Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

VELYKOS

I
 
     Vėlyvą rudenį daug kas laiko pačiu monotoniškiausiu, pačiu pilkiausiu metų laiku. Ne be pagrindo: medžiai praranda savo lapus, laukai dunkso pliki, be javo, be daržovių lysvių, ir lietaus lašai dažnai barškina į lango stiklą. Bet štai po rudens darganų ir po žiemos ateina metas, kada. padvelkia šiltas pavasario vėjas, sužaliuoja lankos, miške pasirodo žibutės, sodo medžiai paskęsta žieduose... Ir ne vien gamta tampa pavasarį kitokia; žmogus taip pat pasijunta tarsi naujai atgijęs: jam ir ta pati saulė, vasarą taip negailestingai kepinsianti, mielesnė, ir laukas toks brangus artimas pasidaro, ir kaimynui, ne kartą karčią valandą paruošusiam, jis pasirengęs iš širdies atleisti. Taip niūrūs ir malonūs metų laikai, pilkos ir šviesios dienos, linksmos ir sunkios valandos, pasikeisdami lydi mus per gyvenimą.
 
     Kiekvienas mūsų yra ne tik šviesių ir apsiniaukusių dienų matęs, ne vien neįdomiai kasdieniškų ir šventiškos nuotaikos vainikuotų laikotarpių turėjęs, bet mūsų ir su Dievu santykiauta nevienodai. Dažnai mūsų malda yra buvusi vien pareigos išpildymas. Tačiau kartais buvo valandų, kada esame pajutę Dievo didybę ir Jo artumą. Mūsų malda tuokart buvo kitokia: gyva, mylinti, nustebusi, džiaugsminga, ir mūsų širdis mokėjo tada kalbėti su Juo be žodžių.
 
     Daug kam žvaigždėtas dangus giedrią naktį priartina Dievą. Kitiems padvelkia į sielą Jo artumas, beklausant kaip ošia didingos girios. Dažnas, įkopęs į uolotą kalno viršūnę ir pamatęs po savo kojų besidriekiančius laukus ir sodybas, yra pajutęs savyje kažką nežemiška ir savotiškai didinga; tada jis pats ir jo gyvenimas ten žemai, apačioj, atrodė kitoks, negu paprastai.
 
II
 
     Dievo priartinimas mūsų nuotaikai ir širdžiai yra svarbiausias religinių apeigų ir švenčių tikslas. Bažnytinė muzika, paveikslai ir statulos, auksu išsiuvinėti liturginiai drabužiai, iškilmingos procesijos yra sukurtos kalbėti į tikinčiųjų dvasią. Ta kalba tačiau skirtinga įvairių švenčių metu: Kalėdos randa mumyse kitokį atbalsį, negu Didysis Penktadienis ir Advento metas sužadina tikinčiojo širdyje kitokią nuotaiką, negu Devintinių procesija. Šventės ir jų apeigos — tai tarsi durys į Dangų; per ištisus metus Bažnyčia laikas nuo laiko praveria jas ir leidžia mums pažvelgti į Dievą ir Jo šventuosius, vieną kartą parodydama Kristų kaip Karalių, kitą — kaip mažą vaikelį ir t.t. Tačiau iš visų švenčių ir apeigų niekas taip neparodo krikščionio didybės ir Viešpaties galios kaip Velykos. Tai patvirtina ir galingos, pilnos trumfo Prisikėlimo giesmės. Ar nedera tad, kad Velykų varpai įlietų į mūsų sielą džiaugsmo ir naujos jėgos?

Skaityti daugiau:

ŠV. JUOZAPAS XX AMŽIUJE

      Ne vienam gali atrodyti, kad šv. Juozapo šventė (kovo 19 d.) nieko nesako ir negali sakyti moderniajam žmogui. Jis jau taip seniai gyveno, buvo toks ramus paprastas amatininkas, jo gyvenimas toks tylus, vienodas. Bet labiau įsigalvoję ir įsijautę į šv. Juozapo gyvenimą, mes XX amžiaus žmonės, pajuntame jo didingumą, patrauklumą mums.
 
      Darbininkas. Savo darbu šv. Juozapas parūpino pragyvenimą sau ir šeimai. Tai nebuvo lengviau, kaip mūsų laikais. Jam reikėjo sunkiai dirbti, prakaituoti, vis naujų darbdavių susirasti. Ir jam reikėjo gintis nuo išnaudojimo, ne kartą ir nukenčiant. Jis buvo amatininkas — dailidė, rankų darbo žmogus. Šis paprastas darbas neatrodė jam pažeminąs, nors buvo kilęs iš karališkos giminės, nors buvo Dievo Sūnaus globėjas, nors aukštesnieji sluogsniai tada su panieka į tokį darbą žiūrėjo. Ir Kristus su juo tą patį darbą dirbo. Juk ir rankų darbas yra tarnyba Dievui, bendradarbiavimas su Kūrėju šeimos bei žmonijos aprūpinime. Dabar fizinis darbas nėra niekinamas, darbo žmogus pripažįstamas lygiai naudingas ir gerbtinas visuomenės narys. Darbininkai turi savo unijas, sąjungas, turinčias daug įtakos į valstybės gyvenimą. Bet jei darbininkas nedirbs su tokia dvasia ir tokia laikysena, kaip šv. Juozapas, jei jis žiūrės į darbą, kaip į žeminančią naštą, tada ir XX amžiaus žmogus bus tik vergas arba mašina.
 
      Tremtinys. Šv. Juozapui teko bėgti iš savo gimtojo krašto ir įsikurti svetimoje šalyje. Jis dar mažiau tegalėjo pasiimti su savim turto, negu mūsų emigrantai ir tremtiniai. Jis pats turėjo įsikurti. Jam nepadėjo jokia UNRRA ar IRO ar anksčiau išvykę tautiečiai. Jis nemokėjo egiptiečių kalbos, jam svetimi buvo jų pagoniški papročiai. Tačiau jis ten įsitaisė, kaip galėdamas, nei prieš Dievo sutvarkymą nemurmėdamas, nei prarasdamas savo tautybę ir sutapdamas su vietiniais gyventojais, nei pasilikdamas ten gyventi, kaip nemaža kitų žydų. Išgirdęs per angelą Dievo valią, jis grįžta į savo gimtąją šalį.
 
      Tokiu būdu jis išgelbėjo Kūdikėlį Jėzų iš Erodo nagų ir dalyvavo pranašysčių išpildyme. Gal savo buvimu Šventoji Šeimynėlė ir Egiptą pašventino, nes ten pirmaisiais amžiais krikščionybė žydėte žydėjo. Noriai dalyvauti Viešpaties planų vykdyme visuomet yra didinga ir prasminga. Jau keletą kartų būtų buvę labai blogai mums ir mūsų tautai, jei išmintingasis Dievas nebūtų pasirūpinęs, kad dalis mūsų tautiečių išemigruotų į užjūrius. Tik ar visi jie išpildė, ir ar mes išpildysim didinguosius Dievo planus?
 
      Vyro pavyzdys. Šių dienų daugelio šeinių ir tragedijos ir rūpesčiai visai neatsispindi šv. Juozapo gyvenime. Jam šeimos gyvenimas nebuvo našta. Jis negyveno po skyrybų grėsme. Kai Marija, neturėjus su juo jokių santykių, vis dėlto tampa nėščia, galėjo užvirti apmaudas šv. Juozapo širdyje. Jis galėjo ją įskųsti, kad būtų akmenimis užmušta, nes žydai tokiu būdu bausdavo už paleistuvavimą. Bet šv. Juozapas negalėjo turėti nė tokios minties, juk Marija buvo tokia šventa, nekalta. Nežinodamas, kaip visa tai išaiškinti ir suprasti, jis jos neskundžia, bet nori ramiai, niekam nežinant, pasišalinti. ’’Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas jos skelbti, norėjo ją slapčia paleisti” (Mt. 1,19). Jis meldžiasi. Angelas sapne nušviečia tikrąją padėtį. Pasako, kad Marija yra pradėjusi ypatingu Šventosios Dvasios veikimu. Šv. Juozapo rūpestis virsta džiaugsmu.

Skaityti daugiau:

KOMUNIZMO ĮVERTINIMAS

Praėjusį kartą rašėme apie komunizmo principus, dabar stengsimės juos trumpai įvertinti.
 
     1. Marksizmas yra grynas materializmas, todėl visiškai nepripažįsta Dievo. Marksistinis materializmas, kaip ir kiekvienas materializmas, turi daug vargo, norėdamas išaiškinti medžiagos atsiradimą. Jeigu nėra Visagalės Esybės, tai kaip ta medžiaga galėjo atsirasti? Materialistams yra trys galimybės: a) medžiaga yra amžina, b) medžiaga pati atsirado, c) visiškai tuo nesirūpinti, šį klausimą ignoruoti. Bet jau nuo senų laikų filosofai sako, kad nieko nėra amžina, kas nėra paprasta (simplex) ir dvasiška (spirituale). Bet medžiaga šių ypatybių neturi. Jie taip pat sako, ir mes tai puikiai suprantame, kad “ex nihilo nihil fit”— niekas iš nieko negali pasidaryti. Ką nors ignoruoti yra ne moksliškumo, bet ignorancijos pažymys.
 
     2.    Marksizmui teisingai prikišama, kad jis neskiria sąlygos (conditio) nuo priežasties (causa). Pav., saulės šviesa yra šviesos priežastis kambaryje, o langai yra sąlyga. Tik pažiūrėkime, kaip jis aiškina valstybės ir religijos išsivystymą.
 
     3.    Religijos išsivystymas yra laikomas tam tikrų ekonominių aplinkybių reiškinys. Bet galime juos paklausti, kaip išaiškinti monoteizmo ir krikščionybės atsiradimą Palestinoje. Niekas nemano, kad žydų tautelė tame Palestinos sklypelyje turėjo būti kitokia, negu kitos ją apsupančios tautos. Be abejo, ji gyveno tose pačiose ekonominėse aplinkybėse, kaip ir kitos.
 
     4.    Marksizmas per daug suprastina labai komplikuotus klausimus. Visą žmoniją jis dalina į dvi grupes: į išnaudojančią ir išnaudotąją. Marksistai dažnai maišo išnaudojimą su priklausomumu ir klusnumu. Jeigu vaikai turi klausyti savo tėvų, mokiniai mokytojų, tai dar nereiškia, kad tėvai ir mokytojai yra išnaudotojai. Mes klausome Bažnyčios, kunigai klauso savo vyskupo, kareiviai turi klausyti savo vado, bet niekas dėl to nesakys, kad tai yra išnaudojimas. Tai yra tik vienų nuo kitų priklausomumas. Jis yra būtinai reikalingas, nors kartais gali atrodyti ir nemalonus.
 
     5.    Reika pasakyti, kad Marksizmo, Komunizmo ar Bolševizmo klausimas nėra protinis klausimas. Komunizmas daugeliui yra širdies klausimas, jausmų dalykas. Komunizmas, sakyčiau, yra Dievo teismas. Jei žmogus nori be Dievo gyventi, turi “ant savo kailio” pajusti, ką reiškia gyventi be Dievo. Daugiausia prie komunizmo išsiplėtimo prisideda inteligentų liberalizmas ir bedievybė. Bet už tai jie yra nubaudžiami. Bedievis inteligentas savo blogu pavyzdžiu dažnai užmuša tikėjimą darbininko širdyje, o tas darbininkas, tapęs bedieviu komunistu, kartais užmuša tą patį inteligentą.
 
     6.    Komunizmui plisti labai padeda dabartinės darbo sąlygos. Žmonių skaičius smarkiai padidėjo. Pasidarė didelė konkurencija. Dažnai yra nelengva gauti darbą, ypatingai tokį, kokį nori, koks labiau patinka. Atlyginimas nėra pakankamas. Bolševikai labai gudriai išnaudoja žmogaus tendencijas, jo palinkimus, siekimus. Neturtingi žmonės niekuo nerizikuoja. Prasčiau nebus, mano, bet gal bus geriau. Nemokyti žmonės labai lengvai pasiduoda propagandai.

Skaityti daugiau:

VAI, RIEJAMĖS TAI RIEJAMĖS...

Mielasis Kazy,
 
     Jei ne Tavo prieš metus man atsiųstas laiškas, vargiai būčiau drįsęs užkabinti plunksna šeimos ir moterystės reikalus. Net ir pradėjęs rašyti, tikėjausi pakaks vieno kito laiškučio. O žiūrėk, kiek jau prirašyta, ir vis dar nematyti galo. Tu pradėjai, įsiterpė kiti ir, iki jiems atsakiau, teko Tave nustumti į šalį. Malonu buvo žinoti, kad Tu visus laiškus “ryte prarijai” ir dabar jautiesi pakankamai žinąs apie svarbiausius moterystės gyvenimo uždavinius. Tik jau Tu neįsivaizduok Saliamonu tapęs ir nemanyk, kad tai žinodamas būtinai sukursi laimingą šeimą. Yra žmonių, kurie viską žino, o vis tiek nėra laimės jų šeimose. Yra laimingiausių porų, nors niekada negirdėjo ir neskaitė apie tuos “svarbiuosius moterystės gyvenimo klausimus”. Ar Tau mano laiškai padės sukurti laimę, daug pareis nuo to, kaip sugebėsi valdyti tą paprastą, pilką, kasdieninį, įkyrų gyvenimą, kaip sugebėsi “sugyventi".
 
     Prisimenu vieną porą dar iš vaiko dienų. Vai, kad jie riedavosi tai riedavosi! Ne kartą jau su gaidžiais pradėdavo ir tik su lakštingalomis baigdavo. Jei juodu būtų buvę girtuokliai, padaužos, tinginiai — nebūtų mįslės. Bet, keisčiausia, abu buvo pamaldūs. Vyras jau nuo balso persilaužimo giedojo chore, ir labai retas buvo tas sekmadienis, kad jo sultingas bosas nebūtų aidėjęs didelėje mūro bažnyčioje. Žmona, nors ir ne choristė, bet jau šventos dienos be bažnyčios niekada nepraleis, nors čia smala lytų! Kelionėse, prie darbo abu mėgo rožančių. Net ir išpažinties ėjo keletą kartų per metus. Ir vistiek nesugyveno! Ar maža tokių porų pasaulyje?
 
     Kartais patys peštukai stebisi, kodėl jie nesugyvena. “Kunige”, — sako, — “atrodo, kad nieko mums netrūksta, visko turime, tarp mūsų nėra nė didelių nuomonių skirtumo, bet nė nepajuntame, kaip susi-pešame. Už niekniekius. Paskui net patiems gėda”.
 
     Šiandien paprastai visą kaltę už barnius suverčia ant “nervų”. “Ach, aš tokia nervinga, kiekvienas mažmožis mane be galo erzina, nė nepasijuntu...” —“Ir plieno nervai sudiltų tokiame įtempime! Aštuonias valandas prie pašėlusios mašinos, trenksme, žvangesyje, vis skubi ir skubi, tai namo parėjęs niekam nebesi tikęs...”
 
     Taip, Kazy, nervų silpnumas, nuovargis, persitempimas daug reiškia, bet ne viską. Du vyrai dirba toje pačioje dirbtuvėje tą patį darbą, o vieno nameliuose ramu, miela gyventi, kito — ir velniūkštis iš tolo lenkiasi. Kodėl taip yra? Kokios yra nesugyvenimo priežastys? Ar yra galima išvengti nesantaikos? Ar galima, metų metus barniuose gyvenus, grąžinti taiką?
 
     Šitais paprastučiais klausimėliais atveriu platų platų kasdienio gyvenimo santykių lauką. Todėl nesistebėk, kad visko nebus galima išdėstyti šiame laiške. Be to, brolyti, nepamiršk, šitie laiškai yra skirti Tau jau ir dabar, nors dar esi nevedęs. Pirmesniuosius skaitydamas, Tu dar galėjai sakyti: “Čia ne man, čia tik vedusiems”. Bet dabar kiekvienas laiškas bus Tau. Kas dar bus gera: Tau nereikės laukti vedybų iki galėsi mano laiškų mintis išbandyti savo gyvenime. Jau dabar kas dieną bus Tau tiek ir tiek progų gyventi taip, kaip svajoji gyventi moterystėje. Kas nemoka sugyventi su žmonėmis jaunatvėje, namie, dirbtuvėse, tas nesugyvens nė moterystėje. Kiekviena pastanga “būti sugyvenamu” dabar atsilieps labai teigiamai Tavo ateityje.
 
Pagrindinės klaidos
 
     Šeimos taika labai daug priklausys nuo vedusiųjų pagrindinio nusistatymo, ar jie eina moterystėn duoti ar imti. Ar jie yra nusistatę viską iš kitų iščiulpti ar viską iš savęs kitam duoti. Ar jie yra giliai įsitikinę, kad laimė savaime nenukris iš dangaus, kad ją reikės didelėmis pastangomis ir aukomis įsigyti, patiems su Dievo pagalba sukurti.

Skaityti daugiau:

PAVARGUSI ŠIRDIS

GRAŽINA TULAUSKAITĖ - BABRAUSKIENĖ
 
Praeis tau dienos čia kaip sapnas,
Gal kaip audra sode praeis...
O kas sutiks tave anapus 
Ties nepažįstamais krantais?
 
Ar ir tenai žvaigždė mažutė 
Tave vis kalbins vakarais,
Kai nužydės akių žibutės,
Širdy kai saulė nusileis?
 
Gal dienos tartum pienės pūkas 
Laukų tankioj žolėj paklys,
Kažin kas žaist vis kvies ir šūkaus,
O verks pavargusi širdis.
 

Čikagoj (3143 S. Halsted St.) neseniai yra atidarytas “NEMUNO” knygynas. Jame galima gauti lietuviškų knygų, visokių tautiškų dailės dirbinių, o taip pat pirkti arba užsisakyti “Laiškus Lietuviams”. Telefonas VIctory 2 - 3314.
 

AR GALIMA KALBĖTI APIE LYTINIUS DALYKUS?

     Redakcijos pastaba. Šio straipsnio autorius savo rašiniuose propaguoja realią krikščionybę. Čia jis trumpai paaiškina realiosios krikščionybės pažiūrą į seksualinį žmogaus gyvenimą. Šis straipsnis bus labai naudingas ir suaugusiems, tėvams, bet ypatingai jis nurodys tikrąjį kelią jaunimui, kuris dažnai, užkluptas šių problemų, gali nuklysti į šunkelius.
 
Vienas kraštutinumas
 
     Yra žmonių, kurie mano, kad apie lytinius dalykus visai negalima kalbėti. Tai yra paprastai žmonės, turį baikščią sąžinę, matą nuodėmę ten, kur jos visai nėra. skrupulantai. Į visą lytinį gyvenimą jie žiūri kaip į kažką, kas reikia laikyti nepaprastoj paslapty, bet ne tiek iš didelės pagarbos, kiek iš didelės baimės. Baimė ir slaptumas, galima sakyti, peržengia jų normalumo ribas. Pamatę kur nors žmogaus kūną ne visiškai uždengtą, jie piktinasi, pasidaro liguistai neramūs. Jie piktinasi Madonų paveikslais, kur Kūdikėlis atvaizduojamas neįvyniotas į ilgiausius rūbus. Apsilankę Romoje, jie pasipiktina Sikstinės koplyčios ir Vatikano muziejų paveikslais, kur atvaizduojamas pirmųjų žmonių sutvėrimas ir kiti panašūs dalykai. Su baime ir nerimu jie žiūri į šventųjų paveikslus, o jų liguista vaizduotė slysta prie blogų minčių. Jie piktinasi Šv. Raštu ir bet kokiu natūralumu. Lipdami į vonią, pila atitinkamus miltelius, kad vanduo pasidarytų nepermatomas, kad jie nematytų neapdengto savo kūno. Tokie žmonės nori būti katalikiškesni už Popiežių ir šventesni už patį Dievą.
 
     Paprastai jie neiškenčia, neieškoję žinių apie lytinį gyvenimą, bet iš liguistos baimės semiasi tas žinias paslapčiomis, taigi, dažniausiai iš purvinų ir užnuodytų šaltinių, iš blogų draugų ir blogų knygų, leidžiamų ne mokslui ar auklėjimui, bet tik pasipelnymui. Atsiranda veidmainiavimas ir dvejopa dorovė: viena oficiali ir vieša, kita privati ir slapta.
 
     Labai bijo apie lytinius dalykus kalbėti ir tie žmonės, kurie lytiškumą laiko biauriausiu ir šlykščiausiu dalyku. Vieniems lytiškumas yra nuodėmės pasekmė, kitiems piktosios dvasios padaras. Yra buvę klaidatikių, kaip pav., albigiečiai bei katarai, kurie tvirtino, kad moterystė yra neleistinas, nuodėmingas dalykas. Jų nuomone, viskas, kas kūniška, yra iš piktosios dvasios. Dievas esąs tik dvasinių dalykų šaltinis. Kas nėra dvasia, yra iš piktojo prado, iš velnio. Tad ir lytiškumas, jų nuomone, yra velnio padaras, todėl smerktinas ir niekintinas.
 
     Šitokių pažiūrų žmonės paprastai turi lytinėj srity labai daug neaiškumo ir sunkumų, bet baimė neleidžia jiems išsiaiškinti, neleidžia pasikalbėti su kokiu nors rimtu ir padoriu žmogumi. Šita baimė sužadina nepasitikėjimą kitais. Žmogus gyvena užsidaręs savyje, jo sąžinė būna nerami, sunkenybės ir neaiškumai vis didėja. Blogiausia yra tai, kad tokie žmonės visą savo gyvenimą kankinasi arba pereina į kitą kraštutinumą— besaikį palaidumą.
 
Antras kraštutinumas
 
     Mūsų laikais daugumas žmonių nukrypsta į kitą kraštutinumą. Jie atstovauja tą purviną natūralizmą, kurs apie lytinius dalykus kalba be jokių varžtų ir be jokios pagarbos. Ir šitie žmonės neturi supratimo apie krikščionišką pažiūrą į kūną ir lytinį žmogaus gyvenimą. Tai yra paprastai tie žmonės, kurie savo protėviais laiko ne žmogų, o kokį nors gyvulį. Jie ir jaučiasi tik vyresnieji bepročių gyvulių broliai. Jie nemato skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio. Jų pažiūra į lytinį žmogaus gyvenimą yra dažniausiai nešvari ir gyvuliška. Ir jie visas žinias apie lytinius dalykus semiasi arba iš blogų draugų arba iš blogų knygų. Jų kalbos būna perdaug laisvos, nešvankios ir šlykščios. Jose pasireiškia cinizmas, o dažnai ir išsigimimas. Jų sąžinė yra liguistai plati, laksistinė, nes jie nemato nuodėmės ten, kur ji tikriausiai yra. Tai žmogaus kūno dievintojai arba, geriau sakant, pasigailėjimo verti išsigimėliai.
 
Tikrasis vidurinis kelias
 
     Tie abu kraštutinumai yra labai klaidingi ir nekrikščioniški. Apie lytinius dalykus kalbėti kartais galima ir net reikia, bet visuomet su didžiausia pagarba.
 
     Seniau, kada jaunas žmogus jau iš tėvų gaudavo sveiką pažiūrą į moterystę, kada jis gyveno arčiau gamtos, kada nebuvo tiek pavojų dorovei, tada ir jo laikysena lytinių dalykų atžvilgiu buvo normalesnė. Dabar, kada išaugo didmiesčiai, kada gyvenimas pasidarė visais atžvilgiais sudėtingesnis ir nenatūralūs, kada nukrikščioninimo darbas varomas modernių išradimų pagalba, kada jaunam žmogui kiekvienam žingsny peršamos išsigimusių žmonių pažiūros, atsiranda reikalas ir pareiga rimtai pagalvoti ir krikščioniškomis akimis pažvelgti į svarbias lytinio gyvenimo problemas.

Skaityti daugiau:

NESISKŲSK, KUNIGE!

      Jei būtum parodęs man savo laišką, prieš išsiųsdamas “Laiškų Lietuviams” redakcijai, būčiau Tave prašęs jo nesiųsti. Ne todėl, kad nesutikčiau su Tavo mintimis— jos yra labai teisingos — ne todėl, kad kunigui reikėtų slėpti nuo žmonių savo džiaugsmus ir širdgėlas ir vaidinti bejausmį sfinksą, o todėl, kad žmonės niekuomet nesupras kunigo paslapties. Kaip tu besiaiškinsi, kaip besielgsi, vis tiek bus tokių, kurie tavęs neapkęs, bijos ir nepasitikės.
 
      Ar Tu nepastebėjai, kaip atsimainė Tavo paties motinos elgesys, kai parvykai namo sutanoje? Ir ar Tu ją visą vasarą dėvėjai, ar išsivilkęs ir marškinių rankoves pasiraitojęs su bernais rugius kirtai, vis tiek namiškiai žiūrėjo į Tave kitomis akimis, negu prieš Tau seminarijon įstojant.
 
      Jie Tavimi didžiavosi, bet kartu ir privengė, varžėsi. O jau po šventimų parvykęs namo primicijų dar stipriau pajutai jų džiaugsman įsimaišiusį kažkokį santūrumą, nedrąsą ir baimę.
 
      Mano mielas broli Kunige, niekada nepamirškime, kad mes kunigai, nors esame iš šio pasaulio, mes nebesame šio pasaulio asmenybės. Esame kito, mažai žinomo, vos vos nujaučiamo, dažnai net prisibijomo pasaulio atstovai, verbuotojai, gynėjai, priminėjai. Mes skelbiame žmonėms ne tik “linksmą naujieną” apie meilę, laimę, gerąjį Dangaus Tėvą, bet kartu mes juos gąsdiname begaliniu Viešpaties teisingumu, bausme, amžinuoju pragaru. Kad ir kažin kaip norėtume, mes negalime nuimti žmonėms visų sunkenybių, negalime visų paguosti. Mes turime užkrauti jiems labai sunkių naštų, kurias ir mes patys, būdami jų vietoje, kažin ar paneštume. Kraujame, tiesa, ne iš blogos širdies, ne savo, o gerojo Dievo vardu, bet naštos pasilieka naštos ir niekas nemėgsta tų, kas jas užkrauna. Juk ir kūdikiai nemėgsta, bijosi gydytojo, nors tas bado juos adatomis, leisdamas vaistų gyvybei išgelbėti.
 
      Dar daugiau! Mes kunigai braujamės į pačias žmonių sąžinės gelmes, kur gėris susiduria su blogiu, kur žmogus dažnai pats savęs bijo, gėdisi, gal neapkenčia; kur jis norėtų būti be jokių liudininkų. Ir štai mes ateiname ir reikalaujame atverti duris į tas jų slapčiausias slaptybes! Ir tai nepadaro kunigo patrauklesniu ir mylimesniu.
 
      Tačiau visų giliausioji priežastis, kodėl žmonės kunigo nesupranta ir nesupras, kodėl jo bijo ir bijosis, yra ta, kad mes esame toliau gyvenąs, mokąs ir kenčiąs Kristus. Kaip nesuprantamas Kristus buvo apaštalams, taip esame ir mes nesuprantami žmonėms. Tik Tu prisimink Petrą, parpuolusį prie Išganytojo kojų laivelyje po stebuklingojo žuvies pagavimo ir maldaujantį: “Išeik nuo manęs, nes aš esu nusidėjėlis žmogus!” Ar mes neskaitome šv. Rašte, kaip vieno miesto gyventojai, išgirdę ateinant Jėzų, uždarė miesto vartus, neįsileido, nes bijojo. Ar nepameni, kaip šaukė apaštalai “vaiduoklis”, “šmėkla”, pamatę Jį einantį virš vandens? Tu tik pagalvok — Kristus šmėkla! Kaip dažnai žmonės ir mus palaiko šmėklomis, ne iš blogos valios, bet kad mūsų nepažindami išsigąsta.

Skaityti daugiau:

Rūpimieji KLAUSIMAI

SAVI IR SVETIMI PAPROČIAI
 
     Kiekviena šalis, kiekviena tauta turi savo papročių. Tie papročiai gali būti trijų rūšių: geri, blogi ir indiferentiški Atvažiavusieji į svetimą kraštą žmonės atsiveža savo papročius, o čia randa vietinius, kurie dažnai būna skirtingi nuo atsivežtųjų. Kyla klausimas, kaip tokiais atvejais elgtis: ar yra geriau laikytis savų papročių ar prisitaikyti prie vietinių? Tai yra tikrai aktualus, bet daugeliui labai neaiškus klausimas. Nuo jo tinkamo išsprendimo gali priklausyti mūsų sugyvenimas su naujais žmonėmis.
 
     Nesiryžtame šios problemos išsamiai išspręsti, norime tik paminėti vieną kitą pastabėlę tiems, kurie dažnai mums rašo, jaudindamiesi ir piktindamiesi, kai čia tenka susidurti su mums svetimais papročiais. Pirmiausia paminėsim keletą bendrų dėsnių, o paskui atsakysim į konkrečius redakcijai atsiųstus klausimus.
 
     Reikia skirti mūsų privatų ir viešą gyvenimą. Privačiam gyvenime geriau yra laikytis savų papročių, o viešam — prisitaikyti prie vietinių. Blogų papročių, be abejo, nereikia sekti, prieš juos turime kovoti savo gerais papročiais. Niekas neabejos, kad naudingus svetimos šalies papročius yra naudinga sekti ir juos pasisavinti. Bet daug sunkesnis klausimas yra tada, kai susiduriame su indiferentiškais papročiais, t. y. tokiais, kurie savyje nėra nei blogi nei geri. Taip pat sunku yra apsispręsti ir tada, kai čia rasti papročiai yra geri, bet ir mes turime jiems atitinkamus lygiai gerus, bet skirtingus. Čia reikia daug protingumo ir takto. Jeigu matai, kad savo skirtingu elgesiu kitiems nedarysi jokio įspūdžio, jų neužrūstinsi ir nepapiktinsi, tai gali elgtis taip, kaip esi įpratęs. Bet jei matai, kad kitiems tavo elgesys nepatinka, tai elkis taip, kaip šiose aplinkybėse elgiasi vietiniai žmonės, prie jų prisitaikyk.
 
     Tai yra visai aišku ir suprantama. Jei eina kalba pasirinkti gera ar bloga, tada jokių abejonių nėra, nes bloga reikia vengti, o gera sekti. Neaiškiuose dalykuose pirmenybę turi vietiniai, šeimininkai, o ne svečiai. Juk jeigu tu esi svečiuose pas kitą, stengiesi laikytis jo namų papročių. Priešingai elgtis būtų nemandagu, būtų šeimininko įžeidimas.
 
Kova už lietuvybę ar priekabių ieškojimas?
 
     Savo gerų lietuviškų papročių mes neturime taip lengvai išsižadėti ir juos pakeisti kitų tautybių papročiais. Gyvenant svetur, yra daug pavojų mūsų tautiškumui. Ypatingai maži vaikai labai lengvai pasiduoda aplinkai, užmiršta savo papročius, kalbą, o drauge jų širdyse išblėsta ir Tėvynės meilė. Tėvų pareiga yra tą meilę kurstyti, mokyti vaikus lietuviškų papročių, griežtai reikalauti, kad namie tik grynai lietuviškai kalbėtų, neprimaišydami į savo kalbą svetimų žodžių. Jei vaikas pavartoja kokį svetimą žodį, nepraleisti tai pro pirštus, bet reikalauti, kad jis lietuviškai tą patį pakartotų.
 
     Tiesiog baimė ima, kai pamatai, jog prieš kokią porą metų atvažiavusių inteligentų vaikai kartais jau labai silpnai kalba lietuviškai. Vaikai, lankydami mokyklas, labai greitai išmoksta svetimą kalbą. Tėvai, žinoma yra patenkinti ir didžiuojasi, kad jų vaikelis toks gabus. Tais jo gabumais ir jie stengiasi pasinaudoti, iš jo svetimos kalbos pasimokyti. Juk yra tikrai patogu: nereikia nei gramatikų studijuoti nei kursų lankyti, daug lengviau ir greičiau motina išmoksta svetimą kalbą, ja kalbėdamasi su savo sūneliu ar dukrele. Žinoma, tėvams tai yra labai naudinga ir patogu, bet vaikui yra tikra pražūtis. Toks tėvų elgesys yra egoistiškas. Jie čiulpia iš savo vaiko lietuvišką dvasią, kad tik patiems būtų nauda.
 
     Tad kovokime už lietuvybę, nes ši kova yra būtinai reikalinga ir tikrai garbinga. Bet kovokime su tikrais priešais, o ne su vėjo malūnais, kaip Don Kichotas. Mokėkime atskirti svarbius dalykus nuo smulkmenų. Kartais žmogus tos kovos dvasios taip būna apakintas, kad kovoja prieš visus ir prieš viską. Tai nėra naudinga ir garbinga kova, bet dažnai tik priekabių ieškojimas.

Skaityti daugiau:

REPORTERIS PAS TEOLOGIJOS PROFESORIŲ

     Jaunas vyras vikriu ir skubiu žingsniu matavo universiteto koridorių, kuriame gyveno universiteto profesoriai. Kelis kartus atsargiai apsidairęs, sustojo. Tėvas Matas Kalūnas -— stovėjo išsirikiavusios raidės — dogmatinės teologijos profesorius. Jaunasis vyras tris kartus pabeldė į duris. Tėvas Kalūnas nusiėmė juodus sunkius akinius, pastūmė popierių krūvą į stalo dešinį kraštą ir atsisuko į duris. Kas čia galėtų būti? Argi ir vėl durininkas būtų praleidęs neprašytą svečią? Profesorius nusišypsojo: proga pailsėt. Staiga jo kakta susiraukė: dar daug darbo — ir šiandien laiku neatsigulsiu.
 
     —    Prašau, — sušuko jis stiproku balsu, kai jo rankos įsikibo į sunkios kėdės atramas. Prieš jį atsistojo jaunas, gražiai nuaugęs vyras. Atrodė, kad jis dėjo visas pastangas nusišypsoti, bet jo šypsnys labiau panašėjo į keistą grimasą.
 
     —    Mano pavardė — Julius Palutis,— pratarė jis. Aš esu “Vakarinės Žvaigždės” reporteris. Mes rengiamės atspausti žymių žmonių nuomonių ciklą: “Religija besikeičiančiame pasaulyje.” Mūsų redaktorius labai domisi šita tema. Jam atrodė, kad mes turėtume pasiklausti ir Jūsų nuomonės.
 
     —    Mano? Gal atsisėsite?
 
     —    Dėkui, Tėve. Mat, kiekvienas žino, kad Jūs esate garsiausias mūsų teologas. Jūsų pavardė žinoma visiems nuo tada, kada Jūs grąžinote į Katalikų Bažnyčią Uosį Raitelį ir buvote apdovanotas Šventojo Tėvo medaliu ir...
 
     Tėvas Kalūnas gerai žinojo, kad Raitelio atsivertime jo įtaka buvo labai silpnutė. Jis jautė, kad Dievo malonė labai stipriai pasibeldė į to modernaus bedievio duris. Laimingu būdu jam pasisekė įsprausti koją į tarpdurį, dar neapsigalvojusiam šeimininkui neužtrenkus durų. Bet smalsumas pakuteno profesoriaus širdį.
 
     —    Tai jūs rengiatės atspausti nuomonių ciklą?
 
     —    Taip, Tėve, — pasidrąsino Palutis. Mes norime pasiklausti mūsų šalies geriausių smegenų apie svarbiausią pasaulyje dalyką. Visi reporteriai dirba išsijuosę. Bendradarbiauti jau sutiko Stasys Ponius, mūsų gabiausias architektas. Taip pat Vitolis Karalius, žinomas bijologas. Ir Petras Galvanius. Aš turėjau nemaža vargo, kol jį prikalbėjau, bet... Oh, Tėve, jei Jūs būtumėt užgirdę poną Svilinį, šios dienos poetą, ir Barborą Drūtelytę...
 
     —    Barborą Drūtelytę? Apie religiją?
 
     —    Žinoma, Tėve, — nepastebėjęs švelnios ironijos, aiškino Palutis. Be jos mūsų ciklas nebūtų pilnas. Be to, Cezaris Valkšna, vėžio ligos tyrinėtojas. Stepas Miauklys, astronomas. Na, ir Algirdas Vilkstė, istorikas.
 
     Kai Palutis kalbėjo, Tėvas Kalūnas jį atidžiai stebėjo, kartais atlaidžiai nusišypsodamas, bet stengdamasis neparodyti nė mažiausio nekantrumo ženklo. Vis dėlto, Palutis pastebėjo, kad profesorius darosi abejingas.
 
     —    Tėve, gal būt, Jūs neteisiai galvojate apie šituos žmones. Juk Jūs neturite progos jų susitikti. Jūs manote, kad jie pragaru atsiduodą bedieviai. Bet ne. Jie geri žmonės. Žinoma, jie nepripažįsta Katalikų Bažnyčios, bet jie visi supranta religijos reikšmę. Jų nuomone, bažnyčios reikalingos. Gal ne visiems, bet daugumai.
 
     Hm, hm, — atsiduso Tėvas Kalūnas. O kokia Vitolio Karaliaus nuomonė?
 
     —    Tėve, jis beveik tobulas katalikas. Jis sakė, kad Įsikūnijimas yra gražiausias simbolis visame pasaulyje, nors Katalikų Bažnyčia būtų daug populiaresnė, duodama laisvę lyties problemoms ir atmesdama Nekaltojo Prasidėjimo pasaką.
 
     —    Jis, tur būt, bus turėjęs mintyje Viešpaties stebuklingąjį įsikūnijimą? — įterpė profesorius.
 
     —    Tėve, argi tai ne tas pats? Žinoma, čia jau Jūsų specijalybė. Reikia pasižymėti, kad nepamirščiau. Matote, Tėve, šitie žmonės mums labai draugiški. Sakykime, profesorius Šalčius. Jis nėra nusistatęs prieš tikrus krikščionis, nors jis netiki pomirtinį gyvenimą. Nėra dangaus, pragaro, paskutinio teismo. Nėra nieko.
 
     —    O kaip jis tai įrodo?
 
     —    Aš jo klausiau. Jis sakė, kad jam taip atrodo. Jausmo klausimas.
 
     —    O Petras Galvanius?
 
     —    Jis už krikščionybę, demokratiją ir protinę higieną. Jis sako, kad religija yra savęs atradimas, išvaduojant savąjį “aš” iš bet kokios įtakos, pasineriant į begalinę amžinos buities jūrą. Tai bent kalba žmogus!
 
     Reporteris nebuvo kvailas. Jis jautė, kad profesoriaus susidomėjimas slūgsta. Gal būtų buvę protingiau neminėjus šitų žmonių nuomonės. Bet juk jie daug garsesni ir įtakingesni. Tėvas Kalūnas negalėtų susilyginti net su Cezariu Valkšna, paskutinių dešimties metų bėgyje tyrinėjusiu vėžį ir vos neatradusiu vėžio ligos priežasties. Bet aplenkti Tėvą Profesorių būtų nepatogu.
 
     —    Tėve, aš nenorėčiau gaišinti Jūsų brangaus laiko. Gal man leisite paklausti Jūsų nuomonės?
 
     —    Man bus labai malonu atsakyti, jei tik aš žinosiu atsakymą, — pratarė profesorius, žiūrėdamas į reporterio užrašų knygutę.
 
     —    Puiku. Mielas Tėve, kaip Jums atrodo, kokia yra Senojo Testamento dorinė pasiuntinybė mūsų laikams?
 
     Tėvas Kalūnas staiga pasisuko kėdėje ir nusistebėjimo banga užliejo jo visą veidą.
 
     —    Mano mielas pone Paluti, juk tai yra teologinis klausimas. Jūs neatėjote kalbėtis apie religiją?
 
     —    Aš Jūsų nesuprantu. Kogi trūksta teologijai?
 
     —    Klausykitės, — prabilo profesorius. Šitame nuomonių cikle turi būti tam tikra tvarka ir logika. Jūsų klausinėtieji asmenys buvo architektai, bijologai, astronomai ir t.t. Jie jums kalbėjo apie religiją. Kadangi mes gyvename laisvoje šalyje, leiskite jiems kalbėti apie religiją. Dabar jūs atėjote pas m a n e   t e o l o g ą. Žinoma, blogą, pasigailėjimo vertą teologą. Bet vis dėlto, aš esu praleidęs visą savo gyvenimą ir sulaukęs žilo plauko, bestudijuodamas teologiją. Juk būtų neteisu ir negailestinga lyginti mano nuomonę su tų ponų.

Skaityti daugiau:

NEREGIMI APAŠTALAI

    Dar nebuvom spėję sugiedoti “Requiem aeternam” už a. a. Jo Em. Kardinolo Pranciškaus Marchetti — Selvaggiani vėlę, kai tarp Romos lietuvių iš lūpų į lūpas perlėkė žinia: “Mirė brolis Ignacas” (A. Gurklys)
 
    Mūsų poetas Lindė Dobilas suskirstė veikėjus į karžygius ir artojėlius. Bet nė į vieną iš šių grupių negalima būtų priskirti tų, kurie tiesioginiai nieko neveikia, ką mes vadiname veikimu, o gyvena aukos ir maldos gyvenimą, kad kitų darbai būtų vaisingi ir pastangos netuščios.
 
    Brolis Ignacas buvo Lietuvos apaštalas šios trečiosios grupės. Tai buvo žmogus, kuriam drąsiai galima pritaikyti Kristaus žodžiai, pasakyti Natanaeliui: “Tikras izraelitas, kuriame nėra vyliaus” (Jon. 1,47). Tikras nuoširdus lietuvis, savęs atsižadėjimo, pamaldumo ir nusižeminimo pavyzdys. Sakytume, šventas vienuolis.
 
    Nuostabiu Apveizdos vedimu šis Aukštaitijos sūnus, atitarnavęs rusų kariuomenėje, nutarė keliauti į Šventąją Žemę ir ten pašvęsti savąjį gyvenimą Dievo garbei. Pasiekęs Romą, sutinka kunigą, kurs jį įtikina, kad savo tikslui siekti nebūtina vykti į Šventąją Žemę. 1904 metais A. Gurklys įstoja į griežtos regulos atgailojančių vienuolių, Romos pasijonistų vienuolyną, kur ir gauna brolio Ignaco vardą.
 
    Ilgi atsiskyrimo metai vienuolyne (išbuvo 47 metus) neišblėsino jame tėvų kalbos, svetima aplinka nepakeitė lietuviškos širdies. K i e k v i e n a   L i e t u v o s  nelaimė buvo jo širdies skausmas ir Lietuvos laimėjimas jo džiaugsmas. Gimtosios žemės ir džiaugsmus ir skausmus jis lydėjo malda. “Šventa, šventa žemė Lietuva”, — sakydavo brolis Ignacas, — “kaip žmonės ten meldžiasi, kaip krikščioniškai gyvena. Dabar per naujus kankinius ji bus dar šventesnė”.

Skaityti daugiau: