Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŽENGIAME Į ANTRUOSIUS METUS,

 
     džiaugdamiesi iki šiol pasiektais laimėjimais, dėkodami skaitytojams, platintojams ir bendradarbiams už moralinę bei medžiaginę paramą ir trokšdami, kad ateinančiais metais “Laiškai Lietuviams” būtų dar labiau visų mėgiami.
 
     Tikrai yra ko džiaugtis, kad tas prieš metus kukliai pasirodęs laikraštukas taip įsidrąsino, jog savo tiražu pralenkė daugelį kitų, jau nuo seniai einančių lietuviškų laikraščių. Jis tuoj paplito po visą pasaulį, po visus žemynus, kur tik yra lietuvių. Ne tik Amerikoj ir Europoj, bet ir Azijoj, Afrikoj, Australijoj jis turi skaitytojų.
 
     Kiekvienas, kurs tik jį paskaito, nenori niekuomet skirtis, nes čia randa atsakymą į aktualiausius šių dienų religinius ir tautinius klausimus. Malonu, kad skaitytojai su mumis palaiko ryšius, dažnai parašo, išreiškia savo pageidavimus, patiekia klausimų ir ne retai mus apipila tokiais komplimentais, kad juos čia kartoti būtų nekuklu. Visiems tinka paprastas, nuoširdus “Laiškų Lietuviams” tonas, kiekvieną patraukia įdomios ir praktiškos juose sprendžiamos problemos.
 
     Bet, norėdami būti teisingi, turime pastebėti, kad šioje harmonijoje buvo ir kitaip skambančių balsų. Vienas kitas su nepasitenkinimu klausė, kam čia reikia jėzuitams tų dviejų laikraščių. Argi negalėtų “Laiškai Lietuviams” susijungti su “žvaigžde”? Čia daug nekalbėsime apie vieno ir kito laikraščio skirtingą turinį ir formą, nei apie tai, kad ne tai pačiai žmonių grupei juodu yra skiriami. Norime tik paklausti, ar ne panašiai galvotų tie, kurie siūlytų T. T. Marijonams sujungti “Draugą” su “Laivu”, o T. T. Pranciškonams “Aidus” su “Šv. Pranciškaus Varpeliu”?...
 
     Kai kurie norėtų, kad “Laiškai Lietuviams” būtų grynai religinis laikraštis, kad tautinius klausimus paliktume spręsti kitiems. Mums atrodo, kad šios dvi sąvokos, religija ir tautybė, taip yra lietuvio širdyje susijusios, kad pažeidžiant vieną, būtinai yra pažeidžiama ir kita, todėl ir apie tai kalbėti dažnai reikia drauge.
 
L i e t u v i š k i   v a r d a i
 
     Lyg atominė bomba buvo straipsnis apie lietuviškus vardus. Daugelis, taip pat ir Amerikoj gimusių lietuvių veikėjų, labai juo džiaugėsi, autoriui ovacijas kėlė, kad taip gražiai jis išreiškė Bažnyčios mintį mums dabar taip opiame klausime. Bet vienas kitas rašė, kad tuo straipsniu įžeidėme seseles vienuoles, tiek daug dirbusias ir dirbančias lietuvybės išlaikymui. Nežinome, kaip tokia mintis galėjo ateiti, tik tiek žinome, kad daugelis seselių, mus sutikusios, dėkojo už tą straipsnį, o seseles Pranciškietės net paprašė tuoj atsiųsti kelioliką to numerio egzempliorių, kad galėtų išsiuntinėti visoms savo mokykloms?
 
     Tą straipsnį rašė kunigas, teologijos profesorius, taigi, jau tik dėl to būtų labai naivu paprastam žmogui kritikuoti jo mintis. Bet pagaliau tai nėra tik jo mintys, bet Katalikų Bažnyčios mokslas. Štai ką rašo apie vardus vienas žymiausių pasaulyje moralistų T. H. Noldin, S. J. (Sumina Theol. Moralis, 111,81): “Nėra jokio įsakymo, krikštijant kūdikį, duoti jam kokio nors šventojo vardą. Todėl nėra nuodėmės duoti ne šventą arba net pagonišką vardą, kad tik tas vardas nebūtų kokio bedievio (pav., Stalino, Red.). Klebonas, kiek gali, turi stengtis, kad būtų duodami šventųjų vardai, bet jei negali perkalbėti norinčių duoti bedievio vardą, dėl to negalima krikšto atsakyti arba atidėti, bet reikia kūdiki krikštyti, pridedant kokio nors šventojo vardą ir įrašant abudu vardus į knygas.” Panašiai kalba ir 761 kanonas.
 
     Toliau autorius (Noldin) aiškina, kad pirmoj vietoj  t ė v a i  turi teisę išrinkti kūdikiui vardą, o jei tėvai būtų mirę, tai kūdikio globėjai. Taip pat pabrėžia, kad civiliniai įstatymai draudžia keisti vardą (išskiriant vienuoliams įžadų proga) ir krikšto vardas turi būti rašomas visuose viešuose dokumentuose.
 
