Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

O TĖVAS?...

 
     Gegužės mėnesį visas kultūringas pasaulis švenčia motinos dieną. Sveikina motinas, jas puošia gėlėmis, apipila dovanomis. Bažnyčioje kunigas tą dieną apie motiną pamokslą sako, laikraščiai ištisas skiltis ir puslapius jai aukoja. Jei atsisuksi radiją, motinos garbei kalbas, dainas, muziką išgirsi. Motina tą dieną yra gerbiama, aukštinama, jai stengiamasi parodyti kuo didžiausią meilę, norima kuo geriausiai įvertinti jos nuopelnus, vargus, aukas. Na, o tėvas?... Ar dalyvauja ir jis tame motinos džiaugsme, toje jautrioje šeimos šventėje? O gal jis sėdi kampe, visų užmirštas, iš to džiaugsmo išskirtas? Gal apie jo nuopelnus, vargus ir aukas niekas neužsimena, nepagalvoja?
 
     Yra tėvų, kurie tame savo motinos ar žmonos džiaugsme ir patys aktyviai dalyvauja, stengiasi, kaip galima daugiau, savo darbu, žodžiu, dovanomis prisidėti prie tos šventės iškilmingumo. Deja, yra ir tokių, kurie negali pakęsti, kad motina būtų taip aukštinama, sveikinama, apdovanojama, kai jį, tėvą, tą dieną visi lyg ir aplenkia, juo taip nesidomi, kaip motina, kaip jo žmona. Jis pavydulingai žiūri į tas iškilmes, nesidžiaugia, bet liūdi, jaučiasi pažemintas, užmirštas, todėl, suraukęs kaktą, protestuodamas iš tų iškilmių pasitraukia, apkartindamas motinos ir vaikų džiaugsmą.
 
     Gal netikėsite, kad taip gali atsitikti? Atsitinka. Dar prieš motinos dieną atėjęs į redakciją ilgas tėvo laiškas apie tai aiškiai kalba. Paduosime čia to laiško santrauką.
 
Tėvo mintys motinos dieną
 
     Tėvo mintys? Bet ne kiekvieno tėvo, tik kai kurių. Ir šis tėvas, kurs mums rašo, taip savo laišką užbaigia: “Norėčiau, kad man šį klausimą plačiau paaiškintumėte. Gal aš klystu, užtat ir klausiu. Norėčiau išsiaiškinti, kad motinos diena nebūtų liūdnumo bei nemalonumo diena ne tik man, bet ir daugeliui kitų”.
 
     Taigi, laiško autoriaus mintys, kurias čia trumpai paminėsime, nėra jo galutinis ir nepakeičiamas įsitikinimas, bet lyg abejojimas, klausimas, į kurį jis laukia atsakymo. Jis mano, kad motinos diena yra tėvo pažeminimas ir šeimų vienybės ardymas, nes “motina yra sodinama į gėlėmis išpuoštą krėslą tarp šokinėjančių aplinkui vaikų, o tėvas... sėdi užkrosnyje”.
 
     Pamini ir porą jam žinomų pavyzdžių, kur motinos dieną buvo susierzinęs tėvas, nes jautėsi niekam daugiau nereikalingas, tik duonai pelnyti. Nejaukiai jautėsi ir vaikai, sveikindami motiną ir negalėdami sveikinti tėvo, nes jiems buvę pranešta, kad šiandien tik motinos diena. Sako, kad tokių pavyzdžių yra tūkstančiai. Taigi, jam peršasi išvada, kad motinos diena ardo šeimas, todėl ją reikėtų panaikinti. Pats prisipažįsta, kad dėl šios priežasties niekados nesveikinęs savo motinos, nenorėdamas įžeisti tėvo, nesveikina dabar nei savo žmonos, nes nenori prieš vaikus savęs žemiau pastatyti už žmoną.
 
     Priduria, kad yra sunku pasakyti, kuris iš tėvų šeimoje daugiau nusipelno, kuris daugiau aukojasi, daugiau dirba, daugiau myli vaikus. Taigi, siūlo neieškoti to, kas juodu skiria, bet to, kas jungia. Prisimena, kad kai kur, tiesa, yra švenčiama ir tėvo diena, bet vis dėlto ji nėra švenčiama taip iškilmingai, kaip motinos diena. Taigi, autoriaus nuomone, geriausia būtų nešvęsti nei motinos nei tėvo dienų, bet bendrą tėvo ir motinos dieną, kurią galima būtų vadinti šeimos švente. Tik tokia šventė derintųsi su Katalikų Bažnyčios mokslu, reikalaujančiu, kad šeima būtų nedaloma.
 
Atsakymas
 
     Skaitytojai, tur būt, jau davė atsakymą savo širdyje. Ir daugelis, manau, neigiamą. Tai, kas pasakyta, galėtų būti teisinga tik tose šeimose, kuriose ko nors trūksta, kur trūksta tikros meilės ir sutikimo, kur vyras nesupranta motinos dienos prasmės, kur tik jis vienas nori būti visų gerbiamas ir aukštinamas.

Skaityti daugiau:

Pasisekimas Nepasisekime

(Istorinis apsakymėlis)
 
    Į Jeruzalės šventyklą įėjo išbalęs, išvargęs, ilgais plaukais ir juoda barzda vyras. Tamsioje kertėje jis atsiklaupė ir sukniubo. Jei kas būtų jį pastebėjęs, būtų suabejojęs — ar iš nuovargio ar iš susikrimtimo.
 
    Tai buvo didysis persekiotojas Saulius. Po to, kai jis akis akin susidūrė su Persekiojamuoju, buvo praėję keleri metai. Jis buvo tapęs nauju žmogumi, bet taip pat ir nauju persekiojamuoju.
 
    — Viešpatie, — tarė jis beribiame savo sielvarte, — jei galima, norėčiau aš, mažiausias visų Tavo tarnų, amžiais būtį nuo Tavęs atskirtas, kad tik jie būtų Tau laimėti, kad tik jie Tave pažintų...
 
    Taip jis, veidu pasviręs iki žemės, ilgai meldėsi, vis siūlydamasis būti pasmerktu savo tautiečių vietoje. Jis buvo tikras Izraelio sūnus, mylėjo savo tautą ir savuosius visa aistringa pietiečio širdimi-.
 
    Po įtemptos maldos, aprimus sielos audrai ir sielvartui, giliai širdies tyloje jis aiškiai išgirdo Dievo žodžius: “Netikės. Nepriims. Nepažins iki pasaulio pabaigos. Eik pas pagonis, laimėk jų tautas. Viskas turi būti nauja...”
 
    Saulius atsistojo, nuo viršaus iki apačios perplėšė savo apsiaustą ir išėjo iš šventyklos. Kieme, kur buvo susirinkusi nerami žydų minia, ir kur rabinai mokydavo, pakopęs ant kalbėtojams skirto paaukštinimo, visus perviršydamas, pradėjo kalbėti: “Mes laukėme didžiojo Dievo pažado savo tėvams. Mūsų dienose jis išsipildė. Bet jūs Dievo Siųstąjį užmušėte, pakabinę ant kryžiaus, ir Jo kraujas krito ant jūsų ir ant jūsų vaikų ne išganymui, bet pasmerkimui. Jūs tapote pranašų žudikų sekėjai. Jūs užkietėjote savo širdimi ir nepriėmėte To, apie kurį kalbėjo pranašai ir kurio laukė mūsų tauta. Todėl jūs būsite pasmerkti, kaip ir jūsų tėvai- Kodėl netikėjote Teisiojo darbams? Kodėl netikite mūsų liudijimams, kad Jis kėlės iš mirties? Nejaugi, broliai, aš būčiau kvailas ir nežinočiau, ką liudiju? Gerai, daugiau aš jums nekalbėsiu. Aš einu pas pagonis!”
 
    Dar nespėjo baigti paskutiniųjų žodžių, kai prazvimbė akmuo pro jo galvą ir, atsimušęs į sieną, sužeidė vieną klausytoją. Kilo baisus triukšmas. Visi puolė sulaikyti nazariečio sektanto. Tačiau perdaug aistringos pastangos kaip tik buvo nepasisekimo priežastis. Kilus dideliam susigrūdimui, kalbėtojas pasitraukė į šventyklą ir iš čia draugo rabino padedamas į esantį už šventyklos kolonų kambarėlį. Po kelių valandų, kai įvykis buvo užmirštas, pasikeitęs perplėštą apsiaustą, nusiskutęs barzdą ir apsikirpęs plaukus, niekeno nepastebėtas paliko šventyklą ir Jeruzalę.

Skaityti daugiau:

PATARIMAI CHRIZUI

Pone Chrizai!
 
      Vos tik skaitytojai gavo balandžio mėnesio “Laiškų” numerį, tuoj redakcijon ėmė ateiti atsakymai į Tavo skundą.
 
      Dauguma rašytojų - moterys, nes jos pasijuto labiausiai paliestos. Bet neatsilieka nė vyrai. Kiek tai galima spręsti iš braižo ir gramatikos, atsakymai rašyti ir mokytų ir visai mažo mokslo žmonių. Visuose yra labai teisingų minčių ir šūvių pro šalį. Kadangi visi laiškai ilgoki, o “Laiškuose” tiek maža vietos, negalėsime atspausdinti jų ištisai. Tačiau nors šiek tiek apkarpyti, jie gana aiškiai parodo, kaip žmonės galvoja apie Jūsų sunkenybę.
 
      Šiame laiške aš savo nuomonės, kaip kunigas, nereiškiu. Tai padarysiu vėliau.
 
      Visiems nepagailėjusiems brangaus laiko valandėlės padėti kenčiančiam žmogui, tariu nuoširdų ačiū.
 
Kunigas Jonas
 
P o n i a   A l d o n a   r a š o :
 
      “Ar tikrai p. Chrizo laiškas Jums atrodo “labai skaudus?” Ir menkiausias teismas nepareiškia savo sprendimo, neišklausęs abiejų pusių. Išklausyt tik vieną pusę, reiškia nieko neišklausyti. Mes žmonos žinome, kad tiek tobulų vyrų, kaip Chrizas, iš viso, žemėje nėra.
 
      “Kai jaunuolis bučiuoja mergaitę, taria: “Kokios saldžios tavo lūpos, kiek daug jose meilės nektaro”. O kai žmona švelniai apkabinusi bučiuoja savo vyrą, šis paskubom sako: “Neturiu tam nuotaikos”. Ir taip pamažu, palaipsniui tą buvusią mylimą mergaitę paverčia dalimi inventoriaus. Vyras visam kam turi laiko, tik ne žmonai. Kai tos atstumta siela ima dairytis į šonus, išnešamas baisus sprendimas — neištikima, nemylinti, nesugyvenama”.
 
      Toliau p. Aldona aprašo vieną žmonos atstūmimo pavyzdį iš savo aplinkos ir baigia: “Taip didžiomis p. Chrizo dorybėmis aš, iš viso, netikiu”.
 
A g r o n o m a s   D o m i n i n k a s, vedęs ir apysenis vyras, viename punkte sutinka su p. Aldona: “Chrizui jokio galutino patarimo negalima duoti. Ir teisėjas, išklausęs kaltinimo, nesprendžia bylos, negirdėjęs kaltinamojo pasiteisinimo. Tuo labiau Chrizo atveju reikalingas atsargumas. Vyras čia tik apkaltina žmoną. Bet juk moteris tokia tikrai netapo be priežasties. Tikriausiai ir vyro pusėje yra didesnis ar mažesnis nusikaltimas įvykęs”.
 
      Įsigilinęs, toliau į Chrizo laiško mintis, p. Domininkas spėja, kad nelaimingasis vyras greičiausiai nenusimano, kaip reikia gražiai mylėti savo moterį ir kad tokiu atveju būtų geriausia pasitarti su rimtu, prityrusiu gydytoju. Bet jeigu gydytojas pripažintų, kad Chrizo elgesys yra normalus, tai ir tuo atveju: “išmintis diktuoja neįžeidinėti moters, jos nepaniekinti, neatstumti, o žiūrėti į ją, kaip į ligonį, reikalaujantį ypatingos vyro globos. Tikrai ji buvo sukrėsta vienos ar kitos priežasties. Vyras turėtų ją labiau gerbti ir kuo rečiausiai tepalikti vieną pačią".
 
      “Kadangi Chrizas sakosi esąs turtingas, tepaima abiem nors pusmetį atostogų, teišvažiuoja kitur, iš savo aplinkos, tepraleidžia visą laiką abu drauge, neprimindamu viens kitam, kas įvyko. Poilsis, maloni aplinka ir linksmi išgyvenimai atleis nervus, ir viskas pagerės. Jokiu būdu neapleisti jos dabar ir nepalikti pačios vienos vargti.”
 
      V i e n i n t e l i s   n e v e d ę s , į laišką atsakęs, vyras nė kiek neabejoja Chrizo laiško teisingumu. O tas laiškas rodo žmoną esant kaltą. Kas daryti? “Laikinai tam vaistų nėra. Ji yra ekscentriniame stovyje, apakinta šio gyvenimo pasisekimų vyrų tarpe. Reikia laukti, laukti ir laukti iki pats gyvenimas ją paklupdys, prislėgs moraliai, iki neviltis švystels jos horizontuose. Tada ji atsibus, pamatys tikrovę, kuri prives ją prie susimąstymo, pažins savo klaidą, ir tada vėl atgis jos meilė vyrui. Tik ta meilė jau bus kitokio pobūdžio, pilna dėkingumo ir nuoširdumo. Žinoma, ta meilė atbus tik tada, jei ji buvo pradžioje vedybinio gyvenimo. Veltui lauksi atbundant, jei ištekėjo nemylėdama.”
 
G r i e ž t o k a s   “Ž e m a i t ė s”   ž o d i s
 
      “Chrizo aliarmuojantis meilės šauksmas yra tipingas visų vyrų šauksmas, kurį, žinoma, gal tik vyrai užjaus ir gins. Bet tikrovėje jo meilė nėra meilė, o grynai egoistinė aistra, tik pridengiama poetų apdainuota meile.
 
      Jei žmogus tikrai myli, jam lengva aukotis betkuriuo atveju. Vyrai aukotis nemėgsta. Jiems tik aistra ir “čerka” rūpi. Už tai jie gali atsisakyti ir doros, ir garbės, ir visko. Pasiaukoti tenka tik moteriai.
 
      Man atrodo, jei gerbiamas Chrizas myli žmoną, gali žaboti savo aistrą. Dėl to niekas nemirė. Kodėl jis nepagalvoja, kaip sunkiai moteris jaučiasi ir fiziniai ir dvasiniai nėštumo metu, kokias kančias turi iškentėti gimdydama? Tai suprasti gali tik tos, kurios pačios viską išgyveno.”

Skaityti daugiau:

KURIĄ PASIRINKTI?

Didžiai Gerbiamas Tėve,
 
     Jau daug kartų esu skaitęs Jūsų atsakymus jaunuoliams, susidūrusiems su įvairiomis jaunystės problemomis. Vis dėlto, kaip matyti, dažniausiai pasitaikančios problemos yra beveik tos pačios — jaunuoliška meilė. Vienas susijaudinęs savo laiške rašo: “myliu mergaitę”, kitas: “draugauju su mergaite”, mano pasisakymas bus šiek tiek skirtingas: “myliu dvi mergaites”... Iš čia ir kyla visos mano problemos ir sunkenybės — nežinau, kurią pasirinkti.
 
     Su Milda jau draugauju antri metai. Pirmiau ją tiesiog dievinau, bet paskutiniu laiku šiek tiek atslūgau. Priežastys, atrodo, yra dvi. Pirma, sužinojau, kad prieš mudviejų susipažinimą ji ilgokai ir labai artimai yra draugavusi su kitu. Kai tai sužinojau, mane lyg šaltu vandeniu kas perpylė. Ji buvo mano idealas. Ji buvo tas angelas, kurio globai troškau pavesti savo būsimą šeimą. Maniau, kad jos širdis pirmą kartą meile man suplaks. Bet štai — jau ji yra plakusi kitam... Mane visuomet persekioja, prieš mano akis visu baisumu stoja šiurpus vaizdas: ji — kito glėby!... Perdaug stipri buvo mano meilė jai, kad būtų galėjusi visiškai žūti, bet šios naujos ir labai nemalonios žinios ji tapo smarkiai sukrėsta. Ne apie tokią aš svajojau... Ar galiu tikėtis, kad su ja būsiu laimingas, kad ji man bus visą gyvenimą ištikima?
 
     Iš dalies gal šių minčių paveiktas, iš dalies dėl susidėjusių aplinkybių, prieš porą mėnesių susidraugavau su kita — Shirley. Kaip jau matote iš vardo, ji — nelietuvaitė. Bet tokia maloni, simpatiška... O kas svarbiausia — naivi. Ji tikriausiai dar nei su vienu nebus draugavusi. Tokios aš noriu, tokia yra mano idealas... Bet kai pradedu apie ją galvoti, išgirstu lyg savo sąžinės balsą, man sakantį: “Ji ne tau... ji svetimtautė... ją vesdamas, atsižadėsi lietuvybės...” Brangus Tėve, stoviu kryžkelėj ir nežinau, kur pasukti. Mano ateitis yra surišta Gordijo mazgu, nežinau, kas jį galėtų atrišti. Padėkite man. Patarkite, kas daryti.
 
Laukiąs skubaus atsakymo 
 
Stasys
 
Brangusis Stasy,
 
     Mielai pasistengsiu drauge su Tavimi pamėgint atrišti tą baisųjį Gordijo mazgą, nuspręsti, kuris kelias yra tikresnis, kuriam iš tų dviejų “angelų” turi pavesti saugoti savo būsimą šeimą. Iš to, kas Tavo laiške pasakyta, atsakymas neturėtų būti sunkus.
 
Ar vesti svetimtautę?
 
     Trumpai ir aiškiai — ne! Mišrios vedybos tai yra tikras lietuvybės kapas. Ne vienas lietuvis šiandien jaudinasi, kad mūsų lietuviškose bažnyčiose ir parapijose vis labiau nyksta ir nyksta lietuviškumas. Kai kam yra nesuprantama, kam lietuvių parapijos bažnyčioje reikia pamokslo anglų kalba. Argi ši bažnyčia yra skirta ne lietuviams? Tad kam ateina ir svetimtaučiai? Kam jiems pataikauti ir skriausti lietuvius, sakant pamokslus svetima kalba? Tegul jie eina į savo bažnyčias. Atrodo, kad toks protavimas turėtų būti visiškai teisingas ir logiškas. Bet jeigu jis nėra visiškai teisingas, tai priežastis tik viena — mišrios vedybos.
 
     Jei parapijoje visos šeimos būtų grynai lietuviškos, tai būtų tikrai nedovanotina, jei klebonas bažnyčioje vartotų svetimą kalbą. Jei jis mėgintų aiškintis, kad į bažnyčią ateina ir svetimtaučių, kurie lietuviškai nesupranta, būtų galima tuoj atkirsti: “Svetimtaučiai turi savo bažnyčias, tegul eina ten, kur vartojama jų kalba, ši bažnyčia yra tik lietuviams”. Žinoma, svetimtaučių iš bažnyčios nevysi, jeigu jie ateina. Bet jie, atėję ne į savo bažnyčią, negali norėti, kad būtų pamokslas jų kalba, skriaudžiant tuos, kuriems ši bažnyčia yra skirta. Tai yra kiekvienam geros valios žmogui visiškai aišku. Bet kaip elgtis su tomis šeimomis, kuriose vyras yra lietuvis, o žmona kitatautė, arba atvirkščiai? Juodu abu nori sekmadienį išklausyti Mišių drauge. Į kurią bažnyčią turi eiti? Ar vyras negali atsivesti į savo parapijos bažnyčią žmonos ir vaikų? Uždrausti būtų žiauru, neteisinga. Tokioms mišrioms šeimoms labai padaugėjus, kilo reikalas įvesti į lietuviškų parapijų bažnyčias ir svetimą kalbą, kad neliktų sekmadienį be Dievo žodžio ir tie, kurie lietuviškai nesupranta, bet yra lietuviškų arba bent pusiau lietuviškų šeimų nariai.

Skaityti daugiau:

SUSITIKIMAS PRIE LAIKRODŽIO

    Šešios minutės iki šešių — susikryžiavo stoties laikrodžio rankos. Jaunas, aukštas ir gražiai nuaugęs lakūnas, leitenanto laipsnyje, pakėlė akis į laikrodį. “Dar šešios minutės”—sušnibždėjo ir apsidairė. Jo širdis plakė labai stipriai. Už šešių minučių jis sutiks moterį, kurios jis niekada nėra matęs, nors ji — paskutiniųjų metų bėgyje — tapo jam labai brangi savo nuostabiais laiškais: įkvepiančiais ir drąsinančiais.
 
    Leitenantas prisiminė ypatingai vieną dieną. Blogiausią iš dienų. Jo lėktuvą apspito priešo naikintuvai, kaip įnirtusių bičių spiečius.
 
    Vienas jos laiškas buvo jam atnešęs šituos žodžius: “Jūs rašėte, kad jus kankina baimė — ypač prieš mūšį — kitaip ir būti negali: visi drąsūs vyrai kenčia nuo baimės. Bet ateinantį kartą, jei baimė jus apniks, klausykitės balso, kalbančio šiuos žodžius: “Nors man teks pereiti per patį mirties slėnį, aš nebijosiu, nes Tu, Viešpatie, visada esi su manimi.” Jis klausėsi tų nuostabių žodžių, ir baimė sutirpo, kaip vaškas ant karštos liepsnos. Keturios minutės iki šešių...
 
    Graži mergaitė praėjo pro šalį. Jis instinktyviai pasijudino į jos pusę, bet mergaitė neturėjo raudonos rožės švarkelio atlape. Jos vietoje žydėjo kelios žibutės. Jis sumišo. Be to, mergaitė galėjo turėti ne daugiau aštuoniolikos metų, o Janė Gegu-žytė jam rašė, kad ji neseniai šventė trisdešimtą gimtadienį. Tai kas — jis atsakė jai. Man jau 32-ji metai. Jis teturėjo 29.
 
    Leitenanto mintys sukosi apie knygą po jo ranka. “Žmonių Santykiai” — buvo užrašyta ant viršelio. Jau kelis kartus jis skaitė šitą knygą, sustodamas ir susimąstydamas ties pastabomis, prirašytomis smulkia moters rašysena. Jis niekada nebūtų tikėjęs, kad moteris galėtų taip giliai suprasti vyrą ir įžvelgti į jo širdies švelniausias paslaptis. Ant knygos viršaus buvo užrašyta pavardė: Janė Gegužytė. Jau seniai jis buvo radęs jos pavardę ir adresą telefonų knygoje. Jis parašė jai: ji atsakė. Po kelių dienų jį išsiuntė į frontą, bet laiškai nenutrūko. Net jo laiškams pasivėlinus, ji visada atsakydavo, kol buvo aišku — jam, bent, taip atrodė, kad Janė jį pamilo. Nors ji atsisakė jam pasiųsti fotografiją. Ji tik parašė: “Jei jūsų jausmas yra tikras ir gilus, tai mano grožis yra antraeilis dalykas. Daleiskime, kad aš esu graži. Tada jūs galėtumėte apsigauti. Daleiskime, kad aš esu paprasta ir eilinė mergina — kas yra labai galima — ir jūs man rašote tik todėl, kad esate vienas ir kito draugo neturite. Ne, fotografijos aš nesiųsiu. Kai atvyksite ir mane pamatysite, tada galėsite laisvai apsispręsti.”

Skaityti daugiau:

MASONAI IR KATALIKŲ BAŽNYČIA

     Ar Bažnyčia gerai daro, uždrausdama katalikams tapti masonais? Juk Masonija yra viena stipriausių pasaulio organizacijų, turinti apie 5-6 milijonus narių. Jai bus priklausę, bene, visi Amerikos prezidentai. Harry Truman yra 33-jo laipsnio masonas. Daugelis didelių ir įtakingų asmenybių prisipažįsta esą uolūs ir ištikimi masonai. Kiekvienoje šalyje aukštųjų pareigūnų ir idealiausių krašto piliečių eilėse rasi masonų. Įvairios masonų organizacijos kasmet vien tik Amerikoje skiria virš 9 milijonų dolerių labdarybės tikslams. Kodėl gi katalikas negalėtų tapti masonu? Argi Bažnyčia būtų tokia siaura? Negi ji pavydėtų masonams darbo, galios ir įtakos? Laikas nuo laiko mes girdim balsų, kad K. Bažnyčia smerkia ir ekskomunikuoja masonus. Tai ne tiesa, nes ši Bažnyčios bausmė skiriama ne masonams, bet katalikams, tampantiems masonais. 1738 metais popiežius Klemensas XII išleido dekretą, kuriame jis pasisako prieš Masonijos Konstituciją ir nurodo priežastis, dėl kurių katalikas negali būti masonu. Štai dekreto santrauka.
 
Pačių krikščionybės pagrindų griovimas
 
     Masonijos religinė sistema siūlo abejingumą religinei tiesai ir neigia viršgamtinį pasaulį. Mat, Masonija yra ne tik brolija ar socialinė organizacija, kurioje buriasi geri ir malonūs žmonės. Ne tik labdarybės sąjunga, kuri rūpinasi senomis našlėmis, našlaičiais ir bendruoju visuomenės gėriu. Ji turi aukštesnių tikslų, kurie aiškiai apibrėžti dviejuose labai svarbiuose Masonijos veikaluose. Pirmasis: “Škotų Rito Masonijos Moralė ir Dogma” — Morais and Dogma of the Ancient and Accepted Scottish Rite of Freemasonry — paraše Albert Pike. Antrasis: “Masonijos Enciklopdija” — Encyclopedia of Freemasonry — parašė Albert Mackey. Enciklopedijos antroji laida — (vol. 2'792) — sako: “Masonija yra religinė institucija”. Jei ji yra religinė institucija, tai turi turėti savo religinę sistemą. Kas gi yra ta Masonijos religinė sistema? Į šį klausimą atsakyti nėra lengva, nes atsakymas priklauso prie vienos giliausių Masonijos paslapčių. Vienas didžiausių masonų autoritetų taip rašo: “Didelė masonų masė yra tyčia klaidinama neteisingais sistemos aiškinimais... Mėlynieji Masonų Laipsniai — The Blue Degrees — yra tik Šventyklos frontažas. Kandidatams į masonus patiekiama mūsų simbolių dalis, bet tai nėra mūsų noras, kad jie suprastų juos. Tikroji mūsų simbolių ir sąvokų prasmė yra suprantama tik Masonijos Princams.”

Skaityti daugiau:

LAIŠKAS IŠ URUGVAJAUS

     To laiko niekados nebus, todėl, metę viską į šalį, nutarėm parašyti šį pirmąjį laišką iš tolimos Urugvajaus padangės. Kaip jau gal esate girdėję, mudu šių metų pradžioje išvykome iš Amerikos Jungtinių Valstybių pas brolius, išblaškytus po visą plačiąją Pietų Ameriką. Nuolatinė mudviejų gyvenimo vieta yra Urugvajaus sostine, gražusis Montevideo miestas, kur skaitoma virš 5000 lietuvių. Nors čia lietuvių yra tiek daug, bet iki šiol dėl įvairių priežasčių vis dar niekam nepasisekė sukurti pastovią lietuvišką parapiją.
 
     Ar pasiseks mudviem? Žinoma, pirmoj eilėj tai priklausys nuo Dievo pagalbos. Bet Dievas laimins tik tada, jeigu ir mes patys sutartinai darbuosimės ir visi spiesimės į vieną lietuvišką bendruomenę.
 
     Dar tik keletas mėnesių praėjo, kaip čia darbuojamės, bet vaisiai gražiausi! Prieš Velykas pravestos rekolekcijos labai gražiai pasisekė. Daugybė žmonių atliko išpažintį, priėjo Komunijos, kai kurie gal pirmą kartą po daugelio metų, kada paskutinį kartą tai buvo atlikę Lietuvoje. Bet rekolekcijomis nepasitenkinsime. Jau yra garsinamos didžiosios Šventųjų Metų misijos, kurios tęsis nuo spalių mėnesio 14 iki 28 dienos. Tikimės, kad šios misijos išjudins ir labiausiai atšalusius Lietuvos sūnus ir dukras. Tik labai prašome Jūsų maldų, nes ir pats Kristus pasakė: “Jūs be manęs nieko negalite.”
 
A t e i t i e s   p l a n a i
 
     Dabar visa Montevideo lietuvių kolonija ruošiasi artėjančiai Dievo Kūno procesijai, kurioj pirmą kartą lietuviai dalyvaus organizuoti su savo vėliava ir plakatais. Tegul urugvajiečiai pamatys, kad čia esama ir lietuvių, ir dar kiek! Tai bus tikra staigmena, nes iki šiol panašaus dalyko dar nėra buvę. Taigi, visi tai dienai, kaip galėdami, ruošiasi. Viena jau čia gimusi lietuvaitė labai vykusiai nupiešė vėliavą su Aušros Vartų Marijos paveikslu vienoj pusėj ir su lietuvišku kryžiumi kitoj. Užrašai labai skambūs ir reikšmingi: “Kristau, Valdove, viešpatauk mūsų Tėvynėje ir širdyse — Gailestingumo Motina, globok mūsų Tėvynę Lietuvą”.
 
     Neseniai apsilankėme pas vietinį arkivyskupą A. M. Barbieri. Atrodo, kad jis yra nepaprastai palankus lietuviams. Ne tik patvirtino ir pagyrė mūsų patiektus planus, bet pasisiūlė net pats pašventinti lietuvišką vėliavą ir ta proga pasakyti prakalbą. Taip pat pasisiūlė išrūpinti lietuviams radijo valandėlę. Dar mums besikalbant, paėmė telefoną ir paskambino tuo reikalu radijo stoties direktoriui. Be to, ir radijo valandėlėj jis pats prižadėjo pasakyti įžanginį žodį.

Skaityti daugiau: