(Tęsinys)
4. Civilinės metrikacijos klausimas
Liberalinės pasaulėžiūros žmonės, norėdami mažinti Bažnyčios įtaką šeimos gyvenime ir siekdami jos autoritetą pakeisti valstybės autoritetu, kovoja už vadinamą civilinę metrikaciją, tai yra už priverstinį santuokos dokumentų sudarinėjimą civilinėse įstaigose, tuo pabrėždami, kad toks dokumentų sudarymas reiškia jau pačias vedybas. Katalikų nusistatymu, jei valstybės valdžiai yra reikalingas vedybų sudarymo registravimas, tai yra jos reikalas; tačiau katalikui toks užsiregistravimas valdžios įstaigoje dar nėra jokia santuoka. Katalikišką šeimą sukuria žmonės, tik priimdami moterystės sakramentą. Civilinis metrikų sudarymas katalikui nėra nei esminis, nei reikalingas šeimai sukurti.
Kadangi civilinė metrikacija siekia pakeisti arba panaikinti katalikiškas vedybas, katalikiškuose kraštuose jos vengiama. Ypač katalikiškuose kraštuose vengiama ją populiarinti. Taip laikomasi, siekiant, kad kartais silpno charakterio ir svarbiųjų principų giliai neįsisąmoninę jauni žmonės nebūtų sugestijonuojami pasukti religiškai ir morališkai klaidingu keliu. Šiuo atžvilgiu dar teigiamai vertinama ir ta aplinkybė, kad santuoka, kaip svarbus žmogaus gyvenime įvykis, atliekamas religiškai, daugeliui ir religiškai atšalusių asmenų gali tapti sugestija teigiamai įvertinti religijos vaidmenį ir atsisakyti savo klaidų. Tačiau niekas iš katalikų nemano religinės katalikų santuokos primesti tiems, kurie nėra katalikai arba kurie savęs nelaiko katalikais.
Tačiau liberalai katalikų atžvilgiu tokios tolerancijos neparodo. Kur jie įsivyrauja, jie įveda visiems privalomą civilinę metrikaciją, dar uždrausdami religiškai susituokti prieš tai nesusimetrikavus valdžios įstaigoje.
Įsivesdama visiems privalomą civilinę metrikaciją, valstybė peržengia savo teises, nes imasi tvarkyti tuos reikalus, kuriuos tikintiesiems gali atlikti tik Bažnyčia. Privaloma civilinė metrikacija pažeidžia katalikų teises, ir jie tai priima, kaip religinės laisvės varžymą ir kaip veiksmą, nukreiptą prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius. Ji pažeidžia katalikų teises keliais atžvilgiais: 1) ji pabrėžia šeimos reikaluose civilinės valdžios pirmumą prieš Bažnyčią ir ignoruoja Bažnyčios vaidmenį, nors pati civilinė valdžia neturi jokių priemonių šeimai morališkai stiprinti ar palaikyti joje pusiausvyrą ir jos santykių darnumą; numatydama ištuokos galimumą, civilinė metrikacija kaip tik mažina šeimos narių susiklausymą ir tuo prisideda prie šeimos dezintegracijos; 2) visiems privaloma civilinė metrikacija, paneigdama tai, kas katalikams šventa, pažeidžia jų įsitikinimus; 3) privaloma civilinė metrikacija reikalauja iš katalikų tokios santuokos formos, kuri jiems negalioja: jiems santuoka yra religinis aktas, sakramentas, kurio joks įsiregistravimas valdžios įstaigoje negali pakeisti; valdžios įstaigoje sumetrikuoti katalikai visiškai nelaiko savęs susituokusiais, nes jie gali susituokti tik religine priesaika. Ta prasme katalikai privalomos civilinės metrikacijos įvedimą laiko kaip valstybės įsikišimą į tikinčiųjų sąžinės reikalus, kaip civilinės valdžios prievartą prieš žmogaus įsitikinimus ir kaip valstybės jėgos prievartą, nukreiptą prieš Bažnyčią. Nepretenduodami versti netikinčiuosius priimti sakramentą, katalikai lygia teise reikalauja, kad ir liberališka valstybės valdžia nesikištų į jų sąžinės ir religijos reikalus.
Panašiai katalikai laiko savo teisių peržengimu, kai valstybė perskiria tuos, kurie yra susituokę religiškai. Civilinė valdžia negali pakeisti religinių aktų, negali ji atleisti ir nuo religinės priesaikos.
5. Skyrybos
Kadangi liberalams santuoka yra tik civilinė sutartis, tai ji tuo pačiu jiems ir nėra kas nors neatšaukiama. Juk visos civilinės sutartys, išskyrus pirkimą - pardavimą, tam tikromis sąlygomis gali būti atšaukiamos, prisiimant už jų sulaužymą numatytas sankcijas. Vadinant santuoką tik sutartimi, savaime suponuojamas ir jų atšaukimo galimumas. Praktiškai skyrybos leidžiamos dėl įvairių priežasčių, kaip pvz. nepagydoma liga, nesugyvenimas ir kt. Pagrindinės psichologinės ir drauge esminės priežastys dažniausiai yra antrojo šeimos partnerio atsibodimas ir trečiojo iš šalies brovimasis. Liberališkuose kraštuose skyrybos paliečia nemažą šeimų dalį. Pvz., Jungt. Amerikos Valstybėse skyrybos kasmet suardo apie 400.000 šeimų, kas sudaro apie 25% per metus sudaromų santuokų. Ypač daug skiriasi protestantų tikybos žmonės, kuriems santuoka jau neturi tokių religinių sankcijų kaip katalikams ir kurie jau negina šeimos nesuardomumo. Dėl taip dažnai pasitaikančių šeimos suirimų kai kurie Amerikos liberalistinės krypties sociologai net ima kalbėti apie šeimą, kaip apie iš mados išėjusią instituciją.
Katalikai į skyrybas žiūri daug rimčiau. Santuokos priesaikos sakramento, jei tik buvo išpildytos reikalingos sąlygos, atšaukti negalima, kaip iš viso negalima atšaukti duotos priesaikos, kai ji pasirodo nenaudinga. Iš viso priesaikos nedaromos sąlyginai — jų ir atšaukti negalima: jos gali būti tik sulaužytos, tačiau jos negali būti atšaukiamos. Tuo labiau yra neatšaukiama jungtuvių priesaika, kuria tvirtinamas laisvas ir apgalvotas pasižadėjimas mylėti ir neapleisti iki mirties. Tos priesaikos neatšaukiamumas saugo labai svarbius dalykus. Pirmiausia jis gina žmogaus asmenybę. Krikščionišku supratimu, su žmogumi negalima elgtis kaip su daiktu, kuriuo naudojamės tol, kol jis naudingas, ir kurį paliekame tada, kai jis mums nebereikalingas. Katalikiškuoju požiūriu, būtų didelis žmogaus pažeminimas, jei būtų tuokiamasi su ta mintimi, kad tai yra tik laikinai, t. y. kol abiems gyvenimas bus įdomus ar kol neatsiras kitas įdomesnis. Praktiškai labai maža teatsirastų tokių, kurie sutiktų tuoktis, žinodami, kad antroji pusė jau numato išsiskyrimo galimumą. Meilė, kuri eina drauge su didele pagarba mylimam žmogui ir su didžiausiu jo įvertinimu, niekada nenumato laikinumo. Ji padaro mylimus asmenis taip kits kitam vertingus, kad trokštama su jais amžinai būti. Ir jaunųjų kits kitam pabrėžiamas tikėjimas, kad juos išskirsianti tik "žemė šventa ir karsto lenta" psichologiškai yra labai teisingas ir atsakingumo atžvilgiu labai vertingas požiūris, nes jis remiasi meile, kuri tik viena tėra teisingas pagrindas santuokai.
Trokštu!
Mes žinome, kaip skaudžių išgyvenimų žmonėms sukelia ir paprastos meilės iširimas. Bet kadangi meilė yra dar tik artėjimas į santuoką, todėl jei ji pasirodo labai nereali ir susiformavusi ant klaidingų pagrindų, jos nutrūkimą, ypač jei jis reiškia rimtą ir neegoistišką apsisvarstymą, mes dar dažnai pateisiname. Tačiau tuo metu, kai priesaika, atliekama su religiniu įsitikinimu, sujungia dviejų žmonių sielas, jų širdis, jų protą ir valią į vieną bendro gyvenimo planą ir bendros laimės siekimą — tie ryšiai tampa tokios prigimties, kad jų jau negalima suardyti, negriaunant tam tikra prasme paties žmogaus gyvenimo. Santuokos ryšiai iš esmės pakeičia žmogaus padėtį, ir juos suardęs žmogus jau negali likti šiaip sau, lyg nieko nebūtų įvykę. Todėl katalikų Bažnyčia tinkamai atliktą santuoką laiko neatšaukiamu dalyku. Jei kai kuriomis aplinkybėmis ji ir leidžia negalintiems sugyventi atskirai gyventi, tai tas nepanaikina paties vedybų fakto ir neleidžia iš naujo vesti. Santuokos sakramentas yra nepanaikinamas. Kas kitaip elgiasi, tas jį laužo ir tuo pačiu save išskiria iš tikinčiųjų bendruomenės. Kas gerbia sakramentus, tas negali priimti valdžios duodamų skyrybų ir negali kurti naujos šeimos.
