Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

VALDOVO MEILĖ

 
     Paskutinį šio mėnesio sekmadienį minime Kristų Valdovą. Gyvenimo kryžių slegiami, kartais suabejojame to Valdovo gerumu. Daugeliui kilnioji Kristaus asmenybė yra aptemusi. Čia duodamas vienas perskyrimas iš prancūzų kalba parašyto veikalo “Un appel a l’amour”. Tai yra ištraukos iš jaunos vienuolės dienoraščio. Dienoraštis buvo rašomas paties Išganytojo ir vienuolyno vyresniųjų pageidavimu. Jis atskleidžia mums didžias V. Jėzaus pastangas laimėti žmonių širdis.
 
     Jei kas nėra linkęs pasitikėti “privačiais apreiškimais” gali šitų eilučių neimti, kaip išėjusių iš dieviškosios burnos. Kad “Dievas yra meilė” pakankamai aišku iš kitų teologijos šaltinių ir yra neabejotina tikėjimo tiesa. O čia dedamas vertimėlis gali pasitarnauti sustiprinimui pasitikėjimo Dievo gerumu.
 
     1922 metais, lapkričio mėnesio 22 dieną, Išganytojas, apsireiškęs Juozefai Menendez, taip kalbėjo:
 
     “Aš visas esu meilė! Mano Širdis tai meilės begalybė.
 
     Meilė sukūrė žmogų ir visa, kas pasaulyje yra, atidavė jam tarnauti.
 
     Meilė palenkė Tėvą duoti savo Sūnų paties kalte žūvančiam žmogui gelbėti.
 
     Meilė išgavo skaisčiausios, dar kone kūdikio, mergaitės žodį tapti Dievo motina ir priimti visus tos dieviškos motinystės uždėsimus kentėjimus ir atsisakyti šventyklos gyvenimo malonumų.
 
     Meilė pagimdė mane žiemos glūdumoje, neturtėlį, nieku neaprūpintą.
 
     Meilė slėpė mane tris dešimtis metų tamsiausiame užkampyje ir prie prasčiausių darbų.
 
     Meilė vertė mane rinktis vienatvę, tylą... gyventi niekieno nežinomam ir mielai pasiduoti savo motinos ir pasirinktojo neva tėvo įsakymams.
 
     Meilė pramatė daugybę, laikų būvyje, mane paseksiančių sielų, kurios su didžiausiu malonumu taikys savo gyvenimą prie manojo.
 
     Meilė paskatino mane apglėbti visas žmogiškosios prigimties silpnybes.
 
     Mano Širdies meilė žvelgė dar toliau. Ji žinojo, kiek daug pavojuose atsidūrusių sielų ras gyvenimą, padedamos daugelio kitų sielų pasišventimo bei aukų.
 
     Meilė vertė mane kęsti negarbingų paniekinimų kančias... išlieti mano kraują ir mirti prie kryžiaus žmogui gelbėti, žmonijai išpirkti.
 
     Taip pat meilė pramatė ateityje daugybę sielų prisijungsiant prie mano sopulių, mano krauju nudažysiant savo kentėjimus ir paprasčiausius veiksmus, kad tik laimėtų man didesnį skaičių sielų.
 
     Visa tai aš tau, Juozefa, aiškiai apsakysiu, kad būtų žinoma, kiek toli siekia mano Širdies meilė sieloms.
 
     Aš esu meilė! Mano Širdis negali sulaikyti ją ryjančių liepsnų!
 
     Taip labai aš myliu sielas, kad už jas atidaviau savo gyvybę!
 
     Kadangi myliu, todėl pasilikau altoriaus namelyje. Jau dvidešimts amžių būvu tenai dieną ir naktį duonos pavidalo dengiamas, ostijoje pasislėpęs, kenčiu pamiršimą, vienumą, paniekas, piktažodžiavimus, įžeidimus, šventvagystes, nes myliu!
 
     Kadangi myliu sielas, palikau joms atgailos sakramentą, ne sykį, ne du joms atleisti, o kiek tiktai kartų bus joms reikalinga atgauti malonę. Tenai aš jų laukiu... trokštu, kad jos ateitų nusimazgoti savo kaltes ne vandeniu, o mano paties krauju.

