Gerbiamasis Redaktoriau,
Girdėjau sakant, kad nepriklausantieji prie Katalikų Bažnyčios negali būti išganyti. Kažkur esu skaitęs, kad šalia Bažnyčios nėra išganymo. Kristaus įsteigtoji Bažnyčia yra lyg laivas, kuris perveža žmones per šio gyvenimo jūrą į amžinojo gyvenimo uostą — Dangų. Taigi, tik tie gali pasiekti uostą, kurie yra laive. Taip pat ir Kristus pasakė: "Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo karalystę" (Jono 3, 5). Čia aiškiai yra kalbama apie krikšto reikalingumą išganymui, todėl atrodo, kad tie, kurie yra nekrikštyti, negalės būti išganyti. Iš visa to reikėtų padaryti išvadą, kad tik katalikai gali būti išganyti, bet atsimenu, kad prieš keletą metų Popiežius atskyrė nuo Bažnyčios vieną katalikų kunigą, kuris skelbė, kad nekatalikai negali būti išganyti. Nesuprantu, kaip galima tai suderinti, todėl ir rašau Jums šį klausimą.
Atsakymo laukiąs R. K.
Gerbiamasis,
Tikrai iš pirmo pažvelgimo galėtų atrodyti, kad Katalikų Bažnyčios moksle apie žmonių išganymą yra prieštaravimų, bet, geriau tą mokslą supratus, paaiškėja, kad jokių prieštaravimų nėra. Yra teisingi pasakymai, kad šalia Bažnyčios nėra išganymo, kad išganymui yra būtinai reikalingas krikštas. Juk kiekvienas žmogus gimsta be pašvenčiamosios Dievo malonės. O pašvenčiamoji Dievo malonė, kuri atgaunama per krikštą, yra būtina sąlyga patekti į Dangų. Visus sakramentus teikia tik Kristaus įsteigtoji Bažnyčia, todėl, norint būti išganytam, reikia priklausyti prie Kristaus įsteigtosios Bažnyčios, reikia būtinai priimti krikštą, kuris mums grąžina Adomo ir Ievos prarastą pašvenčiamąją Dievo malonę. Tačiau yra tikras Jūsų paminėtas faktas, kad prieš keletą metų buvo pasmerktas ir nuo Bažnyčios atskirtas kunigas, kuris užsispyrusiai skelbė, kad nekatalikas negali būti išganytas. Kaip tai suderinti?
Norint būti išganytam, reikia būtinai priklausyti prie Kristaus įsteigtosios Bažnyčios, bet prie jos priklausyti galima trimis būdais: 1) siela ir kūnu, 2) tik kūnu, 3) tik siela. Siela ir kūnu prie Bažnyčios priklauso katalikai, gyveną pašvenčiamoje Dievo malonėje. Tik kūnu, bet ne siela, priklauso tie katalikai, kurie nėra pašvenčiamoje Dievo malonėje, kurie gyvena sunkioje nuodėmėje. Žinoma, kai jie atlieka išpažintį ir atgauna pašvenčiamąją Dievo malonę, vėl pradeda priklausyti prie Bažnyčios taip pat ir siela. Tik siela, bet ne kūnu, prie Bažnyčios priklauso tie, kurie nėra jos matomieji nariai, kurie nėra katalikai, bet gyvena pašvenčiamoje Dievo malonėje. Be abejo, Kristus nori, kad visi priklausytų prie Jo įsteigtosios Bažnyčios ir kūnu ir siela. Tie žmonės pildo Jo valią ir turi visas galimybes išganyti savo sielą. Bet kaip dabar su kitais dviem būdais? Ar geriau yra priklausyti prie Bažnyčios tik kūnu ar tik siela?
Be abejo, siela. Juk tie, kurie priklauso tik kūnu, jeigu tokioje padėtyje ir mirs, nebus išganyti. Tie, kurie priklauso tik siela, kurie turi pašvenčiamąją Dievo malonę, bus išganyti, jei prieš mirtį tos malonės nepraras.