Labai rizikingą padėtį sudaro religiškai mišrios šeimos. Bažnyčia išimtiniais atvejais dispensos keliu leidžia katalikui tuoktis su stačiatikių ir protestantų tikybos asmenimis, tačiau ta sąlyga, kad jų vaikai būtų katalikiškai apkrikštyti ir katalikiškai auklėjami. Tačiau tai laiko bėdos atveju, nes religiniai skirtumai šeimoje yra nesusipratimų šaltinis. Skirtingos religijos turi ir kiek skirtingas pažiūras į šeimą. Protestantams santuoka jau nėra sakramentas, ir jie skyrybas daugiau toleruoja. Be to, religijos išpažinimas yra ta sritis, kur tikintieji nuolaidų nedaro. Jei du žmonės eina skirtingais religiniais keliais, tai tarp jų atsiranda spraga, kuriai užpildyti jie stengiasi kits kitą palenkti savo pusėn, tačiau kits kitam nepritardami. Jei jie dėl bendro sugyvenimo bando kits kito religinių skirtingumų nepastebėti, tai jie neišvengiamai eina į religinį atšalimą ir indiferentizmą.
Didžiausią religiškai mišrių šeimų problemą sudaro vaikų religinis auklėjimas. Jei nekatalikiškoji pusė vėliau ima reikalauti vaikus auklėti savo konfesijoje, tai mišrios šeimos židinys gali tapti nesutarimų židiniu. Religingam žmogui religiškai mišrioje šeimoje sunku, o dažnai ir neįmanoma neturėti konfliktų religiniais klausimais su antruoju šeimos partneriu ir drauge neturėti konfliktų su savo sąžine.
6. Šeimos atsakingumas
Kaip jau matėme, žmogaus priklausymas šeimai ir jo laikymasis seimo-je nėra nei jo vieno reikalas nei dvejų susituokusiųjų privatus reikalas. Šeima yra socialinė institucija, viešai sudaroma ir kitų socialinių institucijų sankcionuojama. Kur žmogus šeimą suardo, jis paliečia ne tik savo, kaip individo, padėtį, bet dažnai daug skaudžiau jis paliečia kitus savo šeimos narius, o drauge vienokiu ar kitokiu būdu jis paliečia ir visuomenę. Irstant šeimai dėl kurių nors individualių ar egoistinių motyvų, to irimo padariniai jaučiami ir visuomenėje. Visi pažįstami ir nepažįstami tai persvarsto ir plačiai apie tai nukalba: vadinasi, visi laiko tai jų vsuomenę pažeidžiančiu dalyku. Taigi, žmogus savo laikymusi šeimoje, dėl jos gerbimo ar negerbimo tiesioginiai nusikalsta kitiems savo šeimos nariams, o netiesioginiai ir visuomenei. Suirstant šeimai, sulaužoma viešai ir religiškai sankcionuota priesaika ir daugybė viešų ir neviešų antrajam asmeniui duotų pažadų bei pasižadėjimų. Kaip ten bebūtų su teisine skyrybos sudaryta padėtimi, šeimos suardymas yra visuomenę demoralizuojąs priesaikos bei pažadų sulaužymo ir moralinių įsipareigojimų paneigimo faktas.
Šeimai irstant, beveik visada nukenčia paliekamoji, pažemintoji, nuskriaudžiamoji pusė, kuri turi pergyventi savo visam gyvenimui kurtų vilčių sudužimą ir skriaudą. Dar didesnis šeimoje atsakingumas yra už vaikų išauklėjimą. Pakrikusioje šeimoje tėvai nebeatlieka savo, kaip auklėtojų, pareigos. Vaikai nukenčia ne tik tuo, kad jie nebegauna to išauklėjimo, kurį turėtų gauti tėvams normaliai gyvenant šeimoje, bet dar daugiau tuo, kad asocialus tėvų laikymasis pastumia ir vaikus į asocialumą. Teismų statistika rodo, kad didelę daugumą nepilnamečių nusikaltelių sudaro pairusių šeimų vaikai. Tuo pairusi šeima yra asocialaus ir amoralaus prieauglio šaltinis. Už didelę šių dienų socialinio bei moralinio pakrikimo dalį atsakingas yra šeimos nepastovumas. O nemaža tos kaltės dalis tenka toms liberalinėms tendencijoms, kurios siekia atpalaiduoti žmogų nuo moralinių principų pastovumo.
7. Šeimos tikslas ir nukrypimai nuo jo
Pagrindinis šeimos tikslas yra vaikai, kurie tarsi pratęsia savo tėvų gyvybę į naujas kartas, ir taip laikosi tautos ir visa žmonių giminė. Pagrindinis šeimos uždavinys — išauginti vaikus sveikais žmonėmis ir išauklėti juos gerais, dorais, šviesiais ir pozityviais visuomenės nariais. Šeimos atsisakymas savo paskirties, t. y. vengimas vaikų, yra civilizuoto žmogaus egoizmo ir ištižimo padaras. Toks jo laikymasis eina ir prieš gamtą, ir prieš Dievo įkurta tvarką, ir prieš kiekvienos tautos pagrindines aspiracijas — išlikti. Vadinamas šeimos prieauglio racionalizavimas, kuris yra ne kas kita, kaip asmeniniais išskaičiavimais įsikišimas į prigimtuosius tikslus, iškraipo šeimos esmę, nes suvaržo pagrindines šeimos narių funkcijas — būti motina, būti tėvu. Šeima, neatliekanti šių funkcijų, jau nebegali vadintis pagrindine socialine institucija, nes ji tuo atveju tampa pagrindine visuomenės nykimo ir tautos išsigimimo institucija.
Katalikų Bažnyčia, žinodama, kad šeimos paskirtis yra vykdyti Kūrėjo žmogui įdiegtus tikslus ir reikalaudama iš šeimos atlikti pagrindinius auginimo bei auklėjimo uždavinius, griežtai smerkia visus moderniosios šeimos iškrypimus. Ji leidžia tik tokį šeimos didėjimo reguliavimą, kuris neišeina iš natūralaus pasisaugojimo ribų. Tačiau ji atmeta ir smerkia visa tai, kur nenatūraliomis priemonėmis įsikišama, sutrukdant tai, kas yra į šeimą susijungusių dviejų žmonių meilės tikslas.
8. Bažnyčios mokslas nesikeičia
Skaitydami amerikiečių materialistinės ir liberalistinės krypties sociologų veikalus, mes dažnai rasime posakių, nusakančių, kad pastovi šeima yra jau išėjusi iš mados institucija ir kad Bažnyčios griežti ir nesikeičią reikalavimai yra tik konservatyvi praeities liekana. Panašių teigimų galime rasti begales ir populiariuose periodiniuose leidiniuose. Priimdami juos nekritiškai, galime ir patys būti paveikti jų sugestijos ir tų prileidimų, kad Bažnyčios reikalavimai iš tikro nebesiderina su moderniuoju gyvenimu. Tačiau giliau pažvelgę, mes pamatysime faktą, kad Bažnyčia iš viso nesiderina prie laiko dvasios ir neina su tais reiškiniais, kurie reiškia tik madą, o neretai ir gyvenimo iškrypimą. Bažnyčia yra aukščiau bet kurio laiko dvasios. Ji yra visuotinė, ir jos principai plačia prasme tinka visiems laikams ir visų laikų žmonėms. Jei ji taikytųsi prie laiko dvasios, ji jau nebūtų visuotinė ir drauge būtų neišvengiamai įtraukta į atskirų laikotarpių klaidas, kaip tai atsitiko su įvairiomis atskalomis. Gyvendami šiuo metu ir veikiami šio meto klaidų, mes kartais nebepajėgiame suprasti ano Bažnyčios visuotinumo ir jos skelbiamų didžiųjų principų reikšmės. Bet praeis vienas kitas šimtas metų, daug vadinamų modernių ir pažangių dalykų nueis į praeitį ir bus istorijos pasmerkti kaip kitados pasireiškę visuomenės degeneracijos bei iškrypimo reiškiniai, o Bažnyčia, tokia pat visuotinė, skelbs tuos pačius didžiuosius principus, taip pat vadovaus žmonių amžinųjų idealų siekimams ir taip pat kovos su naujomis žmonių klaidomis.
P. Maldeikis