Kai kurie skaitytojai klausia, kaip galima Įrodyti, kad yra skaistykla, kokios yra skaistyklos kančios ir kaip ilgai ten reikia sieloms būti.

      Protestantai paprastai skaistyklos buvimą neigia, nors viena kita sekta prileidžia tam tikrą "vidurinę" vietą tarp dangaus ir pragaro, kur sielos gali ir nuopelnų įsigyti ir nusidėti. Vis dėlto ir šie kratosi skaistyklos vardo, tą vietą kitokiais vardais vadindami.

      Katalikų Bažnyčia skelbia skaistyklos buvimą, kaip tikrą tikėjimo tiesą, galimą įrodyti, pasiremiant Šv. Raštu, Tradicija, o taip pat ir logišku protavimu. Skaistykla yra toji vieta, Į kurią patenka po mirties tų žmonių sielos, kurios turi pašvenčiamąją Dievo malonę, bet šioje žemėje dar nespėjusios pilnai atsilyginti už atleistas sunkiąsias nuodėmes ir turinčios neatleistų mažųjų nuodėmių ar neatliktų už jas bausmių.

      Aiškus yra Bažnyčios mokslas, kad siela, turinti bent vieną neatleistą sunkią nuodėmę, eina į pragarą. Lengvosios nuodėmės pašvenčiamosios Dievo malonės neatima, todėl siela, nors ir daugiausia neatleistų lengvų nuodėmių turinti, į pragarą neis. Bet kada jai tos lengvosios nuodėmės yra atleidžiamos, jeigu nebuvo atleistos šioje žemėje? Teologai moko, kad, vos tik siela atsiskiria nuo kūno, jeigu ji turi pašvenčiamąją Dievo malonę ir nėra pasmerkta į pragarą, tuoj aiškiai pamato visą realybę, pamato savo stovį ir supranta, ką reiškia matyti Dievą, kurs yra galutinis ir vienintelis žmogaus tikslas. Ji į tą Dievą veržiasi visa savo prigimtimi, išreiškia Jam tobulos meilės aktą ir tikrai gailisi už savo nuodėmes. Tuo momentu jai yra atleidžiamos visos lengvosios dar neatleistos nuodėmės, bet neatleidžiama bausmė nei už šias nuodėmes, nei už kitas jau žemėje atleistas. Tik kaltė yra atleidžiama, o bausmę pats žmogus turi atlikti. Tad jeigu jos visos neatliko žemėje, turi atlikti kitame gyvenime — skaistykloje.

      Kai kas gali pagalvoti, kad ir siela, patekusi į kitą gyvenimą su sunkia nuodėme, gali sužadinti Dievo meilės aktą, gali už tą nuodėmę gailėtis, todėl ji turės būti atleista. Bet nereikia užmiršti, kad žmogus, miręs su sunkia nuodėme, be pašvenčiamosios Dievo malonės, tuoj aiškiai supranta, kad jis yra pasmerktas, kad jokio išsigelbėjimo nėra, todėl jis nė neparodo Dievui meilės, nesigaili už savo nuodėmes, bet keikia ir Dievą ir savo likimą. Ne meilė, bet neapykanta užviešpatauja jo širdyje, todėl jokio išsigelbėjimo tokiam žmogui nėra, jis yra amžinai pasmerktas.

      Bet kaip galima įrodyti, kad toji atsilyginimo vieta, skaistykla, tikrai egzistuoja? Antrojoje Makabiejų knygoje (12, 38) sakoma: "Yra šventa ir išganinga mintis melstis už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš savo nuodėmių". Tad jeigu skaistyklos nebūtų, bet visi mirusieji eitų tuoj arba į dangų arba į pragarą, nebūtų jokios prasmės už juos melstis. Pats Kristus sako: "Iš tiesų, aš sakau tau, tu neišeisi iš ten, kol neatiduosi paskutinio skatiko" (Mat. 5, 26). Šv. Rašto aiškintojai sako, kad čia kalbama apie skaistyklą. Šv. Povilas laiške korintiečiams (1 Kor. 3, 15) kalba apie tuos, kurie bus išganyti ugnimi. Iš jo žodžių galima suprasti, kad ne tik skaistyklos buvimą jis pripažįsta, bet nurodo ir bausmių rūšį — ugnį.

      Nuo pat pirmųjų amžių Bažnyčioje buvo aiškus mokslas apie skaistyklą. Apie tai liudija įvairūs užrašai katakombose, tą mokslą aiškiai matome Bažnyčios tėvų raštuose. Tertu-lijonas sako, kad "kiekvienais metais yra aukojamos aukos už mirusius" (De Corona, c. 4). Iš pirmųjų amžių Bažnyčios liturgijos aiškiai matome, kad buvo gyvas tikėjimas, jog mirusiems mes galime padėti savo maldomis ir aukomis. Labai aiškiai apie skaistyklą kalba šv. Augustinas, šv. Cezarijus, šv. Grigalius Didysis. Mokslą apie skaistyklą patvirtino ir visuotiniai Bažnyčios susirinkimai (Lugduno, Florencijos, Tridento). Štai Tridento susirinkimo nutarimas: "Katalikų Bažnyčia, įkvėpta Šventosios Dvasios, pasiremdama Šventuoju Raštu ir sena Bažnyčios Tėvų tradicija, savo susirinkimuose mokė (ir šiame susirinkime moko), kad skaistykla yra ir ten esančioms sieloms galima padėti maldomis ir ypač Šv. Mišių auka..." (Sess. XXV, D. B., 983).

      Iš minėtų Šv. Rašto ir Tradicijos vietų galime sužinoti ir apie skaistyklos bausmes. Visų teologų nuomone, didžiausia ir pagrindinė bausmė yra laikinis sielos pasmerkimas neregėti Dievo. Gal mums, gyvenantiems šioje žemėje, yra sunku suprasti šios bausmės didumą, bet siela, atsiskyrusi nuo kūno, kaip jau minėjome, visa savo prigimtimi veržiasi prie savo galutinio ir vienintelio tikslo — Dievo. Tai yra vienintelis jos siekimas, vienintelis džiaugsmas ir vienintelė laimė. Sielai yra be galo didelė moralinė kančia, kad šio tikslo ji dar negali pasiekti. Toji siela kenčia, bet kenčia su viltimi, nes žino, kad tą tikslą, anksčiau ar vėliau, tikrai pasieks. Siela skaistykloje negali už save melstis, negali jokių nuopelnų įsigyti (ji negali nė nusidėti), vienintelis būdas atsilyginti Dievui už savo praėjusio gyvenimo nuodėmes — tai kančia ir gyvųjų pagalba. Be šitos moralinės pasmerkimo kančios, atrodo, kad siela turi kęsti ir tam tikras fizines kančias. Ar tai yra ugnis, ar kokia nors kita fizinė kančia — yra antraeilis dalykas. Teologų nuomone, šios fizinės skaistyklos kančios yra didesnės už bet kurias šios žemės žmonių kančias.

      Kaip ilgai reikės skaistykloje kentėti, iš tikėjimo dokumentų mes nieko nežinome. Turime įvairių žinių tik iš privačių apreiškimų, iš kurių atrodo, kad tos kančios gali kartais tęstis labai ilgai. Teologai sako, kad baigiantis pasauliui, baigsis ir skaistykla.

      Bažnyčia taip pat aiškiai moko, kad mes savo maldomis ir ypač Mišių auka galime padėti sieloms skaistykloje ir sutrumpinti jų kančių laiką. Tai vertėtų tikrai visuomet atsiminti ir stengtis joms padėti. Jeigu mes parodysime toms sieloms gailestingumo, ir mums Dievas bus gailestingesnis.

      O kai mes pateksime į skaistyklą (o jos išvengti kažin ar kam pasiseks), tos sielos, kurioms mes padėjome, gyvendami žemėje, iš dėkingumo padės ir mums. Tai yra taip pat tikėjimo tiesa šis bendravimas tarp kovojančios, kenčiančios ir triumfuojančios Bažnyčios.

Juozas Vaišnys,S. J.