Tačiau čia gali kilti klausimas, kaip tie žmonės, kurie nėra katalikai, kurie nesinaudoja Kristaus įsteigtais sakramentais, kurie ne tik išpažinties sakramento nepriima, bet yra net nekrikštyti, gali turėti pašvenčiamąją Dievo malonę. Juk kiekvienas žmogus gimsta be pašvenčiamosios Dievo malonės, ir tik krikšto sakramentas ją grąžina. Bažnyčia moko, kad krikštas išganymui yra būtinai reikalingas, bet reikalingas arba "in re" arba "in voto". Krikštas "in re" tai yra toks krikštas, koks yra Kristaus įsteigtas. Jis dar yra vadinamas vandens krikštu. Tai reiškia, kada žmogus yra pakrikštijamas vandeniu, kada jis priima tikrą krikštą, koks yra reikalaujamas, norint tapti krikščioniu. Krikštas "in voto" tai yra tik noro arba troškimo krikštas. Jo pakanka atgauti pašvenčiamoj ai malonei tada, kada tikro vandens krikšto negalima priimti. Pavyzdžiui, jei nekrikštytas žmogus miršta kur nors dykumose, kur nėra jokio žmogaus, kuris galėtų jį pakrikštyti, tada jo tikras noras būti pakrikštytu veikia taip, kaip tikras krikštas, suteikdamas jam pašvenčiamąją Dievo malonę. Mat, žmogaus išganymas priklauso nuo jo paties valios, nuo jo noro. Jei galima, žmogus turi vykdyti Kristaus nustatytą išganymo tvarką, turi priimti Jo įsteigtus sakramentus, bet jei tų sakramentų realiu būdu kokiose nors aplinkybėse negalima priimti, tada pakanka žmogaus rimto noro.
Bet iš to vėl gali kilti naujas neaiškumas. Paprastai galima norėti ar trokšti tik to, apie ką žinai, ką pažįsti. Tad ar gali norėti krikšto toks žmogus, kuris nieko apie krikštą nėra girdėjęs, pvz., koks nors Afrikoje gyvenąs stabmeldys? Čia vėl mūsų tikėjimas moko, kad toks žmogus negali norėti krikšto "explicite", bet gali jo norėti "implicite". Ką tai reiškia? Reiškia, kad toks žmogus negali galvoti apie tokį krikštą, koks yra Kristaus įsteigtas, koks Bažnyčioje yra vartojamas, nes jis nieko apie tai nėra girdėjęs. Jis tiki Dievą, Aukščiausiąją Esybę, nes prie to arba savo protu priėjo, arba iš savo religijos išmoko. Jis taip pat supranta, kad toji Esybė yra gera, šventa, galinga, kad ją reikia kokiu nors būdu garbinti, jos klausyti, ją mylėti. Tada tas stabmeldys savo širdyje pasiryžta daryti viską, ko tik iš jo ta Aukščiausioji Esybė nori, jis pasiryžta vykdyti jos valią. Bet mes žinome, jog Dievas nori, kad kiekvienas žmogus priimtų krikštą. Taigi, tas stabmeldys, norėdamas vykdyti viską, ko Dievas iš jo nori, nori ir krikšto. Tad tuo momentu, kada jis taip pasiryžta, kada jis sužadina tą paklusnumo ir meilės aktą, priima troškimo krikštą, gaudamas pašvenčiamąją Dievo malonę. Taigi, ne tik katalikai, bet net ir džiunglėse gimę ir augę stabmeldžiai gali būti išganyti, jeigu tik vykdo tai, ką sako jų sąžinė ir jų religija.
Bet štai dar vienas neaiškumas. Tad kam reikia misijonieriams eiti į stabmeldžių kraštus ir skelbti krikščionių religiją, jei kiekvienas žmogus gali pasiekti išganymą savo religijoje? Atsakant į šį klausimą, galima nurodyti du motyvus. Pats Kristus įsakė apaštalams skelbti Jo mokslą visam pasauliui: "Eikite tad ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios ir mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs" (Mato 28, 19). Be to, jeigu ir tiesa, kad kiekvienoje religijoje galima pasiekti išganymą, tai taip pat aišku, kad tose religijose, kurios nepažįsta Kristaus mokslo ir neturi Jo įsteigtų sakramentų, išganymas yra daug sunkesnis. Jeigu mums, turintiems visas priemones, reikia labai daug pastangų, kad galėtume išsaugoti pašvenčiamąją Dievo malonę ir išvengti didesnių nuklydimų nuo išganymo kelio, tad ką bekalbėti apie tuos, kurie jokių antgamtinių priemonių neturi? Todėl misijonieriai keliauja į svetimus kraštus, vykdydami Kristaus įsakymą ir Jo norą patraukti visas tautas ir visus žmones prie Jo dieviško mokslo ir norėdami visiems palengvinti sunkų ir pavojingą išganymo kelią.
J. Vaišnys, S. J.