Skaityti daugiau:

KAIP ŽMONES PRARANDA TIKĖJIMĄ

      Šių metų rugpiūčio mėnesio numeryje buvome paskelbę anketą, klausdami atšalusiųjų nuo tikėjimo skaitytojų, kokios yra jų atšalimo ir netikėjimo priežastys. Jau rašydami tą anketą numanėme, kad dauguma skaitytojų nurodys labai menkas, visai nepagrįstas priežastis ir nieko neįrodančius, jau nuo seniai vartojamus, nudėvėtus argumentus. Todėl jau ir anketoje pažymėjome, kad esame įsitikinę, jog nė viena tų priežasčių nebus pakankama, kad žmogus galėtų be savo kaltės nutraukti ryšius su Bažnyčia.
 
      Buvo galima spėti, kad dauguma sakys, jog prarado tikėjimą ir nutolo nuo Bažnyčios, matydami blogą kai kurių kunigų elgesį. Tikrai, dauguma atsakymų į anketą yra iš šios srities. Šiuo klausimu duosime Vėliau straipsnį, nors jau apie tai esame ne vieną kartą “Laiškuose Lietuviams” rašę ir sakę, kad ši priežastis yra nerimta, nes į bažnyčią mes einame ne dėl kunigo, bet dėl Dievo. Yra teisinga, ką kažkoks rašytojas yra pasakęs: “Mūsų tikėjimas turėtų būti dar tvirtesnis, matant, kad, nežiūrint kai kurių kunigų blogo elgesio, Bažnyčia vis auga ir tobulėja. Taigi, Bažnyčia yra tikrai dieviškos kilmės, kad net blogiausi kunigai jos neįstengia sugriauti”.
 
      Čia dedame T. J. Venckaus, S. J., atsakymą dviems skaitytojams. Gal šis atsakymas atrodys per trumpas ir jų nepatenkins. Bet norime pažymėti, kad jei laukiate iš mūsų stiprių argumentų prieš jūsų netikėjimo priežastis, pirmiau jūs patys turite duoti rimtų argumentų, dėl ko netikite. Neužtenka kartoti tai, kas jau šimtus kartų mažai galvojančių ir piktos valios žmonių buvo pasakyta. Ir vienam ir kitam skaitytojui patartume pastudijuoti garsiąją Pastoriaus “Popiežių Istoriją — Geschichte der Paepste”. Šiame veikale rasite istoriškas labai rimtas ir stipriais argumentais paremtas žinias apie popiežius bei Bažnyčią ir atsakymus į daugelį mūsų priešų vartojamų priekaištų.
 
Redakcija
 
      Labai gera mintis atėjo “Laiškų Lietuviams” Redakcijai duoti žmonėms progos pagalvoti ir pakalbėti ne tik apie tai, kas tikėjimą palaiko ir stiprina, bet ir apie tai, kaip jis yra prarandamas. Šio skyriaus problemos priklauso religinei psichologijai.
 
Popiežius ir Kryžiuočiai
 
      B. P. (autorius pasirašo pilną pavardę) rašo, kad jo tikėjimas gerokai susilpnėjo, skaitant Lietuvos istoriją. Jis ten išskaitęs, kad kryžiuočiai kalbėdavę rožančių ir giedodavę šventas giesmes, o Šv. Sostas juos laiminęs, kad jiems geriau sektųsi žudyti lietuvius. Tiesa, pastebi autorius, lietuviai tada dar buvę pagonys, bet vis tiek nebuvo krikščioniška nešti Evangeliją su kardu, reikėjo ją nešti su meile. Autorius sako, kad šis faktas jį atšaldęs nuo katalikybės, nors dar komunistu ir nepadaręs.
 
      Koks gali būti atsakymas? Šiandien visi pripažįsta, kad vokiečių riterių taktika ir metodai buvo nevykę ne tik teoretiškai, bet ir praktiškai, nes jiems lietuvių atversti nepasisekė. Autoriaus tvirtinimas, kad Popiežius riteriams siuntęs palaimą laimėti mūšius ir daugiau lietuvių išžudyti yra istoriniai klausimai. Man labai būtų įdomu pamatyti, kur tai pasakyta ir kokie dokumentai tai liudija. Popiežius tvirtina religinių ordenų regulas ir už tai atsako, bet neatsako už ordeno veiksmus ir už jo padarytas klaidas. Jeigu autorius nori ką nors prieš popiežių įrodyti, tai turi paimti kryžiuočių ordeno regulas, kurios buvo popiežiaus patvirtintos, ir parodyti, kad ten yra punktų, kurie leidžia jiems kuo daugiausia pagonių išžudyti ir kad jų maldos bei popiežiaus laiminimas yra kaip tik tam tikslui skiriami.

Skaityti daugiau:

KELIOS PASTABOS APIE LAIŠKUS CHRIZUI

Mielieji Bičiuliai,
 
      Labai norėčiau tikėti, jog visi rašiusieji p. Chrizui patarimus vadovavosi grynos artimo meilės jausmais — norėjo padėti jam atstatyti šeimos laimę. Deja, vienas kitas laiškas gerokai sukrėtė tą mano tikėjimą. Kai kurie laiškai papylė su krikščioniška galvosena nesuderinamų minčių. “Laiškai Lietuviams” nusidėtų savo pareigai rodyti tiesų krikščioniškojo gyvenimo kelią, jei tas mintis praleistų be savo pastabų ir pataisų. Tad baigdamas p. Chrizo liūdną klausimą, paliesiu dar kai kurias vieno kito bendradarbio iškeltas mintis.
 
 Nepakanka!
 
      Žymus nuošimtis sprendė p. Chrizo problemą grynai iš žmogiškojo taško, vien tik natūralias priemones nurodė, nė žodeliu nepriminė Dievo malonės reikalingumo. Tai yra daugelio vedusiųjų pagrindinė klaida, ir todėl daug moterysčių suskyla, kad jų gyvenimo sunkenybių sprendimuose nedalyvauja Dievas. Nei laimingai normalus gyvenimas moterystėje, nei juo labiau, jos painiavų sprendimas neįmanomas be Kristaus apreikštųjų principų. Kaip kunigui, man yra labai skaudu matyti, kiek maža tikinčiųjų tesirūpina gerai susipažinti su tais Kristaus apreikštais dėsniais ir su kokiu dideliu nepasitikėjimu sutinka Bažnyčios nuostatus ir patarimus šeimai tvarkyti. Jie, net nesusipažinę, atstumia didžiausią Viešpaties paramą ir pasmerkia save nepasisekimui. Belieka tik melsti Aukščiausį išgydyti tokį didelį žmonių proto aptemimą.
 
      Ponios Aldonos laiške labai nemaloniai palietė mane šitie sakiniai: “Mes žmonos žinome, kad tiek tobulų vyrų, kaip Chrizas, iš viso, žemėje nėra”; ir: “Taip didžiomis p. Chrizo dorybėmis aš, iš viso, netikiu”. Šitie sakiniai yra labai skaudūs ir neteisingi. Tamsta, Ponia, atrodo, kalbate visų žmonų vardu. O kiek jų pažįstate iš arčiau? Kelių moterų vyrus tikrai giliai pažįstate? Tegu ir šimtą ar du šimtu pažintumėte, ir tai dar per maža tokiai plačiai išvadai pasidaryti. Šimtai ir tūkstančiai moterų galėtų paliudyti turinčios labai gerus vyrus, gal net geresnius už p. Chrizą. Man atrodo, kad šitokį sakinį parašėte kiek susijaudinus ir nepakankamai apsigalvojusi, o gal net ir iš tam tikro užgauto išdidumo: “ką čia vyras taip kaltina moterį! Aš jam pasakysiu tiesos žodį! Ir ta tiesa išėjo gerokai sukrypusi.
 
Žemaitei:
 
      Ir Tamsta nepakankamai įsigilinote į p. Chrizo laišką. Jis nepateisina tokio aštraus Tamstos žodžio: “Chrizo meilė tikrovėje nėra meilė, o grynai egoistinė aistra, tik pridengiama poetų apdainuota meile”. Kodėl nepateisina, jau rašiau paskutiniame “Laiškų” numeryje, todėl čia nebekartosiu. Lieka tačiau panagrinėti viena kita Tamstos pabrėžta mintis. Rašote: “Jei žmogus tikrai myli, jam lengva aukotis bet kuriuo atveju. Vyrai aukotis nemėgsta. Jiems tik aistra ir “čerka” rūpi... Pasiaukoti tenka moteriai”.
 
      Jei būtumėte parašiusi: “kas tikrai myli, tas gali labai labai pasiaukoti”, būtų tiesa. Bet yra netiesa, kad mylinčiam žmogui “bet kuriuo atveju” pasiaukojimas yra lengvas. Taip nerašytų nė vienas turėjęs progos atnešti gyvenimui tikrai didžių aukų. Kaip bebūtų galima kalbėti apie kokį nors karžygiškumą, jei pasiaukojimas “kiekvienu atveju” būtų lengvas? Kristus taip mylėjo, kaip nė vienas kitas žmonių nemylės. Argi jo “Dieve mano, Dieve mano, kodėl tu mane apleidai” liudija, kad tas pasiaukojimas buvo lengvas?

Skaityti daugiau:

PASILIK LIETUVAITĖ!

     Ne kartą tenka išgirsti sakant, kad Amerika yra ne tokia valstybė, kaip kitos. Paprastai valstybė susideda iš atskirų asmenų, atskirų tos pačios tautos individų. Amerika yra sudėta ne iš atskirų vienos tautos asmenų, bet iš atskirų įvairių tautų grupių. Įdomios yra šio pasakymo išvados. Valstybė, susidedanti iš atskirų asmenų, yra tuo tobulesnė, kuo tobulesni yra tie asmenys, kuo jų individuališkumas yra labiau išvystytas. Taigi, Amerikos valstybė turėtų būti tobulesnė tada, kai tos atskirų tautų grupės bus tobulesnės, kai jos palaikys savo papročius, kalbą, savo charakteristiką. Todėl galime sakyti, kad kuo geresnis būsi lietuvis, kuo ištikimiau laikysiesi savo kalbos ir papročių, tuo geresnis būsi ir amerikietis.
 
     Jau kartą esame rašę, kad mes, patekę į svetimus kraštus, turėtume, kiek galima, prisitaikyti prie tos šalies gyventojų, bet neatsižadėti savo tautos gerų ir mums charakteringų papročių. Tai yra bendra taisyklė, bet jos pritaikymas praktikoje ne kiekvienam yra aiškus. Dažnai ateina redakcijai laiškų, kuriuose klausiama, ar yra geriau mergaitėms dažytis ar ne, ar galima rūkyti, ar patartina nešioti kasas ar nusikirpti plaukus. Kai kurios mergaitės klausia, ar gali turėti kokios įtakos dorai mados, vienaip ar kitaip pasiūti drabužiai. Trumpai atsakysime į šiuos klausimus.
 
Rūkymas
 
     Tur būt, nerasi nė vieno gydytojo, kurs sakytų, kad rūkymas nekenkia sveikatai. Jeigu jau yra nesveika būti dūmų prirūkusiam kambaryje, tai dar labiau turi būti nesveika tuos dūmus daug didesniu kiekiu traukti į burną ir į plaučius. Tabake yra nikotino, kurs yra gana stiprūs nuodai. Jei kasdien surūkysi po dvidešimt cigarečių, tai per savaitę iš jų susirinktų apie 400 miligramų nikotino. Tokio kiekio pilnai pakanka nunuodyti žmogui. Rūkymas nors ir nėra tiesioginė kai kurių vidaus ligų priežastis, bet jis labai palengvina tas ligas gauti ir prailgina, o kartais ir visai negalimu padaro tų ligų gydymą. Rūkymas pagreitina širdies plakimą, o širdies plakimo pagreitėjimas silpnina žmogaus sveikatą. Tabako vartojimas turi neigiamos įtakos taip pat ir į kraujo spaudimą.
 
     Taigi, žmogaus organizmui rūkymas yra kenksmingas. Moterims, kurių organizmas yra silpnesnis ir jautresnis, tabakas dar labiau kenkia. Ypatingai nėščioms moterims nepatartina rūkyti, nes tai kenkia ir kūdikio sveikatai.
 
     Nuostabu, kaip tokiam nenaudingam ir net kenksmingam dalykui žmonės išleidžia didžiausias sumas pinigų. Tik Jungtinėse Amerikos Valstybėse per metus surūkoma už keturis bilijonus dolerių, tai yra du kartu daugiau, negu išleidžiama švietimo reikalams. Amerikoje rūko du trečdaliai visų vyrų ir du penktadaliai moterų. Taigi, ir tarp moterų rūkymas čia yra labai paplitęs.
 
     Ar verta mūsų lietuvaitėms jas sekti? Aišku, kad ne. Tai yra ne tik nesveika, bet ir labai negražu. Įsivaizduok lietuvaitę, apsirengusią tautiniais rūbais, su papirosu dantyse!.. Tai yra tikra karikatūra. Taigi, mielos sesės, nesekite blogų papročių, nekarikatūrinkite savęs, pasilikite tokios, kokios buvote Lietuvoje. Jus už tai labiau gerbs ne tik lietuviai, bet ir svetimtaučiai.

Skaityti daugiau:

Didysis Moters Paskyrimas

      Šio ir kitų dviejų būsimų straipsnelių mintys yra paimtos iš Graiville mergaičių apaštalavimo mokyklos profesorės Ganet Kalven knygelės “The Task of Woman in the Modern World”.
 
Moters ir vyro skirtingų savybių reikšmė
 
      “Svarbiausias dalykas kiekvienam kraštui yra, kad vyras būtų vyriškas, o moteris moteriška” (Chesterton). Jei taip tikrai būtų, pasaulyje viešpatautų socialinė tvarka. Visuomenėj, kaip ir kiekvienam organizme, harmonija yra pasiekiama tik per įvairių skirtingų sąnarių bendradarbiavimą. Kiekvienas sąnarys, išpildydamas jam skirtus uždavinius, siekia bendro tikslo.
 
      Didžiausias skirtumas žmonijoje, dar didesnis, negu tarp rasių ir tautų, yra skirtumas tarp vyro ir moters. “Dievas sutvėrė žmogų į savo paveikslą; į savo panašumą Jis sutvėrė jį; Jis sutvėrė vyrą ir moterį”, sako Šv. Raštas. Šis skirtumas nėra vien fizinis, bet ir psichologinis, persunkiąs visą asmenį. Visa savo būtimi: protu, valia ir jausmais moteris labai skiriasi nuo vyro.
 
      Vyras turi didesnių gabumų teorijai bei abstrakčiam galvojimui. Užtat moteris pralenkia jį savo praktiškumu. Ji daugiau pajėgia įsigilinti į smulkmenas bei atskirus dalykus.
 
      Vyras yra ambicingas ir mėgstąs save aukštinti. Šita jo savybė stumia jį prie žygdarbių. Bet moteris yra apdovanota didesne kūrybine galia, didesne pasiaukojimo dvasia bei mokėjimu pasišvęsti. Šiomis ypatybėmis ji išlygina vyro vienpusiškumą.
 
      Vyras labiau sugeba vadovauti, iš to kyla didelis jo troškimas valdyti. Moteris, sugebėdama labiau mylėti ir nesavanaudiškai pasišvęsti, sušvelnina ir išlygina šiuos jo palinkimus.
 
      Taigi, vyras ir moteris yra taip sutverti, kad visose srityse juodu papildytų vienas kitą. Todėl labai yra svarbu, kad kiekvienas jų, pagal savo prigimties paskirtį, galėtų pasireikšti socialiniame gyvenime. Kiekvienas jų yra pajėgus savaip jį praturtinti. Pats esmingiausias dalykas žmonių bendruomenei, ypač krikščioniškajai, yra, kad vyras būtų vyriškas, o moteris moteriška.
 
Moteris turi būti moteriška
 
      Socialinio gyvenimo sukrėtimai įvyksta, kai jame nelygiai ima reikštis vyriškos ir moteriškos ypatybės. Taip yra įvykę mūsų laikais. Paskutiniais amžiais racionalizmo, liberalizmo ir kitų bedieviškų pakraipų įtakoje, Vakarų Europos civilizacija tapo daugiau vyriška, negu moteriška. Mūsų kultūra — save aukštinančio vyro kultūra. Intelektualinėse srityse viešpatauja vyro protas ir mokslinis metodas, o biznyje ir politikoje — veržimasis į galybę ir valdžią. Visur gyvenime yra pastebimas didelis nepriklausomumas nuo Dievo.
 
      Todėl šiais laikais mums reikia gilių, ne paviršutiniškų moterų, kurios suprastų savo didįjį paskyrimą ir pajėgtų žmonijoje atstatyti lygsvarą. Reikia, kad žmonija pajustų gaivinančias didžiųjų moteriškų dorybių sroves: meilės dvasią, užuojautą kenčiantiems, didžiadvasišką pasiaukojimą artimui.

Skaityti daugiau:

GARBE BŪTI DARBININKU

      Vertėjo pastaba. Šio straipsnio autorius T. Viktoras Dillard, žymus prancūzų jėzuitas jaunimo auklėjimo ir kitose srityse, persirengęs darbininku, praėjusiojo karo metu atvyko Vokietijon. Čia jis virš šešių mėnesių slaptai veikė savo deportuotų tautiečių tarpe, pats dirbdamas kartu su jais fabrike. Po to vokiečių slaptosios policijos buvo suimtas ir nusiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą, iš kur nebuvo lemta jam grįžti. Įdomiai aprašė savo pažiūras į fizinį darbą, kurio iki to laiko nebuvo bandęs.
 
      Daugiau negu šešis mėnesius turėjau nepaprastą laimę, kiek tai pajėgiau, pagyventi darbininko gyvenimu. Sakau: kiek pajėgiau, nes iš tikrųjų darbininkas nebuvau ir negalėjau būti. Tai man pasidarė aišku iš kitų laikysenos: jie niekad neskaitė manęs vienu iš savo tarpo, visiškai sau lygiu. Visos mano pastangos, kad rusas elektrikas Meko, su kuriuo kartu dirbau, vadintų mane “tu”, buvo perniek; vis kažkas jį nuo to sulaikydavo. Palengvėle supratau, kad jų tiesa. Mastas, kuriuo kultūra, bendrai paėmus, matuojama, darbininkui netinka. “Garbė būti darbininku” — ką tai reiškia, dabar visai kitaip patyriau, negu seniau iš prakalbų ir eilėraščių.
 
      Kad būčiau tikras darbininkas, reikėjo turėti atitinkamai išvystytas ir išlavintas fizines jėgas. Darbo žmogus naudoja ne vien savo rankas; ne, jo visas kūnas įtrauktas į kovą, į tą įtemptą ir žavinčią kovą su medžiaga. Tik kai prie lydymo aparato ugnies apsideginau akis, kai mano ausys apsiprato su kurtinančių mašinų ūžesiu ir kūjų trenksmu į plieno skardą, kai kojos ir keliai įprato laipioti po sunarpliotus metalo griaučius, kai reikėjo įtempti visus raumenis varžtui prisukti, kai krūtinė išmoko alsuoti aštriomis metalo dulkėmis perpildytu oru, kai mano reumatizmu sergančiam, dabar dar įvairiais randais pagražintam kūnui teko nesyk pakelti tikrai pavojingą skersvėjį -— tik tada supratau, kad būčiau buvęs kitoks, negu dabar esu, jei su visa tuo būčiau susidūręs nuo pat savo vaikystės, ir mano savijauta būtų buvusi visai kitokia. Reikia pačiam pabūti instrumentu toje daugiainstrumentinėje simfonijoje, kad patirtum, jog rankos negali visada būti švarios ir panagės pavyzdingai sutvarkytos, išsialyvavus jas mašinų tepama alyva. Ten turėjau laikyti Mišias baisiai atrodančiomis, tačiau pergalės pilnomis rankomis. Turėdamas tokias rankas, nepanaudosi nosinės; reikės ranka nusišnypšti. Supratau, kad nusispiauti ant grindų — tai instinktyvi organizmo priemonė pašalinti, kas jam nereikalinga; kad higiena — nuopelningas, bet daugeliui neprieinamas liuksusas. Senasis Dory, dirbęs kartu su manim prie lydymo aparato, galėjo nenudegdamas ranka paliesti raudonai žėrinčius ištirpusio metalo lašus; jis su tuo buvo per visą gyvenimą apsipratęs.
 
      Atsimenu, kaip kartą žiemos metu teko taisyti motorą ant vieno kraštutinio sustumiamojo tilto. Dirbti reikėjo aukštai; žiauriai žvarbus vėjas mane visą kiaurai pergėrė. Turėjau dviem pirštais atsukti mažus varžtus, kurie vargu leidosi sukami. Jei nebūčiau kas penkios minutės lipęs kopėčiomis žemyn ir ten skubokai sušildęs rankų ant puodo žarijų, nebūčiau įstengęs pabaigti ; dar ir po to ilgai ašarojau ir veik negalėjau pajudėti iš šalčio. Vėliau teko matyti, kaip Meko taisė tą patį motorą. Jis ištverdavo: buvo prityręs. Be to, jis rusas. Jo žinota ir kaip galima savotišku, bet tikrai daug pagelbstinčiu būdu susišildyti pirštus: braukti jais per plaukus. Nuo seno buvo darbininkas.

Skaityti daugiau:

PAPRASTUMAS — GROŽIS

      Ne vienas skaitytojas yra rašęs redakcijai, kad jam nepatinka rožančius. Juk tai esanti perdaug paprasta malda, gal tinkanti tik visai bemoksliams. Argi nenuobodu kelias dešimtis kartų vis kartoti tas pačias maldas? Trumpai atsakome, kad paprastume yra grožis. Kaip motinai nenusibosta, kai vaikas jai visuomet kartoja “mama”, taip ir Marijai nenusibos, kai mes kūdikiškai į ją kreipiamės, kalbėdami tą jos gražiausią maldą. Čia dedame T. Venckaus straipsnį, paaiškinantį rožančiaus reikšmę ir vertę.    Redakcija
 
      Yra daug žmonių, kurie turi įprotį kasdien kalbėti rožančių. Man pačiam ne kartą teko sutikti Washingtone, Georgetowno Universiteto parke studentus ir mokslus baigusius daktarus su rožančium rankoje. Daug yra labai išsimokslinusių žmonių, kurių geriausias draugas ir nuolatinis palydovas yra rožančius. Vyrai jį nuolat nešioja kišenėje, moterys rankinuke. Spalių mėnesį dar labiau paplinta rožančiaus kalbėjimas, nes daugelyje šeimų ir bažnyčiose jis yra kalbamas bendrai. Gal kai kam bus įdomu sužinoti, dėl ko spalių mėnuo tapo rožančiaus mėnesiu.
 
      Turkai buvo labai įsigalėję Europoje. Jie, būdami musulmonai, labai neapkentė krikščionių. Krikščioniškosios tautos atsidūrė didžiausiame pavojuje, jų laivai jau nebegalėjo pasirodyti Viduržemio jūroje, turkai juos tuojau pagrobdavo ir juose esančius žmones padarydavo belaisviais, priversdami irkluoti jų laivus. Ilgainiui padėtis pasidarė nebepakenčiama, ir visi įsitikino, kad kova buvo neišvengiama.
 
      Popiežiui tarpininkaujant, krikščioniškosios tautos susijungė į “Šventąją Lygą”. Bendromis jėgomis buvo suorganizuotas laivynas. Istorikai sako, kad buvo iki 300 laivų. Turkai turėjo beveik tą patį skaičių laivų, bet jie buvo daug geresni, negu krikščionių. Užtat turkų kariuomenė buvo daug skaitlingesnė. Krikščionys turėjo apie 80 tūkstančių kareivių, o turkai apie 120 tūkstančių.
 
      Spalių mėnesio 7 dieną, anksti rytą, prasidėjo kova. Ji buvo nepaprastai smarki. Iš abiejų pusių kovota nepaprastu įniršimu ir didele drąsa. Turkų žuvę apie 25 tūkstančius, o krikščionių apie 8 tūkstančius. Laimėjo krikščionys. Tai yra garsusis “Laimėjimas prie Lepanto”, kurs įvyko 1571 metais, spalių mėnesio 7 dieną.
 
      Kai kariai kovėsi, visas kitas likusis krikščioniškasis pasaulis su rūpesčiu ir baime laukė, kuo ta kova pasibaigs. Buvo įsakytos viešos maldos ir atgailos. Šv. Tėvas prašė Rožančiaus Draugijos dieną ir naktį nepaleisti rožančiaus iš rankų Romos bažnyčiose. Nepaprastas džiaugsmas pripildė visų širdis, kai pasiekė žinia apie krikščionių pergalę. Žmonės verkė iš džiaugsmo. Bažnyčiose giedojo “Te Deum laudamus”. Turkų galybė pasibaigė, jie daugiau jau nebevaldė Viduržemio jūros. Šiandien sunku ir įsivaizduoti, kas būtų atsitikę su krikščionimis, jei turkai tada būtų laimėję.

Skaityti daugiau: