Lietuviai, tapę krikščionimis, nesitenkino bendru pamaldumu į Mariją. Jie, Vakarų Bažnyčioje plačiai paplitusiu papročiu, būrėsi į specialias draugijas — brolijas, kad organizuotu būdu pagarbintų Dievo Motiną.

Bažnytinės brolijos — tai tikinčiųjų draugijos, vietos vyskupo kanoniškai įsteigtos, jo vadovybėje ir priežiūroje ypatingu būdu garbinti ir išpažinti kurią nors tikėjimo tiesą. Šventuosius ir vykdyti krikščioniškojo gailestingumo darbus. Bendrasis kiekvienos brolijos tikslas yra padėti nariams užlaikyti Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Brolijos, kaip pamaldžių asmenų draugijos, siekiančios gerai atlikti savo religines pareigas, žadinančios žmonių pamaldumą, didinančios Dievo ir Šventųjų garbę, yra Bažnyčios palaikomos ir globojamos. Jos yra gyvo religinio gyvenimo apraiška.

      Brolijos religiniame gyvenime yra reikšminga priemonė pakelti visuomenės moralinį gyvenimą, naikinti blogus įpročius, sužadinti žmonių religingumą. Todėl Bažnyčia palaiko brolijas kaip sėkmingą priemonę religiniam gyvenimui atnaujinti ir apdovanoja jų narius įvairiomis dvasinėmis malonėmis bei atlaidais, kuruos nariai pelno paprastai įstojimo dieną, brolijos metinėje šventėje, mirties valandoje ir už įvairius atskirus gerus darbus.

      Brolijų steigime ir išplatinime daug nuopelnų turi atskiros vienuolijos. Jos, siekdamos savojo idealo ir tikslų, stengėsi suburti ir pasauliečius į tam tikras bendruomenes, kurios virto lyg atskiromis vienuoliškomis šakomis. Tokių brolijų steigimą ir joms vadovavimą Šv. Sostas pavedė vienuolijų generolams. Ir taip pranciškonai vadovauja šv. Pranciškaus tretininkams, domininkonai rožinio (rožančiaus) brolijai, karmelitai Švč. Panos Marijos škaplieriaus brolijai. Be to, vienuoliai prie savo bažnyčių uoliai steigė ir kitas, kito vardo, brolijas. Todėl suprantama, kodėl ir Lietuvoje su katalikybės atgijimu (o jam vadovavo vienuoliai) ypač suklestėjo įvairios brolijos, kurios buvo labai sėkmingos pagelbininkės Lietuvos religinio gyvenimo sustiprinime.

      Kiekviena brolija turi turėti savo vadovą — dvasiškį, savo bažnyčią, koplyčią ar bent altorių. Jų nariai turi pareigą dalyvauti viešose procesijose, brolijos pamaldose, kalbėti ar giedoti bažnyčioje nustatytas maldas ar giesmes, dėvėti procesijose brolijos drabužį ar nešioti specialius ženklus. Brolijų nariai išpuošė savo bažnyčias, koplyčias, altorius. Jie buvo pavyzdys gražaus krikščioniško gyvenimo bei tvarkingo pamaldumo ir kitiems.

      Kada Lietuvoje kūrėsi pirmosios brolijos, šiandien sunku pasakyti. Kaimyninėje Lenkijoje jau XII amž. Liublino vienuolynas turėjo savo broliją, kuri buvo pati pirmoji visoje Lenkijoje. Galima tik spėlioti, kad Lietuvoje, pastačius pirmąsias bažnyčias, ano meto papročiu, prie jų galėjo būti įsteigtos ir tam tikros brolijos. Kadangi nemaža dalis pirmųjų bažnyčių Lietuvoje buvo pašvęstos Marijos garbei, tad ir prie jų įsteigtos brolijos galėjo turėti ypatingą tikslą — plėsti pamaldumą į Mariją. Pati seniausia žinia, iš turimų po ranka šaltinių, yra iš XV amžiaus. Dar Vytautui gyvam esant, prie Vilniaus šv. Jono bažnyčios 1430 m. spalių mėn. 4 d. buvo įsteigta brolija (vardas nežinomas). Jos nariai šventomis dienomis turėjo išklausyti mišių, jų metu aukoti po vieną denarą "pro offertorio" ir giedoti 10 Tėve mūsų ir Sveika Marija. Šias pareigas atliekantiems brolijos nariams buvo suteikti atlaidai (Karaliaučiaus Archyvas, Zaštautų rinkinys, 1430. X. 4). Ta pati brolija 1454. II. 11 vėl buvo patvirtinta, kur ir vėl minima pareiga giedoti Tėve mūsų ir Sveika Marija (ten pat, Nr. 6). Iš to pat laiko Geranonių bažnyčioje, kurią Trakų vaivada Martynas Goštautas pastatė ir turtingai aprūpino, nuo 1521. I. 10 yra brolija Švč. Marijos Apreiškimo vardu (Annunciationis gloriosissimae Virginis Mariae). Tačiau apie jos narių pareigas smulkesnių žinių nėra (ten pat. Nr. 18).

      Protestantizmo bangai užliejus Lietuvą, be abejonės, dingo ir prie kai kurių bažnyčių įsteigtos brolijos. Bet su katalikybės atsigavimu turėjo atsigauti ir įvairios brolijos, kurių nariai buvo sėkmingai įjungti į tikėjimo atgaivinimo ir stiprinimo darbą. Jėzuitai, tie katalikybės gaivinimo pionieriai Lietuvoje, bus daug prisidėję ir prie brolijų steigimo. Jau vysk. Merkelio Giedraičio laikais Žemaičių vyskupijoje žinomos šios brolijos: rožinio, Marijos Gimimo ir šv. Onos. Šiai pastarajai 1625 m. pop. Urbonas VIII suteikė atlaidus (Vatikano Archyvas, Secret. Brev. vol. 708, fol. 134). Yra kita žinia iš 1598 m., kad tais metais pop. Klemensas VIII suteikė atlaidus rožinio brolijai, įsteigtai kitame Lietuvos krašte — Gardine (ten pat. Indice, vol. 380, fol. 182). Įdomu pastebėti tai, kad šiuo laiku įsteigtų brolijų nariai turi pareigą ką nors giedoti.

      Po reformacijos, kai atgijo religinis Lietuvos gyvenimas, ne tik kiekviena parapija, bet beveik kiekviena bažnyčia turėjo savo broliją. Vyskupai ypatingai brolijas globojo, o karaliai buvo jų protektoriai. Pvz., Sopulingosios Dievo Motinos brolija, įsteigta 1595 m. vėlesnio Krokuvos vyskupo Martyno Szyszkowskio, kuri išsiplatino ir Lietuvoje, buvo gavusi iš Šv. Sosto įvairių privilegijų, o karaliai Zigmantas III, Vladislovas IV ir Jonas Kazimieras buvo jos nariais.

      Ypačiai gausu buvo Marijos Vardo įvairių brolijų Vilniaus bažnyčiose. Ir taip vienuoliai Laterano kanauninkai 1624 m. įsteigė Marijos Maloningosios broliją prie šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios Antakalnyje, kur buvo jau gerbiamas stebuklingas to paties vardo Marijos paveikslas (J. Kurczewski — Biskupstwo Wilenskie, p. 525).

      Augustinijonai prie savo bažnyčių Lietuvoje (Vilniuje, Liet. Brastoje, Gardine, Seredžiuje, Kaune) įsteigė Marijos Paguodos broliją. Vilniuje augustinijonų bažnyčioje (prie Savičiaus gatvės, statytoje 1768 m.) buvo drauge ir brolijos altorius (A. Frid-rich — Hystorye cudownych obrazow N. Maryi Panny w Polsce, tom. IV, p. 157).

      Vilniaus šv. Jono bažnyčioje, kuri 1571 m. teko jėzuitams, kur buvo daug Marijos paveikslų ir altorių, jėzuitai buvo įsteigę keletą brolijų, į kurias subūrė Vilniaus gyventojus pagal jų užsiėmimą - amatą. Toms brolijoms — amatininkų cechams teko po vieną koplyčią ar bent altorių, kurių buvo taip gausu šv. Jono bažnyčioje. Ir taip Dievo Motinos Gerosios Patarėjos koplyčia priklausė Vilniaus siuvėjų cechui, šv. Onos koplyčia — batsiuvių cechui; šv. Stanislovo Kostkos koplyčia naudojosi studentų Marijos sodalicijos congregatio media. Apreiškimo koplyčia buvo skirta studentams jų Marijos sodalicijos šakai — congregatio maxima, studentų congregatio minima naudojosi šv. Onos koplyčia, šv. Barboros koplyčią valdė Vilniaus auksakaliai, laikrodininkai ir kiti brangenybių dirbėjai. Savo koplyčiose tos brolijos rengė šventes, minėjimus, cechų iškilmes, bendras pamaldas. Jose rinkdavosi į konferencijas ir sueigas. Kiekvienos tokios brolijos arba cecho priešakyje stovėjo jėzuitas. Tokiu būdu buvo ugdomas Vilniaus gyventojų religingumas. Šalia savo darbo, užsiėmimo Vilniaus gyventojai išmoko ir melstis.

      Atskirai tenka paminėti jėzuitų įsteigtas ir vedamas Marijos sodalicijas, kurios ne tik Lietuvos sostinėje, kur jos pirmą kartą pasirodė, bet ir kitose vietose, kuriose darbavosi jėzuitai, yra suvaidinusios didelį vaidmenį religiniame Lietuvos sostinės jaunimo ir inteligentijos gyvenime.

      Marijos sodalicija (oficialiai vadinama Congregatio Mariana) yra religinė draugija, steigiama ir vadovaujama Jėzaus Draugijos. Jos tikslas — formuoti parinktus asmenis iš įvairių luomų, kad jie atsidėtų savęs tobulinimui, apaštalavimui ir Bažnyčios gynimui per ypatingą pamaldumą į Mariją. Sodalicijos tikslas apima visą žmogaus gyvenimą; per ją norima paruošti krikščioniškam gyvenimui tobulus tėvus, vyrus, piliečius, valdininkus, darbininkus, amatininkus, žodžiu — krikščionišką elitą. Marijos sodalicijos skiriasi nuo kitų bažnytinių brolijų tuo, kad jos daugiau dėmesio skiria vidujiniam, dvasiniam gyvenimui, kai tuo tarpu įvairios brolijos, tarp kitų tikslų, rūpinasi padidinti viešąjį kultą ir pasireiškia daugiau išorinėmis formomis: drabužiu ir kit. Ir Marijos sodalicijos neišskiria išorinių gerųjų darbų, bet jie nėra pirmaeilis tikslas, o tik dvasios uolumo išraiška. Suprantama, tad, kad M. sodalicijos daug dėmesio kreipia į narių atrinkimą, paruošimą, formavimą. Tokie išbandyti nariai visam gyvenimui pasiaukoja Marijai, pasižadėdami sekti jos dorybėmis.

      Kitas Marijos sodalicijų bruožas— tai apaštalavimas. Reiškia, narių tobulybė nėra galutinis tikslas, o tik priemonė; per rinktinius sodalicijos narius Bažnyčios vyresnybė nori prieiti prie masių ir joms daryti įtakos. Jėzuitai, kurie vadovauja Marijos sodalicijoms, šio tikslo per jas labiausiai ir siekia ir todėl M. sodalicijos yra puikios bendradarbės tiesioginio dvasiškių apaštalavimo darbe, ypač toje aplinkoje, kur kunigas negali įeiti ar pasiekti. Sodalicijos nariai tampa dvasiškuos pagelbininkai. Tuo būdu Marijos sodalicijos buvo Katalikiškojo Veikimo (Kat. Akcijos) pirmatakai, o šiandie to judėjimo stipriausias pagrindas.

Nekaltų širdžių dovana Marijai.

      Marijos sodalicijoms pradžią davė jėzuitas Jonas Leunis, kuris 1563 m. vienoje Romos Kolegijos, kurioje jis mokytojavo, klasėje surinko uolesnių mokinių būrelį, kurio tikslas buvo ypatingai garbinti Mariją, sekti jos dorybėmis, dažnai eiti prie šv. Sakramentų. Kitais metais būrelis išaugo iki 73 narių ir apėmė visą Kolegiją, pasivadindamas Marijos Apreiškimo (ano meto Kolegijos bažnyčios titulas) Kongregacija. Romos Kolegijos pavyzdį greitai pasekė ir kitos jėzuitų mokyklos, taip kad po 20 metų Marijos sodalicijos jau buvo visose jėzuitų ordino mokyklose. Pop. Grigalius XIII 1584 m. bule "Omnipo-tentis Dei", konstatavęs, kad Marijos sodalicijos yra viso pasaulio dėmesio centre, kanoniškai įsteigė Marijos Sodaliciją Romos jėzuitų Kolegijoje, padarydamas ją centrine — Primaria, prie kurios turėjo prisijungti visos kitos. Kai Primaria pasidalino į įvairias šakas, tada pirmajai Marijos Sodalicijai buvo duotas Prima Primaria vardas.

Mažieji Sesers Inocencijos lankytojai.

      Nuo pat pradžios Marijos sodalicijos įsijungė į kovą su protestantizmu. Jos buvo tarsi užtvanka prieš reformacijos bangas. Tik M. sodalicijų dėka Styrija (Steiermark) ir Koelno provincija išliko katalikiškos. M. sodalicijos Prancūzijoje išugdė būrius apaštalų ir kankinių, įsteigė ir išlaikė užsienio misijoms seminariją, prisidėjo prie katalikybės atsigavimo tuose kraštuose, kur revoliucijos ir reformacija buvo suardžiusios religinį krašto gyvenimą.

      Pop. Benediktas XIV bule "Gloriosae Dominae" 1748 m. pagyrė Marijos sodalicijas už jų gražią veiklą ir iš naujo apdovanojo privilegijomis ir atlaidais. Toksai M. sodalicijų veikimas ir jų įtaka visuomenės gyvenime nepatiko Bažnyčios priešams ir jie stengėsi M. sodalicijas sunaikinti. Iš dalies jiems pavyko, nes dar prieš Jėzuitų ordino panaikinimą, jau kai kuriuose kraštuose valdžia M. sodalicijas uždraudė. Galutinis "joms Smūgis buvo suduotas Jėzaus Draugijos panaikinimu (1773 m.). Bet, kai tik jėzuitai buvo atgaivinti, atsigavo ir M. sodalicijos, kurios, palikus esminius bruožus ir tikslus, buvo reformuotos ta prasme, kad M. sodalicijas gali steigti ir vietos vyskupai, tik jos turi būti prijungtos prie Prima Primaria, leista steigti ir mergaičių bei moterų sodalicijas, nes seniau jos buvo vien tik vyrų. Jau pop. Benediktas XIV 1754 m. buvo leidęs jungti prie Prima Primaria tas moterų sodalicijas, kurios buvo įsteigtos jėzuitų; dabar ši teisė suteikta bet kieno įsteigtoms moterų Marijos sodalicijoms (E. Villaret —- Les Congregations Mariales, I, Paris 1947).

      Viena iš seniausių Marijos sodalicijų buvo įsteigta Vilniuje jėzuito, garsaus pamokslininko ir pirmojo 1578 m. įkurtos Vilniaus Akademijos rektoriaus, Petro Skargos (1563-1612) tuoj po to, kai pop. Grigalius XIII patvirtino M. sodalicijas. Vienon M. sodalicijon buvo suburtas Akademijos jaunimas, kuri dėl didelio narių skaičiaus buvo padalinta į 3 šakas: minima, media ir maxima — pagal narių amžių ir išsilavinimą. Kita M. sodalicija buvo skirta šiaipjau Vilniaus inteligentams, ne mokiniams. Šiai priklausė vietos vyskupas, katedros kanauninkai, Lietuvos sostinės didikai. Šios sodalicijos nariai, būdami turtingi žmonės, savo pinigais įrengė, išpuošė ir apdovanojo sodalicijos koplyčias šv. Jono bažnyčioje.

      Marijos sodalicijų nariai buvo įjungti į Lietuvos sukatalikinimo darbą, jie savo žodžiu, gyvenimo pavyzdžiu ir krikščioniškos meilės darbais įrodė krikščioniškojo gyvenimo idealą: lankė ligonius, šelpė vargšus, padėdavo nelaimėn patekusiems. Sodaliečiai pasninkaudavo sausai prieš Marijos šventes, ano laiko papročiu viešai plakdavosi ir kitaip atgailojo. Marijos sodalicijos Vilniuje paruošė ir davė gausių pašaukimų iš jaunimo tarpo į vienuolynus. Tik vienais 1607 m. iš sodaliečių 7 įstojo pas pranciškonus, 7 — į bazilijonus ir 15 pasiprašė pas jėzuitus, bet dėl vietos stokos buvo priimti tik 8.

      Kai Lietuvą apnikdavo nelaimės, sodaliečių būriai (iki 300)gedulo drabužiais apsivilkę, plakdamiesi, darydavo atgailos ir permaldavimo procesijas, lankydami Vilniaus bažnyčias; tenai klausydavo mišių, kryžium ant žemės gulėdami. Tokiose sodaliečių surengtose atgailos procesijose dalyvaudavo beveik visi Vilniaus gyventojai katalikai.

      Šv. Jono bažnyčioje sodaliečiai rengdavo iškilmingas pamaldas. Ypatingai gražios pamaldos būdavo per 3 Užgavėnių dienas, tikslu permaldauti Dievą dėl žmonių karnavalo metu daromų nedorybių. Tomis dienomis būdavo išstatomas Švč. Sakramentas per 40 valandų; sodaliečiai visą tą laiką būriais adoruodavo. Per tokias ir panašias sodaliečių pamaldas žmonės netilpdavo bažnyčioje, o Komunijos būdavo kasdien išdalinama iki 4.000. Atsiminkime, kad tai vyko tada, kai Vilniuje dar buvo stiprūs kalvinistai ir religinis gyvenimas vos buvo beatsigaunąs.

      Pamaldoms pagražinti sodaliečiai buvo sudarę chorą, kuris, per pamaldas gražiai pagiedodavo. Tuo metu tai buvo retenybė. Bažnyčią gražiai išpuošdavo šilkais ir gėlėmis bei žalumynais. Sodalicijos švenčių metu būdavo sakomi du pamokslai: Į tokias gražias pamaldas lankydavosi ir protestantai; ne vienas jų visa to paveiktas, grįžo į Katalikų Bažnyčią. Įvykdavo net ir stebėtinų atsivertimų. Vienų tokių sodalicijos pamaldų metu, kai buvo išstatytas Švč. Sakramentas, vienas Vilniaus arijonų vadas pamatė iš monstrancijos išeinančius nepaprastus spindulius ir tekantį kraują. To regėjimo paveiktas tasai arijonų vadas visa tai patvirtino bažnytiniame teisme po priesaika ir pats grįžo į Katalikų Bažnyčią (J. Rostkowski — Lituanicarum Soc. lesu Historiarum libri decem, p. 215-216).

      Reikia manyti, kad ir kitose vietose, kur įsikūrė ir darbavosi jėzuitai, sodalicijos veikė panašiai. Panaikinus Jėzaus Draugiją, nebuvo kas Marijos sodalicijoms vadovauja ir jos sunyko. Vilniaus šv. Jono bažnyčia, apie kurią būrėsi Marijos Sodalicijų gyvenimas, perėjo universiteto tarybos žinion. Universitetas pakeitė ir bažnyčios vidaus išvaizdą. 1825-27 m. laikotarpyje meniški bažnyčios skliautų freskai buvo užbaltinti, piliorių papuošalai sunaikinti ir užtinkuoti, daug altorių (o jų buvo 22) sunaikinta. Tuo pačiu laiku tos bažnyčios gausūs Marijos paveikslai buvo pašalinti ir dingo. Sunyko ir prie tos bažnyčios buvę kitos brolijos. Vėliau, vietoj dingusių Marijos paveikslų buvo atnešti kiti, iš kitų rusų uždarinėjamų bažnyčių. Pamažu vėl ėmė kurtis naujos brolijos, pasirinkdamos savo globėja Mariją. Ir taip 1891 m., kai iš Romos buvo pargabentas Marijos Gerosios Patarėjos paveikslas (Genezzano bažnyčioje esančio stebuklingo paveikslo kopija), tuoj buvo įsteigta Marijos Gerosios Patarėjos brolija, kuri sutraukė daug narių. Prie to altoriaus, kuriame yra minėtas paveikslas, kas šeštadienis yra laikomos iškilmingos mišios prieš išstatytą Švč. Sakramentą su suplikacijomis ir Marijos litanija (A. Fridrich — Hystorye cudownych obrazow N. Maryi Panny, IV, p. 158).

      Kairėje bažnyčios pusėje (nuo įėjimo) yra Marijos Sopulingosios altorius ir paveikslas. Prie to altoriaus XIX a. gale įsteigta to pat vardo brolija, kurios nariai yra daugiausia kiemsargiai. Jie rūpinasi to altoriaus puošimu ir palaikymu. Čia advente yra laikomos rarotos, o kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį yra ypatingos pamaldos. Brolijos šventė (penktadienį prieš Verbas) švenčiama labai iškilmingai. Taip šv. Jono bažnyčia Vilniuje vėl pamažu sutraukė Marijos garbintojus, bet jau to garso, kurį turėjo XVIII amž., neatgavo (ten pat p. 162-3).

      Iš vėlesniųjų laikų pažymėtina dar viena brolija, pavesta Švč. Marijos Sopulingosios globai — tai vysk. M. Valančiaus įsteigta blaivybės brolija, kuri apie 1858 m. apėmė beveik visą Lietuvą. Ji pakėlė žmonių dorovinį ir religinį gyvenimą, kai lietuviai Valančiaus ir kunigų raginami, rašėsi į šią broliją ir nustojo gėrę. Blaivybės įvedimui paminėti buvo atspausdintas menkos meniškos vertės paveikslas (Abrozdas Szwencziaw-sos P. M. Blaiwistes), kuriame atvaizduota Sopulingoji Marija su perverta širdimi, o aplink paveikslą parašas: "Par Tawa užtarimo yszturiesma iki gala".

      Rusų valdžia, kuri laikė degtinės monopolį ir per blaivybę neteko valstybinių pajamų už degtinės pardavinėjimą, iš karto ėmė visaip varžyti brolijos veikimą, bausti jos vadovus kunigus, o 1863 m. visiškai ją panaikino. Tais metais uolus rusų valdžios gen. gubernatorius Muravjovas, pasižymėjęs katalikų persekiojimu, esą dėl to, kad brolijose slaptai susiburią revoliucijonieriai, iešką visokių kelių prieiti prie visuomenės, uždraudė visas bažnytines brolijas. Brolijų panaikinimas sudavė skaudų smūgį lietuvių tautos religiniam organizuotumui. Brolijos išnyko ir iki mūsų laikų išlikę prie bažnyčių "brostvininkai", kurie organizuotai dalyvauja pamaldose ir patarnauja prie procesijų ir iškilmių, yra anų, kitados gražiai veikusių, brolijų likučiai, virtę vien tradicija, neturį nieko bendra su gerai organizuotomis brolijomis.

      Tačiau nepaisant rusų valdžios draudimo ir brolijų panaikinimo, išliko dvi Marijos vardo brolijos: rožinio ir karmelitų škaplieriaus, kurioms priklauso beveik visi Lietuvos katalikai. Nuo XIX a. susidarė paprotys, kad vaikai parengti išpažinčiai ir pirmajai Komunijai tuoj pat įrašomi į šias brolijas, gaudami rožinį ir škaplierių (vėliau medalikėlį).

      Šias brolijas XVII amž. Lietuvoje steigė ir platino išimtinai domininkonai ir karmelitai, kurių vienuolynų tinklas buvo apėmęs visą Lietuvą. Kai šie vienuoliai buvo rusų valdžios išnaikinti, tada kiekvienos parapijos klebonas, norėdamas palaikyti žmonių pamaldumą į rožinį ir karmelitų škaplierių, pasirūpino gauti iš domininkonų ir karmelitų generolų įgaliojimą steigti ir vadovauti rožinio ir škaplieriaus brolijoms, priimti narius. Tuo būdu šios brolijos ne tik išsilaikė, bet ir labai paplito. Kiekvienas lietuvis katalikas tapdavo šių brolijų nariu ir, atlikdamas uždėtas pareigas, stiprino savo ir parapijos religinį gyvenimą bei palaikė pamaldumą į Mariją.

J. Vaišnora, M.I.C.