gegužės mėnesio numeryje įdėtas labai aktualus ir gražus tėvo A. Grillmeier'io straipsnis. Čia perduodame jo pačias svarbiąsias sulietuvintas mintis. Įžanginiame žodyje Grillmeier'is pastebi, kad kitaip reikia kalbėti apie mergystę pasaulio žmonėms, kitaip tikintiesiems, kuriems yra priimtini Evangelijos argumentai. Straipsnis skiriamas tikintiesiems. Pirmojoje dalyje autorius parodo, jog mergystė (tiek mergaičių, tiek vyrų!) yra Dievo kelias į žmones. Antrojoje — ir žmogaus kelias į Dievą.
I. Mergystė— Dievo kelias į mus
Kaip visų laikų idealas, mergystė sušvito pasauliui tą akimirką, kai Dievas tapo žmogus "ex Maria Vir-gine", iš mergaitės Marijos (Pius XII. Sacra Virginitas. AAS 46. 1954. 161-191). Marijos mergystės prasmė suvokiama pirma žvelgiant į ją iš Dievo ir Kristaus, o tik paskui iš Marijos pusės. Taip žiūrint, Marijos mergystė pasirodo esanti į pasaulį ateinančio Dievo ženklas. Ateina Dievas. Ateina prisidengęs žmogaus kūno prigimtimi. Šitoks Jo atėjimas tik ta-da galimas laikyti dievišku, kai jis "gimsta iš mergaitės". Jau pranašas Izaijas (7, 14) atkreipė dėmesį į šitokį Dievo ženklą: "Pats Viešpats suteiks jums ženklą: štai MERGAITĖ pradės ir pagimdys sūnų ir pramins jį vardu Emanuelis, Dievas su mumis". Taigi, čia mergystė padaroma ženklas Dievo atėjimo pasaulin. Mergystė čia yra priemonė Dievui paliudyti save, kad Jis regimai ir lemiamai įsijungia pasaulio istorijon. Šv. Dvasios galybe pradėdamas savo Sūnų mergaitėje, Dievas pats padaro kūrybinę "pradžią". Kas gims iš Marijos, tas nebus "iš kraujo, nei iš kūno geidimo, nei iš vyro valios, bet bus iš Dievo" pagimdytas (Jo. 1, 13). Kad Dievo sūnaus gyvenimas prasideda ne vyro veiksmu, o Šv. Dvasios galybe, tai įrodo visišką Jo malonės didybę ir jėgą. Žmogiškasis tėvo aktas būtų nustelbęs šitą dieviškąją malonės inicijatyvą. Jis būtų aptemdęs ir tai, kad pats Dievas yra vienintelis šito iš Marijos gimsiančio vaiko tėvas. Šitas vaikas, kūnu apsivilkęs, natūralusis Dievo Sūnus - vaikas, nepripažins nė vieno žmogaus savo tėvu. Ateidamas pasaulin, pačiu savo atėjimu Jis turi pasirodyti esąs Dievas visais atžvilgais. Ir kai, Dievo sūnui tampant žmogumi, Marija pasilieka mergaitė, tai pati garbingoji Viešpaties didybė, apgaubusi ją, paliudija — pas mus atėjo Dievas. Todėl mergaitiška Marijos motinystė yra Dievo ženklas, kad Jis yra tarp žmonių.
Tačiau ne vien Marijos mergystė, bet ir krikščioniškoji mergystė tapo Dievo ženklu visiems laikams. Krikščioniškoji kiekvieno vaikino ir merginos mergystė visa savo esme skelbia: Dievas yra arti, Jis nori būti rimtai imamas, Jo nuosavybės teisės į kūną ir sielą turi būti pilnai pripažįstamos. Tikra religinė mergystė visada žiba šventumu. Mergystė ir šventumas priklauso vienas kitam. Kur tik tas idealas yra gyvenamas Kristaus vardan ir "dėl dangaus karalystės", ten visas žmogaus asmuo, visa jo esmė, kūnas ir siela išpažįsta ir garbina Dievo vardą. Dėl to mes kalbame apie "Dievui pašvęstus" žmones, kurie dalyvauja Dievo neliečiamybėje ir Jo didybės žibesyje.
Visa, kas žemėje yra dieviška, tampa regima žmogiškojo silpnumo įvalkale. Taip ir mergystės šventumas. Aiškiausiai tai matome Dievui tapus žmogumi iš mergaitės Marijos. Dievo apsireiškimas mergystėje kaip tik ir vyksta kūne. Ji yra stebuklas žmogaus kūne. Žmogiškoji prigimtis tuomi nepaniekinama, nepasmerkiama, o, priešingai, ji pati ir jos jėgos yra tuomi Dievo pripažįstamos ir pašventinamos. Mergystės ženkle ateidama Dievo išmintis sugebėjo pašventinti motinystę, stebuklu pripažinti prigimtį. Mergystė ir motinystė, susilaikymas ir savęs atidavimas Marijoje, grynai dvasišku būdu, susijungė vien Dievui teįmanomon vienybėm Krikščioniškasis padavimas niekada nepamiršo, jog krikščioniškoji mergystė pačioje gražiausioje savo formoje tapo tikrove stebuklingame junginyje su motinyste. Tuomi pats Dievas ją atžymėjo kaip "kelią", kuris bus atviras ir "kitiems" kurie panorės juo nuolankiai ir pagarbiai eiti.
Krikščioniškoji mergystė reikalauja nuolankiai įsijungti į "kūno santvarką". Būtų neleistinas bandymas mergystės vardan jaustis pranašesniu už "kūno įstatymą" ir tą kūną pasmerkti. Šitokie bandymai, Apreiškimo liudijimu, pasibaigė "kūno įstatymo" neribotu pripažinimu visai kitokiame ženkle. Išdidus veržimasis
Tėvas J. Bružikas, S. J. su būreliu lietuvių Sao Paulo mieste (Brazilijoje)
į "nežmonišką dvasiškumą" baigiasi "šėtono gilybėse" (Apr. 2, 24). Bogumilų bėgimas iš pasaulio, katarų paniekinimas lytinių santykių ir tokiu būdu paniekinimas pačios moters, yra klaidos, nepakęstini perdėjimai. Jie griauja Dievo ir žmonių bendruomenės veikalus. Bažnyčia tuos sąjūdžius atmetė, kaip vienašališkus, lygiai, kaip atmeta ir besąlyginį aukštinimą moterystės, ar pagoniškos galvosenos mergystės smerkimą. Pirmieji sakė: "moterystė yra kažkas velniška". Antrieji teigia: "mergystė yra dėmė". Bažnyčia laikėsi ir laikosi vidurio kelio, to junginio, kurį Dievas nurodė žmonijai, ateidamas į pasaulį kūne.
Šitoks mergystės luomo susijimas su kūnu duoda jai teisę reikalauti, kad moterystės ryšiais susirišusieji ją žmoniškai įvertintų. Mergaitės savo pašaukimo giliausia prasme yra Dievo liudininkai žemėje. Jie skelbia Dievo šventumą ir skelbia jį pačiu savo kūniškuoju silpnumu. Čia galioja Dievo žodis, kad Jo galybė yra atbaigiama silpnybėje" (2 Kor. 12, 9). Dieviška prasme mergystė turi būti "stebuklas kūne". Nors kūnas yra pajungtas silpnumo įstatymui, tačiau Dievo galybe, ir tik jos dėka, jis iškyla aukščiau tos savo silpnybės.
Mergystę begyvendinant kasdieniame gyvenime, kartais labiau kris į akį silpnybė, kartais dieviškoji galybė. Bet nereikia pamiršti, jog mergystės kelias yra nutiestas "iš aukšto" todėl, kad vieni kartais neištesi, kad kitiems tenka kovoti su pagundomis, kad treti netenka sielos lygsvaros arba net nueina institucinės nedorybės šunkeliais. Kas galėtų girtis matęs visą kalnų ledyno didingą grožį, jei būtų žiūrėjęs į jį tik iš apačios, tik iš balų, tik iš žemumų? Viena negalima abejoti: mergystė yra Dievo kelias, atvedęs Viešpatį į pačias mūsų istorijos gilumas. Mergystė yra taip pat ir Dievo pakvietimas žmonėms, žmogaus kelias į Dievą, "aukštesnysis kelias" ir todėl dieviškesnis kelias (1 Kor. 12, 31; 7, 38).
II. Mergystė— mūsų kelias Į Dievą
Mergystė nėra kažkas vien fiziška, nėra vien kažkas pasyviai kūne iškenčiama. Ji yra kažkas dvasiška, kažkas dvasios įgyvendinamas kūne ir sieloje. Krikščioniškai skaistus žmogus negimsta. Jis ne žmogaus rankos padaromas. "Yra netinkančių vedyboms, kurie tokie yra gimę iš motinos įsčios; ir yra tokių žmogaus ranka padarytų" (Mt. 19, 12). Kas nori būt mergaitė Evangelijos prasme, tas privalo apsispręsti dvasioje ir pats atsisakyti moterystės "dėl dangaus karalystės" (Mt. 19, 12). Taigi, evangeliškąją mergystę apsprendžia išvidinis nusistatymas, tikrai krikščioniška galvosena ir iš tikėjimo plaukią motyvai.
Nusistatymas
Ruošdamasis ateiti ir jau ateidamas pasaulin iš mergaitės, Dievas norėjo, kad Nazareto mergaitė ir Jo išrinktoji Sūnaus Motina būtų pati apsisprendusi gyventi mergystėje. Tik Marijai ištarus: "Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man taip, kaip tu pasakei", ir tuo patvirtinus tiek mergystę, tiek motinystę, buvo įkurtas naujas kūno bei dvasios atidavimas Kristui, Dievui. Tiesa, nuo šiol marijiškoji mergystė bus galima tik atsisakant motiniškumo. Bet, kviesdamas gyventi mergystės luome "dėl dangaus karalystės", Dievas pats save pastato tobulos, visa apimančios, asmeniškos meilės poliu ir laukia, kad žmogaus širdis sutiktų. Sutikdama ta širdis privalo atsisakyti kūno ir kraujo meilės; atsisakyti santuokos vaisiaus — kūdikio ir savo meilės vieninteliu tikslu pastatyti Dievą. O ta meilė yra grynai dvasiška, ir ji iškelia dvasios plotmėn net tai, kas yra kūniška. Jau iš Senojo Testamento tolumų iki mūsų ataidėjęs Dievo, kaip sužadėtinio, meilės motyvas, Nazarete suskambo visiškai aiškiai ir garsiai. "Dievas pasirodė man iš tolo: "amžina meile pamilau tave ir todėl aš taip ilgai ir ištikimai palaikiau tau savo malonę. Aš tave, Izraelio mergaite, dar kartą atstatysiu, kad tu stovėtum naujai atstatyta!" (Jer. 31, 1...). Šita Izraelio mergaitė, nors ir ilgai ilgai Dievo viliojama, labai dažnai elgėsi kaip pasileidėlė. šlykščią jos neištikimybę Dievas drastiškai iškelia, liepdamas pranašui Ozijui vesti paleistuvę: "Eik, vesk paleistuvę, ir pagimdyk iš jos vaikų; nes kraštas tapo neištikimas Viešpačiui ir nuo jo atsimetė ir pasidarė tikra ištvirkėlė" (Oz. 1, 2).
Dabargi visai tyros ir nesusitepusios Nazareto Mergaitės pavidale klūpo nauja Izraelio Mergaitė, nuolanki ir ištikima Dievui. Išmušė nebenutrūksiančios sutarties valanda. Visos žmonijos, naujojo Izraelio vardu, Marija taria savo kilnųjį: "Tebūnie". Šitų sužadėtuvių ryšys prašoka asmeniškus Marijos santykius su Dievu. Čia Dievas sudaro sutartį su visa tikinčiąją bei išganytąja žmonija. Čia atnaujinama pirmoji, pasibaigusi, neištikimosios Izraelio mergaitės sulaužytoji sutartis su Dievu. Čia įkuriama naujoji Dievo ir Bažnyčios sąjunga. Bet šitos sąjungos Viešpats nesitenkina vienu visos Bažnyčios-Mergaitės pritarimu. Jos bendrasis nusistatymas turi būti atkuriamas kiekviename paskirame Bažnyčios naryje, kurių visuma sudarys joje ypatingą luomą. "Kas gali išmanyti, teišmano" (Mt. 19, 12). Savo Bažnyčioje Dievas ieško žmonių, kurie mylėtų JĮ pilna, asmeniška, žmogiška meile, kurie apleistų dėl Jo net savo tėvą ir motiną, vyrą ir žmoną ir kurie rūpintųsi Viešpaties dalykais, kaip įtikti Dievui ir kad jie būtų šventi kūnu ir dvasia (1 Kor. 7, 32). Dievas ilgisi nepadalytos žmogaus širdies. Jis nori iš giliausių žmogaus širdies gelmių plaukiančios pilnos meilės, atmetančios grynai žmogiškos meilės ryšius.
Marijos sutikimas būti Dievo sužadėtine prasiveržė iš tyros, nesudrumstos ir neapsunkintos širdies. Šitą savo sužadėtinę Dievas pats parengė, apsaugodamas nuo gimtosios nuodėmės ir ją lydinčio aistringumo. Marijos Mergaitės sutikimas buvo duotas "Dievo Šventajam" (Lk. 1, 35), kuris pačia savo esme apsaugojo jos sielą ir kūną nuo visa, kas nešventa. Visi likusieji žmonės esame instinkto ir aistros įstatymų valdžioje (Rom. 7, 23). Bet kas tik, sekdamas Mergaite-Motina, pats pritaria tobulai meilei mergystėje, tas pasipriešina savo sąnariuose esantiems įstatymams. Tuo pasipriešinimu jis sukuria savyje įtampą, kurios nebuvo ir negalėjo būti nė kiek nesugadintame Rojaus žmoguje, jei jis būtų buvęs pašauktas gyventi mergystės gyvenimą. Puolusio žmogaus meilei yra žymiai sunkiau atsispirti "traukimui žemyn", negu būtų buvę nesugadintam, pagal Adomą sukurtam, ar pagal Mariją atkurtam žmogui. Žemieji, ne iš laisvos valios prasiveržiantieji ir ne vien kūne, bet ir dvasioje įsikeroję geismai nesiduoda visiškai nutildomi, o tik daugiau ar mažiau apmalšinami ir aptvarkomi. Negalima jų visiškai sudvasinti, be nepaprastos ir ypatingos Dievo pagalbos. Be to, Dievas nepasidarė prieinamas instinktiniams mūsų geismams. Jis pasilieka prieinamas tikslas tik dvasiškai, nors ir kūną priimančiai meilei. Ten, kur mūsų žemesnieji, kūniškai-dvasiškieji geismai ieško savo tikslo, Dievas paliko tuštumą, ir tik sudvasintai meilei teleidžia pajusti save. Tiktai malonė įgalina žmogų išlaikyti Dievui visą, nepadalytą širdį (1 Kor. 7, 34), šitokioje į priešingas puses besiveržiančių geismų įtampoje. Bet kaip tik čia ir glūdi Kristuje atnaujintojo žmogaus pergalė: nežiūrint visų puolusiojo žmogaus įtampų, jis prašoka net nesugadintą pirmykštį žmogų, pritardamas dieviškojo Sužadėtinio mergaitiškai Dievo meilei. Pradžioje Dievas stebuklingai sukūrė žmogų, suteikė jam nuostabių galių ir uždavinį: "aukite ir dauginkitės" (Pradž. 1, 28). Jam puolus, Viešpats jį dar stebuklingiau atkūrė. Tas stebuklingesnis žmogaus atkūrimas pasireiškia jo pašaukimu gyventi mergystėje ne savo jėgomis, o galia tos Dvasios, kuri sugeba įveikti net ir puolusio žmogaus silpnybę, ir atpirktojo kūno bei dvasios likusį aistringumą.
Dėl to mergystė yra dvasiškas, žmogų vidujiniai kilninantis nusistatymas. Tiesa ji susiaurina žemiškąją, kūniškai sieliškąją žmogaus būsenos bazę, nes ji atmeta Dievo sukurtąjį ir žmogų praturtinantį bei papildantį bendravimą moterystėje. Bet to vietoje mergystė teikia žmogui vien Dievui priklausančiųjų šventumo, įstato jį į sužadėtinio santykius su Dievu Kristuje. Mergystė yra drąsi ir pasitikinti. Ji išdrįsta spirtis vienam iš stipriausių prigimties polinkių ir tuo paliudyti Dievo galybę dvasio-
Rudens nuotaikos Lietuvoje
je. Krikščionybės istorijoje mergystė visada reiškė visišką savęs atidavimą Dievui. Kaip mergystė siekia pačios "pradžios" ir kaip ji stengiasi atstatyti pirmykštį, suderintąjį Dievo pilnai sutvarkytąjį ir dvasiškai suformuotąjį žmogų, taip ji žvelgia ir į ateitį, tikėdama ir vildamasi iki "galo". Ji supranta, jog "laikas yra trumpas, todėl lieka ir tiems, kurie turi žmonas, gyventi taip, lyg jų neturėtų; ... nes šio pasaulio išvaizda praeina. Aš gi noriu, kad jūs būtumėte be rūpesčio" (1 Kor. 7, 29-30). Kaip mergystė siekia atbaigtos meilės, taip ji nori gyventi pilnutiniu tikėjimo bei vilties gyvenimu ir padaryti paskutines išvadas iš Evangelijos.
Akstinai
Krikščioniškoji mergystė yra malonės stebuklas silpname žmogaus kūne. Pirmasis ir pavyzdinis šitos malonės stebuklas buvo padarytas Dvasios galybės Mergaitėje Marijoje, Kristui ateinant į pasaulį. Ir jei tas stebuklas turėjo būti įamžintas toliau gyvensiančiame Kristaus kūne Bažnyčioje, tai ir tas yra galima tos pačios Dvasios galybe. Mat "juslinis žmogus nenuvokia to, kas yra Dievo Dvasios" (1 Kor. 2, 14). Krikščioniškasis žmogus randa toje Dvasioje akstinų (motyvų) eiti "aukštesniuoju keliu".
Įvairių akstinų iškilo besivystančios Bažnyčios gyvenimo būvyje. Vienur kitur įsibrovė ir niekam netikusių. Ne vienas tyrinėtojas galvojo radęs mergystės istorijoje visokių, daugiau ar mažiau abstrakčių ideologijų, pvz.: bailų bėgimą iš pasaulio, moterystės panieką, manicheizmą, gnosticizmą, mistiškas pažiūras į pasaulį, ir t. t. Kartais galėjo glūdėti mergystėje ir gana apčiuopiamo atlyginimo išskaičiavimai, besiremia Kristaus pažadais: "gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą (Mt. 19, 29). Bet, nei tas "ką mes gausime", nei abstrakčiosios ideologijos neįstengia išaiškinti ir pateisinti krikščioniškosios mergystės sąjūdžio. Tie akstinai, iš kurių mergystė išaugo, kuriais ji gyvavo ir šiandien stipriai laikosi ir Bažnyčioje plečiasi, tebėra tie patys, būtent, gyvi, apčiuopiami, asmeniški: Marija, Kristus, Dievas.
Gyvas mergaitės - motinos paveikslas niekada nenustoja spinduliuojamosios jėgos. Vieninteliu ir savotišku būdu čia išsiskleidžia regima krikščioniškosios mergystės prasmė: tarnauti Kristui, Viešpačiui. Marijos tarnystė buvo tokia didinga, tokia kilni, kad jai ir mergystėje buvo leista tarnauti Kristui motina. Kadangi toks mergystės ir motinystės susijungimas buvo galimas tik Marijoje, tai jos mergystė įgijo pavyzdinės reikšmės moterystės gyvenimui Bažnyčioje, visiems laikams. Be to, Marijoje dar gilesniu būdu išsipildo ir grynai žmogiškoji, natūralioji mergystės prasmė. Juk mergaitė turi išsilaikyti mergaite, kad galėtų atiduoti save moterystei ir būsimajai motinystei. Mergaitė gyvena "pati sau", siekdama "priklausyti kitam". Užtat tikroji mergystė nėra bevaisis užsidarymas savyje, nėra grynai neigiamas dalykas, t. y. nėra vien atsisakymas kitos lyties asmens. Ne, mergystė yra pozityvi: išlaikyti save vyrui (moteriai). Tas vyras, kuriam Šv. Dvasios vadovaujama Marija laikė ir savo kūną ir savo dvasią, yra žmogumi tapęs Dievo Sūnus. Savyje užsidariusioji mergaitė Marija, Dievo malonei veikiant, visiškai atsivėrė Kristui. Tą pat įgyvendina ir krikščioniškoji mergystė. Ji užsidaro grynai natūraliajam savęs papildymui, o atsiveria iki giliausių savo gelmių "dvasiškajam sužadėtiniui". Mergystė turi priklausyti sužadėtiniui, jei ji nori išpildyti savo esmės prasmę. Visa čia pareina nuo pasirinkimo, nuo apsisprendimo. Kristaus mergaitė, su Marija, renkasi sužadėtinį Kristų. Ji renkasi ne prigimties, o antprigimties plotmėje. Tuo atveju mergaitė, kaip ir Marija, visiškai atiduoda save. Ji yra atbaigiama, papildoma, aukštesniu būdu už grynai natūraliąją mergystę, kuri pasipildo atiduodama save vyrui.
Panaudojant šitas tiesas, būtų galima pastatyti krikščioniškosios mergystės auklėjimą Marijos dvasioje ant turtingesnių, daugiau laimės nešančių, dvasiškų pagrindų. Gaila, kad tobulosios skaistybės idealas dažnai yra pristatomas jaunimui per daug neigiamoje šviesoje, vien kaip "susilaikymas", kaip "atsisakymas", kaip "išsižadėjimas". Žinoma, "išsižadėjimas" visai natūraliai pirmiau krenta į akį, nes kūniškajam ir dvasiškajam troškimui mylėti, mergystė atima regimąjį ir patenkinantįjį objektą, kurio niekas kitas negali atstoti. Žmogaus širdis, vis vien, geidžia padovanoti save. Jei savęs padovanoti negali, tai mergystė atsiduria pavojuje griebtis nors ir suvėlinto pakaitalo. Gali toks pakaitalas turėti psichologinės reikšmės ir būti pateisinamas. Bet jei jis tikrai pakeičia natūraliosios žmogaus meilės polių, jei jis nėra įderinamas į tikrai religinį mergaitės gyvenimą, tai jis paverčia Kristaus mergaitę "apsivylusia senmerge" ir Kristaus draugą "varganu senberniu". Krikščioniška prasme mergaitiškas žmogus tik tada išsilaiko savo luomo aukštumoje, kai jis, Marijos pavyzdžiu, yra pilnas Šv. Dvasios ir kai Kristus tampa jo asmenybės centras. Kur to nėra, "paskutinieji Dievui pašvęsto žmogaus dalykai tampa blogesni už pirmuosius". Atsimetęs nuo savo tikrosios meilės — Kristaus, jis retai tesuranda tikrą žmogišką polių, kurs galėtų būti jam centru, apie kurį suktųsi visas jo gyvenimas. O tokio centro neturėdamas, graibstosi netikrųjų vertybių, kurios yra daug menkesnės už jo paties asmens vertę.
Mergystė yra vertinga ir neša vidinę laimę tik tada, kai ji susitinka Kristų. Šv. Augustinas sako: "Kristaus mergaičių džiaugsmas yra Kristus, Kristuje, per Kristų, po Kristaus ir dėl Kristaus" (De S. Virginitate, c. 27). Tikras gi džiaugsmas Kristumi priima ir Jo kryžių. Kristaus kelias yra drauge ir kryžiaus kelias, nors ir kaip pereinamasis ruožas į beskausmę laimės pilnybę amžinybėje. Šito kelio paslaptis yra asmeniškas susitikimas su Kristumi. O su Juo susitinka tik tas, kas ryžtasi eiti mergystės keliu kaip kryžiaus keliu. Kristaus mergaitė susiriša su Juo kaip su sužadėtiniu ir todėl pasiima nešti tos "santuokos" naštas: Kristaus kryžių, rūpestį Jo šeima. Jo bendruomene (2 Kor. 7, 34). Kam tie dalykai nerūpi, tas nėra mergaitė "dėl Dievo karalystės". Kristaus prasme mergaitė turi nuolat sielotis tuo, "kas yra Viešpaties" (1 Kor. 7, 34). Tada ji susitinka Kristų. Mergystės istorijai yra žinoma to susitikimo didybė ir laimė, nepaisant visų žmogiškųjų silpnybių. Dar didesni dalykai lieka paslaptis. "Nebylus Kristų mylinčios ir su juo besišnekučiuojančios sielos džiaugsmas prašoka kiekvieną "jaunavedžio džiaugsmą" ir kiekvieną "jaunavedės ekstazę — tuos giliausius žmogiškosios laimės išgyvenimus.
"Iš kurių šaltinių bekiltų mergystės įžadai Bažnyčioje, visada jie turi remtis savęs atidavimu Dievui" (Šv. Aug. De S. Virg. c 27). Mergaitė — žmogus susitinka Kristuje gyvą, asmenišką triasmenį Dievą, nes kiekvienas antprigimtinis susidūrimas su Dievu Kristuje turi trejybinio pobūdžio. Todėl ir mergystės gyvenimas turi savo trejybinę paslaptį. Ir juo labiau mergystė virsta asmenišku Dievo susitikimu, juo labiau išryškėja joje Dieviškojo gyvenimo įstatymas. O tas dieviškojo triasmenio gyvenimo įstatymas yra tvarka. Tvarka trijų dieviškųjų asmenų gyviausiuose ir pilniausiuose santykiuose, vienoje ir toje pačioje prigimtyje. Tėvas yra Tėvas tik suteikdamas Sūnui savo esmę, visa, kas jis yra ir ką jis turi. Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus meilė, arba, anot šv. Augustino, "mūsų meilė Tėvui ir Sūnui". Nustatant mergystės gyvenimą Bažnyčioje iš jo tikslo, jai yra skirta regėti trejybinį Dievą ir jau dabar pradėt dalyvauti Jo esmėje. Juk mergaitiškas žmogus, galų gale, geidžia tik vieno: išryškinti betarpiškiausius, nesavanaudiškiausius ir gryniausius asmeniškus santykius su asmenišku Dievu. Jis lieka be žemiškos meilės, kad tik užmegztų santykius su Dievu, o Jame su visa Jo šeima, su visais Jo vaikais.
Ir vėl, Marijos mergystė yra pats pirmasis tokių santykių pavyzdys. Ar ne apreiškimo valandą pirmąsyk ir aiškiai sušvito mums trejybinio Dievo apsireiškimas? Marijos mergaitiškos motinystės pašaukimas yra kupinas trejybinio Dievo veiklos paslapčių. Mergaitiškojo Bažnyčios gyvenimo istorijai yra žinomi trejybinės sužadėtinių mistikos turtai. "Dangaus karalystė panaši į karalių, iškėlusį savo sūnui vestuves" (Mt. 22, 2).
Pasiuntinybė
Iki ateis amžinųjų sutuoktuvių diena, mergystės gyvenimas žemėje yra panašus į Evangelijos išmintingųjų mergaičių laukimą ateinant dangiškojo Sužadėtinio tamsią šios žemės naktį. Jų lempos turi šviesti tamsoje ir kviesti nuolat budėti žmonių tarpe esančiam Kristui, Dievui. Mergystę pripildo ne vien asmeniški pavienio žmogaus santykiai su Kristumi ir Dievu, bet ypač, ir už vis labiau, pasitarnavimas Kristaus bendruomenei, Bažnyčiai ir visai žmonijai. Ir čia, Marijos pavyzdžiu, mergystė tampa labai vaisinga. O vaisingumas ir yra tikrosios mergystės tikslas. Pilnojo savo atbaigimo krikščioniškoji mergystė pasiekia pasiuntinybėje Bažnyčiai. Jos pasiuntinybė Bažnyčioje ir žmonijoje yra ši: būti žmonijos sąžinės apyskaita, kuri pasmerkia "akių bei kūno pageidimą ir gyvenimo puikybę" (1 Jo 2, 16). Dievo ypatingai pašaukti "būti šventi kūnu ir siela" (1 Kor. 7, 34), mergaitiškieji žmonės padeda atitaisyti ir pašventinti tą pasaulį, "kurio Dievas, anot šv. Povilo, yra pilvas" (Pil. 3, 19).
Prisimenant patį pirmąjį Marijos mergaitės pavyzdį, mergystei yra skirta dalyvauti pačioje giliausioje Bažnyčios esmėje ir jos santykiuose su Kristumi. Bažnyčiai mergystės luomas yra tiek reikalingas, kad be jo ji neįstengtų pilnai išvystyti savo esmės žemėje. Aišku, mums nevalia perdėti "dėl Kristaus nevedusiųjų" luomo reikšmės. Visada, kada tik Bažnyčioje yra kalbama apie "pasiuntinybę", tuojau kyla klausimas, koks yra tos pasiuntinybės dalinis uždavinys ir kaip jis įsijungia Bažnyčios visumon. Pijus XII labai pabrėžia, jog tarp įvairių Bažnyčios luomų, mergystė užima pirmaujančią vietą. Tai mums tvirtina visas Bažnyčios mokslas, iš pat pirmųjų jos amžių, ir to negalima pamiršti šiandien, kai vienas kitas nori pervertinti moterystės luomo reikšmę.
Dvigubas yra Bažnyčios uždavinys žemėje: viena, ji reprezentuoja dangiškąjį Sužadėtinį, nes ji yra žemėje toliau gyvenąs Kristus. Antra, kartu ji yra ir to Sužadėtinio sužadėtinė, kaip "Avinėlio žmona" (Apr. 21, 9). Bažnyčia yra gyva ir pergalinga Dievo pastangų laimėti žmogų išdava. Tą savo dvigubą uždavinį Bažnyčia vykdo tokiu būdu, kad ji yra sykiu ir galva ir kūnas, t. y. Bažnyčioje skiriame bendruomenę ir valdžią. Mergystė gi turi ypatingą pasiuntinybę ir reikšmę tiek bendruomenei, tiek jos valdžiai, tiek galvai ir kūnui.
Pats kilniausias uždavinys Bažnyčioje tenka įšventintai ir autoritetinga pasiuntinybe aprūpinta kunigystei. Jai skirta regimu būdu reprezentuoti po dangun įžengimo nebematomą Sužadėtinį. Kunigystė galėtų tą uždavinį atlikti ir tuo atveju, kai paskiri kunigai gyventų susijungę moterystės ryšiais. Pirmųjų amžių Bažnyčioje dauguma kunigų buvo vedę. Bet tartum savaime Bažnyčios gyvenimas suko mergystėje gyvenančių kunigų kryptimi. Be abejo, tai vyko Šv. Dvasios įtakoje, kuri siekia vis ryškiau ir ryškiau iškelti esmines Bažnyčios ypatybes. Įšventintajai kunigystei pristatyti Bažnyčiai neregimąjį ir skaisčiausiąjį Sužadėtinį puikiausiai ir tinkamiausiai padeda gyvenimas mergystėje. Kaip tik dėl to savo aukšto pašaukimo kunigystė ir siekia išryškinti mergystės gyvenimo šventumą, ar tas gyvenimas bus įpareigojamas Bažnyčios įstatymų, ar įžadų. Vidujinio šventimų tikslo reikalaujamos nuotaikos vargiai galėtų gražiau pasireikšti, kaip pasirinkdamos tokią gyvenimo formą žemėje, kokią pasirinko joje gyvendamas Kristus ir kuri taip tobulai atvaizduoja Jo uždavinį būti Bažnyčios Sužadėtiniu.
Bažnyčia yra Kristaus sužadėtinė dar ir todėl, kad ji yra Jo paties krauju atpirkta nuosavybė. Šitokią ją regėjo Jonas paslaptingajame apreiškime. Kam kitam geriau tiktų atstovauti Bažnyčioje - sužadėtinėje sužadėtinės garbę, jei ne Kristui išskirtinai pašvęstoms mergaitėms? Jos yra ypatingu būdu "Ecclesia Sponsa" — Sužadėtinė Bažnyčia, ar jos nešioja vienuolyno rūbą, ar pasaulyje gyvena, ar su įžadais ar be jų neatšaukiamai pasiryžę likti mergaitėmis dėl Jėzaus.
Antra vertus, negalima atskirti mergystės luomo nuo moterystėje gyvenančiųjų paskirties. Paties sakramento jėga ir vedusieji padeda įkūnyti Sužadėtinės - Bažnyčios mintį. "Ta paslaptis didelė; aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią" (Efez. 5, 32). Dėl savo sakramento ir dėl bendrojo gyvenimo vyras su žmona atvaizduoja paslaptingąją Kristaus santuoką su Bažnyčia. Taigi, vienas ir tas pats Kristaus susižadėjimas su Bažnyčia yra dvejopai perstatomas Bažnyčios narių santykiuose su Kristumi: mergystė įkūnija Sužadėtinę-Baž-nyčią betarpišku pasišventimu Kristui; moterystė atvaizduoja Kristaus ir Bažnyčios santykius kaip galvos ir kūno abi puses saistančiais įsipareigojimais (Efez. 5, 32). Tik abu luomai kartu sudaro visai atbaigtą Sužadėtinę - Bažnyčią.
ANGELAS Beato Angelico
Iki šiol žvelgėme į šventosios mergystės pasiuntinybę tik iš vieno taško, būtent, kad ji seka Kristų ir Jį atvaizduoja pasaulyje. Stebėjome jos vietą Bažnyčioje ir matėme ją dalyvaujant Bažnyčios esmėje ir pasiuntinybėje. Bet ta Bažnyčia ir pati yra siunčiama pasaulin. Todėl mergystės luomas negali būti tartum koks iš pasaulio pabėgusių nuošalus, ramus, atskirtas tvenkinys. Ne, jis turi būti pilna užtvanka, iš kurios teka
Kristaus ir Šv. Dvasios jėgos pasauliui atnaujinti. O kad mergystės luomas ypatingai yra tikęs perteikti Bažnyčiai ir pasauliui Dvasią, tai įrodo jos praeitis ir dabartinis momentas. Jei mes galime tvirtinti, kad Bažnyčioje nė šiandien nėra išmirę pirmųjų jos amžių nepaprastomis malonėmis apdovanotieji nariai (charizmatikai), tai ir šiandien tenka jų ieškoti Kristui, Dievui pasišventusiųjų tarpe. Gal kiek perdėtai, bet ne be pagrindo Sven Stolpe sako: "Mergystė yra pirmoji sąlyga nepaprasto ir ypatingo pašaukimo" (Orleano Mergelė. p. 94).
Nepaprastieji pašaukimai prasidėjo su Marija. Jie tik tada pasibaigs, kai tobulai atbaigta Sužadėtinė - Bažnyčia bus atvesta dangiškajam Sužadėtiniui ir kai Dievas susijungs su žmogum amžiams.
]. Kidykas,S. J.