     Taigi, kokiu vardu vaikas yra pakrikštytas, kokiu vardu jį tėvai vadina, tokiu turėtų būti jis šaukiamas ir mokykloje. Tėvai gali krikštyti kūdikį tokiu vardu, kokiu nori, tačiau, jei tai nėra šventojo vardas, turėtų pridėti prie jo ir šventojo vardą. Teisingai to klebonai reikalauja, nes to nori ir Bažnyčios kanonai. Ir tai yra visiškai suprantama, dėl ko. Juk, pridėjęs šventojo vardą, vaikui nepakenksi, o jo nepridėjęs, gali padaryti jam skriaudą, nes užaugęs gal norės turėti globėją Danguje ir bus nepatenkintas. kad tėvai krikšto metu jam jo nedavė.

Skaityti daugiau:

JEI KRISTUS ATEITŲ...

     Kas įvyktų, jei šiandien Kristus pasaulin ateitų? Šį klausimą stengiasi išgvildenti ne tik Dostojevskis, bet ir garsusis tapytojas Uhde nori išreikšti, vaizduodamas Kristų, stovintį kupinai saulės šviesos pritvinusio kambario viduryje, o ant stalo garuoja indas sriubos.
 
     Amerikietiškoji fantazija dar toliau nueina. Ji vaizduoja Kristų, apgultą laikraščių reporterių, kurie Jam stato įvairiausius klausimus: “Kas Tu esi? Ko Tu nori? Ką reikia manyti apie dabartinę pasaulio. politinę būklę? Juk Tu esi dar vienintelis pasaulyje, kurs turi savo šalininkų visoje žemėje iš visų tautų, visų giminių ir rasių. Kristau, mes prie Tavęs pastatysime didžiausiųjų pasaulyje radijo stočių mikrofonus. Tavęs klausysis visos penkios pasaulio šalys. Šiandien, Kristau Tavo žodis yra labai reikalingas.”
 
     Taip, Kristaus žodis šiandien yra ypatingai reikalingas. Juk niekad žmonija nėra išgyvenusi tokio baisaus chaoso, kaip mūsų laikais. Niekad tiek nekalto kraujo nebuvo pralieta, tiek ašarų neišverkta, tiek žmonių nenužudyta, kiek mūsų laikais. Niekad nebuvo toks tamsus rytojus, kaip šiandien!
 
     Šiandien pasaulyje atgijo tas senasis legendarinis pagonizmo slibinas, pasivadinęs tik kitu vardu — bolševizmu. Jis ryja ne pavienius asmenis, bet ištisas tautas, valstybes, kontinentus. Jis sutrupino dorovės dėsnių lentas ir suorganizavo milžinišką materialinę galybę sunaikinti neįkainuojamos vertės žmonijos kultūros lobyną, kurį krikščionybė per 19 amžių sukrovė. Dar daugiau — jis nori visiškai nuo žemės paviršiaus nušluoti ir pačią tautų auklėtoją — Bažnyčią, o žmogų nuvertinti iki žemiausio vergo.
 
A r   k r i k š č i o n y b ė   p a s e n o ?
 
     Ir kas šitai pabaisai kelią užkirs? Krikščionybė. Su didele širdgėla reikia pasakyti, kad kai kurie mano, jog krikščionybė yra pasenusi, kad ji nebepajėgia šitai pabaisai galvos sutriuškinti ir pasaulį išvaduoti iš baimės ir pražūties.
 
     Argi kirkščionybė iš tikrųjų rodo pasenėjimo žymių? Priekaištaujama, kad mes esame pasidarę tik tradiciniai krikščionys. Tik iš tradicijos vaikai yra siunčiami į krikščioniškas mokyklas. Tradicija mus veda sekmadieniais į bažnyčią. Tik iš tradicijos ant sienos kybo Kristaus kryžius. Bet kur yra krikščioniškosios mokyklos vaisiai? Kaip švenčia sekmadienį krikščionys įmonių savininkai? Kaip tarpsta kryžiaus šešėlyje auka ir pasišventimas? Ar yra suderinamas krikščionio gyvenimas su tuo vardu, kurį jis nešioja?
 
     Toliau jie priekaištauja sakvdami, kad senatvė paliečia kai kuriuos žmogaus pojūčius. Senatvei atėjus, silpnėja žmogaus regėjimas, klausa. Ar nenusilpo šiandieninio krikščioniškojo regėjimo pojūtis amžinybės atžvilgiu? Jis amžinybę mato, lyg per tamsias miglas. Kai vienam burnotojui prieš Dievą ir žmones draugas liepė nusiraminti, nes šis pasaulis esąs tik pasirengimo vieta amžinybei, tas pažvelgė į jį plačiai pravertomis akimis ir tarė: “Argi tu tiki į amžinybę?” Tai yra vienas iš daugelio.
 
T r ū k s t a   k i l n i ų   i d ė j ų
 
     Senatvėje nusilpsta ir širdies veikimas. Kas yra krikščionybės širdis? Ne kas kita kaip  m e i l ė . Mes aiškiai matome ir nuliūdę turime pripažinti, kad žmonija šiandien nieko kito taip nepasigenda, kaip meilės. Kiek šeimų jos neranda! Kiek daug šiandien pykčio ir keršto santykiuose tarp žmonių! Kuo maitinama šiandien krikščioniškoji siela kino ekranuose, iliustruotoje spaudoje? Ar ne žemiausių žmogaus aistrų demonstravimu? O ar visa tai vyksta ne krikščioniškame pasaulyje?
 
     Visame krikščioniškame pasaulyje indiferentizmas žengia pilnu žingsniu, o drauge su juo ir pagonizmas. Pacituosiu tik vieno Europos miesto, kurį daugelis mūsų gerai pažįsta, davinius. Tai yra Miuncheno miesto 1949 metų liūdna statistika. Iš 5100 kūdikių, gimusių katalikiškose šeimose, 100 buvo nekrikštvti. Iš 1900 mišrios moterystės vaiku 900 buvo krikštvti nekatalikiškai. Iš 4500 porų 1700 susituokė ne bažnyčioje. 1176 katalikai išstojo iš Bažnyčios ir tik 99 vėl grįžo.
 
     Su didžiu širdies skausmu reikia pasakyti, kad toki dalykai vyksta ne tik didmiesčiuose, bet pradeda įsigalėti ir kaimuose. Jei senelis dar buvo giliai tikintis žmogus, tai jo sūnus dar bent išoriniai yra tvarkoje, bet anūkai jau nuėjo indiferentizmo keliu ir, sutikę pirmą bandymą, lengva širdimi atsižadėjo Bažnyčios.
 
     Na, ar netrūksta šių dienų krikščioniui apaštališkos ugnies ir dinamizmo? Ar nestinga didžios uždegančios idėjos, kuri sukauptų mumyse visas jėgas ir mūsų gyvenimas taptų ta triuškinančia galybe, kuri kitados griovė pagoniškų dievų stovylas ir sklaidė pagonybės tamsą? Šiandien kruvinasis smauglys sukaupė visas fanatizmo jėgas ir laukia valandos išlieti savo dūkimo pyktį dar likusiam pasauliui.

Skaityti daugiau:

KATALIKAS IR MODERNIEJI LAIKAI

      Mes, lietuviai katalikai, vis labiau ir labiau esame traukiami į modernųjį gyvenimą. Jis daug kuo skiriasi nuo mūsų buvusio gyvenimo Lietuvos sodžiuose ir miesteliuose. Noroms nenoroms mes turime įsijungti į didmiesčių gyvenimo ir fabrikų mašinų ritmą. Naujasis gyvenimas miestuose daugelį žavi savo turtingumu, įvairumu, visokiausiomis galimybėmis. Tokiems žmonėms yra didelis pavojus žiūrėti į moderniojo žmogaus vaizdą, kaip į savo idealą ir persisunkti moderniųjų laikų dvasia, kuri didesne savo dalimi yra pagoniška.
 
      Tokiu būdu mes nustotume ir lietuviškos, iš savo tėvų paveldėtos katalikiškos dvasios. Deja, su ne vienu taip jau atsitiko. Nuliūdę žiūrime, kaip mūsų draugai tampa masės žmonės, naujieji pagonys. Ar dėl to kalta krikščionybė? Ar katalikybė negali patenkinti moderniųjų laikų reikalavimų? Visai ne, katalikybė niekad nesustingsta, ji visada jauna. Ji klesti ir didmiesčiuose, kur katalikiškas gyvenimas yra gyvas ir modernus, ji klesti ir darbininkų sluogsniuose. Taip, pav., Belgijos 50% organizuotos darbininkijos yra katalikų darbininkų sąjungoje (unijoje). Ten tikintieji yra modernūs katalikai, aktyviai dalyvaują gyvenime ir nė kiek neatsilieką nuo naujųjų laikų.
 
      Ir mums nėra kitos išeities: arba turėsime anksčiau ar vėliau netekti mūsų bočių apginto ir išsaugoto katalikiškojo tikėjimo, arba tapti moderniu kataliku. Čia ir norėčiau Tau patiekti keletą minčių, padedančių veržtis į modernaus pilnutinio kataliko tipą.
 
D ž i a u g s m a i   i r   p r a r a j o s
 
      Naujųjų laikų žmogus pirmiausia nori gyventi pilnu žmogiškuoju gyvenimu, gyventi visa savo prigimtimi, naudotis visais gyvenimo malonumais, kultūros ir technikos teikiamais patogumais. Nori sportuoti, žaisti, iškylauti, patenkinti savo proto žingeidumą ir gėrėtis visomis grožybėmis. Palyginti lengvai kišenėn patenkąs pinigas, trukšminga propaganda gundo jį galvotrūkčiais pasinerti į modernaus gyvenimo džiaugsmus, paleisti visas vadžias.
 
      Tikėjime jis neieško nei džiaugsmo, nei paguodos, nei stiprybės. Mano, kad tik darbas, apsukrumas, mokslo ir technikos laimėjimai neša jam laimę. Juk gerai einasi ir be Dievo! Kuriems galams nusigalėti, aukotis, atgailauti, atsisakyti malonumų? Todėl Dievu visai ir nesirūpinama, religija visiškai ignoruojama. Kai kurie net šaukia, kad katalikybė neleidžia visoj pilnumoj išsivystyt žmogaus prigimčiai! Jos reikalavimai esą tik laisvę kliudą varžtai!
 
      Iš tikrųjų ne taip yra. Kristus mums nedraudžia naudotis jokiais  n e k a l t a i s  džiaugsmais ir gyvenimo pilnybe. “Aš tam atėjau į pasaulį, kad jūs turėtumėte gyvenimo ir apsčiau turėtumėte”. Panašiai kalba ir Šv. Paulius: “Džiaukitės ir vėl sakau jums džiaukitės!” Mes katalikai galime drąsiai naudotis visais tyrais gyvenimo džiaugsmais. Mums jokia gyvenimo sritis nėra uždrausta. Modernūs katalikai stovi visose srityje dažnai pirmose vietose. Ir kūno bei kūniškųjų malonumų Katalikų Bažnyčia niekuomet nelaikė blogybe ar velnio padaru.
 
      Tik mes katalikai nenorime pasitenkinti vien prigimties bei kultūros sritimis ir atsižadėt dar vienos žmogiškosios gyvenimo pusės — religinės srities. Mes nei sąmoningai nei nesąmoningai nenorime išsižadėti dar vieno žmogui prieinamo pasaulio, į kurį Dievas savo malone atvėrė mums duris, būtent — dieviškojo pasaulio ir jo teikiamų vertybių!
 
      Be abejo, katalikas negali naudotis nešvariais džiaugsmais, nesveikais, žmogaus prigimčiai prieštaraujančiais malonumais. Jis turi laikytis ano dieviškojo pasaulio reikalavimų, kurių netikintis modernusis žmogus neboja. Bet už tai jau ir šioje žemėje katalikas nieko nepraranda, tik išvengia tų nelaimių, kurios nuolat gula ant nesilaikančių tų dieviškųjų reikalavimų. Jis išvengia tų blogybių, kurias anksčiau ar vėliau ant savo kailio patiria tas, kurs viską sau leidžia. Nervų ir lyties ligos, abortai, karai, bolševizmas su visomis savo pasekmėmis — tai vis tų dieviškų įstatymų nesilaikymo vaisiai.
 
H a r m o n i n g a   s i n t e z ė
 
      Taigi, mums lietuviams katalikams, vis labiau įsitraukiant į modernųjį gyvenimą, yra būtina išvengti tų naujųjų laikų neigiamybių ir tų prarajų. Ir tai visai nesunku. Norėdami išvengti tų neigiamybių, pasinaudokime teigiamybėmis. Mes turime tapti modernūs katalikai, visas žmogiškojo gyvenimo sritis sujungdami harmonijon su dvasiniu, antgamtiniu pasauliu. Kristus tai išreiškė palyginimu: “Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį moteriškė ėmė ir įmaišė trijuose miltų saikeliuose, kolei visa įrūgo”. Tai amžinai sena ir amžinai moderni kiekvieno kataliko pareiga: perimti žmogiškąjį gyvenimą dieviškuoju, sujungti harmonijon žmogiškąjį pasaulį su antgamtiniu, žmogiškumą su malone. Ir ši darni, harmoninga sintezė yra galima su Dievo pagalba kiekvienam rimtai besistengiančiam žmogui. Tai vyksta visiškai nieko nesugriaujant, visai natūraliai, kaip krentančio vandens perkeitimas elektros srove, kaip negyvosios medžiagos perėjimas į gyvio organizmą.
 
Moderniojo kataliko uždaviniai
 
      Šią harmoniją tarp tų dviejų pasaulių turi imtis tuojau konkrečiai įgyvendinti. Pagal savo pajėgumą turi stengtis pasinaudoti visomis žmogiškojo gyvenimo ir moderniųjų laikų teikiamomis gėrybėmis, kad nepasiliktum atsilikęs nuo gyvenimo, bet eitum dar keletą žingsnių pirma jo. Mat, neverta katalikui tapti paniurėliu, visa kas nauja niekinti, kritikuoti.

Skaityti daugiau:

OPUS KLAUSIMAS

Didžiai Gerbiamas Kunige Jonai,
 
     Jūsų straipsnių eilė “Prie šeimos židinio” išjudino ir mano surambėjusią sąžinę ir sukėlė vieną kitą abejonę dėl mano gyvenimo moterystėje. Labai prašau man padėti šiame reikale, nes aš trokštu atgauti dvasios ramybę.
 
     Dabartinėse aplinkybėse prisiimti daugiau vaikų būtų nepaprastai sunku, nors nesakyčiau, kad visai neįmanoma. Todėl naudojamės “kalendoriumi”. Kaip žiūri į tokį gyvenimą Katalikų Bažnyčia? Ar mes, taip elgdamiesi, nenusidedame? Ar eidami išpažinties kiekvieną kartą turime tai išpažinti? O gal mums reikėtų visiškai susilaikyti nuo naudojimosi moterystės teisėmis? Tik aš bijau, kad visiškas susilaikymas nepakenktų mūsų santaikai ir kad neprivestų prie neištikimybės.
 
     Dar prisipažinsiu, kad aš nematau dorovinio skirtumo tarp naudojimosi “kalendoriumi” ir kitų apsaugos priemonių. Juk ir vienu ir kitu atveju to paties siekiama ir pasiekiama.
 
     Didelė padėka Jums, kad tuos klausimus judinate “Laiškuose Lietuviams”. Ne vienam, kaip ir man pačiam, padedate rasti Dievo valią ir pagal ją gyventi.
 
Jums dėkingas B. R.
 
     Žmogus yra sutvertas iš dviejų esminių dalių: kūno ir sielos arba medžiagos ir dvasios. Visuose žmogiškuose veiksmuose būtinai dalyvauja abu pradai. Todėl norint žinoti, ar kuris nors žmogaus veiksmas yra geras ar blogas, reikia ištirti, ar jis yra tvarkoje tiek kūno tiek dvasios atžvilgiu. Kadangi moterystėje santykiai tarp vyro ir žmonos turi būti žmogiški, tai ir juose turi dalyvauti tiek kūnas tiek siela. Kad tie santykiai nebūtų priešingi Dievo nustatytai tvarkai, kūnas ir siela privalo atlikti tai, ko iš jų reikalauja to veiksmo tikslas.
 
     Jeigu galvosime apie to veiksmo medžiaginę dalį, nusižengimas bus tada, kai žmogus tyčia sunaikina ar sutrukdo to veiksmo paskirtį. Geriau paaiškės iš pavyzdžio. Štai pavasarį ūkininkas sėja sėklą į dirvą. Kokia yra fizinė jo veiksmo paskirtis? Visiškai aišku — sėklos pasodinimas į tinkamą dirvą. Jei žmogus tai atlieka, jo veiksmas yra geras. Bet jeigu jis sėklos nesodintų tinkamon dirvon, o ją mestų šalia dirvos, ant kelio, ar kokiu nors kitu būdu jai sukliudytų pasiekti tinkamą dirvą, jo veiksmas būtų blogas. Yra visai skirtingas klausimas, ar iš to sėjimo bus naudos, t. y., ar užsimegs gyvybė ir išaugs augalas. Tai nepriklauso nuo žmogaus. Žmogaus veiksmas buvo geras — jis pasėjo sėklą tinkamon dirvon; ar dabar iš tos sėklos išaugs- augalas ar ne, žino tik pats Dievas, kurs sutvarkė visas gamtos jėgas, davė joms galią vystytis, išauginti kitas jėgas ir t.t.
 
     Kartais žmogus jau gali numanyti, ar iš tos sėklos tose aplinkybėse išaugs augalas ar ne, bet dažniausiai šimtu procentų jis nėra tikras. Panašiai yra ir naudojantis “kalendorium” (arba Ogino — Knaus metodu).
 
     Kadangi naudojantis šiuo metodu fizinis veiksmas pilnai atlieka savo uždavinį, jis yra geras veiksmas. Jei neužsimezga gyvybė, visai nesvarbu, nes tai nėra to veiksmo esminis tikslas. Pats Dievas yra taip surėdęs žmogų, kad ne visuomet gyvybės sėkla neša vaisių. Jis nėra įsakęs vedusiems santykiauti tik vaisingomis dienomis, kaip nėra įsakęs susilaikyti nevaisingomis.
 
     Taip pat nesvarbu, ar tėvai nori, ar sąmoningai nenori pradėti naują gyvybę, nes ar jie norės ar nenorės, tas pats fizinis veiksmas to padaryti negali. Gyvybė visuomet prasideda šiek tiek vėliau. Žmogaus galioje yra tik pasėti sėklą.
 
     Dabar turi būti taip pat aišku, kad kitos “apsaugos priemonės”, kurios sukliudo sėklai kristi tinkamon dirvon, yra blogos, neleistinos, nuodėmingos.
 
     Taigi, naudotis “kalendorium” paprastai nėra nuodėmės. Tačiau, nagrinėjant šį klausimą iš dvasinės pusės, kartais toks naudojimasis galėtų būti nuodėmingas. Pats veiksmas, žinoma, kiekvienu atveju yra geras, bet gali būti nuodėmingas žmogaus nusistatymas. Jei vyras ir moteris yra tokie savimylos, kad visada žiūri tik savo asmeninės naudos ir ieško vien patogumų bei malonumų; jei nenori vaikų tik dėl to, kad nereikėtų jais rūpintis, kad nebūtų to vargo, kad patys galėtų laisviau ir linksmiau gyventi, eiti į visokias pramogas ir pasilinksminimus, toks jų nusistatymas yra nuodėmingas.
 
     Taigi, “kalendoriumi” galima naudotis tik tada, jei yra kokia nors rimta, pateisinanti priežastis, o ne vien tik kūniškų malonumų ieškojimas ir noras išvengti vargo bei rūpesčių, kuriuos suteikia kiekvieno vaiko auginimas ir auklėjimas.
 
     Dar klausiate, ar nebūtų geriau visiškai susilaikyti. Be abejo, visiškas susilaikymas nuo moterystės teisių naudojimo, jei tai bus daroma iš gerų motyvų, gali būti vertingesnis, net už vaikučių gimdymą. Bet ne visi tai gali. Todėl visiškas susilaikymas yra geras patarimas tiems, kurie nori ir gali juo pasinaudoti. O tie, kuriems susilaikant iškiltų rimtas nesantaikos ir neištikimybės pavojus, geriau daro, pasinaudodami “kalendorium”, jei taip elgiasi ne iš grubios savimylos ir dvasinio ištižimo.
 
A r   s a k y t i  k u n i g u i ?
 
     Savo laiške Jūs rašote: “Ar eidami išpažinties kiekvieną kartą turime tai išpažinti?” Šis Jūsų klausimas rodo klaidingą išpažinties supratimą. Juk tas veiksmas, apie kurį klausėte, gali būti nuodėmė arba ne. Jei nuodėmė, tai, be abejo, per kiekvievieną išpažintį reikia būtinai pasakyti, o jei ne nuodėmė, tai nė sakyti nereikia.
 
     Bet būtų labai didelė klaida, jei kas taip galvotų: “Nuodėmė tai nuodėmė, bet aš per kiekvieną išpažintį viską pasisakau, todėl su Dievu esu tvarkoje”. Jei kas padaro nuodėmę, paskui tikrai nuoširdžiai gailisi ir, eidamas išpažinties, rimtai pasiryžta ateityje tų nuodėmių saugotis, tai tokia išpažintis yra gera, nors ir po to vėl iš silpnumo nusidėtų.
 
     Bet jei eitum išpažinties ir pasakytum visas tas nuodėmes, bet neturėtum jokio pasiryžimo jų saugotis, jei tik žodžiais kunigui sakytum, kad gailiesi ir prižadi daugiau jų nedaryti, o širdyje manytum: “Kam man stengtis tų nuodėmių išvengti, kam atsisakyti to malonumo, juk, pridaręs nuodėmių, vėl eisiu išpažinties ir gausiu išrišimą”, tokia išpažintis būtų bloga. Žinoma, kunigas, tikėdamas tik tavo žodžiais ir nematydamas tavo sąžinės, duos išrišimą, bet tas jo išrišimas bus visai be reikšmės. Dievas tavo sąžinę labai gerai mato, Jis mato, kad tu nesigaili, todėl negalės nei atleisti tavo nuodėmių. Kunigą gali apgauti, bet Dievo neapgausi!

Skaityti daugiau:

BESIRUOŠIANČIAI IŠTEKĖTI

Mieloji Sese,
 
     Rašai, kad rengiesi ištekėti — žengti į naują gyvenimą. Dėl to slegia Tave rūpesčiai, kankina abejonės ateitimi. Suprantu dabartinius Tavo rūpesčius. Žinau, kad Tu, kaip ir daugelis kitų mergaičių, besirengiančių ištekėti, kartais savo mintyse pasistatai meilės rūmą aukštai kalnuose, pačioje viršūnėje, šalia puikaus ir išdidaus kalnų erelio. Matai tą rūmą, skęstantį auksiniuose saulės spinduliuose... Bet, žiūrėk, ir vėl matai tą savo busimąjį gyvenimą skurdų, liūdną... Dėl to, lyg žvejys, grįžti nuo įsiutusios audringos jūros ir atidedi savo kelionę į tą audringą šeimyninį gyvenimą.
 
     Visiškai suprantama, kad Tave baugina skaudūs šių dienų šeimyninio gyvenimo faktai —šimtatūkstantiniai šeimų skyrybų daviniai. Ne juokais Tave verčia susirūpinti, kad nepatektum į tų nelaimingųjų skaičių. Bet ką Tu pasakytum, jei kas nors niekuomet neitų į mišką tik dėl to, kad ten gali užtikti vilką? Panašiai yra ir čia. Reikia tik tinkamai pasiruošti vedybiniam gyvenimui, ir jis nebus toks baisus.
 
     Be to, žinok, Sese, kad tas didžiules išsiskyrusiųjų porų virtines sudaro žmonės, nejaučią nei religinės nei tautinės pareigos, nepasiruošę rimtam gyvenimui, lengvabūdžiai. Jie neturi jokio gėdos jausmo, visai nesistengia patys susikurti šeimyninės laimės, bet nori būti tik kino ekranų laimingųjų eilėse.
 
     Bet juk Tu ir Tavo busimasis esate vaikai tos tautos, kuri šimtmečiais kovojo už šviesesnę ateitį. Jums yra įgimta kovoti, jūs žinote, kad niekas savaime nepasidaro, suprantate, kad, norint ką nors pasiekti, reikia valios, ryžto, pasiaukojimo. Judu taip pat žinote, kad šeimyninio gyvenimo laimė daug priklausys nuo to, ar mokėsite dvasinius šeimos reikalus statyti aukščiau už materialinius.
 
     Be abejo, vedybiniam gyvenimui reikia tinkamai pasiruošti. Gyvenimo draugą leisk rinktis savo protui, o ne jausmams. Kad neapsigautum ir nereikėtų po laiko gailėtis, stenkis prieš vedybas gerai pažinti savo busimąjį gyvenimo draugą. Turi surasti būdus įsibrauti į giliausias jo sielos gelmes, kad pažintum jo dvasią, charakterį, kad pamatytum, ar galėsi su juo sugyventi, ar galėsi jo charakterį suderinti su savuoju. Žinok, kad kuo giliau nusileisi į jo dvasios labirintus, juo stropiau juos išžvalgysi, tuo geriau suprasi, ar su juo galėsi būti laiminga.
 
     Nemanyk, kad meilė išlygins visus nelygumus Tavo būsimoje šeimoje. Dažnai perkrauta meilė netikėtai greitai sugniūžta. Laimingos šeimos yra tik tos, kurios pajėgia išlaikyti dvasinę meilę. Turi žinoti meilės išlaikymo būdus ir jos žuvimo priežastis.
 
     Meilė, panašiai, kaip gyvybė, gimsta ir miršta, tik toks skirtumas, kad meilė gimsta nematant, nejaučiant, o miršta skausmingai. Meilė yra švelniausių žmogaus jausmų išraiška, todėl švelnumu ją reikia ir prižiūrėti. Meilė yra dvasinio žmogaus gyvenimo dalis, dėl to jos žmogus siekia ir be jos jaučiasi nelaimingas. Jei šeimoje nuolat rusens meilė, nepristigs nei jėgos sunkiai gyvenimo kovai, nepritruks laimės, nors teturėtum tik trupinėlį medžiaginių gėrybių. Meilė paskatins aukotis vienas už kitą ir už šeimos interesus. Meilė turi būti palaikoma abipusiu taktu ir pagarba vienas kitam. Tu ją stenkis palaikyti savo moterišku jautrumu bei švelnumu. Nepamiršk, kad moteriškas švelnumas yra daug stipresnis už vyro fizinę jėgą.
 
     Jei norėsi, kad neužgestų meilė ir laimė Tavo šeimoje, turėsi surasti laiko ir galimybės tinkamai išgyventi šeimynines, religines ir tautines tradicijas. Tenebūna Tavo šeimoje baigta diena be rimties valandėlės. Medžiagos šiam tikslui Tu užtenkamai galėsi rasti, tik reikia noro.

Skaityti daugiau:

ATEIKITE VISI, KURIE VARGSTATE

 

 

Brangioji Mamyte,
 
     Jūsų laiško žodžiai sugraudino mane... Nors ir neaimanuojat dėl savo liūdnosios tremties dalios, ramindamasi, kad jauni žmonės ligoninėse dar labiau vargsta, vis tiek tarp eilučių įskaičiau, kiek daug skausmo liejasi iš Jūsų širdies...
 
     Rašote, kad stovyklą, su kurios žmonėmis jau buvot apsipratusi, išardė. Jūs tapote išvežta į visai svetimą senelių prieglaudą. Sakote, kad viena esate tarp kitatikių, kurie kartais Jus skaudina dėl tikėjimo. Jūs nenorite su jais ginčytis, todėl dažniausiai tylit. Su nieku nuoširdesnio žodelio...
 
     Džiaugiuosi, kad mano misijų dar neužmiršot. Dėkoju už maldas, kuriomis rėmėte mano pastangas visus laimėti Kristui. Atsimenu, Jūs su kai kuriomis savo bendrininkėmis anuomet beveik visas penkias misijų dienas koplyčioj prasimeldėt. Taip gyvai jūs visos priminėt man tada šventąją mūsų Lietuvą...
 
     Dar nežinot, kad misijų metu turėjau dėl jūsų skaudų ginčą. Jūs ir Jūsų draugės man buvo pastatyta pavyzdžiu ir pasakyta: “Žiūrėk, misijonieriau, ar gali sulyginti kitų pamaldumą su mūsų moterų? Vokiečiai sekmadienį tik Mišių išklauso ir “los” namo, o mūsiškės kuone visą dieną bažnyčioj prasėdi. Kiek tokių Lietuvoj buvo! Ir kas dabar iš tos Lietuvos liko?...” Antras ponas pridėjo: “Aš nenoriu misijonieriaus užgauti, bet man atrodo, kad tie visi išvedžiojimai apie Dievą — Jo teisingumą ir gailestingumą — kvaila pasaka...”
 
     Taip pasakęs, jis nė neatsisveikinęs išėjo, ir aš jo daugiau nemačiau.
 
     Dovanokit, jei, prisimindamas tokius "išeinančius ponus”, į laišką Jums viešai atsakau.
 
K a s   į v y k o
ant Kalvarijos kalno? Per kruviną kryžiaus auką Kristus sutaikė žmogų su Dievu. Per Išganytojo nepaprastą pasižeminimą, įvyko mūsų, per nuodėmę pažemintųjų, nepaprastas išaukštinimas. Kurie pasinaudojo Jo nuopelnais, tapo dieviškosios prigimties dalininkais. "Kas Jį priėmė, tiems Jis davė galios būti Dievo vaikais” (Jon.: 1,12).
 
     Šitą dievišką garbę žmogus gauna per krikštą ir joje pasilieka tol, kol sunkiai nenusideda ir nepraranda pašvenčiamosios malonės.
 
     Tokio žmogaus veiksmai yra dieviški, nes jis pats sudievintas. Jo kentėjimai — lyg paties Kristaus !...
 
     Kadangi per Kristaus kentėjimus įvyko žmonijos atnaujinimas ir Išganytojui atėjo visokia garbė, tą patį galime tvirtinti ir apie krikščionio kentėjimus, nes jis yra kitas Kristus. Jo kentėjimai — Kristaus kentėjimų tęsinys. Jie neša palaimą visai nuniokotai žemei...
 
D i d e l ė     b ė d a,
kad vietoje vertų krikščionių, turime daug krikščionių — iškamšų! Kokiems tinka šis vardas ?
 
     Pirma prisiminkime Kristaus žodžius: “Kas mane mylės, mes (t. y. Švč. Trejybė) ateisime ir pasidarysime pas jį buveinę. Kas daro nuodėmę, yra nuodėmės (t. y. šėtono) vergas”.

Skaityti daugiau:

Rūpimieji KLAUSIMAI

Atsakymas P. Jurandei
 
     Geras yra Jūsų tėvelio patarimas ištirti prieš vestuves, ar nėra mergaitės šeimoje girtuoklių, puspročių ar kokiomis sunkiomis ligomis užsikrėtusių. Paveldėjimo mokslas sako, kad tie dalykai gali turėti nemažos įtakos vaikams ir net vaikų vaikams. Kai kurių valstybių įstatymai griežtai reikalauja ištirti jaunavedžių kraują, be to ištyrimo neleidžia tuoktis. Be abejo, tai yra labai naudinga.
 
     Bet nepamirškime, kad nėra taisyklės be išimties. Ir labai geroje šeimoje pasitaiko išsigimėlių, taip kaip pakrikusioje  šeimoje gali gimti šventasis. Kiekvieno žmogaus gyvenimui lemiamos reikšmės turi jo paties laisva valia. Stipri, į gerą pusę palinkusi valia įveikia ir labai nepalankias paveldėjimo įtakas (išskyrus proto ligas).
 
     Nei Jūsų mergaitės tėvai, nei jos giminės, nei pažįstami, kaip rašote, Jums neprieinami. Tad pasitenkinkite tuo, ką matote joje pačioje. Jei metus kitus, su ja draugaudamas, pastebėjai, kad ji yra nuoširdžiai tikinti, dora, normalios sveikatos, ne tinginė, jei myli namus, darbą ir tvarką — ko geresnio gali ieškoti? O ir kruopščiausi laboratorijų tyrinėjimai Jūsų negalės 100% užtikrinti, kad ta: tyrimų metu sveikiausia mergina niekad nesusirgs, nesugadins nervų ir t.t.
 
 Kunigas Jonas
 
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
 
     Girdėjau kai kuriuos asmenis sakant, kad vaikų gimdymas yra nuodėmingas dalykas. Savo tvirtinimą jie remia dviem faktais. Sako, jog Dievas rojuje buvo užgynęs pirmiesiems tėvams vaisių. Jie Viešpaties nepaklausė ir nusidėjo, todėl buvo išvaryti iš rojaus ir pasmerkti vargams bei kančioms. Antras faktas, rodantis Dievo nusistatymą prieš vaisių, yra tas, kad moteris po gimdymo neturi teisės pirmą kartą viena be kunigo įeiti į bažnyčią ir lyg kokia nusidėjėlė yra kunigo su įvairiomis ceremonijomis įvedama.
 
     Taip pat norėčiau paklausti,  ar vienodas atlyginimas laukia tų asmenų, kurie neteka ar neveda vien dėlto, kad bijo galimų kančių ir vargų šeimyniniame gyvenime ir tų, kurie iš Dievo meilės ar siekdami tobulybės pasilieka nevedę ir netekėję, neturėdami pašaukimo į kunigus ar į vienuolyną.
 
Iš anksto dėkodama J. S.
 
Ar gimdymas yra nuodėmė?
 
     Kaip jau Tamsta “Laiškuose Lietuviams” ne kartą, tur būt, būsi skaičiusi, vaikų gimdymas ne tik nėra nuodėmė, bet yra labai nuopelningas ir kilnus dalykas. Juk žmogus čia pildo Dievo įsakymą “veiskitės ir dauginkitės”, dalyvauja Dievo kūrimo darbe. Į tokias šeimas, kurios turi daug vaikų, reikėtų žiūrėti su pagarba.
 
     Tie du Tamstos paminėti faktai yra klaidingai suprasti. Rojuje Dievas norėjo išmėginti pirmųjų tėvų paklusnumą, užgindamas jiems valgyti vaisių. Ar tas vaisius buvo tikras rojuje augęs obuolys ar čia Šv. Raštas kalba perkelta prasme apie kitokios rūšies nuodėmę, palikime spręsti teologams ir Šv. Rašto aiškintojams. Mūsų klausimui tai neturi daug reikšmės. Yra aišku, kad tas “užgintas vaisius” nebuvo kūdikio gimdymas. Šv. Raštas juk sako, kad tik Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš rojaus, apie jokį kūdikį nekalba.
 
     Pagaliau tai, kas buvo uždrausta rojuje to bandymo metu, dar nereiškia, kad turi būti uždrausta visuomet. Sakykime, kad tikrai Dievas jiems buvo uždraudęs nuo vieno medžio valgyti obuolius. Argi dabar visuomet būtų nuodėmė, kai mes valgom obuolius? Jeigu motina padeda į stalčių saldainių ir liepia vaikui jų neliesti, jis, neklausydamas motinos, nusikalstų, bet tai dar nereiškia, kad visuomet jis nusikalsta, kada tik valgo saldainius.

Skaityti daugiau: