Jaunas vyras vikriu ir skubiu žingsniu matavo universiteto koridorių, kuriame gyveno universiteto profesoriai. Kelis kartus atsargiai apsidairęs, sustojo. Tėvas Matas Kalūnas -— stovėjo išsirikiavusios raidės — dogmatinės teologijos profesorius. Jaunasis vyras tris kartus pabeldė į duris. Tėvas Kalūnas nusiėmė juodus sunkius akinius, pastūmė popierių krūvą į stalo dešinį kraštą ir atsisuko į duris. Kas čia galėtų būti? Argi ir vėl durininkas būtų praleidęs neprašytą svečią? Profesorius nusišypsojo: proga pailsėt. Staiga jo kakta susiraukė: dar daug darbo — ir šiandien laiku neatsigulsiu.
 
     —    Prašau, — sušuko jis stiproku balsu, kai jo rankos įsikibo į sunkios kėdės atramas. Prieš jį atsistojo jaunas, gražiai nuaugęs vyras. Atrodė, kad jis dėjo visas pastangas nusišypsoti, bet jo šypsnys labiau panašėjo į keistą grimasą.
 
     —    Mano pavardė — Julius Palutis,— pratarė jis. Aš esu “Vakarinės Žvaigždės” reporteris. Mes rengiamės atspausti žymių žmonių nuomonių ciklą: “Religija besikeičiančiame pasaulyje.” Mūsų redaktorius labai domisi šita tema. Jam atrodė, kad mes turėtume pasiklausti ir Jūsų nuomonės.
 
     —    Mano? Gal atsisėsite?
 
     —    Dėkui, Tėve. Mat, kiekvienas žino, kad Jūs esate garsiausias mūsų teologas. Jūsų pavardė žinoma visiems nuo tada, kada Jūs grąžinote į Katalikų Bažnyčią Uosį Raitelį ir buvote apdovanotas Šventojo Tėvo medaliu ir...
 
     Tėvas Kalūnas gerai žinojo, kad Raitelio atsivertime jo įtaka buvo labai silpnutė. Jis jautė, kad Dievo malonė labai stipriai pasibeldė į to modernaus bedievio duris. Laimingu būdu jam pasisekė įsprausti koją į tarpdurį, dar neapsigalvojusiam šeimininkui neužtrenkus durų. Bet smalsumas pakuteno profesoriaus širdį.
 
     —    Tai jūs rengiatės atspausti nuomonių ciklą?
 
     —    Taip, Tėve, — pasidrąsino Palutis. Mes norime pasiklausti mūsų šalies geriausių smegenų apie svarbiausią pasaulyje dalyką. Visi reporteriai dirba išsijuosę. Bendradarbiauti jau sutiko Stasys Ponius, mūsų gabiausias architektas. Taip pat Vitolis Karalius, žinomas bijologas. Ir Petras Galvanius. Aš turėjau nemaža vargo, kol jį prikalbėjau, bet... Oh, Tėve, jei Jūs būtumėt užgirdę poną Svilinį, šios dienos poetą, ir Barborą Drūtelytę...
 
     —    Barborą Drūtelytę? Apie religiją?
 
     —    Žinoma, Tėve, — nepastebėjęs švelnios ironijos, aiškino Palutis. Be jos mūsų ciklas nebūtų pilnas. Be to, Cezaris Valkšna, vėžio ligos tyrinėtojas. Stepas Miauklys, astronomas. Na, ir Algirdas Vilkstė, istorikas.
 
     Kai Palutis kalbėjo, Tėvas Kalūnas jį atidžiai stebėjo, kartais atlaidžiai nusišypsodamas, bet stengdamasis neparodyti nė mažiausio nekantrumo ženklo. Vis dėlto, Palutis pastebėjo, kad profesorius darosi abejingas.
 
     —    Tėve, gal būt, Jūs neteisiai galvojate apie šituos žmones. Juk Jūs neturite progos jų susitikti. Jūs manote, kad jie pragaru atsiduodą bedieviai. Bet ne. Jie geri žmonės. Žinoma, jie nepripažįsta Katalikų Bažnyčios, bet jie visi supranta religijos reikšmę. Jų nuomone, bažnyčios reikalingos. Gal ne visiems, bet daugumai.
 
     Hm, hm, — atsiduso Tėvas Kalūnas. O kokia Vitolio Karaliaus nuomonė?
 
     —    Tėve, jis beveik tobulas katalikas. Jis sakė, kad Įsikūnijimas yra gražiausias simbolis visame pasaulyje, nors Katalikų Bažnyčia būtų daug populiaresnė, duodama laisvę lyties problemoms ir atmesdama Nekaltojo Prasidėjimo pasaką.
 
     —    Jis, tur būt, bus turėjęs mintyje Viešpaties stebuklingąjį įsikūnijimą? — įterpė profesorius.
 
     —    Tėve, argi tai ne tas pats? Žinoma, čia jau Jūsų specijalybė. Reikia pasižymėti, kad nepamirščiau. Matote, Tėve, šitie žmonės mums labai draugiški. Sakykime, profesorius Šalčius. Jis nėra nusistatęs prieš tikrus krikščionis, nors jis netiki pomirtinį gyvenimą. Nėra dangaus, pragaro, paskutinio teismo. Nėra nieko.
 
     —    O kaip jis tai įrodo?
 
     —    Aš jo klausiau. Jis sakė, kad jam taip atrodo. Jausmo klausimas.
 
     —    O Petras Galvanius?
 
     —    Jis už krikščionybę, demokratiją ir protinę higieną. Jis sako, kad religija yra savęs atradimas, išvaduojant savąjį “aš” iš bet kokios įtakos, pasineriant į begalinę amžinos buities jūrą. Tai bent kalba žmogus!
 
     Reporteris nebuvo kvailas. Jis jautė, kad profesoriaus susidomėjimas slūgsta. Gal būtų buvę protingiau neminėjus šitų žmonių nuomonės. Bet juk jie daug garsesni ir įtakingesni. Tėvas Kalūnas negalėtų susilyginti net su Cezariu Valkšna, paskutinių dešimties metų bėgyje tyrinėjusiu vėžį ir vos neatradusiu vėžio ligos priežasties. Bet aplenkti Tėvą Profesorių būtų nepatogu.
 
     —    Tėve, aš nenorėčiau gaišinti Jūsų brangaus laiko. Gal man leisite paklausti Jūsų nuomonės?
 
     —    Man bus labai malonu atsakyti, jei tik aš žinosiu atsakymą, — pratarė profesorius, žiūrėdamas į reporterio užrašų knygutę.
 
     —    Puiku. Mielas Tėve, kaip Jums atrodo, kokia yra Senojo Testamento dorinė pasiuntinybė mūsų laikams?
 
     Tėvas Kalūnas staiga pasisuko kėdėje ir nusistebėjimo banga užliejo jo visą veidą.
 
     —    Mano mielas pone Paluti, juk tai yra teologinis klausimas. Jūs neatėjote kalbėtis apie religiją?
 
     —    Aš Jūsų nesuprantu. Kogi trūksta teologijai?
 
     —    Klausykitės, — prabilo profesorius. Šitame nuomonių cikle turi būti tam tikra tvarka ir logika. Jūsų klausinėtieji asmenys buvo architektai, bijologai, astronomai ir t.t. Jie jums kalbėjo apie religiją. Kadangi mes gyvename laisvoje šalyje, leiskite jiems kalbėti apie religiją. Dabar jūs atėjote pas m a n e   t e o l o g ą. Žinoma, blogą, pasigailėjimo vertą teologą. Bet vis dėlto, aš esu praleidęs visą savo gyvenimą ir sulaukęs žilo plauko, bestudijuodamas teologiją. Juk būtų neteisu ir negailestinga lyginti mano nuomonę su tų ponų.
     Palutis žiopčiojo, kaip žuvis ištraukta iš vandens.
 
     — Tai ko man Jūsų klausti?
 
     —    Klauskite apie architektūrą, bijologiją, poeziją ir t.t.
 
     Bet pagalvokit apie skaitytojus.
 
     —    Mielas bičiuli, visada rasis keletas protingų skaitytojų, pergalvojančių tai, ką jie skaito.
 
     —    Tėve, kam Jūs juokiatės iš manęs? Ar aš galiu Jus klausti apie architektūrą?
 
     —    Kodėl ne? Jei architektas kalba apie religiją, tai aš lygia teise galiu kalbėti apie architektūrą.
 
     —    Bet tai neprotinga. Jei aš paklausiu Jūsų nuomonės apie moderniąją statybą, ką Jūs atsakysite?
 
     Tėvas Kalūnas atsilošė ir užsimerkė.
 
     —    Statydamas namus, aš siūlyčiau medines kolonas molinėmis galvomis. Ornamentiką — iš plastinio molio. Antrasis aukštas būtų iš raudonų plytų. Dažytas iš lauko. Vidus būtų iškaltas gulbių plunksnomis. Stogas būtų plokščias, o kiekviename jo kampe aš pasodinčiau po medį. Langai būtų apvalūs keturkampiai.
 
     —    Bet, Tėve, — sušuko Palutis. Iki šiol taip niekas nėra daręs.
 
     —    Žinoma, niekas, — sutiko profesorius. Bet mes turime būti pijonieriais. Turime rasti ką nors naujo. Šalin su senomis formomis. Pavyzdžiui, Trafalgar Square Londone.
 
     —    Aš nesu buvęs Londone, — liūdnai pasakė reporteris.
 
     —    Nesu ir aš, — ramiai prisipažino Tėvas Kalūnas, bet ant tos aukštos kolonos — Nelsono figūros vietoje — aš pasodinčiau milžinišką papūgą iš cinko skardos. Vietoj keturių marmurinių liūtų aš pastatyčiau gyvus dramblius, o jų užpakalines kojas prirakinčiau grandinėmis prie kolonos.
 
     Julius Palutis pasižiūrėjo į profesorių, kaip į pamišėlį. Argi tai galėtų būti garsusis teologas Kalūnas ?
 
     —    Bet kodėl? — jis sušuko.
 
     —    Bet kodėl ne? — atsakė profesorius.
 
     Pieštukas iškrito iš reporterio rankos.
 
     —    Kartais aš susidomiu fizika. Kartą į mėnesį, parėjęs namo po vakarinės paskaitos, aš žiūriu į žvaigždes, ir man rodosi, kad aš turėčiau pasišvęsti astronomijos tyrinėjimams. Kodėl gi Jūs nerašote?
 
     Palutis vikriai pakluso. Tegul mano redaktorius pats suvalgys šitą košę, jis pagalvojo.
 
     —    Gaila, aš neturiu progos. Kartais aš susidomiu poezija ir parašau eilėraštį. Pavyzdžiui:
 
     Gatvė. Ant gatvės lempos ir vaikai.
     Diena. Šviesu. Rieda automobiliai.     
     Naktis, žvaigždės. Šviesūs takai.
     Tylu. Gražu. Tik rieda automobiliai.
 
     —    Kartais aš užkliūvu už astrofizikos. Aš svarstau, kaip čia pasiekus dangaus planetas. Ne retai mane pagauna jausmas, kad būtų svaiginančiai gražu, jei New York Central Ekspresas pakiltų iki Paukščių Tako. Žinoma vagonai turėtų būti uždaryti aklinai, kad deguonis neišgaruotų.
 
     Pieštukas lakstė, kaip pašėlęs. Tėvas Kalūnas rūpestingai tyrinėjo savo pirštų nagus.
 
     —    Žinote, aš gaunu minčių beveik apie viską. Aš labai mėgstu automobilius. Jau seniai norėjau pasiūlyti automobilį su paukščio sparnais ir 12.000 arklio jėgų motoru. Ar Jums patinka automobiliai, pone Paluti?
 
     —    Oh, taip.
 
—    Jie gražūs simboliai. Ne tiesa, pone Paluti?
 
     —    Hm, gal būt, bet jie labai praktiški žurnalistui.
 
     —    Nebūkit toks materialistas, mielas Pone. Man jie tik simboliai. Dūminės sąvokos, kuriomis gali tikėti paprastas gatvės žmogus, bet ne inteligentas.
 
     —    Bet palaukit, Tėve, — užprotestavo reporteris. Automobilis gali Jus suvažinėti: atsidurtumėt ligoninėje.
 
     Nesąmonė. Kartą tai atsitiko mano studentui. Tai yra grynai protinis momentas. Pavyzdys psichijatrijai. Žmogaus vidus išsilieja į išorę ir pakeičia aplinką. Visiškai skirtingas dalykas nuo vėžio ligos. Tiesa, prieš dvejus metus, gulėdamas ligoninėje po apendicito operacijos, supratau, kaip vėžio liga galėtų būti pagydyta.
 
     —    Tikrai? — nenorėjo tikėti reporteris. Ar bandėte?
 
     — Aš? Oh, ne.
 
     —    Tai iš kur Jūs žinote, kad Jūsų atradimas padės?
 
     —    Mat, man taip atrodė. Širdyje jaučiau stiprų jausmą, — kalbėjo profesorius, labai maloniai šypsodamasis. Kada žmogus pastebi pirmuosius ligos ženklus, tegul jis eina nusipirkti svaro obuolinio marmelado ir dviejų uncijų calcium - chlorid. Sumaišyti citrinos sunkoje ir gerti kas dešimtį minučių. Žmogus daugiau niekada nebegaus vėžio.
 
     —    Bet juk tai nepadės?
 
     —    Nepadės? Bet ir nepakenks.
 
     Palutis tylėjo apie minutę laiko.
 
     —    Tėve, ar Jūs tikrai norite, kad mes visa tai atspaustume?
 
     —    Kodėl ne? Ar Jums kas nepatinka?
 
     —    Bet tai skamba...
 
     —    Kvailokai, — pabaigė Tėvas Kalūnas. Bet aš Jums sakiau pačioje pradžioje, kad aš noriu būti teisus kitiems ponams ir kalbėti ne kaip specijalistas, bet kaip mėgėjas. Aš nesu tikras, kad man pasisekė, bet Jūs, tur būt, sutiksite, kad aš rimtai bandžiau.
 
     —    Tai Jūs norite, kad viskas būtų atspausta?
 
     —    Taip, — atsakė profesorius ir atsikėlė nuo kėdės. Palutis įsidėjo knygutę į kišenę, pasiėmė skrybėlę ir ištiesė ranką.
 
     —    Ar aš galiu būti atviras? — jis paklausė.
 
     —    Aš klausau išpažinčių kiekvieną šeštadienį.
 
     —    Tėve, man atrodytų, kad mes turėtume išleisti tą vietą, kalbančią apie receptą vėžio ligai gydyti. Žmonės galėtų blogai suprasti. Jie bėgtų, pirktų, bandytų. Juk ir aš turiu sąžinę. O kas būtų, jei kas nuo to mirtų?
 
     —    Gerai, praleiskite, — ramiai pasakė Tėvas Kalūnas. Bet neužmirškit, mano mielas pone Paluti, kad žmonės skaitys ir kitų asmenų klaidingus pasisakymus apie religiją. Gal jie bus suklaidinti, praras tikėjimą, gal ir akis užmerks, būdami paklydę. Kas bus tada, jei jie bus pasmerkti amžinai?     
 
Judas Vėtra