Teresė Neumanaitė yra mūsų laikų stigmatizuotoji. Jos kentėjimai ir jos nepaprastas gyvenimo būdas stebina pasaulį. Jau 28 metai ji nieko nevalgo. Nuo 1926 metų ji turi stigmas (žaizdas) savo rankose, kojose, šone ir galvoje. Beveik kas antrą penktadienį pergyvena Kristaus kančią. Be to, kartais pranašauja ir atskleidžia didžiausias paslaptis. Bažnyčia apie šių visų įvykių antgamtiškumą dar nieko nėra pasakiusi. Tarp teologų yra daug tokių, kurie jos gyvenimo nuostabius faktus laiko antgamtiniais, bet yra ir tokių, kurie abejoja, mano, kad visa tai gal būtų galima išaiškinti kokiu nors natūraliu būdu. Mes šių faktų antgamtiškumo nei teigsime nei neigsime, tik aprašysime taip, kaip jie įvyksta.
Nuo pat jaunystės Teresės gyvenimas buvo viena didelė kančia. Ji persirgo įvairiausiomis ligomis. Po nelaimingo įvykio tėvo ūkyje, kur ji begesindama gaisrą nupuolė nuo kopėčių ir išsinarino stuburo slankstelius, prasidėjo visa jos kančių odisėja. Skausmai stuburkaulyje išlaikė ją keletą metų ligos patale. Gydytojai nieko negalėjo pagelbėti. Po to nelaimingo susižeidimo gaisro metu Teresė viena ausimi apkurto, o netrukus visai apako. Kairioji kūno pusė buvo dalinai paraližuota. Nuo ilgo gulėjimo lovoje kūne atsivėrė baisios žaizdos. Po poros metų jai taip pradėjo skaudėti gerklę, kad negalėjo nuryti jokio maisto. Trejus metus maitinosi vien tik skysčiais. Pagaliau nė skysčių negalėjo nuryti. Pradėjo badauti. Čia įvyko nuostabus dalykas, kuris iki šiai dienai stebina žmoniją — nuo 1926 metų Teresė nieko nevalgo ir gyvena tik šv. Komunija.
Neumanaitė niekad neprašė Dievo būti pagydoma. Ji buvo labai pamaldi į savo vienvardę šv. Teresėlę. Jos beatifikacijos dieną Neumanaitei buvo grąžintas regėjimas. Po poros metų, šv. Teresės kanonizacijos dieną, ji staiga visai išgijo ir atsikėlusi iš lovos galėjo dirbti net fizinius darbus. Dingo visų ligų simptomai, žaizdos užgijo, nepalikdamos jokių žymių. Tačiau neilgai Teresė džiaugėsi savo puikia sveikata. Jos laukė daug didesnės kančios, kurioms iki šiol buvusios buvo tik pasiruošimas.
1926 m. kovo 5 dieną Teresei atsivėrė stigma kairiame šone. Tą dieną ji pirmą kartą matė Kristaus kančią Alyvų Darželyje. Vizijai dar nepasibaigus, Teresė pajuto didelį skausmą kairiame šone. Jis buvo toks smarkus, jog manė, kad mirs. Tuo pačiu metu iš šono pradėjo bėgti kraujas. Alyvų Darželio vizija išnyko, palikdama Teresei atsiminimą — apie 3 1/2 cm. ilgumo ir 1 cm. platumo žaizdą, kurią dar ir šiandien ji turi.
Tų pat metų Didįjį Penktadienį atsivėrė žaizdos rankų delnuose ir kojose. Vėliau prakiuro dešinysis petys ir atsirado visas žaizdų vainikas galvoje. Iš pradžių Teresė bandė savo žaizdas nuslėpti, bet nepasisekė, nes tam tikromis dienomis jos smarkiai kraujuodavo, ką nesunku buvo visiems pastebėti. Jos tėvai tuojau pakvietė gydytoją. Šis žaizdas apžiūrėjo, davė vaistų ir nuramino tėvus tvirtindamas, kad žaizdos greit užgis. Jam vos išėjus, Teresė pajuto nepakeliamą skausmą kojose ir rankose. Tuojau reikėjo žaizdas atrišti. Gydytojas buvo pakviestas antrą kartą. Bet ir dabar jis negelbėjo. Stigmos yra nepaprastos žaizdos. Jos nepūliuoja, neužsikrečia, bet ir niekad neužgyja. Iš jų kyla nemalonus skausmas. Pati Teresė apibūdina jį kaip nuolatinį dūrimą. Jis nenyksta net ir tada, kai niekas jų neliečia. Mažiausias žaizdų paspaudimas sukelia veriantį skausmą, todėl Teresės eisena yra labai atsargi ir lėta — kiekvienas žingsnis kainuoja jai daug kančios ir kantrybės.
Penktadieniais, kada Teresė pergyvena Jėzaus kančios vizijas, šios žaizdos daug kraujuoja. Baltuose rūbuose, kuriuos ji dėvi vizijų metu, tuoj pasirodo kraujo dėmės tose vietose, kur yra stigmos: šone, galvoje, kojose. Iš delnų kraujas nubėga ant rankos riešo ir net ant alkūnių, su-teršdamas marškinius, paklodes, pagalvę. Kraujas prasiveržia ir iš jos akių. Dviem tamsaus kraujo srovėmis jis bėga ant veido, paskui ant kaklo, kur dalis jo sukrešėjo, dalis susisiurbia į marškinius. Didįjį Penktadienį Teresė kraujuoja daugiausia. Iš stigmų kraujas bėga apsčiau negu kitais penktadieniais. Ant skarelės pasirodo aštuonios kraujo dėmės, kurios greit didėja ir susilieja į vieną didelę dėmę. Be to, žaizdos atsiveria nugaroje, krūtinėje ir rankose — tose vietose, kurios buvo sužeistos, kai Jėzų plakė prie stulpo.
Bet šios išviršinės žaizdos yra tik ženklas didesnių kančių, kurias Teresė pergyvena savo sieloje. Beveik kas antrą penktadienį ji dalyvauja didžiojoje Kristaus kančios dramoje. Vizijų formoje ji pereina per visą Kristaus kančią. Tada ji pasidaro nejautri išoriniam pasauliui ir gyvena vien tik Jėzaus kentėjimų kontempliacija. Bet tai nėra paprasta kontempliacija. Teresė ne tik mato, ką Jėzus kentėjo, ji ir jaučia Jo skausmus. Ji dalyvauja šitoje dramoje ne kaip pasyvus stebėtojas, kuris mato kitą kenčiant, o pats kentėti negali ar nenori; ji joje pasireiškia aktyviai, kaip tikras kentėtojas, kuris kartu su Jėzumi perneša didelę Kalvarijos kentėjimų dalį.
Vizijų metu Teresė nekalba. Bet ji daro įvairius judesius, iš kurių galima suprasti, ką mato ir ką kenčia.
Kada Jėzus yra plakamas, jos visas kūnas įsitempia ir net dvilinkai susilenkia. Ji jaučia budelių kirčius, kuriais jie plakė Jėzų. Kareiviams spaudžiant erškėčių vainiką ant Jėzaus galvos, ji pakelia rankas prie savo galvos lyg norėdama neleisti kareiviams Jėzų vainikuoti. Bet jos pastangos nueina niekais, ir pradeda vaitoti.
Jėzus pasmerkiamas. Ant Jo pečių uždedamas kryžius. Bet ne Jis vienas jį neša. Kryžius spaudžia taip pat ir Teresės pečius. Kai Jėzaus jėgos išsenka, Teresė pradeda mojuoti ranka, lyg prašydama, kad kas Jėzui padėtų. Bet tuoj nusivylimas ją apima, nes niekas jos neklauso. Pagaliau Simonas Kirenietis ateina į pagalbą. Tačiau tas jos per daug nenudžiugina, nes Kirenietis neša kryžių labai nenoriai, vos jo galą pakeldamas, kai tuo tarpu visas jo svoris guli ant Jėzaus pečių. Teresės kūnas per šitą laiką yra pakrypęs į dešinę pusę. Rankomis ji siekia peties, ant kurio jaučia kryžiaus naštos sunkumą, ir iš kurio pradeda sunktis kraujas.
Staiga jos veidą apima skausmo išraiška, lyg kas būtų ją užgavęs. Rankomis griebiasi dešinio peties — ten labiausiai skauda. Po poros sekundžių kelia rankas prie galvos — skausmas persimetė į galvą. Atrodo, kad erškėčiai įsmigo giliau į galvą. Pirštais daro judesius, lyg trauktų iš galvos erškėčių spyglius.
Apie vienuoliktą valandą Kristus pasiekia kalno viršūnę. Budeliai ruošiasi Jį kalti prie kryžiaus. Teresės kūnas pradeda drebėti, netrukus ją sukausto mėšlungis. Girdi plaktukų smūgius. Šie taip skaudžiai ją veikia, kad su kiekvienu jų garsu ji sudreba visu savo kūnu. Jos pirštai pamažu sulinksta į kumštis; apima jais vinių galvas ir lyg laikosi, kad nenuslystų nuo kryžiaus. Ji seka kiekvieną Jėzaus judesį, kiekvieną Jo žvilgsnį ir juos pakartoja. Išgirdusi vieną iš latrų prašant Jėzaus prisiminti jį, kai Jis įeis į savo karalystę, Teresė pasuka galvą į dešinę pusę. Atrodo patenkinta tuo, ką mato ir girdi. Bet šis pasitenkinimas pavirsta giliu liūdesiu, kai pažvelgia į kairę pusę, kur kybo piktžodžiaujantis latras. Ji, rodos, negali suprasti, kodėl šis nedaro tai, ką jo draugas darė.
Jėzui tariant "Trokštu", Teresė pajunta didelį troškulį savo burnoje. Ji iškiša liežuvį ir vedžioja jį per lūpas, norėdama suvilgyti jį lašu vandens. Paskui pakelia galvą, praveria plačiau akis — kažką mato. Pagalvojus truputį, pasilenkia ir gauna gurkšnį gėralo. Tik nurijus, visa smarkiai nusipurto. Veido išraiška parodo, kad gėralas buvo labai kartus... Taip, tai buvo Jėzaus girdymas tulžimi.
Tuoj po to Teresės kūnas labiau įsitempia, akys įdumba; ji įtemptai klausosi: "Mano Dieve, Mano Dieve, kam mane apleidai". Čia jos veidas pasidaro toks liūdnas ir skausmingas, kad atrodo tuojau verks. Ji ir verkia, nes iš jos akių visą laiką bėga tamsaus kraujo srovės.
Neužilgo prasideda pati skausmin-giausioji dramos dalis. Artinasi Jėzaus mirties scena. Jos kūnas dar labiau įsitempia, skausmo pilnos akys Įsmenga į vieną tašką. Galva pasvyra į dešinę pusę, rankos išsitiesia į priekį, kumštys atsigniaužia. Teresės apvalusis veidas ištįsta, žandai įdumba, išblykšta, akių lėliukės pranyksta, taip kad vien tik akių baltumas matosi; kvėpavimas retėja, retėja. Šitokioje padėtyje ji išbūna kokias 5 min. Tada staiga pašoka visu kūnu, pasikamuoja ir lyg mirusi krenta ant pagalvės. Kvėpavimas visai nustoja, kūnas atšąla. Atrodo, kad būtų mirusi. Vaizdas yra labai baisus, ir nenuostabu, kad esantieji pradeda verkti, puola ant kelių, kiti negali pernešti ir išeina iš kambario. Tokio vaizdo ir kiečiausi yra giliai sujaudinami.
Penktadienį, 1 val. po pietų, vizijos baigiasi. Po 13 valandų kankinimosi Teresės jėgos yra visai išsekę. Ji netenka daug kraujo, svoris žymiai sumažėja. Bet keletą minučių pailsėjusi, ji vėl atgyja (šventoji Komunija ypatingai gaivinančiai veikia). Ji keliasi, kalbasi su visais, eina prie darbo, lyg niekur nieko nebūtų atsitikę.
Nors kentėjimai yra dideli, tačiau Teresė yra visada linksma. Vienas Amerikos kareivis, aplankęs ją, pasakė, kad linksmesnio žmogaus jis nėra matęs. Teresė yra pasidavusi Dievo valiai, kuri pasirinko ją savo meilės auka. Ji puikiai žino, kiek šita auka jai kainuoja, bet ji mielai ją Viešpačiui atiduoda, nes tai viskas už sielų išgelbėjimą.
Alg. Kezys,S. J.